Pavasaris Obelynėje

Šiltos pavasarinės dienos savo kibiais saulėtais pirščiukais tempia į lauką, vilioja gėrėtis žydru aukštu dangumi, bundančia gamta, žydinčiais sodais. Pats gražumas kai sodai apsipila žiedais, užburia savo aromatais ir švelnumu. Įspūdingas pavasarį Obelynės parkas savo daugiasluoksne spalvų palete, panašia į rausvą debesį  Rausvai balti žiedlapiai švelniai nusklendžia per žolės paviršių, stipresnis vėjo gūsis sukuria įspūdingą gėlių pūgą.

Obelynė - Tado Ivanausko įkurtas botanikos parkas jo sodyboje, kur pastatyta vasaros vila. Vilą išsaugojo Ivanausko  įdukra Eleonora Baltuškevičienė ir jos vyras Algirdas Baltuškevičius, o dabar ten įrengtas muziejus. Prie įėjimo pasitinka gervės skulptūra - mylimas T. Ivanausko  paukštis. Ir iš karto prieš akis sužmėžuoja vaikystėje skaitytos knygos „Mano augintiniai“ viršelis. Obelynėje T. Ivanauskas su profesoriumi V. Lašu įrengė kailinių žvėrelių fermą. Fermoje jie augino juodsidabres lapes, iš kurių kailių buvo siuvami kailiniai Kauno ponioms. Tokie kailiniai buvo prabangos prekė, tad verslo dėka T. Ivanauskas greitai Lietuvos bankui grąžino paskolą.

Peržengus art deco stiliaus namo slenkstį, sumoki simbolinį mokestį (tik grynais) ir žengi tarsi į svečius. Autentika kiekviename kambaryje. Baldai, stalo įrankiai, albumai, meno kūriniai, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai, nuotraukos, gyvūnų iškamšos. 

Valgomajame kinietiškas servizas, kurio kiekviena lėkštė papuošta skirtingu piešiniu, nes taip įdomiau. Virtuvės nėra - valgyt gamino pasamdyti žmonės šalia esančiame pastate. Ponia Honorata valgio gaminimu neužsiėmė. Ji turėjo kitos veiklos – buvo įsitraukusi į Šaulių sąjungos veiklą, sukūrė moterims šaulėms uniformą (rasta restauruojant namą), domėjosi Montessori programa, kūrė vaikų darželius, padėjo T. Ivanauskui jo veikloje. 

Maždaug kas aštuonis metus šeimininkai darydavo remontą ir dekoruodavo sienas pagal to laiko madą. Augalinis holo ornamentas buvo labai populiarus Kauno pastatuose. Tokio dekoro trafaretų pavyzdžius meistrai nusižiūrėdavo dvaruose ir kiek pakeisdavo pagal vyraujančias madas.

  Antrame aukšte šeimininkų miegamieji, kur vietoj kilimų pakloti gyvūnų kailiai, šalia lovų stovi lagaminai ir kiti autentiški daiktai. 

Pasidomėjus kokia palėpinių kambarėlių, šalia miegamųjų, paskirtis, darbuotojai nieko negalėjo atsakyti. Užklausus ar nebus tai kartais vonios kambariai, vienas muziejaus darbuotojas mestelėjo – „Kokia vonia, kokie tualetai pas kaimiečius. Jie juk paprasti žmonės buvo, valstiečiai“. Rimtai??? Ivanauskai kaimiečiai?? Kilę iš pasiturinčių šeimų, mokęsi užsienyje, nusipirkę 8 hektarus Obelynės, turintys butą Kaune. Jau nešnekant apie tai kokiais pasiekimais ir nuveiktais darbais gali didžiuotis T. Ivanauskas. 

Obelynės sode – parke sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų, kurioje apie 300 rūšių medžių. Čia auga vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja. Tačiau pavasarį džiaugsmą dovanoja žydinčios obelys ir keletas kriaušių. Šviežiai žalioje žolėje išryškėja raudonos tulpės, geltonos pienių sagutės ir neužmirštuolių mėlis. 

Sodo krašte įsikūręs restoranas vilioja kvapais, tačiau nesugundo.

 Rūpi pasivaikščioti Kamšos pažintiniame take. Iš tikrųjų takas neypatingas. Neilgas, apie 1,5 km žiedinis natūralus takas. Kažkada kažkas pastatė porą stendų ir pavadino pažintiniu taku. Vėliau, kad būtų įdomiau, atsirado medinių skulptūrų. Vienu metu čia vieno kauniečio iniciatyva buvo įrengti elfų nameliai, bet šią idėją greitai nugesino, motyvuojant nesuprantamais motyvais. 

Pakeliui Marvelės kaskados. Tad praleisti tikrai negalima. Kaskados, kitaip vadinamieji „serpentinai”, įrengtos Kauno tvirtovės statybos metu. Senose nuotraukose matomas lyninis tiltas, jungęs slėnio krantus. Pasakojama, kad juo iš Ringaudų merginos eidavo į pasimatymus su vokiečių lakūnais. Anksčiau šiukšlynu paverstas slėnis sutvarkytas, įrengtas amfiteatras. Geltonos pienės brenda į tekantį vandenį, žolėje geltonuoja nupintas vainikas. Amfiteatre kvatoja moteriškių kompanija surengusi piknikėlį. 

Piknikėlis primena, kad jau seniai praėjo pietų metas, tad reikės pakeliui namo sustoti pietų. Bevažiuojant užtenka paskambinti į Vievyje įsikūrusią užeigėlę „Sakartvelo skonis“. Ne kartą išbandyta ir dar niekada nenuvylusi. Kelionę pabaigia puikūs chinkaliai.