Medumi kvepiantis Rodas

 Neapsakomas džiaugsmas, kai iš vėl bandančios sugrįžti žiemos pavyksta patekti į pavasarį ir beveik porą mėnesių pagreitinti jo pradžią. Maloniai prisimerkęs po šiltos saulės spinduliais tarsi vaikas džiaugiesi kiekviena gėle, žalia žole, kamanėmis ir drugeliais, mėgaujiesi paukščių čiulbėjimu. Graikija pavasarį nepakartojama -  visur ryškios spalvos. Tarsi

matuodamasi naują suknelę, pasidengia įvairiaspalviu gėlių kilimu. Išdegintą žolę keičia ryški sultinga žaluma, o kalvos pasipuošia puriomis žaliomis kepuraitėmis.

   Lyg kvietimas pasigrožėti žydinčia Rodo sala rainių puslapyje viliojamai sukrito nebrangūs bilietai. Stvėrėm ilgai nemąstydami. Paskutinius porą metų kelionės vyksta ganėtinai spontaniškai – keičiantis situacijai iš anksto labai nesuplanuosi. Todėl ir suktis užsisakant automobilį, gyvenamas vietas bei dėliojantis maršrutą tenka greitai. Gerai, kad Rodo sala nedidelė )) Gerai, kad Heliosas nebuvo gobšus ir jam užteko nedidelės salos, kai dievų tėvas Dzeusas dalijo pasaulį.

  Nors Rodas ir nedidelis, vis tik gyvenimui užsakiau dvi skirtingas vietas Koskinau ir Stegna. Mašinos nuoma iš “Kalithea Rent” (be depozitų ir panašių dalykų).  

1 diena - šeštadienis

  Skrydis iš Kauno po pietų. Užtenka laiko neskubant susiruošti ir dar ramiai papietauti Karmėlavos “Briedžių medžioklėje” (labai skanus elnienos troškinys).  Vieta savaitgaly populiari (tačiau nereiškia, kad visada ten skaniai pavalgysit), tad turėkit minty, jei sugalvosit užsukti per pietus prieš skrydį.  Lėktuvas leidžiasi jau sutemus. Mašina laukia prie pat durų – nepatikrina nei ar turi teises, ar tikrai tas žmogus (praeitų ir Vasia s vodokački)) ), sumoki (grynais ar kortele) ir jau gali lėkt. Planuose nužiūrėta didesnė parduotuvė maistuko pusryčiams, bet laiko iki uždarymo visai nedaug. O dar kaip tyčia telefonai negaudo jokio ryšio. Visiškai. Į kurią pusę mūsų laikinieji namai???  Mano vyras įjungia intuiciją ir pajuda teisinga kryptimi. Ryšis atsiranda, bet mobilus internetas ne. Dabar jau nesvarbu ta didelė parduotuvė, svarbu kur nors pasijungt prie Wifi.  Kaip tik pakeliui nedidelė maisto parduotuvė, kur gali prigriebti kai ką pusryčiams ir pagaliau pasijungi prie žemėlapio. O dar už kelių šimtų metrų ir didžioji parduotuvė, bet jau nebereik)).

 Pirmoji vieta trims naktims – Koskinau mieste  “La Casa Di Tsabika”.

Šalia didelio gyvenamo namo svečiams skirtas nedidelis namukas su kiemeliu. Raktas duryse, kondicionierius pučia šiltą orą  (kaip gerai vėsesniais vakarais) – svetainė su virtuvės kampeliu, miegamasis, vonia. Ant stalo visokie skanėstai, kava, cukrus, šaldytuve vanduo, grietinėlė.  Atskuba šeimininkė Tsambika su krūva užsiklojimo, kad tik nesušaltumėm.

  Nors laikas ir vėlyvas, tačiau Graikijoje kaip tik vakarienės metas. Iki centro į kalniuką apie 20 min. pėsčiomis ir netrukus įsitaisai lauke prie nedidelio staliuko autentiškoje “Tasos” tavernoje (dirba nuo 18 val.). Nakčiai nesinori prisivalgyti, tad užtenka kepintos dešrelės, graikiškų salotų ir vyno. Bet kaip skanu). Puikūs maži kaimo restoranėliai tikrai egzistuoja. Mėgstama vietinių vieta. 

Prie gretimo stalo sėdintis diedukas vis bando pabendrauti su riebuliu katinu.  Jau visai vėlu, bet nuo kalno ridentis lengviau ir greičiau, tad neužilgo panyri į sapnų karalystę.

 2 diena  - sekmadienis

  Niekaip nepavyksta prisijugti prie Wifi. Atėjusi šeimininkės dukra Lina nulekia atgal namo pažiūrėti maršrutizatoriaus. Ir valio, pagaliau. Rode prastas mobilaus interneto ryšis, stringa ir Wifi arba vietomis iš viso dingsta bet koks ryšis. Pasikrovus žemėlapį pagaliau gali leistis į kelią.  Filerimos vienuolynas puikus pavyzdys, kaip Rode organiškai dera žmogaus rankų kūriniai ir gamtos šedevrai. Kalvos viršūnėje, kur šiandien šaižiai klykaudami laisvai klajoja povai, išlikę senovės graikų šventyklų pamatai iš Jaliso akropolio, Bizantijos tvirtovė ir XIV a., valdant Šv. Jono riteriams, pastatytas vienuolynas. 

Rodui tapus stačiatikių Graikijos dalimi, katalikų vienuoliai buvo priversti palikti savo vienuolyną, todėl dabar šis vienuolynas neveikia. Lankymas nesezono metu 3 eur. Vienoje vietoje atsiveria padūmavęs vaizdas į Rodą.  Bažnyčios viduje buvo Mergelės Marijos ikona, kurią riteriai tikriausiai atvežė į Rodą iš Jeruzalės. Pasakojama, kad ją atvežė tas pats vienuolis, kurio vardu vėliau buvo pavadinta kalva. Kai osmanai užkariavo salą, riteriai išvyko ir pasiėmė ikoną su savimi. Ši ikona šiandien yra saugoma Juodkalnijos nacionaliniame muziejuje, o bažnyčioje tik kopija.

Nuo vienuolyno į kitą pusę veda nuostabi kiparisų alėja “Kelias į Golgotą” su įrengtomis Kryžiaus kelio stotelėmis. Alėjos gale apžvalgos aikštelė su didžiuliu kryžiumi. Viduje kopėtėlės, bet užrakinta  - anksčiau tikrai buvo galima pasikelti  į kryžiaus viršų. Panoramos padūmavę, nes, kad ir toli, siaučiančios smėlio audros paskleidė dulkes ir sugebėjo sudrumsti horizontą. 

Netoli  Kremasti stabtelime prie “Pane di capo”, siūlančios įvairius kepinius, duoną, užkandžius ir kavą. Šviežutėliai nedideli kepinukai su sūriu ir kvapni kava verti dėmesio.

Kelias vingiuoja palei jūrą. Laikas pasisveikinti su Egėjo jūra. Theologos pliažą skalauja  lengvos bangelės. Pliažas praktiškai tuščias išskyrus žveją ir kelis besiruošiančius sezono atidarymui jėgos aitvarų ir banglenčių stotyje.

Riedame iki Salakos kaimo. 600 gyventojų kaimo centre nedidelė akmenimis grįsta, pavėsinga aikštė su tekančiu vandeniu ir figmedžiais. Ir viskas. Betgi negali būti, kad tik dėl mažutės aikštės jis įtrauktas į kelionės planą. 

Ir staiga nušviečia mintis – šalia juk kažkoks parkas. Kelias kaimo gale šakojasi ir kur navigacija veda į kairę  - “Plyta”. Tačiau pasukus į dešinę, kitu keliuku, ratuku, patenki į stovėjimo aikštelę. Nymphaeum laukinės gamtos ir poilsio parkas. Iš čia galima kopti į kalną ir pasiekti dar vieną neturistinę drugelių  mėgstamą vietą. Aikštelėje tik dvi mašinos – matyt keleiviai nudrožė takais į kalnus. Parkas supa nimfos fontaną. Vieta įdomi ir žiemą paverčiama Kalėdų kaimu. Pavasarį apklota gėlėtomis pievomis veda grįstais takeliais iki žavingų tekančių vandens telkinukų. 

Takelis šone nuveda iki dar vieno vandens telkinio. Prie uolų vietos piknikui, o laiptukai kyla į grotą (Kalėdų metu ten įrengiama prakartėlė). 

Gėlėtos pievos vilioja tolyn, tačiau reikia kartais ir po kojomis pažiūrėti.)) Grįžtam į kaimą keliuku su plytos ženklu iš kaimo pusės. Siaurutėlis, vos vienam automobiliui, tad ženklas net labai vietoje. 

Pakeliui papietauti puiki vieta Kalavardas kaime “Τo Στεκι του Νεοφυτου”. Praalkus atrodo kad tilps ir meze, ir karštas. Tačiau kai ant stalo pradeda keliauti meze lėkštelės, supranti, kad stalą apspitę katinai bus taip pat sotūs)).   

Įdomus mažulytis spalvų ir piešinių kaimelis Fanes. Idėja papuošti kaimo gyventojų namus priklauso vietos graikų dizaineriui Loukui Nikoličiui, kurią palaikė vietos gyventojai. Per kelias savaites Fanes kaimas virto spalvinga ir labai individualia vieta. Įvairiaspalviais piešiniais nuspalvinti 72 namai. Netgi seniai apleisti namai (o jų kaime nemažai) nebuvo nugriauti. Vietoj to, griuvėsiai buvo nudažyti ir dabar įneša nepaprastai romantišką atspalvį. 

Tholos (Theologos) kaimas snudūriuoja visiškoje tyloje. Apsnūdusi  užrakintomis durimis žavinga cerkvė, prisiglaudusi prie senojo medžio. Siauros gatvelės vingiuoja tarp aukštų namų su užvertomis langinėmis. Tyliai žvilgsniais nulydi vietiniai stebėtojai.

Ir tik centrinė aikštė gyvesnė. Po dideliais medžiais spalvingomis staltiesėmis apkloti “Drosia” tavernos stalai. Vakarieniaujantys bando įveikti milžiniškas porcijas, matosi, kad jiems skanu. Negali neprisėsti.  Mums  – kavos ir sulčių. Sulčių nėra, tada tik vieną puodelį kavos. Tik tiek? Tad tiesiog pavaišinami. Negana to, papildomai pavaišinami ir jogurtu su cukatų uogiene. Koks svetingumas!

  Namo parsibeldžiam jau saulei nusileidus. Daržovių parduotuvėlėj nusiperkam sultingų apelsinų, mandarinų ir pomidorų. Rytdienai planuotos kelionės kelionės į Simi salą atsisakome. Reiktų ganėtinai anksti keltis, kad spėti į keltą. Nesezono metu jų žymiai mažiau, o anksti keltis nesinori. Be to ir Rodo saloje yra ką aplankyti.

3 diena- pirmadienis

 Iš ryto prisistato šeimininkų augintinė patikrinti ar miegam. 

Kadangi į Simi salą nuspręsta nesikelti, judam iki Rodini parko. Manoma, kad tai vienas seniausių parkų pasaulyje ir pirmasis kada nors sukurtas kraštovaizdžio parkas (pirmasis jo paminėjimas datuojamas IV-III a. pr .Kr.), kurio alėjomis vaikščiojo Ciceronas, Cezaris ir kiti žymūs to meto veikėjai. Parkas šiuo metu nefinansuojamas, todėl valomas retai, tačiau šiukšlių  nėra, išskyrus tai, ką palieka gamta. Jokių  išpuoselėtų, apkarpytų  medžių ir krūmų. Tačiau būtent ta natūrali netvarka ir papirko. 

Parkas gyvena savo gyvenimą - augalai keroja kaip jiems norisi, alma upeliukas. Palei upelį iš abiejų pusių veda takeliai, aukštaūgių medžių pavėsyje ilsisi senas akvedukas. Šmirinėja paukščiai, vedžiojasi savo šeimynas, iškišę galvas iš vandens, žvalgosi vėžliukai. Žmonių vienas kitas. Visiška ramybė. Senų medžių šakos paramstytos taip, kad viskas susilieja į darnią visumą.

Laikas pasisveikinti su Viduržemio  jūra. Melsvos bangelės kelis kilometrus skalauja visiškai tuštutėlį Afandou (Afantou) paplūdimį. Nuklotas spalvotais akmenėliais vasarą turėtų gerokai įkaisti. Tobulai skaidrus vanduo ir absoliuti ramybė… Apelsinų sultys varva per pirštus…    

Važiuojant į paplūdimį akis užkliuvo už ….. – lyg tramplynas, lyg dar kažkas (žinojom, kad ten apleistas sporto kompleksas). Teritorija aptverta. Pravažiuojant šmėkštelėjo takelis per krūmynus. Automobilį paliekam prie uždarytų vartų ir susirandam tokių pat smalsuolių išmintą takelį. Prasibrovus pro krūmus atsiveria  didelis plaukimo kompleksas (36.303031, 28.180404). Šiaip ne taip radau informacijos, kad pastatytas apie 1970 m. ir niekada nebuvo atidarytas. Kitur radau, kad eksploatuotas tik porą kartų. 

Dygliuoti krūmai kai kur užtvėrę praėjimus, tad tenka galvoti, kokiu keliu kur pasukti. Vamzdynų stovis apačioje po visu kompleksu iki šiol geras - jokios korozijos ir pan. Dešimtys daiktų saugojimo vietų, dušai, poilsio kambariai, tribūnos. Užsikariam ir ant tramplyno. Gaila… toks kompleksas, galėjo vykti įvairios varžybos…. 

Jūros vis negana. Traganou paplūdimys padengtas storu įvairiaspalvių akmenukų sluoksniu. Kojos klimpsta akmenukų liūne. Paplūdimio gale – urvas. Aplink aukštos uolos, ramybė ir tyla. Gera nesezono metu. 

Prasukam keliu palei jūrą ties Kallithea, vis stabtelint iš viršaus pasižvalgyti į skirtingus paplūdimius.  

Grįžus vėl patraukiame pėsčiomis iki Koskinou centro. Pakeliui gaisro suniokotas baikerių baras.

Vingiuotos siauros Koskinau senamiesčio gatvelės grįstos baltų ir juodų akmenukų mozaikomis, puoštomis Rodo motyvais, žinomais kaip hohlaki. Centrinė aikštė taip pat nuklota akmenėlių mozaika.

Gražus kontrastas spalvotos namų durys. Kiekvienos durys unikalios. Įėjimai į kiemus apvainikuoti puošniai išraižytų akmeninių arkų, su sunkiomis medinėmis ar geležinėmis durimis. Už spalvingų durų slepiasi maži sodai. Vazonuose gulinėja katės. 

Pavakarieniauti sėdame “Janis” tavernoje. Brangesnė nei “Tasos”, bet pastarajai išeiginė. Meniu tik graikų kalba, o telefone vertėjas verčia labai juokingai. Tad geriausia tiesiog klausti ar turi ko norėtųsi paragauti. Nepakartojamo skonio kepta ėriena. Paskanaujam sūrio spurgyčių. Bonusas  - naminė cukatų uogienė.

Sutemus tapenant siauromis gatvelėmis jautiesi tarsi patekęs į visiškai kitą pasaulį.  Iš futbolo stadiono atsklinda vaikų šūksniai. Toks stadionas nepadarytų gėdos bet kuriam dideliam miestui. 

4 diena- antradienis

  Pervažiavimo diena į kitą vietą. Susikrovus mantą skubam atsisveikinti su šeimininkėm. Atsisveikinimas užtrunka besiaiškinant apie skaniausius Rodo sūrius, pavalgymo vietas ir pan.)) Išvažiuojam su pilnom rieškučiom  tik ką nuo medžio nuskintų kvepiančių citrinų.

 Laiko iki įsikraustymo sočiai, todėl pakeliui galima apžiūrėti keletą vietų. Faliraki populiarus kurortas, nusėtas viešbučių kompleksais, nesezono metu tuštutėlis. Vieta, ieškantiems pramogų ir pliažinio poilsio (šalia ir vienintelis salos vandens parkas). Šiaip visai neįdomus. Išskyrus nedidelę prieplauką su tilteliu ir nedidele Visų Šventųjų cerkve (dėl jos ir užsukome). 

Pakeliui Anthony Quinn paplūdimys. 1961 m. amerikiečiai Rode nufilmavo filmą „Navaronės ginklai“, kur filmavosi Anthony Quinn. Jam taip patiko ši įlanka, kad nusprendė ją nusipirkti. Kai  kurie šaltiniai teigia, kad graikai jam įteikė dovaną, nes jis Rodą reklamavo kaip rojaus salą. Galų gale nesvarbu – paplūdimys buvo aptvertas, tapo privačia nuosavybe, kur niekas, išskyrus Karalienės šeimą, čia nebuvo įleistas iki 1998 m. Teismo sprendimu dovana ar sandoris buvo atšauktas ir įlanka grąžinta žmonėms. Liko tik pavadinimas. 

Ant vienos salos uolos viršūnės įsikūrusi vaizdinga Tsambika vienuolyno šventykla. Pavadinimas kilęs iš žodžio tsamba, kuris vietine tarme reiškia kibirkštį. Vienuolynas pastatytas vietoje, kur vietinis piemuo pamatęs šviesą,  aptiko Mergelės Marijos ikoną.  Yra du Tsambikos vienuolyno ansambliai - apatinis (Kato Tsambika) ir viršutinė šventykla (Moni Tsambika). Automobiliu  galima pakilti iki laiptelių, vedančių į šventyklą ant kalvos. Šalia šmirinėja ožkos. Viena tokio naglumo, kad lenda į mašiną, jau kėsindamasi suryti visą plastmasinį maišelį su duona)) ir nesvarbu tolėliau bliaunantis vaikas.

 

 Į kalvos viršūnę veda 300 laiptelių. Pakilimas vingiuotas ir labai vaizdingas, verčiantis stabčioti ir visai nesunkus. Vasarą, kai karšta, gal ir sudėtinga kopti.

 

Už paskutinio posūkio išnyra akinančiai balta bizantiška cerkvė. Atsiveriantys vaizdai prigesinti, bet vis tiek žavūs.  Įsitaisom už cerkvės, besigrožint vaizdais, sugriaužti pakeliui Lidl pirktą dar šiltą pyragėlį su sūriu (kokio skanuuuumo).  

Nusileidus dėmesį patraukia atsklindanti keista melodija. Netoliese koplytėlė. Freskų įspūdžiui sustiprinti nuo pat vartelių virš galvų sklinda giesmės.

 Laikas judėti link kitų laikinųjų namų – Anastasios house Stegna.  Gerai, kad susitikome ir palydėjo iki vilos. Būtumėm neradę. Tiksliau radę būtumėm, bet netikėtumėm, kad čia tas pats namas. Jau dabar booking sudėtos naujos nuotraukos. Tačiau, kai lankėmės, nuotraukose buvo vieno aukšto namas ir viduj kiek kitaip atrodė. Viskas tik ką iš po teptuko, dar net nė viena musė nespėjo niekur nutūpti. Vienintelis minusas, kad tik ką atidarytoje naujai viloje nėra Wifi. Šeimininkai bando su kažkuo susitarti telefonu ir sako, kad poros dienų bėgyje turėtų sutvarkyti. Tačiau jei nepatinka, gali tuoj pat sugrąžinti pinigus. Tiek to su tuo Wifi, išsiversim, o ir ką geresnio rasim? Vila nuostabi, su dviem miegamaisiais, erdvia vonios patalpa. Antro aukšto apartamentai neįrengti, tad liekame visai vieni. Kiemas su kepsnine, gultais, terasa. Viduje viskas tviska. Dovanų padėta vaisių, sulčių, mineralinio, vyno. Virtuvėje net nepradėtas aliejus, actas, prieskoniai, arbata ir pan. Tačiau svarbiausia vaizdas - jūra kiekvieną dieną vis kitokia.

  

Stegna kurortas tuštutėlis, nedirba nė viena kavinė ir parduotuvė. Viso pora gatvių. Kurortas ir sezono metu be  triukšmingų klubų, diskotekų. Nusileidžime į pajūrį (nusileidimas labai status, tad karštą dieną ropoti į kalną gal ir nelengva). Banguoja čia retai, tačiau šį kartą jūra pasišiaušusi. Stebi žaidžiančias jūros bangas kartu su paukščiais.  Tik tą vienintelį  kartą mūsų pakrantė buvo užlieta purslotų bangų. 

Sugrįžus į vilą išsiverdam karališkų krevečių. Karališka vakarienė su vaizdu į jūrą ... 

5 diena- trečiadienis

  Kiekvieną dieną pabudusi gamta sušildo savo kvapais ir spalvų šėlsmu. Alinančiu vasaros karščiu dar net nekvepia. Laukia dviejų jūrų bučinys. Netoli  Prasonisi gamtovaizdis pasikeičia. Šalia kelio driekiasi sodrios šviesiai žalios spalvos pievos.

Ryškiausia Rodo salos atrakcija Prasonisi kyšulys – Egėjo ir Viduržemio jūrų santaka. Įvažiuoji tiesiai į milžiniško dydžio paplūdimį ir išlipus pajunti vėjo jėgą. Per kojas skaudžiai kerta smiltelės. Atrodo, kad plaukai su visu skalpu nulėks paskui bangas. Net ramioji Egėjo jūra šį kartą šiaušiasi priešpriešinėmis bangomis. Skirtingų spalvų jūros šoka savo šokius. Santaka užlieta vandens, tad nueiti į salą nėra jokios galimybės. 

Į šoną nuo palūdimio veda asfaltuotas kelias. Rūpi pažiūrėti kur. Nuo jo atsiveria vaizdas į susiliejusias jūras iš viršaus. O kelio pabaigoje asfaltuota aikštelė, kur vėjas ne taip užpučia, tad galima paskanauti nuostabaus skonio mandarinų nupirktų pakeliui prasukus pro Archangelo miestą. 

Grįžtant įdomumo dėlei pasukam į Kattavia kaimą. Kaimas paprasčiausias, bet jo vidury simpatiška taverna “Penelope”. Išgersim kavos. Šeimininkė pasiūlo negirdėto deserto. Nežinai kas tokio? Einam, parodysiu. Ir nusiveda tiesiai į virtuvę, kur ant stalo tik ką iš orkaitės ištrauktas dar neragautas desertas. Kol laukiam  kavos, šeimininkas padovanoja puokštelę prieskonių. Su kava ir desertu ant stalo atkeliauja ir mini suvenyras. 

Kelias driekiasi palei jūrą. Tas mėlynumas.... nuvilioja prie pat vandens.))

Pakeliui turistų apdainuotas Lindos. Lindos - miestelis, kalnas ir to paties pavadinimo akropolis-tvirtovė (įėjimas 12 eur). Pasak legendos, jis buvo pastatytas XIV amžiuje prieš Kristų mitinio Danajaus. Istoriniai šaltiniai teigia, kad Lindos įkūrė dorėnai, vadovaujami Rodo karaliaus Tlepolemo, atvykusio maždaug 10 amžiuje prieš Kristų.

  Automobilį galima statyti arba parkinguose palei kelią, kylantį aukštyn, arba aikštelėje netoli paplūdimio St. Pauls Bay arba visai šalia įėjimo į miestą (sezono metu ji mokama). Pasistačius nemokamose aikštelėse palei kelią, grįžtant iš miesto teks kopti į kalną. Iš viršaus Lindos balti nameliai primena cukraus kubelius. Paplūdimys apsuptas kalnų suformuojančių gražų užutėkį.

Bet kokie nauji pastatai mieste yra draudžiami, tačiau ir norint suremontuoti namą reikia gauti leidimą. Beveik visos Lindos gatvės yra išskirtinai pėsčiųjų, labai siauros ir vingiuotos. Akropolio lankymo planuose nebuvo – matytas jau ne vienas. Tačiau Lindos visai neužkabino. Laimė, kad ne sezonas ir gatvės neužtvindytos turistais.  Sezono metu, manau būtų vienintelis noras kuo greičiau mauti iš ten. )) 

Dalis gatvių ir patalpų grindys išklotos baltais ir juodais akmenukais, kurie tapo savotiška Rodo „vizitine kortele“. Jie atrodo labai gražiai, tačiau vaikščioti jais labai slidu. Būtent tai vienoje vietoje ir pakiša koją. Leisdamasi nuo laiptelių slysteliu ir plojuos kaip už Tėvynę. Susižaloju koją ir tenka sukti namo.  

6 diena- ketvirtadienis

Ryte koją maudžia, bet negi dėl to sėdėsi namuose. Rodo salą kertantys keliai tarsi siūlai driekiasi palei apelsinų, citrinų ir greipfrutų sodus, kvepiančius pušynus, žalius vynuogynus. Jie vingiuoja pro sidabriškai rudas įlankas, kur tyvuliuoja ryški turkio spalvos jūra, mirga burlaiviai ir baltos jachtos.

  Prie Septynių  šaltinių krioklio jau pūpso autobusas. Ir taip didelio noro nebuvo ten lankytis, o pamačius autobusą, pralekiam pro šalį net neatsigręždami.))

Eleousa – apleistas buvęs italų kaimas, kur gyveno italų medkirčiai ir jų šeimos (1935–1947 m.). Čia buvo įspūdingi ryškių spalvų pastatai, apsupti pušų ir upelių. Italams išvykus kaimas liko apleistas, vėliau įsikūrė tuberkuliozės santorija. Vieta, ideali pacientams izoliuoti,veikė 23 metus.  

Tyli didelė aikštė iš visų pusių apsupta pastatų. Puikios būklės tik Šv. Charalambos bažnyčia, kuri kažkada buvo katalikų, o dabar stačiatikių. Visi kiti pastatai apleisti. Iš pirmo žvilgsnio pastatų būklė atrodo apgailėtina, bet įėjus vidun supranti, kad jie dar visai tvirti. Kadaise prie tuberkuliozės  sanatorijos įėjimo daužėsi fontanas, o šonuose augo dvi didžiulės palmės, iš kurių liko tik stori kelmai. Viduje nejauku ir nesinori ilgiau užsibūti. 

Visai kitas jausmas pastate su arkomis ir balkonėliais, kur kažkada buvo turgavietė. Klimatas ypatingai nepaveikė šios vietos. Laiptai tvirti, o originaliems, ranką pieštiems tapetams beveik 100 metų.  

Po senąją policijos nuovadą neišeina palandžioti, viska uždaryta. 

Už kelių šimtų metrų nuo aikštės didelė apvali cisterna, užpildyta greta esančio Koskinisti šaltinio vandenimis. Čia gyvena gana daug itin retų gėlavandenių vietinės rūšies Gizáni žuvų. Tai viskas, kas liko iš nebeegzistuojančios Platy upelio populiacijos. Įkišus ranką suplaukia pulkas kartu su japoniškais karpiais.

 Pasukam keliu palei jūrą - nors ir ilgesnis, bet važiavimas gražus ir greitesnis, nei kalnais. Laikas stabtelti kavos. “Ta Filarakia” tavernoje kava su vaizdu į jūrą gardesnė. 

Kritinia pilis įsikūrusi strateginėje vietoje - ant kalno – kuri leido visapusiškai stebėti jūrą, o taip pat piratų ir kitų galimų priešų veiklą. Su automobiliu privažiuoji visai šalia.

 Lankymas nemokamas. Šalia įėjimo būdelė - matomai buvusi kasa. Rūpi  įlisti į vidų. Per anksti kai kas paliko postą- kaip tik atvažiavo turistų autobusas- būtumėm pietum susirinkę ))). 

Išlikusios tik pilies išorinės sienos su dviejų tuo metu Rodą valdžiusių didžiųjų magistrų šeimos herbais. Tačiau nuo pilies griuvėsių atsiveria stebuklingas vaizdas. Matomos salos – didesnė gyvenama, o mažojoje augina kažkokias jūros gėrybes, gal moliuskus. 

Kelias veda per Empona arba Embona kaimą. Čia gaminami vieni geriausių vynų saloje. Tačiau nesezono metu visos vyno daryklos ir parduotuvėlės uždarytos. Tiesą pasakius jausmas toks, lyg kaime niekas negyventų. Tik stiprus vėjas švilpdamas gainioja sudžiuvusius lapus po siauras gatveles, klibina blogai uždarytus vartelius, bando nulaužti medžių šakas. Rašoma, kad kaimo aikštėje yra gražių mažų parduotuvių, kur parduodami vietinių gyventojų rankų spalvingi kilimėliai. Neaišku kaip kitu metu, bet balandį aikštė nepatraukli ir nespalvota. Nesimato jokių parduotuvėlių. Iš tavernų dirba tik dvi, šalia aikštės. Papietauti renkamės taverną “Bakis Brothers”. Didelėje tavernoje visiškai vieni. Mostelėjusi ranka aptarnaujanti moteriškė sako - visos vietos rezervuotos vien tik jums)). Paragaujam įdarytų cukinijų žiedų - skanu. Suvlaki sausokas. Pavaišina sūrio užtepėle prie užsakytos duonelės ir ledais. 

Iki Musolinio vilos veda gražus, miškais apsuptas kelias. Puikiausias asfaltas, nors pakeliui gal tik keli pavieniai namai. Nesutinkam nė vienos mašinos - jausmas tarsi būtumėm saloje vieni. Automobilį pastatome aikštelėje prie kol kas nedirbančio “Elafos” viešbučio. Vila priešais ant kalno. Tarp pušų ir kiparisų 1936 m. buvo pastatyta vasaros rezidencija. Vilą pastatė ne Musolinis, bet vieno iš jo generolų – italų grafo Cesare’o Mario de Vecchi, kuris tuo metu buvo Rodo salos valdytojas. Musolinis planavo čia atvykti vasaromis pailsėti ir atgauti jėgas, o „išėjęs į pensiją“ norėjo persikelti visam laikui. Tačiau jis ne tik nesulaukė senatvės, bet ir  nė karto čia neatvyko. Italams pasitraukus, kurį laiką čia gyveno karališkoji šeima, po to vila buvo nacionalizuota. Taip prasidėjo jos lėtas ir liūdnas irimas. Graikai puikiai prisimena savo istoriją, susijusią su ilgus šimtmečius trukusiomis okupacijomis ir genocidu, ir ko gero dėl to nesiryžta atkurti fašistų diktatoriaus vilos.  Dabar tai tik apgriuvęs namas, stovintis ant Profitis Ilias kalno. Čia nėra tvorų, nėra šeimininkų - tik apgriuvęs pastatas ir reti turistai, kurie užsuka pasižiūrėti į buvusią didybę ir tariamą Italijos diktatoriaus poilsio vietą.

  Iš pradžių mišku vedantys laiptukai dingsta ir tenka paieškoti toliau vingiuojančio keliuko, vedančio iki vilos. Apgriuvusi vila apleistų objektų mėgėjų svajonė! Tiesa, viskas, ką buvo galima išnešti, jau išvežta, o kas neišnešama – sulaužyta. Reikia būti atsargiems, nes namo būklė nesaugi. Pavaikštom ten, kur jaučiamės saugiai. Namas pastatytas ant skardžio, o pro jo langus atsiveria nuostabus vaizdas į Rodo salą ir smaragdinę Egėjo jūrą. Nepaisant niokojimo, vila išlaikė buvusios prabangos ir grožio pėdsakus. Dviejų aukštų namas su akmeniniu cokoliu ir tinkuotomis sienomis, su balkonais ir stilingais erkeriais. Pagal vidaus apdailos liekanas galima daryti išvadą, kad namas buvo suprojektuotas ir baigtas naudojant brangias medžiagas.

 Šalia vilos pastatyta nedidelė katalikų bažnyčia, virš įėjimo į kurią matyti kaip Belerofontas žudo Chimerą. Aplink puikiai išlikę iš akmenų sudėlioti šlaitų sutvirtinimai. 

Nusileidžiam kitu keliuku pro nesuprantamos paskirties pastatą. Viduje vonia ir tualeto pėdsakai, toliau – tokio pat dydžio kambarėliai. Gal tai buvo tarnų namai, gal kokia gydykla. Dar žemiau likę namų pamatai ir židiniai- matomai sargų namelių. 

 Viešbutis „Efalos“ 1929 m. buvo pastatytas italų karininkams, vėiau naudotas kaip vokiečių karo ligoninė, dabar atlieka savo tiesiogines funkcijas.  

Po kelių  metų šalia viešbučio buvo pastatytas naujas nepriklausomas sparnas pavadintas "Elafina", todėl kompleksas buvo žinomas kaip "Elafos-Elafina". Radau info, kad tai nebuvo viešbutis, o vaikų sanatorija. Ar tikrai? Radus pro kur įeiti, nepasirodė panašu į sanatoriją. Visų aukštų grindys nusėtos ožkų spiromis. Kur tik tos ožkos nesigano)) Matyti, kad neseniai bandyta daryti remontą ir net visiškai pakeisti elektros laidai, tačiau taip ir nebaigta. Kambariuose išlikusios senosios sieninės spintos, kurių duryse buvo įmontuoti ovaliniai veidrodžiai. Lipti saugu, tad pasikeliame iki pat viršaus.

Pakeliui stabtelim prie Saint Nikolaos Fountoukli Holy ortodoksų cerkvės su originaliomis šios bažnyčios fundatorių freskomis. Priešais šalia vandens šaltinėlio -du elniukai.

Kiek toliau Agios Nectarios vienuolynas. Jau nebedirba, tačiau  galima įlisti į senajį alyvmedį su skyle viršuje. Manoma, kad tai seniausias medis saloje.

Pasukam pro Archangelos miestą nusipirkti šviežių vaisių, nes vakar pirkti visi suniamnioti. Ir čia akis užkliūna už žuvies parduotuvės. Vakare lentynos tuščios – pardavėjas kviečia užsukti  ryte.

 7 diena- penktadienis

 Iš ryto vyras nulekia iki žuvies parduotuvės „Dodecanisos Fish“  ir vakarienei atveža barabulkų (kefalės) ir didžiujų krevečių. Sako, pasirinkimas labai didelis. Žuvytes vietoj išdoroja, nuskuta, gali net iškepti. 

  Žuvytės iki vakaro keliauja į šaldytuvą, o šiandien laukia dar viena įspūdinga diena. Laikas pagaliau nusipirkti aliejaus. Kaip tik netoliese šeimyninė „Olive & Oregano“ parduotuvė siūlantį aliejų, alyvuoges, prieskonius, visokių suvenyrų. Įsikūrusi ant uolos krašto su nuostabiu vaizdu į įlanką. Su šeimininku paplepam apie gyvenimą (klientai nesezono metu reti, tad žmogus džiaugiasi draugija) ir išsinešam aliejaus ir alyvuogių.  

Padarom dar vieną ratuką. 1926 m. Pylonos kaimo bažnyčias ir daugelį vietinių paminklų sugriovė stiprus žemės drebėjimas. O šiandien akį traukia tebestovinti spalvinga Agios Georgios cerkvė. 

Laerma (Alaerma) kaimas įsikūręs ant kalvos šlaitų su gerai išsilaikiusiais senais namais. Visai neturistinis, paslėptas jį supančios prabangiai žalios miško zonos. Išgerti geros kavos „Maria's Grill House“  stebint vietiniams keturkojams vienas malonumas. 

 Nuo Laerma iki Monolithos pilies veda nuostabaus grožio kelias. Turbūt vienas gražiausių Rode. Tuštutėlis, besigulančiais po ratais žydinčiais krūmais, žavintis tolyn nusidriekiančiomis kalnų virtinėmis. Netoli pilies nuvingiuojame į šoną iki  apžvalgos aikštelės su suoliukais. Ten atsiveria ne ką blogesnė panorama nei nuo pilies. Tačiau šioje vietoje toks vėjas, kad sukramsnoti skirti sumuštiniai dingsta reaktyviniu greičiu, nes net šilti džemperiai nepadeda. Netoliese baltuoja nedidukė bažnytėlė.  Pirmiau reikia pasukti ten. Vaizdai iš čia ne ką prasteni  nei nuo pilies. 

Monolithos pilis tarsi paveikslas iš pasakų: vieniša neįveikiama uola, tankūs krūmynai ir viršukalnė su viduramžių pilimi, kur veda akmeniniai laipteliai tarsi išaugę tiesiai iš uolos. Lankymas nemokamas. Pilis buvo pastatyta ant kitos, senesnės pilies pamatų, sudėtingoje natūralioje vietovėje, dėl kurios jos statyba tapo dar sudėtingesnė. Pilis niekada nebuvo užkariauta. Viduje akinančiai balta Agios Panteleimono koplyčia. Pro beveik visiškai sunykusios koplyčios išlikusį langą mėlynuoja Egėjo jūra.

Nuo pilies žemyn veda 5 km asfaltuotas serpantinas, kur ties kiekvienu posūkiu  atsiveria vis gražesnis vaizdas. Penki kilometrai asfalto... iki nedidelio Fourni paplūdimio (radau info Rasos bloge  Noriu ir keliauju)  . Ačiū, Rasa, už nuorodą -nuostabus kampelis. 

Pirmykštės gamtos kampelis įrėmintas vandens išraižytų uolų (po kritimo atsisakėm idėjos palaipioti uolomis). Pliažo kampe jaunimo kompanija ryškiai po kažkokio baliaus iškritę dienos miego.  Medumi kvepiantis jūros brizas pasodina pakrantėje,  į krantą ritasi sušiaušto šilko bangos. Galima grožėtis be galo be krašto. 

Grįžtant pabandom  surasti Apolakia paplūdimį. Riedam palei žalias pievas netoli pakrantės, tačiau link jūros neveda joks keliukas. Vienoje vietoje pabandome paeiti pievoje išvažinėtoms vėžėm, bet kelią netrukus pastoja tankūs brūzgynai. Ir nereikia, bent jau pasigrožėsim žydinčiom pievų platybėm. 

 Sukam namo. Tarsi rašalo  kas pripylė į jūrą.

Apačioje mūsų miestelis. 

Grįžus išsikepam barabulkų ir išsiverdam krevečių. Vėl karališka vakarienė su vaizdu į jūrą. 

Kvapai suvilioja katinėlį, kuris minkštai įsitaisęs laukia vakarais skanėstų. Pirmą vakarą paliktas už durų krevečių išnarėles sėkmingai suniamniojo. Tad ir dabar jo laukia puota. 

8 diena- šeštadienis

 Paskutinė diena Rode. Skrydis tik vakare, tad dar daug galima nuveikti. Atsisveikinam su vila, kur taip puikiai leidom rytus ir vakarus. 

Pirmiausia iki Agios Nectarios vienuolyno. Čia saugomos klajojančio stačiatikių pamokslininko Nectarios relikvijos. Axintes kalno papėdėje, kur stovi vienuolynas, iš žemės trykšta šventieji šaltiniai su nuostabiai švariu ir skaniu vandeniu. Virš šaltinių parašyta: „Plaudamiesi rankas ir veidą pasirūpinkite savo sielos tyrumu“. Ši frazė graikų kalba - palindromas ir skaitoma taip pat iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Vietiniai atvažiuoja čia prisipilti vandens. Prisipilam ir mes. Varteliai prie šaltinių  uždaryti, bet atviri didieji, kur keliuku, vedančiu į viršų, privažiuoji prie pat vienuolyno cerkvės. Cerkvė viduje nuostabiai ištapyta. Vienuolynas veikiantis.  

Paskutinės saulės vonios  priimamos gelsvo smėliuko Tsambika paplūdimy. Žmonių vienas kitas. Gerumas neišpasakytas. 

Likusi dienos dalis skiriama Rodo miestui. Automobilį pasiseka pasistatyti prie pat Rodo Koloso vietos. Viduramžių pasakojimuose teigiama, kad Kolosas (bronzinė 36 metrų aukščio saulės dievo Helijo statula) buvo vaizduojamas stovintis ant dviejų priešingų prieplaukų taip, kad tarp jo kojų galėtų laisvai plaukti laivai.  226 m. pr.Kr. jį sugriovė stiprus žemės drebėjimas, tačiau iki šių dienų išlieka vienu didžiausių žmogaus sukurtų statinių. Savotiški viduramžių pasakojimai. Palyginus tikrąjį atstumą tarp Mandrakio uosto molų ir statulos aukštį, peršasi išvada, kad senovės saulės dievas turėjo padaryti špagatą, kad pasiektų molus. Vis tik, tai tik spėjama Koloso vieta  ir iki šiol tiksliai nenustatyta.

 Ką galima čia pamatyti, tai riteriškojo salos istorijos laikotarpio vėjo malūnus  ir elnius ant elegantiškų pjedestalų, atsiradusius kai Rodas buvo valdomas Italijos. 

Pirmu reisu skubiai nutapenam pavalgyti iki „Kellides - Gyros Pitta Souvlaki“. Neišvaizdi kioskelio dydžio vieta su pora staliukų lauke. Eitum ir praeitum. Užtat gyros pita – gardesnės Graikijoje neteko valgyti. Jokių bulvių ir nesąmoningų padažų. 

Dar pakeliui  ledų ir jau galima ramiai pasivaikščioti po senąjį Rodą, kur tikslinga praleisti ne vieną dieną vaikščiojant siauromis akmenėliais grįstomis gatvėmis.  Apsilankymas senamiestyje - galimybė prisiliesti prie istorijos ir padaryti daug asmeninių atradimų.

Bizantijos laikotarpis, Šv. Jono ordino centras, turkų apgultis, italai – viskas telpa Rodo senamiestyje. Kiekvienas naujas Rodo „šeimininkas“ paliko pėdsaką vietinių gyventojų kultūroje, architektūroje ir papročiuose. Kartu su riterių valdymo pėdsakais būtent osmanų architektūra lemia senamiesčio išvaizdą. Iš už sienų kyla mečečių minaretai, kurių pagrindinė ir gražiausia yra Suleimano mečetė. Cerkvės ir mečetės, muziejai, pirtys, aikštės, tvirtovės, meno galerijos, šventyklų griuvėsiai, gausybė restoranėlių ir tavernų…

Įžengus pro skirtingus vartus, Rodo senamiestis, apsuptas galingų sienų, lankytojams pasirodo skirtingais rakursais. Ypatingi Amboise vartai su akmeniniu krepšiu, kuris buvo naudojamas kaip spąstai: apgulties metu išoriniai vartai atsidarydavo ir dalis priešų patekdavo į vidų, kur tuo metu jiems kelią pastodavo vidiniai vartai.

Pagrindinė senojo miesto arterija – Sokrato gatvė. Viename jos gale tapybiški bažnyčios griuvėsiai. Pastatyta kaip bastionas, kad gyventojai galėtų prisiglausti priešų užpuolimo atveju.

Aukščiausia senamiesčio vieta  Laikrodžio bokšte, kur galima pasikelti į apžvalgos aikštelę.

Hipokrato aikštės ir Evriaki gatvės sankirtoje nuo I a. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo žydų kvartalas.  Tik 42 žydams pavyko išvengti tragiško Aušvico likimo. Koncentracijos stovykloje žuvusiems atminti buvo pastatyta Evreono-Martiron aikštė, kurios centre yra fontanas. Apvalus dubuo, papuoštas mėlynomis plytelėmis, vaizduojančiomis jūros gyvybę, vainikuotas 3 jūrų arkliukų figūrėlėmis.

 Tačiau senamiestis ne miręs muziejus po atviru dangumi - tai gyvybės kupinas miestas. Čia vis dar gyvena paprasti žmonės: žvelgdamas į jų kuklius namus neužrakintomis durimis, plevėsuojančius skalbinius ir ne iki galo užtrauktas užuolaidas, pagalvoji, kad jie gana patogiai jaučiasi pačiame miesto kultūrinio gyvenimo epicentre. 

Prisėdam kavos tavernoje vienoje iš šoninų gatvelių. Prie durų kietai miega ryžas katinas.  Kava puiki.

Senoji Rodo dalis įkurta Šv. Jono riterių 14 a. Senovės kariai ne tik puikiai atremdavo priešo atakas, bet ir buvo puikūs architektai bei statybininkai. Nutapsenus į šalutines gatveles pasineri į tolimos ir nuostabios praeities atmosferą. Riteriai spindinčiais šarvais jau neatrodo kaip pasakų fantazija. Riterių gatvėje namai atrodo iškalti iš smiltainio susilieja į vieną fasadą. Namų mūrus paįvairina nedideli kvadratiniai langai ir arkinės durų angos, pakankamai plačios ir aukštos, kad į vidų galėtų įvažiuoti vežimai arba įjoti raitelis balne. Vienoje vietoje  už vartų sodas su plona srovele tekančiu fontanu. Tai Villaragut dvaro kiemas, restauruotas 2002 m. Archeologijos muziejus pasakoja Rodo istoriją, bet nebuvo laiko  ten užsukti. Didžiojo magistro rūmai unikalus architektūros paminklas.  Šiandieninio Rodo ankstesnių epochų paminklai tiesiogine prasme pakilo iš pelenų italų dėka. Didžiausias senamiesčio nuostolis Osmanų laikais buvo Didžiųjų magistrų rūmų sunaikinimas, kurį sukėlė parako saugyklos sprogimas 1856 m. Rūmai buvo atkurti primygtinai reikalaujant Benito Mussoliniui. 

Laikas lekia nenumaldomai greitai. Grįžtam iki automobilio pakrante, grožintis baltuojančiomis jachtomis. 

Pakeliui į oro uostą dar kartą  užsukam  užkąsti į  “Kellides - Gyros Pitta Souvlaki”. Pita souvlaki taip pat nuostabaus skonio.

Trumpa Rodo apybraiža 

 Oro uoste atiduodam automobilį. O po  kiek laiko sužinom naujieną, kad skrydis atidedamas. Kažkaip paskutiniu metu padaugėjo  skrydžių  atidėjimų.  Namo iš Kauno parsibeldžiam jau naktį savo prisiminimuose atsiveždami saulės šilumą, lengvą jūros vėją, pušų ir gėlėtų pievų kvapą.