2015 m. liepos 10 d., penktadienis

Bavariškų Alpių vilionės (Berchstesgadeno žemės) ( II dalis)


6 diena
Planuose Wimbachklamm tarpeklis. Užsuka šeimininkas susirinkti užpildytų blankų svečio kortelėms. Noriu susimokėti, bet jis numoja ranka- paskui. 
Sukame link Ramsau.
 Nuo ten vėl pilna užrašų su krioklio pavadinimu, tad net Vycioko galim neklausyti, kur važiuoti. Automobilių aikštelė didelė (1,5 Eur su svečio kortele). Ir čia, ir kitose vietose pilna rodyklių, su nurodytu atstumu ir laiku iki objekto, tad tikrai nepasiklysite. Kylame taku aukštyn iki parduotuvėlės. Šalia jos, automate, nusiperkame žetonus (1,5 Eur su svečio kortele). Nepražiopsokite, nes teks sugrįžti atgal. Įėjimas galimas tik iš vienos pusės (tarpeklio pradžioje). Įmeti žetonėlį, praeini pro sukamus vartus ir visas grožis prieš akis. 

Vietos miškininkai šioje vietoje pastatė pirmąjį tiltą, kad galėtų juo gabenti medieną. Ir 1947 m. tiltas buvo atidarytas visuomenei, tarpeklio lankymui. Aplink tikra vandens harmonija. Uolomis teka šimtai upeliukų ir mažų kriokliukų. Atrodo, kad vanduo sverbiasi tiesiai iš samanomis apžėlusių uolų. Oras prisotintas smulkiausių vandens molekulių.
Net nepastebi, kaip prieini išėjimą. Bet neskubėkime palikti šios puikios vietos. Galima prisėsti ant suolelio ir pasigrožėti, pakvėpuoti – tiesiog pabūti. 
Išėjus smagu nusileisti prie upelio ir pabraidyti smulkiais akmenėliais nusėtoje pakrantėje, pasikarstyti akmenimis.
Visai netoli Hintersee ežeras. Vėl su kortele stovėjimas 1,50 Eur. Apeiti aplink ežerą vienas malonumas. Stebuklingai gražus miškas gobia krantus. Krištolinio skaidrumo vanduo skalauja krantus, vandenyje nardo mažyčiai ančiukai. Ežere plūduriuoja valtys.
Pakeliui randame skelbimą: „Siūlomas darbas valtininkui, suteikiamas gyvenamas plotas, atlyginimas 450 Eur, darbas dvi , tris dienas per savaitę“. Nors imk ir pasilik. Gaila, vokiškai nekalbame, nes taip, dar labai rimtai galima būtų pagalvoti. Irkluoti nereikia – ten visos su motoriukais. Jokio vargo. 
Kiek paėjus, kioskelis. Dėdulis prekiauja suvenyrais ir užkandžiais. Prisėdame - kas dešrelių, kas sumuštinuką suvalgyti. Patinka man taip. Ima dėdulis duonytės, tepa užtepuką iš kibirėlio, jokių ten pirštinių ir dar kokių nesąmonių. 
Pakeliui pilna suoliukų stebuklingai gražiose vietose. Sėdime, geriame į save vaizdus. Miške pilna mėlynių, ir vėlyvųjų žemuogių. Žeriame rieškučiomis į burnas. 
Taip net nepastebint, beveik ir apsukame ratą (5 km) apie ežerą. Prieiname gasthof su restoranėliu. Čia ir pritupiame. Užkasime stipriau. Ir vėl, kaip visada, nors prašai tik užkandžio, gauni didžiausią porciją. Maniškis bent kiek mažesnę gavo, bet pilnai pasisotino. Sakė visai skani ta marinuota dešra. 
Dar kiek pasėdime ant nuvirtusio medžio prie ežeriuko, stebėdami ančių šeimynėlę. 
Judame atgal. Išlipame Ramsau įamžinti jo firminio vaizdelio. Šalia stovėjimo aikštelės, kavinukėje, nusiperkame ledų. Aptarnauja miela močiutytė. Turbūt šeimyninis versliukas. 
Sukame link laikinųjų namų. Pro langą stebime kasdienį voverių spektaklį. Dvi išdykėlės metaline tvorele liuoksi iki balkonų ir ką radusios, mikliai pavagia ir nusineša. O paskui išdykauja, gaudydamos vieną kitą ant tvoros ir balkonų turėklų. Kažkaip šiandien labai greitai susisukome. Namie sėdėti nesinori. Ir lyg mažai šiandien prisivaikščiojom, vėl pėdinsime į Berchstesgadeną ieškoti pačių gražiausių kampelių. O ten mums patiems netikėtai, pakilę link centro, išgirstame muziką. Ir patenkame tiesiai į pačias gražiausias miestelio gatveles. Prisėdame prie fontano pasiklausyti muzikos. 
Už kiekvieno kampo vis kas nors muzikuoja, bet muzika nemaišo viena kitai. Viena nuo kitos per pagarbų atstumą. Lauko kavinės pilnutėlės. Miestelis pilnas gražių ir net keistų fontanų. 
Siauromis senovinėmis gatvelėmis nuvingiuojame tolyn ir pro arkų sieną išlendame tiesiai prie rūmų. Tai buvusi karalių rezidencija. Bet jos nelankysime.
Užsukame į šalia prisišliejusią bažnyčią. Nors moteriškė, prižiūrinti bažnyčią ruošiasi užrakinti, bet maloningai palaukia, kol ją apžiūrime. 
Sukame dar ratuką ir kol nesutemo ir pėdiname link namų. Grįžtant jau pajaučiame kojas, šiandien sukorėme nemažai kilometrų. 
7 diena
Šiandien pakartosime mums taip patikusį plaukiojimą Konigssee ežeru. Vėl, kaip mums darosi įprasta, pėstute nupėdiname iki Konigssee ežero - kažkur virš 2 km. Rytas jau nepaprastai šiltas, tad visai malonu eiti pavėsyje palei upelį.
Miestelyje ir prieplaukoje pilna žmonių. Perkame bilietus iki Salet (bilietas 16,90 Eur – nuolaidos netaikomos ) - plauksime iki pat galo. 
Kartu į laivelį rabždinasi ir šuo. Beplaukiant, pro atidengtas lubas, saulutė negailestingai savo spindulius žeria tiesiai ant šuniuko, tad šeimininkė vis bando jį paslėpti po kepure. Pastebėjęs, kad šuniukui karšta, palydovas užtraukia lubas. 
Vidury ežero , kaip čia įprasta, išklausom melodiją, atliekama trimitu. Kiekviename laivelyje vis kita melodija. 
Tolumoje sušmėžuoja Šv. Bartolomėjaus bažnyčia. Neužilgo prisiartiname, išleidžiame į krantą norinčius išlipti ir plaukiame toliau.
Salet jau alsuoja karščiu. Pereitą kartą lankantis oras buvo šaltokas, tad vilkėjome striukes ir net nepajutome, kaip nuėjome iki Obersee ežero. Tačiau šį kartą nedidelė kelio atkarpa juntama, nes visą laiką tenka eiti kaitinant saulei. 
Pagaliau pasiekiame Obersee. Čia, medžių pavėsyje, galime atsipūsti. Smagu pabraidyti, pasimaudyti. Prie kranto vanduo šiltas, bet kuo giliau, tuo šalčiau.
Jau iš pat pradžių buvome nutarę, kad eisime palei Obersee ežerą, nes pereitą kartą tiesiog neturėjome laiko tai padaryti. Kelias nėra labai lengvas, ypač karštą dieną. Tenka nemažai lipti aukštyn, žemyn akmeninėmis pakopomis. Geriau apsiauti avalynę storesniais padais. 
Vaizdai iš viršaus į ežerą nuostabūs, tad nori nenori sustoji pasigrožėti. Atsimušdama į kalnus, ausis pasiekia trimito melodija. Nevalingai sustoji pasiklausyti ilgesingai skambančių natų.
Toliau keliukas vingiuoja mišku. Prisivejame slovakų šeimynėlę - tėvai su dviem nedidukėmis mergytėmis. Mama eina ir aiškina, ką koks žodis vokiškai reiškia, pasakoja ką jos mato. 
Pakeliui dar kartą sumerkiame kojas į ežerą. Sėdėtum ir sėdėtum ant akmens, žvelgdamas į skaidriai žalius ežero vandenis. Galva tuščia nuo visokių žemiškų rūpesčių.Absoliutaus nulio būsena galvoje, tik akys klajoja kalnus atspindinčiuose ežero vandenyse. Tykiai šiurena sparnais drugeliai. 
Iš ryto mąstėme nueiti iki krioklio. Rodyklės rodo dar porą kilometrų, bet kalnų apsuptame slėnyje taip tvanku, kad nesinori viso šio pasivaikščiojimo paversti kankinimosi spektakliu. Ir vien dėl to, kad užsidėti paukščiuką - krioklį pasiekiau. 
Tačiau viena iš mūsų kompanijos pasiryžta nueiti. Žmonių pakeliui nemažai, tad ją paleidžiame, o patys sukame link trobelės. 
Šalto pieno, kitų šaltų gėrimų ir sumuštinių čia gaus kiekvienas užsukęs praeivis. Sumuštinių ir vaisių turime savo, nusiperkame šalto pienuko, o ir suolas pavėsyje su vaizdu į ežerą atsilaisvina. Puiku, lauksime mūsų krioklio turistės. Šalia įsitaiso ir slovakų šeimynėlė. Mergytėms viskas rūpi, visko jos klausinėja. Gražu žiūrėti kaip tėvai netingėdami joms viską aiškina, o ne gena nuo savęs įgrūsdami kokį telefona ar planšetę į rankas, kaip pas mus darosi įprasta. 

Krioklio turistė visa raudona atbilda beveik po valandos. Duodame laiko atsipūsti ir sukame atgal link laivelio. Kas netingi, dar po kartą išsimaudo. Pakeliui išlipame prie Bartolomėjaus bažnyčios. Išplauksime paskutiniu laivuku. 

Kadangi grįžtančių žmonių daug, atsiunčiami papildomi laiveliai. 
Išlipus, dar dirba visokios parduotuvėlės, tad nusiperku ir ametisto drūzą, kurio pereitą kartą nenusipirkau. Traukiame vėl palei upelį atgal. Pasidarome vakarienę ir vakarojame įsijungę muzikinį kanalą. Gauname iš vokiškų draugų žinutę, kad penktadienį ruoštumėmės kalno šturmui. Gerai, mums viskas tinka. 

8 diena
Naktį pradeda lyti , griaudėti. Lietaus prausiamas rytas, nė kiek neskubina lipti iš lovų. Vėlai pusryčiaujame, dar pagulinėjame kaip tikri ponai po pusryčių. Duoda saulutė kiek atsikvėpti. Apie 12 lietus liaujasi. Važiuosime apžiūrėti Rossfeldpanoramastrasse. Suprantama, po lietaus viskas gali gražiai nesimatyti, bet surizikuosime. Šį kalnų kelio atkarpa laikoma aukščausia Vokietijoje. Pats didžiausias aukštis 1600 m. 
Vykstame iki Oberau miestelio. Čia jau vėl veda rodyklės, Vyciokui net nereikia nieko dirbti. Kasoje perkame bilietėlį. Kelias mokamas ( 5 Eu automobiliui su vairuotoju ir po 2 Eu nuo keleivio). Kasos darbuotojas įspėja, kad dalis kelio uždaryta (kažkas ten po lietaus atsitiko ) ir teks nusileisti ta pačia puse. Paprastai apvažiuojamas gražus ratukas.
Vingiuojame keliu į viršų vis sustodami aikštelėse. Lipame pirmoje apžvalgos aikštelėje. Vėsoka, traukiame striukes. 
Vienoje pusėje debesys tarsi balta vata apkibę visą horizontą, tačiau iš kitos atsiveria visai neprastai matoma kalnų panorama. Šalia didesnės stovėjimo aikštelės palipame keliuku į viršų. Randame stendą - šiame kelyje filmuotos kai kurios filmo "Muzikos garsai" scenos. 
Debesų siena remiasi į artimiausią medį.
Važiuojame dar aukščiau iki ženklo "Eismas draudžiamas". Einame pasivaikščioti. 
Visai netoli kavinukės ir kartu svečių namai. Tolimesnėje darbuojasi sena močiutė, ir vyras su žmona. Viduje šmirinėja du šunys. Niekam jie nekliūna, jokios higienos nebilda su grasinimo raštais. Mums irgi jie nemaišo. 
Perkame po didžiausią štrudelio gabalą su vaniliniu kremu ir gardžiai kertame akims klajojant kalnų viršūnėmis. Patalpoje šilta, štrudelis burnoj tirpsta, vaizdai pro langą pritrenkiantys. Palaima. Tikros atostogos. 
Tolumoje ant kalno matosi dar porą trobelių. Nors atrodo netoli, bet iki jų gabaliukas kelio. Kalnai apgaulingi. 
Pasmaguriavę dar paeiname keliuku link trobelių. Niaukiasi, reikia sukti atgal.
Į automobilį spėjame pačiu laiku. Dangus vėl prakiūra. Tačiau nuo kitos pusės, tarsi burtų lazdele pamojus, dingsta visą grožį supusi vata, tad dar greitai išlipu įamžinti atsivėrusio grožio.
Berchstesgadene sustojame prie alaus gamyklos. Tačiau aplankyti nepavyksta. Pietūs nuo 12 iki 16 val. Kaip man tai patinka. Niekas kaip pas mus nesiverčia per galvą dirbdami parom. Čia tik pas mus amžinai viskas dega, reikėjo jau vakar ir apskritai, jei galėtų, tai priverstų dirbti ir naktimis, lyg nuo to pasaulis sugriūtų. Nesiverčiant per galvą, be papildomų betikslių darbų ir be didelio streso žmogus padaro kur kas daugiau. 
Grįžtame namo, išsiplauname dubenį trešnių ( valgėm jas kasdien pilna burna) ir laukiame oro pagerėjimo. Vakarop, nurimus lietui, išeiname paslampinėti po savo miestelį, dar nematytomis vietomis. 
Ir vėl grįžtame lydimi vakarinio jonvabalių šokio. 

9 diena
Rytas vėl kuo gražiausias. Tikslas – Almbachklamm tarpeklis
Automobilio stovėjimas nemokamas. Įėjimas 2,50 Eur su svečio kortele.
Prieš įėjimą matosi senasis malūnas, kuriame poliruojami marmuro gabaliukai tol, kol tampa apvaliais rutuliukais. Procesas, kol marmuro gabaliukas tampa apvaliu užima dvi savaites. Visai mažiukai apsišlifuoja per 2- 3 dienas. Anksčiau tai būdavo vaikų žaislai, o dabar parduodami tiesiog šalia esančiame suvenyrų kioskelyje. 
Stebuklingai gražus maršrutas tęsiasi tris kilometrus. 23 tilteliai, vienas tunelis ir 320 laiptelių. Įspūdingi peizažai keičia vienas kitą. Virstantys nuo kalno melsvo vandens srautai pereina į ramiai tekantį upelį, prie kurio vietomis galima nusileisti ir pabraidyti krištolinio skaidrumo vandenyje. Kai kur vandens kriokliukai bėga tiesiog iš šalia esančių uolų. Kiekvieno kriokliuko vandens skonis skirtingas. Paragaukit ir įsitikinsit.
Nuo uolų svyra trapūs kalnų varpeliai, nedidelius žiedelius išdidžiai demonstruoja laukinės lelijos, saulėje deimantais žiba samanos. Nuo aukščiausio kalno srauniomis kaskadomis krenta krioklys. Akmenų laukymėje pastatome tris akmens bokštelius. 
Iš šio tarpeklio galima nueiti iki Maria Gern bažnytėlės. Tačiau sukame atgal ir besigrožėdami lėtai grįžtame atgal. 
Pakeliui užsukame į Bad Reichenhall miestelį. Garsėjantis savo balneologinėmis savybėmis jis sutraukia nemažai norinčių pasigydyti žmonių. 19 a. Berhstesgadene druska buvo išgaunama skystame pavidale ir gabenama į Bad Reichenhall. Tuo tikslu buvo nutiestas 29 km vamzdynas ir išrastas galingas siurblys. Ši sistema veikė be sustojimų 110 metų ir sustabdyta buvo tik 1927 m. Tapo tiesiog nereikalinga. 
Taigi, druskos tirpalas patekdavo į senają druskos varyklą ( Alte saline). Čia vandenį išgarindavo ir likdavo švariausia druska. Druska buvo praturtinta mineralais ir mikroelementais. Dar 18 a. atrastos druskos gydomosios savybės, tad prasidėjo visokie vyniojimai, įtrinimai, kvėpavimai ir panašūs dalykai. 
Užsukome į Alte saline, tik į patį muziejų nėjome. Parduotuvėlėje galima įsigyti įvairių prieskonių, kremų, tablečių nuo gerklės skausmo, tepalų ir pan.. Viskas su šiame krašte išgaunama druska.
Mieste nemažai fontanų – net 55, simpatiškas nedidelis senamiestis.
Diena persirito į antrą dienos pusę - laikas užkasti. Tačiau Štirlicas, vėl kažkurio jausmo vedinas kviečia mus važiuoti tolyn. Negi pulsi ginčytis? Ir tikrai, neužilgo privažiuojame pakelės Biergarteną. Valgysime čia. Neprašovėme. Kaip tik atvežė šviežių upėtakių, tad kai kas iš mūsų juos ir užsisakė. Reikėjo matyti, kaip po kaimyniniu stalu gulėjęs šuo, juos bandė pagauti. 
Prie gretimo stalo sėdėję diedukai po kalnų žygio skanavo alų. Po kiek laiko užsisakė po stikliuką kai ko stipresnio. Juokas pagarsėjo, šneka tapo skardesnė. Po kiek laiko vėl po bokaliuką alaus. Ech – pivo bez vodki- dengi na veter. )))
Bebaigiant pietauti - vakarieniauti dangų užtraukė debesys. Pačiu laiku grįžome namo. Vakarą palydėjo nestiprus lietus. Su vokiškais draugais susirašėme, kad ryt susitiksime gretimame miestelyje.
Sekanti pasakojimo dalis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą