Vasaros diena Krekenava - Ramygala

 

 

Vasaros jausmas kai vėjas taršo plaukus ir norisi basomis vaikščioti po rasotą žolę dažnai būna persmelktas vasarišku nerimu. Trumpą vasarą norisi išnaudoti užpildant naujais vaizdais ir pojūčiais. Tad dukros pasiūlymas dienos kelionei Ramygala-Krekenava buvo priimtas be svarstymų. Greit primetėm lankomų vietų planą ir šeštadienio rytą nurūkom Ramygalos link.🚗

Važiuojant pro Vadoklius stabtelėjom prie paminklo Vyčio apygardos partizanams. Erdvė gražiai sutvarkyta, o netoliese padaryta poilsio zona su supynėmis. Kaipgi nepasisupsi, juolab, kad jos išdėstytos ratu. Supiesi tarsi kokiam simpoziume)) 

Tolėliau medinė Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Bažnyčia aišku uždaryta, bet nusipirkus kitoje gatvės pusėje parduotuvėje ledų, pasivaikštome po šventorių. Prie bažnyčios nedidelė mūrinė varpinė, nuostabaus grožio medinis kryžius. 

 Ramygalos miestelis garsėja ožkų paradu, išrenkant gražiausią ožką. Ožkų nerinkom, paradas jau seniai praėjęs. Pelkėtose vietovėse, kur nedaug ganyklų, ožkos buvo tikras išsigelbėjimas.

Stojam prie miestelio simbolio – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Kaip nesustosi – raudonų plytų neogotikinės bažnyčios kuorai matosi iš tolo. Įspūdingo dydžio bažnyčia tokiame nedideliame miestelyje. Laimei ji buvo atvira. Viduje kaip tik tvarkėsi kelios moteriškės, o neužilgo sutikome ir kleboną. Pasikalbame apie ūkį, apie bites. Ilgai neremontuota bažnyčia po truputį tvarkoma – prisideda savivaldybė ir didele dalimi patys parapijiečiai. Įstatyti vitražiniai langai, sutvarkytos avarinės vietos. Pasigyrė, kad pats dažė grindis. Leidžia užlipti iki vargonų ir pasidairyti nuo viršaus. Palinkim sėkmės tvarkymo darbuose ir einam apžiūrėti miestelio. 

Už bažnyčios miesto parkas su Tūkstantmečio ąžuolynu, estrada renginiams, medinėmis skulptūromis. Ąžuoliukus sodino gyventojai, patys prižiūrėjo, laistė.  

Ramygalos namų sienos pasakoja miestelio istoriją. Stendai su įdomiais pasakojimais atsirado kai miestas buvo paskelbtas Lietuvos kultūros sostine. Vienas stendas porina, kad kai buvo ieškota kur geriau tiesti kelią nuo Kauno iki Rygos, niekaip negalėta apsispręsti ar jis turi eiti čia ar vis tik per Krekenavą. Į Ramygalą buvo atsiųsti inspektoriai išsiaiškinti, kurioje vietoje judėjimas intensyvesnis, kur pravažiuoja daugiau vežimų. Gudrūs ramygaliečiai pasikinkė į vežimus arklius ir kol inspektoriai sėdėjo smuklėje, vis suko ir suko ratus, kad tie pro langus galėtų matyti koks vyksta judėjimas. Tikrintojams abejonių nebeliko ir kelias buvo nutiestas pro Ramygalą. Ant sienų ir kiti įdomūs miesto pasakojimai. Pvz. apie senuosius bažnyčios varpus.

 Miestelis pergyveno kelis didelius gaisrus. Jo senamiesčiui būdingas savitas gatvių tinklas ir užstatymas. Miestelio aikštė – kadaise buvusi pagrindinė miestelio turgavietė - yra išplatėjusios gatvės formos, o jos centre – skulptoriaus K. Kisieliaus paminklas „Sopulingoji“. Monumentalus statinys buvęs kino teatras ,,Aušra“.

Vitrinose eksponuojamos senosios Ramygalos nuotraukos įamžinusios svarbius miestelio istorijos momentus. Vienintelis rajone veikiantis knygynas įkurtas 1906 m. kur galima knygų ne tik nusipirkti, bet ir už nedidelį mokestį išsinuomoti.

Sagų namas kažkada nusagstytas daugybe spalvotų sagų, dabar jau nebe toks įdomus. Idėja – ant namo sienos prikalti sagutę padėkojant už išsipildžiusį norą ar kitus gerus dalykus. Pasirodo, brangstant sagoms kai kurie gyventojai ateina jų pasirinkti nuo namo sienų arba nudrasko vietos išdykėliai. 

Riedame iki Krekenavos. Pietų metas, tad sėdame iš anksto nusižiūrėtoje kavinėje „Laimė kartu“. Šeimos kavinės meniu nedidelis, bet įdomus, siūlomas ir naminis limonadas. Patiekalai nenuobodūs, gražiai patiekiami. Gaila, jau nebeturėjo datulių saldainių, o norėjosi paragauti).

Pakeliui į Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą, stojam prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos. Bazilikų Lietuvoje nedaug, o Krekenavoje viena iš jų. Senojoje klebonijoje gyvejo kunigas poetas Jonas Mačiulis – Maironis. Sklinda pasakojimai, kad Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų paveikslas daro stebuklus. Bažnyčia vėl atvira ir vėl tenka laimė pasikalbėti su zakristijonu (jei uždaryta, yra stiklinės durys, kad būtų galima pamatyti vidų). Bažnyčia atvira, nes laukiama abiturientų, kuriems įteiks atestatus. Graži tradicija įteikti atestatus į rankas, o ne tiesiog susiieškoti juos elektroninėje erdvėje. Kol yra laiko, zakristijonas papasakoja ir pavedžioja. Bažnyčia gavusi ES pinigų puiki suremontuota, įrengtas šildymas, ekranai, vaikų kampelis. Sudomina ant šoninio altoriaus šeimos paveikslas - originalas. 2015 m. ši šeima buvo paskelbti šventaisiais. Tai pirmoji Bažnyčios istorijoje sykiu kanonizuota sutuoktinių pora.

Apžiūrim didijį altorių, o zakristijonas mus nuveda už altoriaus piligrimų taku. Įsikalbėjus apie S. Ušinsko vitražus, puošiančius bažnyčios langus, nusiveda parodyti dar tada visuomenei neatvirą V. Švarlio vitražą „Prisikėlimas“. Dar ir apšvietimą uždega. Įspūdingas. Prie bažnyčios pradeda rinktis išsipuošę žmonės, o mes pajudam toliau. 

Regioninio parko lankytojų centras įrengtas interaktyviai, papuoštas unikaliomis dervoje „įšaldytomis“ vietinių augalų kompozicijomis. Susimokam 2 Eur ir užtrunkam kol viską išklausom ir peržiūrim. Dar pasikalbam su darbuotoja.  

Šalia centro Krekenavos apžvalgos bokštas. Lipti karštą dieną nėra jokio noro, tad pasivaikštom po šalia nusidriekusią teritoriją su tamsiai mėlyna Nevėžio senvage, Pojūčiu taku, labirintu ir kitomis įdomybėmis. 

Nudardam iki buvusio Slabados vandens malūno užtvankos. Tačiau ten, kur rodo navigacija, priėjimo nėra- privati teritorija. Prie buvusio malūno liekanų galima prieiti per tolėliau esantį taką ir poilsio zoną. Šalia tako pradžios nedidukė parkavimo aikštelė.

Grįžtant stabtelim centrinėje Krekenavos aikštėje su fontanu. Pro šalį eina pasipuošę atestatų gavimo dalyviai. 

Nors šalia dar keli objektai, bet diena jau seniai persiritusi į antrą pusę. Belieka nudardėti iki seniai mane dominusios Daniliškio liepų alėjos. Alėja į niekur. Tačiau seni, tankiai suaugę medžiai suformavo įspūdingą, tarsi pasakoje vedantį taką.

Stumbrynas tuo metu buvo uždarytas, todėl sukam link namų. Bet negi važiuosim tuo pačiu keliu? Aišku, kad ne. O bevažiuojant dukra pasiūlo stabtelėti prie Smetonos arba Užugirio dvaro. Taip ir padarom. Dar tuo pačiu stabtelim pagrybauti)) Šalia dvaro, ant suoliuko, šalia rožyno, surengiam vakarienės piknikėlį.