Trumpa diena žada trumpą kelionę. Svarbiausia ištrūkti iš miesto ir apsukt nedidelį ratuką Švenčionių rajone.
Lino verdenės šaltiniai burbuliuoja prie pat Sėtikio ežero. Legenda porina, kad šioje vietoje buvo pagoniška šventykla. Pagonis paprotinti ir atversti į „teisingą“ tikėjimą veržėsi kryžiuočiai. Už tai ir nukentėjo. Žynio Sėtikio sūnus Linas apsimetęs, kad nori kryžiuočiams padėti, pasišovė juos nuvesti į šventyklą. Tačiau iš tikrųjų nuvedė per ežerą, kur ledas neatlaikė sunkiais šarvais apsirėdžiusių kryžiuočių. Deja, su jas žuvo ir Linas. Po šio įvykio šventyklos vietoje išsiveržė šaltinis, kurį žynys pavadino sūnaus vardu.
Kelias vedantis link šaltinio baigiasi prie kaimo namų. Nuorodų nėra. Nuo kaimo namų reikia orientuotis į akmenimis gristą keliuką, vedantį prie ežero.
Prie ežero įrengos vietos piknikui, lieptas į ežerą.
Šaltinis visai nedidelis, tarsi miniatiūrinis krioklys. Trimis latakais alma šaltinio vanduo. Pieva šalia rudenį šlapia, kojos klimpsta, tačiau pasistengus galima prieiti prie pat šaltinio. Besisukantys verpetai kelia į paviršių šviesias smilteles.
Prasukam pro Didžiasalio etnografinį gatvinį kaimą, tačiau kažkodėl netraukia sustoti ir pasižvalgyti žingsniuojant koją už kojos.
Sekantis sustojimas prie Sirvetos apžvalgos bokšto. Iki pat bokšto veda asfaltuotas kelias. Arkos pavidalo bokštas nelabai aukštas, iš kur atsiveria vaizdas į tik ką pravažiuotą Didžiasalio kaimą.
Aplink besidriekiantys laukai leidžia apžvelgti aplinkines panoramas.
Nuo Zablatiškės pasukus link Kaltanėnų riedi ramiu keliuku, kol žvilgsnis neužkliūna už medinio kryžiaus ir rudo ženklo šalia jo – Kretuonų etnografinis kaimas.
Nors pirminė mintis buvo vėl pravažiuoti ir pasižvalgti per automobilio langus, teko ją varyti šonan. Žavingas kaimas, kur norisi fotografuoti kiekvieną kiemą.
Seniausias kaimo ąžuolas skaičiuoja virš 400 metų. Namai, svirnai, tvartai galais išsidėstę viena linija tarsi įrėminę kaimo gatvę. Namai su atvirais ir uždarais prieangiais, senovinės suleistų rąstų trobos su šuliniais, kryžiais. Gėlynai vis dar pasidabinę vėlyvojo rudens žiedais.
Pasiekus Kaltanėnus stabtelim prie Kaltanėnų svirno. Unikalus, senas medinis pastatas, kurį jau seniai norėjosi pamatyti. Tai viskas, kas liko iš Kaltanėnų dvaro. Vasaros metu svirne vyksta įvairios edukacijos, veikia kavinė.
Tačiau rudenį viskas jau užmigę žiemos miegu. Tenka atsisukti savo kavos termosą ir įsitaisyti ant suoliuko šalimais.
Grįžtant į Vilnių saulė plieskia į akis kaip pasiutus. Nepadeda net akiniai nuo saulės. Tik pasiekus
Vilnių pailsusi ir išsikvėpusi saulė slysteli už medžių viršūnių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą