Dolomitai - kelionė su nuotykiais

Vaizdai iš balkono ar terasos į kalnus, ežerai su ultramarino ir turkio spalvos vandeniu, paukščių čiulbėjimas iki vėlaus vakaro. Dolomitai – vienas gražiausių gamtos architektūros kūrinių ir kartą įkėlus ten koją, norisi sugrįžti vėl. Tačiau šį kartą kelionė mestelėjo saują staigmenų. Buvo streso, teko keisti ir iš naujo derintis kelionės planus. Bet gal iš eilės...  

Dolomitai gana brangi vieta, todėl teko padirbėti ieškant gyvenimui priimtino varianto (važiavom keturiese). Tai, kas buvo žinomuose nakvynių  puslapiuose, visai netenkino. Todėl ieškojau žemėlapy tiesiog pagal nakvynės ženkliukus ir suradus tiesioginį puslapį siunčiau užklausas. Vienas variantas viliojo atsiveriančiais nuo kalno vaizdais. Nedžiugino tik kasdienis kilimas iki namo vingiuotu serpantinu. Ir kaip gerai, kad nepasirinkome šio varianto. Ilgai svarstę apsistojome ties apartamentais „Jörgenhof“ pas ūkininkus Riscone kaimelyje (šalia Bruneck). Jie yra šiaurės Italijos ūkininkų puslapyje www.roterhahn.it. Grįžtant buvo planuota porą dienų praleisti Čekijoje Znojmo ir dar pakeliui pernakvoti Varšuvoje. Planas kur apsilankyti dėliojosi greitai. Žemėlapy prižymėta vietų geram mėnesiui, o ne savaitei.

 1 diena Vilnius- Lenkija- Čekija

   Kaip visada ilga diena automobilyje iki nakvynės vietos, stojant pusryčiauti, pietauti Lenkijoje. Temperatūra palaipsniui kilo, darėsi vis karščiau. Ne pirmą kartą užsakytas Čekijoje Ostravoje Retro hotel Garage. Ir čia jau buvo pirmas įspėjimo ženklas. Atvažiavus registratūros vaikinas niekaip negalėjo rasti mūsų rezervacijos. Kaip čia taip, rodau telefone, juk yra. Pasirodo ne birželiui, o liepai užsakiau. To dar nebuvo☺ Paklausus ar turi laisvų numerių, patvirtino, kad kaip tik atsilaisvino vienas numeris tokio tipo, kaip užsakėme, tik kitu pavadinimu - The Beetles. O, tai gerai, imam. Ir tik tada į galvą vožtelėjo mintis, kad galėjom likti be nakvynės. Aišku, paieškoję būtumėm radę kur šalia, obettačiau...

Klausimas išspręstas, galima ramiai eiti vakarieniauti. Išbandom marinuotą sūrį. Tačiau šį kartą iš šalia įsikūrusios alaus gamyklos ėjo nekokio kvapo dūmai, tad teko miegoti užsidarius langus. Kondicionierius nelabai gelbėjo, nes dviejų kambarių apartamentus atšaldyti nėra lengva.    

2 diena Čekija - Austrija, Murau

 Puikūs pusryčiai ir kaip visada stabtelim Prostejuv prie Tesco. Visada statom auto toliau nuo įėjimo. Erdvės aplink daugiau ir išlipt visiems paprasčiau, kai šalia nieko nėra. Gerai, kad užtrukau imant vežimėlį. Stovi vienas mūsų auto, bet atvažiavusi kita mašiną nusprendė parkuotis atbula tiesiai prieš mūsiškį, nors šalia pilna tuščių vietų. Ir sugebėjo atsitrenkti ir įlenkti mūsų bagažinės dangtį. Taigi, Čekija, moteris su vaikais atvažiavusi apsipirkti. Tokioje situacijoje jokia anglų nepadės. Ji tik tyliai rūko kamputyje, o tuo tarpu telefono vertėjas dirba visu pajėgumu čekų - lietuvių, lietuvių- čekų. Užpildom deklaraciją. Tai užima laiko, bet pagaliau galim nusipirkti ko reikia ir važiuoti toliau. 

Prie Mikulov, kaip įprasta, stojam pietų Bistro Kodiak ir vakarop atriedam į Austrijos Murau miestelį. Įsikuriam 500 metų senumo name, kuriame kambarius su pusryčiais nuomoja labai miela austrų pora. Kambariai erdvūs, patogūs, yra atskira virtuvėlė svečiams. Šeimininkai pasiūlo po bokalą šalto alaus. Puiku po ilgo važiavimo pasėdėti su jais kartu terasoje. 

Kol dar šviesu reikia apžiūrėti Murau. Miestelis labai jaukus, su ilga krantine palei upę bei skulptūromis Murna ir Moterim-kate. Istoriniai pastatai įdomūs ir iš „užpakalinės“ pusės. Tačiau labai keistai tarp jų žiūrisi keli naujadarai. 

Promenada nuveda iki alaus daryklos. Alaus sodas „Brauhaus zu Murau“ gera vieta vakarienei, kur sutinkame ir mūsų svečių namuose apsistojusius du motociklininkus iš Vokietijos. Sako, labai skanus guliašas. Patiekalai tikrai gardūs, vieta jauki, nereali padavėja, tad užsisėdim iki sutemų.  Ir tenka grįžti jau lynojant. 

3 diena Austrija- Italija

Naktį stipriai nulyja. Rytas gaivus, o ir nesimiega. Iki pusryčių galima pasivaikščioti. Rūpi užlipti ant arkinio tilto, praeiti gatvėmis, kuriomis grįžome vakar sutemus, vėl nusileisti iki upės. O upė po lietaus susidrumstus, vanduo pakilęs. Nuo tilto mojuoja kelionės draugės - ir joms nesimiegojo. Vietiniai neskubėdami traukia į darbus. Nutapenam iki  medinio tilto, kuris sujungia miestelį su geležinkelio stotimi. Dar grįžtant užkopiam iki bažnyčios. 

Upė po lietaus vietomis net verda 

 

Iki pusryčių gerokai praalkstam. O svečių namuose jau laukia padengtas staliukas, kur netrukus atkeliauja kava, šiltas pienas ir sūriukai su mėsytėm.  

  Sukam link Italijos, bet pasirenkam neteisingą kelią, tad ilgokai vingiuojam kalnų keliu. Stabtelėjus degalinėje pakeliui, žvilgsnis užkliūna už netoliese kažkokios mėsos - grilio parduotuvės. Reikia užsukti. O, vaikyti, čia tai bent pasirinkimas – dešimtys skaniausių dešrelių, mėsyčių paruoštų griliui ir dar kitokių dalykų. Rekomenduoju.

Pietaut stojam Kleblach „Gasthaus Post“ ir labai skaniai pasėdim.

Pakeliui stabtelim Manner vaflių parduotuvėje. Gerai, kad galima visokių rūšių vaflių tiesiog pamiksuoti į maišelį. 

 Pagaliau įriedam į savo kaimą Riscone arba Reischach (šioje dalyje visi pavadinimai italų ir vokiečių kalba). Didžiuliame name „Jörgenhof“ nuomojami 4 apartamentai. Pasitinka Sigrid ir Daniel. Angliškai kalba tik šeimininkė, šeimininkas vokiškai ir itališkai, kas būdinga šiam regionui. Apartamentai erdvūs, gerai įrengti, yra terasa, trys miegamieji, du vonios kambariai. Vienintelis ko nėra, tai dušo žele ar muilo. Užtat gauname Sud Tirol korteles. Įsikuriam ir sėdam pavakaroti. 

4 diena Bruneck

  Ryte nudžiugina dukrytės ir kelionės draugės gimtadienio dovanos. Dar ir šeimininkas atskuba su gražiu gėlių vazonėliu.

Poilsis nuo automobilio. Turim Sud Tirol korteles su kuriomis visuomeninis transportas šiame regione nemokamas. Traukiam į autobusų sustojimą. Iki jo 500 m. Šalia bažnyčia, parduotuvė. Beje, visai nebloga - yra viskas, ko reikia, tik reikia atsiminti, kad pietūs nuo 12 iki 15 val.☺ Į autobusą lipama per priekines duris ir nuskanuoji kortelę. Neturint kortelės už bilietą galima mokėti kortele arba grynais. Atriedam iki Bruneck geležinkelio stoties, o ten persėdam iki kitą autobusą, kuris veža iki Pietų Tirolio skanseno (Museo provinciale degli usi e costumi). Bilietas 9 eur. Skansenas įkurtas 1976 m., todėl tai seniausias regioninis muziejus Pietų Tirolyje. Netoli kasų atidaryta nuostabi baroko rezidencija „Mair am Hof“ su įrengtais kambariais. 

Ūkiniuose pastatuose surinktos įspūdingos etnografinės kolekcijos. Užtrunkam, nes viskas labai įdomu, tačiau tuo viskas nesibaigia. Dar tik įpusėjome apžiūrą.

Vienoje patalpoje įrengta stilizuota smuklė, su garsais.  

Maždaug trijų hektarų pievoje senovinės sodybos ir amatininkų dirbtuvės. Yra gyvulių, bet jie slepiasi nuo karščio. 

Jau kai visai pavargstam, traukiam į sustojimą. Tačiau autobusas tik ką išvažiavo - ech, dar neįpratom nufotografuoti grafiko☺. Iki miesto centro pėsčiom 20 min. Tačiau neįvertinam, kad dalis kelio eina palei pievą be jokio pavėsio. O karštis vargina. Dar ir valgyt norisi. Gerai, kad priėjus senamiestį dirba (nes dauguma kavinių užsidarę pietums) dešrelių kioskas „Mir Isch Wurscht“. Už jo, pavėsyje, pastatyti ir stalai su suolais. Su šaltais gėrimais krintam ant suolų, o neužilgo atkeliauja ir valgis. Ne veltui šis kioskas gerai įvertintas, nes tikrai labai skanu. 

Pailsėjus galima praeiti garsiąja Stadtgasse gatve, kuri atsirado apie 1250 m. Buvę pirklių namai su spalvingais fasadais, kaltinės iškabos nukelia į praeitus amžius. Deserto sėdam Konditorei Stadt Café Pasticcerie kavos, ledų, ir sulčių. Užsisakai prie baro, pasakai stalo numeriuką ir tada atneša. Bruneck įdomu stebėti praeivius. 

Gatvėje daugybė parduotuvių. Sudomina Tito Speck - Speck Museum. Kumpių kvapas vilioja jau nuo slenksčio. 

Nupėdinam iki ištapytų miesto vartų, kur vienas kelias veda į pilį. Tačiau mus pavilioja Chiesa Madre di Santa Maria su dviem varpinėm. Įspūdingo dydžio bažnyčia pribloškia ir savo vidumi.

 

Pagaliau laikas šventinei vakarienei. Paskubam iki Ristorante al Leone D’Oro, nes nors dar neatidaryta, staliukai lauke pildosi akyse. Į stalą keliauja picos, nors tai ir nebūdingas šio regiono patiekalas. O tiramisu tiesiog dieviško skonio. 

5 diena Lago di Anterselva - krioklys Riva

  Tamsiai žali spygliuočių miškai ir kalnų grandinės juosia žėrintį turkio spalvos Lago di Anterselva - Antholzer See. Legenda pasakoja, kad šioje vietovėje buvo trys klestintys ūkiai. Kai vieną dieną elgeta atėjo prašyti išmaldos, o ūkininkai atsisakė, elgeta išpranašavo, kad ištrykš trys fontanai ir sunaikins jų ūkius. Ūkininkai iš jo pasijuokė, bet po kelių dienų ši prognozė išsipildė – ir šioje vietoje susiformavo ežeras.

 Svajingas ežeras neturistinis, tad žmonių nedaug. Abiejuose ežero galuose yra nedideli parkingai. Tolimesniam, arčiau Austrijos, parkavimas nemokamas. Randam vietą po medžiu. Aplink ežerą veda takas. 

Žygį pradedam taku palei ežerą, bet netrukus pavilioja dideli besisukantys gultai. Kol dar saulė nesvilina gera žvilgsniu paklajoti ramiu vandens paviršiumi. 

Takas bėga medžių paunksmėje ragindamas sustoti gražiausiose vietose. Miško takas staiga pereina į lentinį takelį nutiestą per supelkėjusį ežero plotą. Virš kalnų ratus suka spalvoti parasparniai. Kitame ežero gale neveikianti kavinė, tačiau yra vietos prisėsti ir suniamnioti su savim pasiimtų vaisių. Grįžti nuspręsta ta pačia puse, nes kita tako dalis eina toliau nuo ežero, palei kelią ir vaizdai ten nelabai.

Ir dar reikia prisėsti kavinukėje Platzl am See. Tiramisu neblogas, bet su vakarykščiu nepalyginti☺. 

Užsukam iki Cascate di Riva. Stojam Percorso di San Francesco alle Cascate di Tures parkinge ir žavingu Pranciškaus miško taku traukiam link krioklio. Kažkur tarp medžių girdisi krioklio šniokštimas. Tačiau takas darosi vis sudėtingesnis, kol pasiekiam Klaros sodą, kuriame stovi natūralaus dydžio šventosios Klaros statula, rankoje laikanti monstranciją, iš kurios trykšta šaltinis. 

Šalia akmeninė koplyčia. Ši koplyčia stovi ten, kur kadaise stovėjo Tureso didikų pilis. Koplyčia dviejų lygių, požeminė dalis tikra staigmena.

Takas veda vis tolyn ir dabar jau reikėtų visą kelią leistis žemyn. Hmm, o tada vėl grįžti iki automobilio? Tad vyras nusprendžia grįžti nuo koplyčios iki automobilio ir nuvažiuoti iki apatinio krioklio parkingo prie kavinės, o mes žygiuosim taku. Beje, netoli koplyčios yra nemokamas tualetas. Takas iki krioklio su daug laiptelių, tad yra ką veikti. 

Krioklys nuostabus, apgaubiantis švelnia dulksna ir dovanojantis vaivorykštę.  

Grįžtant namo išlenda automobilio problema. Lyg ir greičių dėžė. Grįžę ieškom autoservisų kontaktų, rašom laiškus. Dalis jų atostogauja,  dalis gali priimti gerokai vėliau, ir tik vienas pasiūlo atvažiuoti ryt.

 6 diena Lago di Braies

 Iš pat ankstaus ryto nuvarom automobilį į servisą su viltim, kad sutvarkys. O patys vis tik nutariam aplankyti Lago di Braies. Traukiniu iki Dobiacco, nuo ten autobusu. Ežeras super išpopuliarintas ir iš karto matai perteklinio turizmo padarinius. Prie parkavimo aikštelių eilės. Nors dar tik po 9 val., žmonių masė, kaip per Kaziuko mugę. Prie būdelės, nuomojančios valtis, ilgiausia eilė. 

O aplink ežerą traukia nenutrūkstama vora žmonių. Tik prisėsk ar sustok gražesnėje vietoje, tuoj prieš tave prisigrūda ☺ 

Bet ežeras gražus. Einant pakrantėmis yra ką veikti - reikia palaipioti. Gerai, kad ten kol kas pavėsis. Išėjus į pliažiuką pasitinka karvutės. Jos šlaistosi aplink, rupšnoja žolę, eina į ežerą atsigerti. O turistų masės puola prie jų kaip gyvūnų nematę, nori čiupinėt. 

 

Einant kita ežero puse prisėdame ant atsilaisvinusio suoliuko žemiau tako. Ten bent jau ramu. 

Apsukam ratą ir priėjus kavinę nutariam užsukti kavos puodeliui. Čia pasiekia žinia, kad automobilio nesutvarkys. Gerai, kad atsiliepia dar vienas servisas ir angliškai. Skambinu jam su viltim. Tačiau išsiaiškinęs kas yra, atsako, kad niekas šios problemos šitam automobiliui čia netvarkys, nebent varyt į Austriją ir tai dar klausimas.

 Grįžtam į Bruneck, į servisą. Deja, tą patį patvirtina ir servise. Net pasakius, kad tai Voyger analogas, niekas nepadeda. Susitariam, kad kol kas automobilį paliksim jų aikštelėje ir traukiam link namų. Pavalgyt įsitaisom Pizza BAKI. Iš išorės tokia paprasta užeigėlė tiekianti picas ir kebabus, bet porcijos didelės, vienos užtenka keliems - ir skanu, ir nebrangu. 

Grįžus namo matom, kad užgriūvo dvi problemos - kaip nugabenti automobilį namo ir kaip grįžti patiems. Kiekvieną dieną dalį laiko skirdavom įvairiom paieškom, tad pateiksiu įvykių santrauką. Pirmiausia kreipėmės į draudimą, tačiau jie nieko gero nepasiūlė. Tralo paslaugos tik iki serviso, o jei namo, tai kaina prasideda nuo 2000 eur iki … ( pasakyti galutinės sumos negalėjo). Pakaitinį auto gali duoti tik vietoje ir tai jį patys turim susirasti. O jie kompensuos tik po 25 eur už dieną. Nors sąlygose jokių sumų nėra nurodyta. Vienu žodžiu po kelių pokalbių rezultatas nulinis, nors polise visko prirašyta. Dar bandėm paieškoti servisų ir Austrijoje, bet jei apsiimtų, remontas išsitęstų iki poros mėnesių (kas gi tiek lauks ir kur). Vienas servisas atsiuntė detalią išklotinę kiek tai kainuotų. Teko ieškoti tralo, kas yra sudėtinga, kadangi į šį Italijos pakraštį nelabai kas važiuoja. Per Austriją tralai negali važiuoti, todėl jo ir vengia. Pagaliau radom kas atgabens automobilį. Paieškas apsunkino ir tai, kad buvo savaitgalis ir dar Joninių išeiginė Lietuvoje.

 Antras klausimas kaip grįžti? Variantai dygo vienas po kito, bet reikėjo apsvarstyt kas palankiausia. Pirma kreipėmės, per FB grupes, gal kas turi vietos ir galėtų prigriebti keturis žmones. Smagu, kad yra neabejingų žmonių. Paimti pasiūlė vienas italas, bet tik liepos pradžioj, kas mums netiko. Paskui dar vienas žmogus pasiūlė įtupdyti mus į tempiamą kemperį (jo auto buvo pilnas), nes kaip pats sakė: "- Esu sugedęs francuose, tai žinau kas tai yra". Tačiau viską apsvarstę atsisakėm šio pasiūlymo, nes žmogus galėjo užsidirbti didelių baudų. Jau grįžus ir aprašius situaciją vieni bendraminčiai galvojo, kad mes šiuo metu Italijoje ir klausė gal kuo padėt, o jų vaikas pasiūlė visiems susispausti ir grįžti kartu 💗.

Tuo pačiu bandėme surasti auto nuomą, kad automobilį galėtumėm palikti Lietuvoje, bet tokių neatsirado. Kadangi grįžtant buvo užsakytos nakvynės Čekijoje ir Lenkijoje, bandžiau dėliotis maršrutą visuomeniniu įtraukiant ir jas. Deja, nusimatė be galo daug persėdimų ir labai nepatogių. Tad nebuvo prasmės.

Variantas skristi lėktuvu iš Milano, Treviso ar Vienos. Iki jų reikėtų važiuoti su dviem, trim persėdimais, ir priklausomai nuo skrydžio laiko, gal net ir ieškoti nakvynės. Žinant kokie kamščiai formuojasi tuose greitkeliuose, tai išvykti į oro uostą reikėtų prieš labai didelį laiko tarpą, nes jei pavėluosi į lėktuvą, tai jau ne kažką. Dar vienas dalykas, važiavom su auto, tad svorio perviršis, plius du krepšiai minkšti. Bet tai atsarginis variantas.

 Šeimininkai, žinodami mūsų situaciją, pasiūlė, kad jei prisireiks, butas iki šeštadienio tuščias, tad galim dar kelias dienas pasilikti.

Buvo kilusi mintis pirkti nebrangu automobilį. Tačiau šioje dalyje panešioti ganėtinai nauji, tad parduodami brangiai. Radom porą senesnių. Vienas mūsų kaime, bet jau toks nudrožtas, kad būtų kur nustipęs pakeliui. Kitas Bolzane ir neaišku kokio jis stovio. Išsiaiškinus formalumus, paaiškėjo, kad per dieną reikalų nesusitvarkysi, reiktų mažiausias tris kartus važiuoti į Bolzaną, kas užimtų labai daug laiko. Galiausia pernaršius visas programėles apsistojom ties Flixbus. Bressanone - Vilnius. Važiuoti labai ilgai. Trumpesniems laikams bilietų nėra. Atsidarius maršrutą paaiškėja kodėl - nes iš Kauno šauna į Rygą, o tik tada į Vilnių. Nuspręsta - imam bilietus iki Kauno. Iš ten jau į Vilnių grįšim. Ir laimė, kad yra laisvas butas, nes bilietų yra ne bet kuriai dienai. Nusipirkus bilietus pradėjau nagrinėti kurgi tas Flixbus sustojimas - ir paaiškėjo, kad nors parašyta, kad važiuoja iš Bressanone, stoja virš Varna kažkokioje aikštelėje šalia greitkelio ir iki jos neveža joks visuomeninis.☺ Tad arba valandą pėsčiom, arba taksi iš Bressanone. Laimė, paklausus šeimininkų ar galėtų pamėtėti mus iki sustojimo, aišku ne už ačiū, jie ne tik sutiko, bet tiesiog nuvežė veltui. Didelis ačiū. Ir dar svarbu, kad tiek Lenkijoje, tiek Čekijoje per booking užsakytos nakvynės, paaiškinus problemą, grąžino pinigus. Jie tiesiog pakeičia apmokėjimo datą, darai nakvynės atšaukimą, kuris gaunasi nemokamas. Ačiū jiems už supratingumą.

 7 diena Soprabolzano - Collalbo - Piramidi di Terra di Longomoso - Bressanone

   Iš pat ryto į geležinkelio stotį važiuojam su viltim, kad traukinių streikas tik pasivaideno. Tačiau iš tikrųjų, traukiniai streikuoja. O mums reikia iki Bolcano. Kolektyviai nusprendžiam, kad nors ir ilgiau, bet planų nekeisim ir važiuosim autobusais. Visuomeninis Dolomituose.

 Iki Bressanone, o tada iki Bolcano tenka daryti 2 persėdimus. Iš stoties nutapenam iki keltuvo Funivia Renon, stazione a Valle. Šie keltuvai taip pat priklauso visuomeniniam transportui, tad su kortele nemokami ir kyla kas kelias minutes. Karšta, bet tikimės, kad pakilus ant kalno bus vėsiau. Kabina didelė, nemažai sėdimų vietų. 

Kyla iki Soprabolzano, kur iš karto laukia istorinis traukinukas. Jis nudarda iki L'Assunta, o paskui grįžta atgal ir keliauja tolyn. Vaizdai pro langus gražūs, vienas malonumas. Traukinuko paskutinė stotelė Collalbo. Collalbo labai jaukus, tačiau mūsų tikslas toliau.

Viršuje kiek vėsiau, bet vis tiek karšta☺, o eiti virš 2 km ir į kalną. Beeinant pavilioja ledų reklama konditerija Cafe Lintner. Ledai, kava ir pyragai ten puikūs, pasėdėti jauku. Draugė persikų pyragą praryja vienu kąsniu☺ 

Saulei svilinant pėdinam toliau, pro Longomoso, kol pagaliau atsiveria vaizdai į kalnus. Tikslas jau netoli. Ir pagaliau ūksmingas takelis iš kur matosi Piramidi di Terra di Longomoso. Einant reikia sekti ženklus, vedančius į Erdpyramiden. Krentam ant akmenų pailsėti. Piramides patogu apžiūrėti iš apžvalgos aikštelės. Molinės kolonos su „akmeninėmis skrybėlėmis“ unikalus reginys. Šalia didingos viršukalnės.

Grįžtant neįmanoma praeiti pro šeimyninę Cafe Erdpyramiden ir neįkalti šalto alaus. Jauki kavinė su terasa, iš kurios atsiveria gražus vaizdas į Finsterbacho slėnį ir piramides. Kainos, kad įsitikinti, jog ne kosminės☺ 

Pėdinti iki Collalbo jau tingisi, tad luktelim autobuso☺, o ten jau laukia traukinukas iki Soprabolzano. Rūpi šiek tiek pasivaikščioti po Soprabolzano. Jaukios kavinukės, bažnytėlė ir vaizdai aplink nepakartojami. Galima apsistoti porai dienų ir tuose kaimuose, nes čia yra kur pasivaikščioti, kad ir iki Costalovaros kaimo ežeriuko, bei apžiūrėti ir kitas molio piramides. 

Atgal atbuline tvarka - gondola, ir autobusais iki Bressanone (per kamščius vos nepavėluojam į vieną). Vietiniam gondola kasdienybė, tad kas sprendžia kryžiažodžius, kas naršo telefone.

Bressanone neatsispiriam norui pasigėrėti Martino Rainerio fontanu, šiek tiek pasivaikščioti šio miesto gatvelėmis. Be galo jaukus. Ir labai gaila, kad reikia skubėti į autobusą.

Tada iki Bruneck, o paskui jau iki mūsų kaimo. Tą dieną pakeitėm 13 transporto priemonių - traukiniu būtų paprasčiau ir greičiau☺. Tačiau esmė tame, kad bet kokiu atveju gali pasiekti norimą vietą. Dolomituose labai gerai sutvarkytas visuomeninis, net pavydu. Nuskanuoji kortelę ar bilietą įlipus per priekines autobuso duris, geležinkelio stotyje prieš įlipant į traukinį. Tikrina bilietus traukiniuose dažnai. Transportas patogus, šalia stočių bėga šaltas vanduo. Ilgiausiai autobuso po traukinio teko laukti 20 min. Traukinių stotyse nemokami tualetai. Yra liftai, kam sunku lipti laiptais perėjimui į peronus. Ir mes naudojomės, taupėm kojas☺. Transporto viduje visada komfortabili temperatūra – nepučia arktinio vėjo greičiu ir šalčiu. 

Mėgstantiems keliauti dviračiais galima pigiai išsinuomoti dviračius, pvz. šalia Dobiacco stoties dviračių nuoma. 

8 diena Lago di Dobiacco

   Prognozės žada lietų, tad iš pat ryto nudardam iki Lago di Dobiacco. Visuomeniniam beveik kaip namie☺ Sustojimas visai šalia. Nuostabus kalnų ežeras, tarsi paslėptas perlas! 

Žmonių visai nedaug. Tačiau pirmiausia į kavinukę kavos ir rytinio kokteilio☺. 

Žiedinis maršrutas lengvas. Akis glosto nuostabūs peizažai. Vienoje vietoje apžvalgos aikštelė. 

Neužilgo atviras ežero baigiasi. Bendrakeleivės nueina pirmyn, o mes užsikalbėję praeiname posūkį, kur jos pasuko. Grįžtam atgal, arčiau ežero. O čia toks stebuklas. Mediniai takeliai veda tarp skaidrių melsvų upelių. Upeliai čiurlena tarp balkšvo smėlio ir vilioja link savęs. Pasiduodam pagundai ir nueinam artyn vandens. 

Grįžtant kitu krantu prisėdam sukrimsti lauknešėlį. Taip gražu, kad nesinori niekur eiti. Tačiau danguje pradeda kauptis debesys ir net kažkur toli dundėti. 

Turbūt laikas sukti namų link. Tačiau grįžus nulyja tik keli lašai. Nieko tokio, užsukam į parduotuvę - galim pasigamint ką nors skanaus, išbandyti mūsų terasą ir šezlongus. Tiesa, dar buvom nulėkę apžiūrėti parduodamo auto, kuris visai netiko☺  Užtat vakaras padovanojo gražių spalvų.  

9 diena 

 Važiuojant nuo Dobiacco daug žmonių sėsdavo į autobusą vežantį į Cortina d’Ampezzo. Pasvarstėm, kad ir mums reikia į aristokratų iš viso pasaulio svajonę ☺ Be to ten vyks ir žiemos olimpiada. Draugė pernai lankėsi Dolomituose ir Cortina buvo visa išrausta taip, kad net negalėjo po ją pasivaikščioti. Važiuoti netrumpai, bet peizažai už lango tokie gražūs, kad visai neprailgsta. 

Autobusas stoja prie stadiono. Traukiam į centrą pavėsiais, nes bezbožnai karšta. Mieste viskas sutvarkyta, namai blizga. Beje, pastatai centrinėje dalyje labai gražūs. Nusukam į kažkurią gatvelę ir nusprendžiam, kad laikas papietauti. Ir gerai, nes prisėdus Pontejel Bierstube Forst, vietos pildosi akimirksniu. Pietų metas. Renkamės regiono patiekalus. Į kavinę užeina ir grupė žmonių su tautiniais drabužiais. Mielai leidosi fotografuojami. 

Pasisotinus galima paslampinėti gatvelėmis. Bet tik pavėsiais. 

Užėjus į Basilica dei Santi Filippo e Giacomo vos neuždustam.Tiek prismilkyta, kad gali apalpti. 

Cortina žiemos olimpiadai pasiruošusi. Daug kas įsiamžina prie olimpinių žiedų.

 

Beeinant žvilgsnį patraukia už stiklo kažkokios apetitiškos mėsytės Pasirodo tai ne tik parduotuvė, bet ir pusiau savitarnos kavinė. Negali atsisakyt kavytės su gražiu vaizdu. 

Dar pasivaikštom ir traukiam į stotį prie stadiono. Autobuso laukti įsitaisome maloniame pavėsyje. 

O grįžtant vėl gėrimės vaizdais ir nusprendžiame aplankyti lago di Landro.

 10 diena Riscone - Castel Lamberto tiltas

  Darbo diena, tad reikia sutvarkyti visus kelionės namo reikalus. O dar ir lietų žada. Draugė įsitaiso šalia, kad galėtumėm įsivertinti ir priimti sprendimą. Peržiūrėję visas opcijas ir variantus, nusiperkam bilietus į Flixbus, o tada gerai nulyja. Važiuot jau niekur nevažiuosim, tačiau galima pasivaikščioti šalia savo kaimo. Nutapenam asfaltuotu keliu pro porą viešbučių ir toliau palei tvarkingus laukus ir pievas. Tolumoje pilkuoja Lamberto pilies kompleksas. Buvusi Reišacho lordų rezidencija, perėjo per daugybės savininkų rankas ir galiausiai 1812 m. kompleksas buvo parduotos kunigui Josephui Hauptmannui, kurio palikuonė Elisabeth Niederkofler yra dabartinė pilies savininkė.

 Leidžiamės link upelio, kurį kerta žavingas medinis Castel Lamberto tiltas. Tokie tiltai per visą krašto istoriją vaidino svarbų vaidmenį regioniniame susisiekime, prekyboje ir gynyboje. Ant tilto atbrailų ir šalia pridėta daugybė angeliukų. Angeliukai - atminimas vietinių artimųjų, virtusių angelais. Už tilto takelis šakojasi.

Kiek paeinam į dešinę. Tuo keliu galima nužingsniuoti iki Bruneck arba nusileidus prie pat upės pasiekti ramią vietą piknikui. 

Grįžtam ir kopiam į kalnelį, kol įžengiam į miškingą vietą. Žavingas kelias nuveda iki mūsų kaimo koplytėlės. Koplytėlė atidaryta. Šalia suformuotas parkelis su suoliukais įrėmintas dirbamų laukų. Spėjam sugrįžti ir vėl nulyja. Po gardžios vakarienės su pušų pumpurų likeriu, vakaras padovanoja nuostabią vaivorykštę.

11 diena Lago di Landro - Tre Cime - Riscone

 Kaip ir pasižadėjome, išjudame iki Lago di Landro. 

Karštis pulsuoja nuo pat ryto. Tik išlipę iš autobuso, sukrentame į kavinukę šalia. Pavilioja Švarcvaldo tortas – taip bent pavadintas. Tačiau iki Švarcvaldo torto jam kaip iki mėnulio. Bent jau pasėdim su gražiu vaizdu.  

Ežeras po lietaus susidrumstęs - graži spalva dingusi. Aplink ežerą takelio nėra. Tačiau domina pliažinis krantas su vaizdu. Iki jo tenka brautis kažkokiais mikro takeliais pro krūmynus. Iš ten atsiveria visas ežero vaizdas.  

Paeinam link kalnų palei Rienz upę. Kažkur šniokščia kriokliukas. Būtų gerai eiti vis aukštyn, bet saulė svilina nesigailėdama. Paeinam iki mikro užtvankos ir sukam atgal link miškelio atsipūsti pavėsyje. 

Norėtųsi kopti link Tre Cime. Tačiau galėti kiek nori - kai lauke 35 ir jokio pavėsio, tai kopimas taip ir lieka svajonėse. Tad, kaip ir dauguma pasimalam prie Vista Panoramica Tre Cime Lavaredo. Pasigrožime trim viršūnėm pro žiūroną ir maketu. 

Kolektyviai nusprendžiam traukti namo. Atrodo nedaug vaikščiojom, bet karštis tiesiog alina. Tad be galo gera atsisėsti kondicionuojamam autobuse. Traukinys į Dobiacco iš Lienz šį kartą vėluoja. Ir po poros sustojimų paaiškėja kodėl - jis tiesiog sugedo. Tenka palaukti stotyje sekančio traukinio iš San Candido.

  Šį kartą papietaujam namie ir tiesiog patingim. Kai karštis kiek atslūgsta, išsiruošiam į dar vieną vietą mūsų kaime. Paprastai išlipdavom stotelėje prie bažnyčios. Tačiau vieną kartą pavažiavom iki paskutinio sustojimo. Jis mums nepasiteisino, tačiau sudomino nuorodos. Būtent jos nuveda iki Kneipo tako. Tiksliau malonaus parko įsikūrusio maumedžių pavėsyje. Kneipo takas baigiasi pėdų ir rankų baseinėliu vėsinamu kalnų vandeniu. Parke galima įsitaisyti ant patogių suolų arba nusnūsti hamake, pagroti mediniais instrumentais ir net “pamelžti karvę”.

 Grįžtam kitu keliu, palei keistą seną namą. Iš stendo šalia paaiškėja, kad tai senoji Angeburgo lordų rezidencija.

12 diena San Candido

 Paskutinę dieną Dolomituose dardėsim iki San Candido miestelio. Vis prasilenkdavom su traukiniu riedančiu į San Candido, tad reikia juo ir mums pavažiuoti☺

 Tačiau iš pradžių užsukam į Bruneck turgelį. Jis vyksta trečiadieniais. Prekiauja ir ūkininkai, ir visokių daiktų bei rūbų pardavėjai. Nusiperkam mėsyčių - galim pasivežiot, o ką papjaustėm, paskanausim traukiny ☺

San Candido įsikūręs idiliškoje aplinkoje, Dolomitų papėdėje. Itališka vieta su austrišku prieskoniu, kaip ir šis regionas. Vietinė legenda byloja, kad apylinkėse gyveno milžinai. Ir vienas jų, vardu Haunoldas, jausdamas simpatiją kaimo gyventojams, nusprendė padėti statant bažnyčią. Dviem didžiulėmis rankomis tampė riedulius. Bet nedirbo neatlygintinai. Dienos atlygis - veršelis, statinė vyno ir maišas pupelių. Tačiau ir pastačius bažnyčią jis reikalavo savo milžiniškų patiekalų. Pavargę kaimo gyventojai, nusprendė, kad jiems užtenka ir pastatė spąstus, kur Haunoldui viskas baigėsi blogai. Tačiau istorija tuo nesibaigia! Kaimo gyventojai pasiliko vieną iš Haunoldo šonkaulių. Ir jis guli bažnyčios prieangyje!

Bažnyčią dar apžiūrėsim, tad traukiam gatvelėm į centrą. Žavi vieta, kol žvilgsnis užkliūna už elegantiškosios „Villa Wachtler“.Tai vilų Audrey Hepburn – grakšti ir nesenstanti. 1911 m. kepėjas Michaelas Wachtleris įsakė pastatyti vilą Alpių Art Nouveau pilies stiliumi ir netrukus ji tapo žinoma kaip vienas patraukliausių pastatų Dolomituose. Šalia be galo įdomi Wachtler parduotuvė-kavinė. Ne tik suvenyrai, kalėdinės dekoracijos ir kitokie regiono dirbiniai, bet ir įvairūs skanėstai, kepiniai. Susigundom ledais, kava ir prisėdam prie lauko staliuko. 

Žavingi Tirolio stiliaus namai ir parduotuvės kviečia pasivaikščioti ir pasigrožėti. Vaizdingi namai su smailiais stogais, balkonai, palangės nusėtos spalvingomis gėlėmis. Įdomi Parrocchia di San Michele bažnyčia pastatyta romaniniu stiliumi, o vėliau praturtinta barokiniais elemantais. 

Tačiau ilgiausiai užtrunkam bažnyčioje Madre dei Santi Candido e Corbiniano – stulbinantis romaninio meno pavyzdys su freskomis. Šalia ne mažiau įspūdingos kapinaitės.  

Iki norimo aplankyti objekto yra laiko, tad prisėdam po skėčiai Bar Cafe Bistro KASTRO. Būtinai reikia paskanauti regioninių patiekalų. Aptarnaujantis personalas nerealus. 

Sulaukus 14 val. atsidaro Museo del Capitolo (5 Eur). Kapitulos muziejuje saugomi reti lobiai. 3000 metų senumo vazos, monetos, datuojamos romėnų laikais, kanauninkų veikla, jų vertinga biblioteka. Pirmame aukšte religinės skulptūros, akį traukia Sopulingoji Marija. Grūdų mikro paroda atspindi laikotarpį kada buvo atsiskaitoma grūdais ir kokia buvo jų vertė. Muziejus mažuliukas, tačiau gražiausia dalis antrame aukšte. Svetainė datuojama XVI a. vidurio, kaip ir koklinė krosnis su kampiniais liūtais ir kanauninkų herbais. Svetainė buvo naudojama kaip provosto darbo kambarys ir lotynų mokyklos klasė.

Išėjus dar apeinam ratuką ir traukiam namo. Reikia susikrauti daiktus, nes ryt laukia ilgas kelias namo. Pakeliui dar pasigrožime vaizdais pro traukinio langą. 

13 diena

  Kaip ir žadėjo, Daniel mūsų laukia sutartą valandą ir pajudam į Flixbus sustojimą. Gėlytę tenka palikti, juk autobusais jai keliauti nebus patogu(. Išvažiuojam kiek anksčiau, nes su kamščiais keliuose nieko negali prognozuoti. Aikštelė šalia greitkelio, tačiau patogumų jokių. Tualetas uždarytas, suoliukas tik ant kepinančios saulės. Gerai, kad yra pora medžių, po jais ant bordiūro ir įsikuriam. Flixbus sustojimo ženkliukas miniatiūrinis, gali net nepastebėti. Vėliau kažkas atveža dar vieną vaikiną. Autobusas vėluoja gal 10 min, bet gaunam žinutę, kad vėluos. 

 Įsėdus pajudam. Autobusas vingiuoja visokiais šunkeliais. Įvažiavus į Bavariją pravažiuojam pro lankytas vietas, ežerus, pro Kochel am See miestelį, kur buvom porą kartų apsistoję. Vaizdai gražūs. Oras atvėsta.

Gerai, kad užsižiūrim į vaizdus, nes netoli Miuncheno, kur reikia persėsti į kitą autobusą, strigtelim kamštyje ir tik tada pažvelgiam į laikrodį. Galvojom persėdimui valanda Miunchene - tikrai spėsim į šalią stovintį autobusą, gal net pavalgysim. O dabar pasirodo vėluojam ir taisyklėse parašyta, kad kitas autobusas nelaukia. Griebiu bilietą ir lekiu prie vairuotojo. Parla inglese? Aha, norėtum - tik italiano. Rodau bilietą ir jis greitakalbe kažką išberia, iš ko suprantu, kad kažkas negerai. Bandau  įjungti vertėją, bet per autobuso ūžimą, verčia tik kas kelis žodžius. Sakau vairuotojui, kad su vertimu blogai. O jis ramiai sako – ascolta. Vienu žodžiu blogai, kad vėluojam. Bet stotyje bus persona verde, green dar angliškai pridūria ir pabrauko ranka per marškinius. Tai pas jį ir chiedere? Si, chiediglielo.

Bent jau tiek išsiaiškinam, bet vis tiek neramu. Įsukant į stotį per langą pamatau žmogų su žaliais rūbeliais aiškinantį kažką grupelei žmonių. Kol kiti rūpinasi bagažu, puolu prie jo su bilietu, o jis ramiausiai pažiūrėjęs sako, ponička, ten laiptukai, užlipsit į ofisą ir pakeis jums laiką. Ofise tikrai pakeičia bilietus į sekantį reisą, kuris tik vėlai vakare ir dar su 4 valandų sustojimu Varšuvoje. Galima ir tam pačiam laikui, bet tik rytoj. Tik tokiu atveju dar reikėtų ieškotis nakvynės Miunchene. Tiks ir vėlesnis reisas. Bent jau judėsim namų link. Vietas jau paskiria bet kokias, o viena draugė lieka be vietos - sės ten, kur ras laisva. Laiko iki autobuso daug, tad lagaminus sudedam į saugojimo kamerą ir einam ieškoti valgio. Stotis nemaloni, šlaistosi visokie veikėjai. Užsukam POMMES FREUNDE München ZOB kas dešrelių, kas mėsainio. 

Ir kaip gaila, kad nepaėjom iki sekančios valgymo vietos – berods vietnamiečių. Ten užsukom prieš pat išvažiavimą sriubos. OOOo, kokio ji skanumo. Stebim traukinių judėjimą, o jie zuja kaip pašėlę, išgeriam kavos – vienu žodžiu stumiam laiką. Kol pagaliau susikraustom į autobusą.

14 diena 

 Naktis pusiau miegota. Ką ten pamiegosi, kai autobusas stoja ganėtinai dažnai. Net negalvojau, kad autobusais keliauja tokia masė žmonių. Išlipa, įlipa, išlipa, įlipa, po vieną, po kelis, kompanijomis. Važiuoja didžiausius atstumus, su persėdimais ir be. O dar kaimynė tokia plepi pasitaikė. Ukrainietė, dirbusi Šveicarijoje, traukė namo. Tai nesvarbu miegi, ar skaitai, jei tik išgirsta ką sakant vairuotojus, iškart turi versti - čto skazali?? Net persėdau kitur. Šiaip jau Flixbus įdomi kompanija. Važiuoja, kaip supratau pagal navigaciją, ir kartais nugrybauja šunkeliais. Nors didelę dalį klientūros susirenka būtent važiuodama pro visokius mažus miestukus ir tai labai paranku keliaujantiems. Autobusai patogūs, žvalgaisi pro langus.

Varšuvos Zachodnia stotyje paliekame lagaminus bagažo saugojimo skyriuje - ten dar aptarnauja žmogus. Kažkurioj stoties valgykloj lievai užkandam ir einam ieškoti pasižymėtos kavinukės. Netoli stoties naujas miegamasis rajonas. Būtent ten nusėdam labai jaukioj, su gera kava kavinėj Kawalerka. Pradėjus lyti, susikraustom į vidų.

Taip jauku ir patogu, kad užsisėdim. Laiku spėjam susigriebti, jog laikas į autobusą☺. Vietoj pirma planuoto laiko pusės šešių vakaro, grįžtam tik pusę pirmos nakties. Gerai, kad žentas atvažiuoja parvežti naktibaldas.💗

Reziume:

 Atsiradus automobilio gedimui, išeičių reikia ieškoti pačiam, nes draudimas nei skuba, nei suinteresuotas tai daryti. Tas pats su transportavimu, nakvyne ir grįžimu atgal. Taip, dalį išlaidų apmoka, bet tikrai ne viską. Labai svarbu, kad kartu važiuojantys palaikytų vienas kitą, siūlytų įvairius variantus ir nepaliktų automobilio savininkus vieniems spręsti visas problemas.

 Keliauti visuomeniniu Dolomituose tikrai patogu, o turint Sud Tirol kortelę, dar ir nemokama.

 Smagu, kad yra neabejingų žmonių, kurie siūlė savo pagalbą arba teiravosi kaip mums sekasi. Buto šeimininkai, kurie padėjo nusigauti iki Flixbus sustojimo ir teikė kitokią pagalbą.

 Flixbus keliauti pakankamai patogu, tik reikia pasitikrinti maršrutą, kad nevažiuotų per aplinkui. Jeigu vėluoja jungtinis reisas, tikrai pakeis bilietą. Beje, po kelionės parašiau jiems laišką, nes perkant bilietus sumokėjom už pasirinktas vietas, o paskui išsodino kas kur. Netrukus gavau atsakymą, kad pinigai bus grąžinti ir paros bėgyje sugrąžino į sąskaitą.