2015 m. liepos 5 d., sekmadienis

Bavariškų Alpių vilionės (Berchstesgadeno žemės) ( I dalis)

Prieš kelis metus sužavėjo mus Konigssee ežeras ir debesyse paskendęs Watsmano kalnas. Dar tada garsiai pagalvojau, kad būtų smagu čia sugrįžti ir pašniukštinėti apylinkes, o antroji pusė apgailestavo, kad nematė Watsmano visame gražume. Todėl prieš naujuosius planuojant atostogas kažkaip savaime išplaukė - grįžtam į Berchstesgadeno žemes. Šias žemes aplankyti dar kartą paskatino ir Vokietijoje gyvenančios draugės šių apylinkių kelionių aprašymai.
Taigi, planas aiškus. Važiuosim keturiese ir Vyciokas (navigacija)- tas irgi aišku. Belieka susidėlioti lankomus objektus ir užsisakyti nakvynes.
Nakvynes užsisakyti nesudėtinga, tik šiose žemėse jos kiek brangesnės, nei kitose Bavarijos vietose. Užtat nuo lankomų objektų gausos pradėjo suktis galva. Kiek čia tos žemės, o pilna visokių takų, takelių, kopinėjimų, ropinėjimų, krioklių, ežerų. Galėtum sėdėti ten mėnesį ir veiklos būtų sočiai. O dar Austrijos Abtenau šalia.

Apsigyvenimui pasirenku Konigssee ežero apylinkes. Panaršius aptinku http://www.berchtesgadeninfo.de/nc/de/urlaub-uebernachtung/ferienwohnung/suche-ferienwohnung.html puslapiuką. Visai neblogas pasirinkimas, plius išėjimai į tiesioginius puslapius. Kaip visada, išsiunčiu nemažai užklausų, o paskui jau renkamės, kuris atsakymas tinkamiausias ir kainos, ir strateginės vietos prasme. Šį kartą paprašo užstato, bet sumokėti galime iki gegužės1 d.

Laikas, kaip visada, lekia stebuklingai greitai. Patiems netikėtai nuskyla net dvi trumputės kelionės - tikra atgaiva prieš atostogas.

Pagaliau priartėja kelionės metas, tačiau darbe vis neturiu patvirtinto parašu atostogų prašymo. O išvažiuoti turime anksti anksti ryte. Prašymą pasirašo kelios minutės prieš darbo pabaigą. Ir kam šitaip reikia? Gal jiems lengviau nuo to? Bet tiek to.

1 diena
Išjudame, kaip visada, ryte apie pusę penkių. Pakeliui pusryčiai, vėliau pietukai. Pončkų šį kartą nepirkome, nes niekur pakeliui nesimatė jokios cukiernios. Nakvynei apsistojame Boleslawiec miestelyje Lenkijoje ( jau visai netoli sienos su Vokietija) - Pensjonat "U Janiny". Pensionas individualių namų rajone, ramioje vietoje. Yra ir virtuvė, kur galima išsivirti arbatos, kavos ( arbatų kelios rūšys). Lentynose matosi dailūs indai.

Šeimininko paklausus kur galima pavalgyti, gauname į rankas žemėlapį, kad nepasiklystumėme eidami iki centro. Visai netikėtai atrandame, kad miestelis labai gražus. Prieš kelionę absoliučiai nesidomėjome šiuo miesteliu - tiesiog ieškojome vietos nakvynei. Pasirodo, čia yra didelis parkas su visokiomis žaidimų aikštelėmis ir gražus senamiestis su šviečiančiais fontanais, ne viena bažnyčia.

Sukrentame kavinukėje su vaizdu į centrinę aikštę. Vakaras šiltas - šią vasarą mums dar nebuvo tekę vakaroti trumpomis rankovėmis kieme.

Grįžę pas save į kambarį, atrandame, kad turime balkoną, bet jau laikas miegoti, kelsimės ankstokai.

2 diena 
Nakvynę užsisakėme su pusryčiais, kad ryte negaišti laiko. Pusryčiaujame iš tų gražiųjų indų, kur vakar matėme. Pasirinkimas maistuko, kaip pas lenkus įprasta, gausus.
Dar vakar vakare važiuojant į galvą šovė viena mintis. Planuose buvo Regensburgas, tačiau lauke taip šilta, kad visai nesinori lįsti į jokį miestą. Tad kodėl neaplankius Bastei uolų? Visai apie jas buvau pamiršus. Išsiunčiu dukrai žinutę, kad patikslintų koordinates. Gauname, kad jos randasi netoli Basteigebiet miestelio, Rathen , bet Vyciokas ožiuojasi ir nieko nerodo. Ryte išsiunčiu žinutę pasitikslinimui likusiai Vilniuje kelionių bendramintei. Ji irgi rašo Rathen, o tas Vyciokas jo neduoda. Bet pakankinę randam panašų objekta, į mūsų norimą ir patraukiame link jo. Vingiuojame kaimų keliukais kol neprivažiuojame kelio remonto. Ir jokio apvažiavimo. Vyciokas veda vis atgal. Pripuolu prie kažkokios kaimo gėlių pardavėjos. Bet ji nežino nei Bastei, nei nieko kito .Tik patikslina, kad štrase kaput ( bent tiek susikalbu vokiškai )))) ). Visgi maniškis Štirlicas išlaviruoja ten, kur reikia.
Automobilį statome mokamoje aikštelėje ir drožiame link uolų. Lankymas nekomamas. Lauke tikrų tikriausia vasara. Gerai, kad nelindome į miestą. Visai smagu pasikarstyti uolomis, pereiti tiltukais, parymoti aikštelėse. Gražu aplink. Tarsi akmeninės žvakės išnyra uolos iš sodrios žalumos.
Judame tolyn. Prieš akis dar ne vienas šimtas kilometrų. Vėl lankysime draugus Ering miestelyje. Ir vėl ten apsistosime porai dienų. 
Atvažiavę apžiūrime visas naujoves ir draugiškai nusprendžiame , kad naujai dažomas namas atrodys puikiai. 
Vakarojame jų nuostabioje terasoje bevalgant tikrą bavariška vakarienę - taip vadinamą kepenų ( nors jokių kepenų ten nėra) kepsnį ir bulvių salotas.
Vakare dar prie laužiuko paragaujame naujieną- Most. Kaip draugė rašė :"ale nei obuoliu vynas (su trupučiu kriaušės priemaišų) toks, ale nei paraugintos sultys ". 
3 diena
Rytas pritrenkiamai šiltas - net 25 šilumos. Diena žada būti karšta. Tačiau vis tiek nusprendžiame važiuoti. Iki Neuburg am Inn. Netoli. Didelė pilis, miestelio pasididžiavimas. Tačiau jos vardą garsinančių varnų pulko nepamatome, išskyrus kelias metalines kieme. Paspoksome iš viršaus į upę. Vidiniame kieme ruošiamasi furšetui. Per vėlai mus pamatęs berniokas išverčia dalį furšetinių sumuštinių ant žemės. Reik nešt kudašių, o tai lieps tepti sumuštinius.
Draugė pasiūlo pakeliui užsukti į Bad Fussing miestelį- pensininkų kurortą. Pakeliui pravažiuojame Šnapso muziejų. Draugė dar nebuvus, o ir mums įdomu- užsuksim grįždami.
Bad Fussing tikras pensininkų rojus. Greitis ribojamas iki 30. Didelė liuteronų bažnyčia. Nauja, įdomios konstrukcijos stogu. Kadangi nauja, joje jokios vėsos, o lauke jau svilina kaip reikiant. 
Netoliese dideliausias parkas su įvairiose vietose išmėtytomis kėdutėmis ir suolais. Tai vis ir prisėdame pavėsyje - atostogos, niekur neskubame. Aplink gėlių karalystė.
Draugė pasiūlo apžiūrėti vandens maudykles iš aukštai. Didelis vandens parkas su daug visokių baseinų. Pasirodo, šalia pakilus laipteliais, matosi nemaža dalis šio įrenginio. Juokingai mostaguoja kojomis ir rankomis žmogeliukai vandenyje stebint iš viršaus, kiti ilsisi. 
Grįžtant užsukame į Šnapso muziejų (Hofgarten Destile – Penninger Kirchham). Lankymas nemokamas. Mokėtum vokiečių, tai būtų dar įdomiau, nes ten prie kiekvieno aparato vis kas nors parašyta.

Ir filmą rodo. Išeinant praeiname pro parduotuvę. Visokiausių įdomių gėrimų pilna. Galima padegustuoti ir išsirinkti tai, kas patinka. 
Lauke jau visai karšta. Sukame link namų. Vakare važiuosime valgyti iš anksto užsakytos anties. Pernai taip patiko, tad ir šįmet paprašėme, kad ir vėl užsakytų. Terasoje sukertame po gabalą nuostabaus mamikės kepto aviečių pyrago ir įsitaisome šezlonguose pavėsyje, kol nuslops karštis. 
Antis tokia pati nuostabi kaip ir pernai. Ir vėl siaubingai persivalgome. )) 
Grįžę apžiūrime mamikės akmenų kolekciją ir dar išeiname pasivaikščioti po miestelį, kad taip nekankintų pilnas skrandis. 
4 diena
Ryte ilgai pusryčiaujame, dar ilgiau pasėdime terasoje. Skubėti nėra kur. Iki mūsų nakvynės vietos apie 100 km. O atvykstant anksčiau 14 val. mūsų nelaukia. Dar pasvarstome, kad jei kurią dieną išeis, draugai privažiuos iki mūsų ir sugalvosime kokią nors gamtinę atrakciją. 
Kadangi gyvensime butuke, pakeliui sustojame apsipirkti maistuko. Apie penkias pagaliau pasiekiameShonau am Konigssee. Pats kraštinis namas Tradenlehen gatvelėje. Visada pasvajodavau pagyventi name su tais tamsiais dideliais mediniais balkonais. Svajonė išsipildė. Balkonai tikrai dideli, stogas virš jų platus, dengia nuo lietaus ir sniego, tik va, kambariuose, kuriuose nėra šoninių langų, nedengiamų balkono, dėl to tamsoka. Bet nesvarbu. Pasitinka šeimininkė, nuveda į butą. Turėsime trijų kambarių butą su dviem dideliausiais balkonais, virtuvės kampu, didele vonia šildomomis grindimis ir tamsiu kambariu batams. 
Gauname svečių korteles, krūvą lankstinukų ir stiklainiuką mangų- aviečių uogienės. Baisingai skani, mikliai sudorojome kitą dieną. 
Per vieną balkoną matosi miškas ir Watsmanas. Per kitą – upeliukas. 
Šioje vietoje upeliukas pakankamai triukšmingas, tikra kalnų upė, tad nakčiai tekdavo užsidaryti langus. ))) Bet kai pagalvoji, kad tik toks tas triukšmas ir tebūtų.

Susinešę daiktus iš karto nulekiame prie upeliuko pamirkyti kojas. Kokia palaima. Lauke karšta, o šaltutėlis vanduo čiurlena per akmenis, vyniojasi apie kojas. 
Netoliese tiltukas. Mums gerai, juo galime patekti į miestelį. O gėris dar ir tame, kad turime raktus nuo vartelių link miško takelio, kuris ir veda prie tiltuko. Svetimi nepraeis, o mums nereikia daryti lanko, norint nueiti į miestelį. Miestelis nedidelis, bet jaukus. 
TIC atidarytas, nors ir nedirba. Didelė erdvi patalpa pilna brošiūrų, galima sumokėjus pasinaudoti internetu , minkštų baldų komplektas, nors imk ir prigulk pailsėti, šviečiantys maketai. 
Lipame į kalnelį, nuo kurio atsiveria graži panorama. Pakeliui už tvoros arkliai, toliau ožkytės. Tos tai atbėga, prašosi pakasomos ir laižo rankas. Žiba juokingos akys. 
Dar aukščiau trobelė, link kurios dar palipame. Šalia suoliukai. Čia jau viskas kaip ant delno skęsta sutemose. Grįžtame jau sutemus. 
5 diena

“Labas rytas, Watsmanai” – taip kiekvieną rytą pasisveikiname su kalnu.
Nuo šiol tingioji atostogų dalis baigėsi. Prasideda kalnų, ežerų ir tarpeklių šturmas.
Pirmasis objektas - Erelio lizdas. Dar tada, kelis metus atgal pasigailėjau, kad jo nepamatėme. Važiuoti netoli , iki Oberau. Nuo ten jau ir rodyklės šviečia su užrašu Kehlsteinhaus. Pasistatome automobilį mokamoje stovėjimo aikštelėje ( su svečio kortele 1,5 Eur). Lauke tikra vasara – karšta. Paeiname iki kasų ( bilieto kaina su kortele 14,50 Eur žmogui- sutaupome porą eurų). Ant bilieto pažymėtas autobuso numeris, svarbu įsėsti į savo, nes vienu metu pajuda penki autobusai. Visi gauna sėdimas vietas. 
Viskas taip sutvarkyta, kad kelyje galėtų prasilenkti dvi autobusų kolonos. Besileidžiantys nuvažiuoja į salelę ir praleidžia aukštyn kylančius. Galima nemokėti ir lipti patiems, bet čia jau skirta labai ištvermingiems. Pakeliui atsiveria vis gražesnė panorama. Atvykus, kasos langelyje pasižymime išvykimo laiką. Čia net toks dalykas sustyguotas.
Toliau keliaujame šaltu tuneliu iki lifto.
Pasikėlus atsiveria nuostabių nuostabiausi vaizdai. Į vieną pusę Konigssee ir jo apylinkės, į kitą supantys kalnai. Žmonių daug- populiari vieta. 
Kas netingi, tik pyškina selfikus visokiom pozom. 
labai tinkama avalynė kalnams )))
Karšta net labai, tad smagu, kai užlendi už kokios uolos. Nors visai nesvarbu, nes kalnai pavergia savo didybe. Turime laiko ir paslampinėti, ir pasėdėti ant akmenų. 
Grįžtame namo, papietaujame, pralaukiame karštį ir vakarop išsiruošiame pėsčiomis iki Berchstesgadeno miestelio. Eiti nelabai toli- apie 3 km. Kelias gražus, palei upelį.
Pakeliui pašnekinam Milkas, paglostom drėgnas nosytes. 

Pasigrožim tekančiu upeliu nuo tiltukų, paskaitome visokią pažintinę informaciją ir net nepajaučiame, kaip prieiname Berchstesgadeną.

Tačiau pats miestelio centras ant kalno, ir gana stataus. Užsikeberiojame, apžiūrime bažnytėlę ir kapinaites, užsukame pasėdėti į parkelį, bet gražiosios senamiesčio dalies neprieiname.
Pradeda temti, tad laikas sukti link namų. Namo grįžtame jau sutemus. Pakeliui mus lydėdami savo šokius šoka jonvabaliai. Pas mus senokai jų jau nemačiau.

Sekanti pasakojimo dalis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą