2022 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Torūnė - užsimerkusių angelų ir meduolių kvapo miestas

 


Net trumpos kelionės metu patiriame tiek daug, kad kelios dienos, regis, užima ištisą savaitę. Trumpoms atostogoms yra daugybė krypčių, tad šį kartą pasiėmus kelias laisvas dienas kelias nuvedė į seniai jau norų lentynėlėje dulkėmis apklotą Torunę. Į meduolių miestą su namais marcipanininėmis sienomis, vaflių stogais ir cukrinių gaidelių vėtrungėmis. Tačiau nelėkėm iš taško A į tašką B. Šiltos vasaros džiaugsmas vertė neskubėti ir mėgautis kiekviena akimirka.

1 diena – antradienis

 Išjudam neskubant, kai jau visi išsivažinėję į darbus. Vasara ledų metas, o ir diena pasitaikė pakankamai šilta, todėl stojam Giby kaimelyje ledų (kraunamų į vaflinį ragelį). Papietauti dar namuose nutarta Siedki “Chata Rybaka”. Mozūrija žuvies kraštas, todėl neįmanoma nepasinaudoti proga prisivalgyti žuvies. Mažuliukai sykai ir lynas, skanus vietinis limonadas. Lynas grietinėlės padaže ir dar su spirgučiais- laaabai sotus.


 Prasideda ežerų, ežerėlių kraštas. Buvusiose jotvingių žemėse tarsi žaisdami slėpynių jie išsislapstę miškuose ir tarp kalvų. Prie Elko ežero visiškai neturistinis Elk miestas. Jotvingių kalba kažkada gyvenvietė buvo vadinama Lek vardu, kuris iš “we Lku” transformavosi  į “w Elku”. Pavadinus Elku arba Luku nieko nesugadinsi. )) Pensionas “Fregata”, kur užsakyta nakvynė, prie pat ežero. Pasidėjus daiktus norisi lėkti apžiūrėti naujų vietų. Išeinam tik su raktu. Popietinės saulės prišildytas kambarys lieka su įjungtu kondicionierium (gauta kortelė lieka savo vietoj elektros tiekimui). 


Visai šalia naujas apžvalgos bokštas. Užsikorus ant viršaus atsiveria Elko panoramos. Prisimenu Elką kaip nemalonų ir niūrų, apsilaupiusiais namais miestą. Dabar viskas priešingai. Renovuoti namai šviečia šiltomis spalvomis. Visi sutvarkyti pagal vieningą projektą ir žiūrisi labai harmoningai - nėra vienas šalia kito skirtingų spalvų, balkonų apdailų ir pan. 


Aplink ežerą driekiasi pėsčiųjų ir dviratininkų promenada. Nutapojus iki pliažo kažkodėl kojos nuveda takeliu į kairę palei kažkokį sodą besidriekiančią tvorą. Vienoje vietoje varteliai atdari. Jau norim įeiti, tačiau matosi link jų su raktu skubantis dėdulė. Tačiau jis kviesdamas mosteli ranka – užeikit, ir sako, išeisit per centrinius vartus, dar yra laiko iki uždarymo. Patenkame į Ekologinio  švietimo centro sodą. Japonų kampelis, močiutės darželis, seni medžiai ir t.t., lauke eksponuojami įvairūs senoviniai žemės ūkio padargai. Įleidęs dėdulis dar šį bei tą apie juos papasakoja. Ežero muziejuje akvariumai su žuvimis, vėžliukais ir gyvalazdėmis. Čia pravedamos įvairios edukacijos, tad kas moka lenkiškai, gali prisijungti.


Elkas kažkada didžiavosi pilimi. Deja, dabar likę tik neišvaizdūs griuvėsiai (kol kas niekas jų netvarko), todėl nutarta negaišti laiko. Promenadoje viena šalia kitos stūkso medinės istorinių Lenkijos valdovų skulptūros, o centre palei promenadą stovinčių namų pirmuose aukštuose daugybė kavinių. Sumanymas pavakarieniauti lenkiškais pierogie žlunga. Pierogie tai ne pyragai, o koldūnai su visokiausias įdarais. Pierogarnia prie promenados dirba tik iki 20 val. O buvusi centre, jau ir yra tik buvusi. Su viltim, kad gal kokia nenumatyta pierogarnia veikia toliau centre, nutapenam iki nedidelio, bet jaukaus Koperniko parko. Galima kartu įsiamžinti su Koperniku arba prie granito rutulių, vaizduojančių planetas.
 

Nieko neradus, tenka sugrįžti į ežero pakrantę. Vakare būtent čia renkasi miesto gyventojai. Dangus nusidažo ryškiomis vakaro spalvomis. Gražus vaizdas atsiveria iš  “Jazz Club Papaja” balkonėlio. Pierogų jie irgi nebeturi, tad pasirinkimas krenta ant dvigubo vištienos šašlyko, alaus bokalo ir labai gardaus glotnučio (viskas 13 eur). Šašlykas TOBULAS. 


Lauke visiškai sutemsta, tačiau visa promenada aplink ežerą apšviesta. Vienoje vietoje graži idėja iškloti sienelę nuspalvintais akmenėliais. 


Prisivaikščiojus tik viena mintis - minkšta lova. Tačiau norai norais, o realybė kitokia. Pensiono lauko durys uždarytos, visur tamsu,  raktas nepadeda. Personalo nebėra, gali belst kiek nori. Gali ir parėkaut, bet vargu ar trečiam aukšte įsikūrę gyventojai supras kas čia ir ko rėkauja. Pasitrynus aplink duris atrodo, kad įėjimas vis tik su kortele, kuri sėkmingai liko šaldomam  kambary. Skambinu numeriu, nurodytu ant durų - kažkodėl vis įsijungia robotas. Tada numeriu, nurodytu booking, kuriuo niekas neatsiliepia. Prisimenu, kad pensionas turi savo puslapį. Ten dar kitas numeris. Ir tuo niekas neatsako. Vyras sako, raktus nuo automobilio turim, jei ką nakvosim ten))  Kol kas už nakvynę nemokėta, tai nelabai ką prarasim)).  Po kelių minučių perskambina iš paskutinio  numerio. Pažada neužilgo atvažiuoti. Atvažiuoja gal savininkė ar direktorė (ne tos mergaitės, kur aptarnauja registratūroj). Klausia kodėl neturim su savim kortelės. Deja, niekas neinformavo (o, pasirodo, turėjo), kad įėjimas tik su kortele. Nes pvz. į kambarį gali įeiti ir su raktais, ir su kortele. Sulaukiam atsiprašymo, tačiau svarbiausia, kad galim griūt į minkštas lovas.

 2 diena- trečiadienis

 Ryte pažadina ulbantys balandžiai. Braižosi po stogą, gėrisi ežero platybėmis. Pusryčiai pensione geri. Viskas labai skanu. Tik gaila, kad ryte lyja ir nėra galimybės pusryčiauti terasoje. Bet kol neskubant papusryčiaujam, lietus baigiasi.

  Lenkijos regioniniai keliai puikūs. Pravažiavus 1000 km Lenkijos keliais,  tik viena atkarpa apie 30 km buvo palopyta ir pakratė kaip pas mus. Ypatingai gražūs senieji keliai apsupti senųjų medžių alėjomis. 


Pravažiuojant pro Pisz miestelį, akį patraukia rotušė. Ir kodėl gi nepasivaikščiojus? Pišas - miniatiūrinis miestelis, įsikūręs Didžiųjų Mozūrų ežerų vandens kelio gale. „Pisz“ kilęs iš senovės prūsų kalbos žodžio „pisa“, reiškiančio „pelkė“ – tokios čia anksčiau buvo žemės. Kadaise Pisz buvo bitininkystės centras ir klestėjo dėl palankios vietos prie upės ir ežero, nes čia sustodavo prekybininkai keliaudami į Gdanską ir iš jo.

  Miestelio  centre daili neogotikinė rotušė, kur įsikūręs muziejus. Bet vietoj muziejaus pasirenkame kavinukę šalia rotušės aikštės “Cafe Family“. Įsitaisius baltuose odiniuose foteliuose gera paskanauti ledų, kavos ir pieno kokteilį.  

Šv. Jonų bažnyčios bokštas atstatytas po 1649 m. gaisro, bažnyčia pertvarkyta ir dabar gali pasigirti daugybe lobių. Šalia varpas - šį kartą neskambinom )))) 


Prieš išvažiuojant buvo nutarta, kad jei oras bus palankus, reikės pakeliui paplaukioti laivu. Mažuliukas Ruciane - Nida siūlo daugybę įvairiausių reisų https://www.zeglugamazurska.com.pl/rejsy/. Tinkamiausias valandos kruizas iki Nidzkio ežero. Nusipirkus bilietus (20 zlotų – 4.30 eur) lieka daugiau nei pusvalandis pasivaikščioti. Pagrindinė gatvė įrėminta visokių kavinių ir prekybos kioskų su margiausiais suvenyrais ir visokiais niekalais. Prie uosto Uno parkas mažyliams. Visiški pypliukai dėlioja mažas kojytes ant svyruojančių lentelių, drąsiai žengia per atvirus plotus, persisega karabinus, o tėvai ir seneliai neatitraukdami žvilgsnio seka iš paskos. 

 Laivas plaukia Nidzki kanalu po tiltu, vėliau po Ščytno – Pišo geležinkelio tilto santvara ir išplaukia į atvirus Nidzkie ežero vandenis. Žvilgsnis paskęsta žaliuose ežero vandenyse. Laivas vingiuoja tarp salelių ir apiplaukęs didelę salą grįžta į tą patį maršrutą.


Elkas, Ruciane-Nida

Sekantis sustojimas Szczytno (Ščytnas), įsikūrusiame tarp Domowe Dužy ir Maly ežerų. Pirmiausia tiesiu taikymu į  “Sklep rybny  - smažalnia i wędzarnia”. Vienoje dalyje parduodama šviežia žuvis, o kitoje gali užsisakyti keptos žuvies. Kol iškeps, reikia palaukt – užteks laiko užsukti į toje pačioje gatvėje esančią “Cukiernią” nusipirkti šviežutėlės šarlotkos. Vienos žuvies porcijos užtenka abiems. 

 Szczytno simpatiškas miestukas. Miesto centre istorinė Rotušė panaši į įtvirtintą pilį. Šalia senosios pilies griuvėsiai. Pirmąjį Szczytno medinį fortą, pastatytą kryžiuočių ordino, sugriovė Kęstučio vadovaujama kariuomenė. Vėliau buvo atstatytas akmeninis ir suformuota gynybinė pilis. Iš pradžių jai vadovavo kryžiuočių prokuroras, vėliau čia buvo Prūsijos kunigaikščių buveinė. Per trylikos metų karą pilį užėmė ir lenkų kariuomenė. Po 1945 m. pilis buvo apleista ir palaipsniui pradėjo griūti. Griuvėsiai šiuo metu yra sutvarkyti. Darbų metu buvo aptikti rūsiai, vienuolynai, kalėjimas. Virš iškastų sienų liekanų uždengtas stiklinis stogas. Dabar tai koncertų ir renginių vieta.

Šalia pilies link ežero veda dviračių ir pėsčiųjų takas. Gražiai sutvarkyta teritorija prie miesto paplūdimio su visokiomis aikštelėmis ir toli į ežerą besitęsiančia prieplauka.

 Įdomiausias momentas - miestelio vidury vienas priešais kitą baptistų Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, teismas ir kalėjimas, tiksliau sulaikymo centras. Nuteisus arba į bažnyčią, arba į kalėjimą -  išpirkti nuodėmes.  


Priešais pilį paskendęs rožėse Krzysztofo Klenczono (vienas iš Lenkijos Big Beat įkūrėjų)  paminklas.

Smagi atrakcija paieškoti Pofajdok’ų, išsibarsčiusių visame mieste. Kadaise Pofajdoku Varmijoje ir Mozūrijoje vadindavo neatsakingą, nesusitupėjusį, bet visada besišypsantį ir trokštantį padėti jaunuolį. Mieste mažytės būtybės užsiima visokiausias darbais -  lipa siena miesto centre, joja kiaule parke prie Domowym Maly ežero. O vienas blogietis užsimojęs kirviu prieš medį. 

Krzysztofo Klenczono vardu pavadintas nedidelis parkas prie Maly ežero. Simpatiška sutvarkyta erdvė. 

Vakarop įriedame į Torunę. Užsakytas butas „Wilhelmstadt Apartment“ Warszawska gatvėje įkurtas viename iš gražių senųjų namų. Stilingai renovuoti apartamentai su siela, istorija, atmosfera. Aukštomis lubomis, išsaugotu originaliu dekoru, 120 metų senumo buko grindimis. Apgalvotos visos detalės. Pavadinimas kilęs  nuo  XIX–XX amžių sandūroje sukurto rajono, pavadinto „Wilhelmstadt“ Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo garbei. Pliusas, kad yra garažas, nes Torunėje dienomis automobilio  parkavimas mokamas. Butas trečiame aukšte, tad lipti tenka ganėtinai aukštai. Kol susinešam daiktus, dingsta bet koks noras dar tapenti į miestą.)) O ir vėloka. Galima įsitaisyti ant patogios sofkelės su puodeliu arbatos ir šeimininkų apdairiai padėtais sausainiais. 

  Torūnė - miestas tinkantis neskubiems pasivaikščiojimams, kur pastoviai tenka dairytis tai į viršų, tai žemyn, norint pastebėti visas išslapstytas detales.  Čia galima rasti įdomių antspaudų po kojomis, netikėtai užklupti drakoną, pabandyti suskaičiuoti užsimerkusius angelus ar sužinoti istoriją apie muzikantą, kuris kadaise smuiko pagalba išgelbėjo miestą nuo rupūžių invazijos. Imbierinių  meduolių miestas pats tarsi išpuoštas meduolis su grįstais grindiniais, langinėmis, gotikine architektūra ir mažosiomis skulptūromis. Šiuolaikiniai bankai ir restoranai, brangios parduotuvės organiškai įsilieja į bendrą atmosferą ir neužstoja laikmečio dvasios. Šis miestas buvo Hanzos sąjungos narys, varžėsi su Gdansku ir Varšuva.

Pro Rynek Nowomejski  aikštę, žvilgsniu paglostant senosios vaistinės  (1624 m.) emblemą - auksinį liūtą - nutapeni iki pagrindinės senamiesčio Plačiosios gatvės.


Torunė garsėja, kaip sako vietiniai, „Pierniku ir Koperniku“, tai yra, meduoliais ir astronomu, kuris „sustabdė Saulę“. Senamiestis įsikūręs ant pat Vyslos kranto, tarsi berniukas, mataruojantis kojomis nuo aukšto skardžio. Torūnės senamiestis gana didelis ir praktiškai nenukentėjo nuo karo, gal todėl tylioje gatvelėje atrodo neužilgo pražygiuos  Kryžiuočių ordino riteris. 

Torunė didžiojo astronomo ir matematiko Nikolajaus Koperniko, geriausiai žinomo kaip pasaulio heliocentrinės sistemos autoriaus, gimtinė. Kopernikas su astroliabija stovi pagrindinėje Turgaus aikštėje tiesiai priešais rotušę. Miesto gyventojai labai didžiuojasi savo tautiečiu, todėl paminklas turi precedento neturintį populiarumą. Šioje vietoje planuojami susitikimai, romantiški pasimatymai,  ilsisi turistai. 

Netoliese ir turistų pamėgtas bronzinis asilas. Viduramžiais jo vietoje stovėjo medinis asilas su aštria metaline plokšte vietoj karčių ant nugaros kaip gėdos simbolis. Ant jo sodino nepaklusnius Torunės kariai (Torunė turėjo teisę turėti profesionalią miesto kariuomenę) ir kiek radau, kitokius nusikaltusius.  Atgaila buvo dvejopa: pasmerktasis būdavo išstatytas minios pašaipai (gatvė buvo judri), o dar įsirėždavo aštrus metalas. Jei nusižengimas buvo didesnio kalibro, prie kario kojų buvo pritvirtinti specialūs švininiai svareliai, kad sėdėdamas ant asilo jis jaustų dar didesnį diskomfortą.

Šiandien manoma priešingai, kad asiliukas atneša laimę, jei jį glosto. Šviesdamas nugludinta nugara jis ir pats tikriausiai pamiršo savo pirminę funkciją. Dieną klausosi gatvės muzikantų dainų ir turistų minios šurmulio, o naktį tyliai šnabžda savo paslaptingas legendas. 

Kuo arčiau Turgaus aikštės, tuo namai įdomesni ir turtingesni. Šalia Rotušės stovėjo įtakingų arba galinčių sau leisti įsigyti būstą miesto centre žmonių namai. Kadangi centre gyvenamasis plotas buvo pasakiškai brangus, namų fasadai su vaizdu į Turgaus aikštę buvo siauri, langai – 3 eilių - trijų langų „taisyklė“. Namas negalėjo būti panašūs į kaimyno - apdaila ir išorinis dekoras priklausė nuo savininko noro ir finansinių galimybių. Todėl miesto išvaizda labai spalvinga. 


Barokinis gelsvas namas - Namas po žvaigžde - laikomas vienu gražiausių Torūnėje. Jo viršūnėje smaili žvaigždė. Realiai namas yra daug senesnis nei atrodo. Pamatai ir sienos – viduramžių, o viršutiniai aukštai ir apdaila – XVII a. Senovės istorija slypi po tonomis akmeninio makiažo ir barokinės puošybos perukais.

 

Visas senamiestis kaip ant delno, pasikėlus į Rotušės bokštą. Lipimas nėra sudėtingas - nemažai aikštelių su langeliais, mini parodėlėmis. Miesto išvaizda beveik nepasikeitė nuo Renesanso laikų. Turbūt jei Kopernikas šiandien atsidurtų Torūnėje, gal ne iš karto pastebėtų istorinio miesto išvaizdos pokyčius. Nors pastebėtų – tokių tiltų per upę tada tikrai nebuvo.

 Rotušė unikali, tarsi savotiškas kalendorius  - keturi jos sparnai simbolizuoja keturis metų laikus, dvylika salių – dvylika mėnesių, o 366 langai - dienų skaičių metuose, tad vienas jų atsidaro tik kartą per ketverius metus.

  Prisilaipiojus reikia pasilepinti kava. 


Kreivasis bokštas (krzywa wieža) pastatytas XIII amžiaus antroje pusėje. Pizos bokštas nervingai rūkytų kamputyje, jeigu žinotų, kad varžovas Torūnėje pasviręs kur kas didesniu kampu. Įvairios legendos skirtingai byloja, kaip bokštas tapo kreivas. Viena iš jų teigia, kad tai dieviška bausmė už Nikolajaus Koperniko atradimus. Kita pasakoja apie riterį įsimylėjusį miesto gražuolę.. o miestas pilnas tamsių užkampių...  Gražuolė už nuodėmę buvo nubausta botagu, o riteris – kreivo bokšto statyba.  Kai jis baigė, pastatas pradėjo svirti, o tada buvo padaryta tokia išvada: jei žmogus sugeba stovėti tokiu kampu kaip pastatas ištiesus rankas ir neatsiremti, tada jis neturi nuodėmių.

 

Šalia bokšto nuostabus statinys (Torunės klėtis) – „maišų” namas. Langeliai tarsi užrišti maišai. 

Siauroje gatvelėje randame Lietuvos dalelę - Lietuvos konsulatą.


Pro vartus ištapenam į krantinę. O ten, skaičiuodamas paskutines minutes, stovi laivas. Net nekyla klausimų ar plauksim. 20 zlotų – reisas 40 minučių, lydimas išraiškingo pasakojimo apie Torūnės miesto istoriją (lenkiškai). Laivas plaukia lėtai nuo vieno iki kito tilto. Torūnės senamiestis nuo vandens pamatytas - nebus reikalo belstis į kitą upės krantą, į apžvalgos aikštelę.

Viduramžius menančio miesto gatvelėse sklando imbierinių meduolių  kvapas. Tradicinio Torunės meduolio istorija yra apie tai, kaip viena moteris tiesiog primarmalino gamindama meduolius, o aplinkiniai apsimetė, kad taip ir turi  būti ))  Piernikų  parduotuvėlių ant kiekvieno kampo. Paprastų, glazūruotų ar su įdarais, papuoštų, su užrašais - visų skoniams ir pageidavimams. Iš piernikų miesto nedovanotina grįžti be meduolinių  lauktuvių. Tačiau kai kurie piernikai nepripažįsta savo kilmės)) 


Nors papietauti buvo nutarta “Manekin Nalesnikarnia”, netoli Rotušės suvilioja “FryRogi Frytki i Pierogi”. Panaši į greito maisto užkandinę, tik čia patiekiamos fri bulvytės ir koldūnai. Didelių koldūnų porcijoje 6 arba 9 (15-17 zlotų) . Greita, skanu ir nepersivalgai).  

Torūnė garsėja ir savo meduoliniu alumi, kvepiančiu Kalėdomis. O kur daugiau jį ragauti, jei ne alaus darykloje “Jan Olbracht Browar Staromiejski”. Įdomus ir nefiltruotas kvietinis Smietanka Torunska. Senajam Olbrechte galima pasiimti paskanauti rinkinuką viso čia gaminamo alaus - gaila per vėlai pastebėjom. Bravoras įsikūręs per kelis aukštus, vienas iš kurių gotikiniame rūsyje. Smagu pasėdėti stilizuotose statinėse. Įdomu tai, kad Janas Olbrachtas Lenkijos karalius, kažkada atvykęs į Torunę ir per anksti miręs tiesiog vietinės rotušės karališkojoje salėje. Taigi, ryškėja tendencija: būti gerbiamam Torūnėje, nebūtina čia gimti, galima ir mirti...))


Atrodo pasėdėjus vėl smagiai pasivaikščiosi, bet kai kas pamato važiuojantį traukinuką ir įsigeidžia juo pasivažinėti. Traukinukas veža per visas pagrindines vietas, lydint pasakojimų. Prasuka pro pilį, prie kurios dar grįšime, iki Rynek Nowomejski  aikštės ir sukasi atgal. 


Šioje aikštėje barokinio fasado užeiga “Pod Modrym Fartuchem”.  Užeiga buvo įkurta 1489 m. ir laikoma viena seniausių ne tik Torūnėje, bet ir Lenkijoje. Čia laisvalaikį leido amatininkai, kuriems prijuostės buvo kasdieninio darbo atributas. Taip gimė užeigos pavadinimas „Gospoda Pod Modrym Fartuchem “. Tačiau sklando ir legenda, kad smuklę atidarė smuklininkas, turėjęs bjaurią žmoną. Kartą į smuklę užėjęs vienas klajūnas pasakė  smuklininkui, kad jo žmona ragana ir reikia jos skubiai atsikratyti, nes kitaip ilgai negyvens. Ant durų slenksčio nupiešti juodą kryžių ir žmonai supykus ištarti burtažodį: „Vienas, du, trys, skrisk piktoji ragana pro langus ar duris!” Žmonos pykčio priepuolio ilgai laukti  nereikėjo. Smuklininkas padarė tai, ką patarė klajūnas. Pradėjo drebėti užeigos grindys. Išsigandusi užeigos šeimininkė nubėgo į miegamąjį, atidarė skrynią ir į savo mėlyną prijuostę susidėjo visą turtą. Eidama pro išėjimą pakilo ir išskrido. Vyras greitai nubėgo iš paskos bandydamas atimti turtą, bet jam liko tik mėlyna prijuostė, kuri už kažko užkliuvo. Nuo tada užeiga vadinosi Pod Modrym Fartuchem.

Rynek Nowomejski  aikštėje ant suoliuko įsitaisė miesto pardavėja su žąsimi ir krepšiu, pilnu žąsų kiaušinių.

Miesto atmosferą  kuria ir užsimerkę angelai, ir detalės, ir mažosios skulptūros,  ir skulptūra skirta profesorei Elzbietai Zawatskai. Norisi fotografuoti kiekvieną namą, duris ir  net durų rankenas. Tačiau to neverta daryti. Reikia tiesiog pasimėgauti  -  ne žiūrėti, o matyti, pajusti atmosferą. 

Vingiuoji žavingomis Torūnės gatvėmis, kur dažnai sukamos kino juostos. Po kojomis įrašas, kad būtent čia filmuoti filmo „Tyliosios saulės metai“ kadrai. Lygiai kaip ir ypatingoje senamiesčio vietoje, vadinamoje „gyvenimo trikampiu“. 

Dviejų gatvių sankirtoje - universitetas, protestantų bažnyčia ir kalėjimas (vienintelis tokios formos Lenkijoje). Prieš daugelį amžių statyti pastatai savo paskirties nepakeitė.

Vakarėjant ypatingu baltumu  sušvyti art nouveau stiliumi pastatytas teatras. Gaila, nežinojom, kad ir liepos mėnesį teatre rodomi  spektakliai. Sekančiai dienai bilietų nebėra((. 

 Tačiau vakarinį spektaklį pradeda Cosmopolis fontanas. Granito plokštėmis dengtoje aikštėje po kojomis, tiksliau po trykštančiu vandeniu, lotyniškas tekstas ir heliocentrinės sistemos schema (M. Koperniko mokslinis darbas). 113 vandens purkštukų sukuria vandens ir šviesos šou. Jaukios ir švelnios vasaros sutemos negirdimai užkariauja miestą. Tirštėjančios tamsos fone atsiskleidžia fontano grožis. Šilta šviesa apšviesti pastatai gyvena savo naktinį gyvenimą. 

4 diena- penktadienis

 Nauja diena - nauji  vartai -viduramžių kryžiuočių pilies dalis. Pro juos įžengus atsiduri šalia malūno kriokliuko. Kryžiuočių pilies  griuvėsiai kažkodėl visai nevilioja. Užtenka pasižvalgyti iš tolo. 

Mikalojaus Koperniko namai - muziejus įsikūręs dviejuose gražiuose gotikiniuose namuose (15 ir 17) Ar šiuose namuose gimė M. Kopernikas? Visiškai nežinoma, nes Kopernikų šeimai priklausė ir 36 namas Senamiesčio aikštėje. Vieta, kurioje žmogus gyveno, kūrė ir mąstė, amžiams sugeria jo veiksmus ir mintis, atspindi dalelę jo sielos. Abiejų namų fasadai primena raižytą meduolį padengtą glajumi. Muziejus prasideda temomis, susijusiomis su žmonijos žinių siekimu ir seniausiais dangaus stebėjimo būdais. Daug interaktyvios erdvės. 

Muziejuje eksponuojami dideliems Hanzos miestams būdingi buržuaziniai interjerai ir tipinis vidaus patalpų išplanavimas. Daiktų, kurie kadaise buvo asmeninė Koperniko šeimos nuosavybė neišliko, tačiau atkurti interjerai nuo to ne mažiau įdomūs ir leidžia susipažinti su turtingos patricijų šeimos kasdienybe. Lubos, puoštos 18 a. polichromija, gotikiniai baldai, lova su baldakimu. Savotiška “krosnis”, kur šaltomis naktimis kad nesušaltų, Koperniko šeima karštas anglis dėdavo į molinius puodus, kur jos, rusendamos, gana ilgai šildydavo kambario orą. Namai tarsi gyvi. Virtuvė, kiti kambariai, kabinetas, maisto podėlis pilni įvairiausių garsų. 


Koperniko kūrybos recesija – šviesos pagalba pro stiklines grindis atkuriami ugniniai blyksniai, girdisi ugnies ir degančio popieriaus garsai.
Palėpėje, kaip buvo įprasta Hanzos pirklių name, sukrautos komercinės prekės, miesto istoriją pasakoja hologramos.

17 numerio namas garsus ne tik muziejumi. Neatsitiktinai pavardė Kopernik lenkiškai rimuojasi su piernik )) Rūsyje yra meduolių muziejus, kur galima apsiginklavus prijuoste ir kočėlu išsikepti meduolių. Arba galima tiesiog užsukti  į parduotuvę nusipirkti įvairiausių skonių  meduolių. Gerai, kad nusipirkau iš anksto, nes į meduolių parduotuvę suguža būrys piernikų mėgėjų.


Įspūdžiam lengviau susigulėti padeda ledų porcija ir puodelis kavos. 

Liko dar neglostytos rupūžių (gal mieliau varlių) galvelės Flisak fontane. Legenda byloja, kad miestą dėl daugybės potvynių užkariavo rupūžės. Miesto burmistras kaip atlygį užmiesto išvadavimą nuo jų pažadėjo savo dukrą (žvėris ne tėvas)) ). Tuo  metu į miestą atvykęs jaunikaitis Flisak, lange pamatė burmistro dukrą ir iki ausų įsimylėjo. Pasiėmęs savo smuiką pradėko groti taip nuoširdžiai, kad aplink susirinko visos varlės ir tvarkingomis eilėmis nusekė iki Vyslos. Flisak vedė burmistro dukrą ir tapo laimingu didelės šeimos tėvu. Bet esmė ne pasakojime, o tame, kad fontano rupūžė išpildo norus. Sakoma, jei paglostysi „teisingą“, būsi laimingas. Kurią? Niekas nežino, todėl ir šviečia visų galvelės.

Šalia už medžių pasislėpęs nuostabaus grožio pašto pastatas. Pastatytas 1882 m. ir išlaikė ne tik pirminę išvaizdą, bet ir funkcijas.

 Beeinant gatvelėmis niurktelim per kažkokius vartelius, o paskui per kiemą patenki į Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Einant gatvelėmis to nematai ir tik viduje supranti koks tai didžiulis pastatas žvaigždės formos skliautais. Tai didžiausia ir seniausia Torunės katedra. Tradiciškai raudonų plytų gotikos stiliumi XIII amžiaus pirmoje pusėje pastatė į miestą atvykę vienuoliai pranciškonai. Laikui bėgant aplink bažnyčią iškilo pranciškonų ordino vienuolynas, apjuostas aukšta mūrine siena. 


Muziejų diena tęsiasi. Nedidukas lėlių muziejus tiesiog įtraukia (bilietas 7 zlotai). Šeimininkas pats praveda ekskursiją (lenkų kalba), parodo kaip veikia ar juda vieni ar kiti žaislai. Be pasakojimo tikrai nebūtų įdomu. Šimtametės lėlės kiek baisokos, su į šonus judančiomis akimis, iškišančios liežuvį. Kai  į šalį pradėjo važiuoti tamsiaodžiai, kad vaikams nebūtų šoko gatvėjes sutikus tamsiaodį, Lenkijoje pradėjo gaminti tokias lėles. Daugiau nei valanda prabėga nepastebimai.

   Šį kartą papietauti įsikuriame šalia muziejaus „Restauracja Sznyt Na Winklu“. Patraukia jaukus restorano interjeras matomas pro atvirus langus ir gyva pianino muzika. Šonkauliukų tai tik pavadinimas- iš tikrųjų  didžiausias mėsos gabalas))). 

Po sočių  pietų išdidžiai pakėlęs galvą praeini pro pončkų ir kitų skanumynų vitrinas.

 Nupėdinam atgal link pilies. Buvusiame griovyje vyksta parengiamieji darbai šeštadienio Obuolių – muzikos ir maisto- festivaliui, scena puošiama dideliais obelų žiedais. Nusimato paradas senamiesčio gatvėmis. Gaila, bet ryt išvykstame. Obuolių festivaliai Lenkijoje vyksta ne vienoje vietoje ir skirtingu laiku. 

 Vakare prie upės renkasi jaunimo grupės. Apžvalgos aikštelėje stovi patogūs suoliukai, bet jiems mielesnis krantinės cementas. 

Lėlių teatro Baj Pomorski pastato fasadas primena pasakų spintą, papuoštą išraižytais pasakų personažais. Pastatas, kuriame ​​įsikūrė  teatras - prieškario Skautų namai, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavę kaip Vokietijos pilies teatras. 


 Vakarinis pasivaikščiojimas keičiamas daiktų susidėjimu ir vakarojimu  apartamentuose.

 Trumpas pasivaikščiojimas po Torūnę.

5 diena- šeštadienis

  Šeštadienis turgaus diena )) Torunės turgus pilnas ūkininkų gėrybių, tad išsinešam pilnus maišus vaisių ir daržovių. Aišku ir  maistuko  užsukam į parduotuves.

 Pietūs “Restauracja Rybna” Janowo. Kažkada važinėjant po aplinkines pilis puikiai pavalgėme. Norėjosi patikrinti ar žuvienė  vis dar tokia pat skani. Skani, lygiai kaip ir šviežiai kepta žuvis. Žuvienė ir kepti ešeriai – po porciją užteko pasidalinti abiem (13 eur).  


Važiuojant kažkuriam kilometre, kažkas šmėkšteli per kelią. Pirma mintis karvės, nes netolies matosi besigananti banda. Tačiau kažkaip labai greitai praturseno. Aha, kurgi ne. Karvės, tik ragai  ne karvių. Du didžiuliai įmitę briedžiai. Ragai per visą automobilio korpusą. Gerai, kad spėjo pratursenti. 

Augustave stabtelime paspoksoti į šliuzus iš viršaus, pamojuoti praplaukiantiems. Ir dar žemuogių. 

Prie Vilniaus pasitinka gražus saulėlydis, tarsi vainikuodamas trumpą, bet įspūdingą kelionę.

 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą