Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Raižiai, Butrimonys, Aukštadvaris, Skrebio pažintinis takas

Sustojimai mažuose miesteliuose, kur susiduria dabartis ir praeitis.... Gyvenimas juose teka sava neskubia vaga. Viliojantys vietiniu tyliu žavesiu ir tinkantys savaitgalio kelionėms. Tarsi nedidelis vėrinukas mažieji miesteliai sugula rugsėjo šeštadienio kelionės plane. 💢

Raižiai- mažulytė gyvenvietė, kurios takeliais prieš pusę tūkstančio metų žingsniavo pirmieji totoriai, atvežti ir įkurdinti Vytauto Didžiojo. Stebuklingai per visus laikotarpius išlikusi ir veikusi medinė mečetė šiandien atnaujinta. Virš įėjimo iškilęs bokštelis atstoja minaretą.

Kad ir kaip rūpėtų pamatyti naujai medžio lentelėmis iškaltas sienas ir vidų su vyrų ir moterų salėmis, gali nepasisekti.

Nebent per didžiąsias totorių šventes arba netyčia kažkurį penktadienį, kada vyksta pamaldos. Stiprūs vėjo gūsiai sukasi aplinkui, tarsi gindami mečetės sienas.

Greta dar vienas objektas – Saulės laikrodis (tiksliau du šalia vienas kito), rodantys Lietuvos ir Griunvaldo, prie kurio 1410 m. įvyko Žalgirio mūšis, laikus.

O pačioje gyvenvietės pradžioje aukšta pilka granitinė stela- paminklas Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui ir 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms paminėti.

Vizualiai rūstus ir neišvaizdus monumentas. Kažin kodėl tokiam istoriniam įvykiui negalima sukurti išraiškingo paminklo? Patiko perskaityta skulptorės Aušros Jasiukevičiūtės mintis „kuo toliau, tuo rimčiau vadovaujamasi formule: skulptūra = balvonas = paminklas“. Stela žinoma nėra balvonas, tačiau norėtųsi išraiškingesnio meninio sprendimo.

Užtat nudžiugina Butrimonys. Visom prasmėm. Švarutėlis, dailus, nusagstytas spalvingais gėlių vazonėliais.

Aišku, tokios reikšmės ir judėjimo, kaip buvo caro laikais, miestelyje nėra, bet naujai pastatytas fontanas pritraukia mases žmonių. Pakeliui iki fontano irgi pilna veiklos. Lauko muzikos instrumentai, kuriais tiesiog privaloma pagroti, supuoklės, nusviedžiančios į neregėtas aukštumas.

Fontanas vakare apšviečiamas, bet iki vakaro nelauksi. Nors nereikia ir vakaro. Apvalus fontanas sukasi didžiuliame cilindre, kildamas vis aukštyn, kol pradeda veržtis per viršų, bangelėmis nuguldamas ant cilindro šonų, o paskui vėl pradeda mažėti. Pritraukiantis reginys, tikras vandens spektaklis.

Miestelio pakraštyje į dangų veržiasi dailios Išganytojo bažnyčios smailės.

Gaila, durys uždarytos. Tačiau beeinant per vartus, jau iš tolo, skubėdamas gatve, užkalbina vyriškis, kad palauktumėm. Kunigas. Atidaro duris, ir nors į vidų iš paskos suguža krikštynų dalyviai, praveda trumpą, be vaizdingą ekskursiją. Bažnyčią puošia dailininko Antano Kmieliausko Šv. Juozapo skulptūra, paveikslai. Prieš porą savaičių iškeliavęs Anapilin dailininkas savo vaikystę praleido Butrimonyse ir netgi pirmąją skulptūrą, būtent Šv. Juozapą padovanojo gimtojo miestelio bažnyčiai.

Pro Aukštadvarį važiuota ne kartą, tačiau, kaip dažnai būna, apžiūrėta toli gražu ne viskas. Aukštadvario dvaras priklausęs Liackiams, vėliau Malevskiams, o dabar sugrąžintas Mongirdų palikuonims. turizmogidas.lt informuoja, kad „dvarą galima apžiūrėti iš išorės, o esant savininkui ir iš vidaus“. Kurgi ne.

Privažiavus pasitinka aklinai uždaryti vartai. Automobilį pastatom toliau ir link vartų nesiveržiam. Vietoj tvoros sąžalynas iš medžių ir krūmų. Šalia keliukas ir nukreipta į pievą mažytė lentelė „Privati valda“.

Keliukas matosi važinėjamas, tad gal prasieiti? Už posūkio prieš akis išnyra dvaro fasadas. O čia per duris jau lekia kažkoks jaunas vyriškis. Iš karto atsiprašom, kad gal įėjom į svetimas valdas. Kurgi ne, žinoma įėjom, ir nežiūrint atsiprašymų, rėksmingu balsu pasiūlo iškviesti policiją, apkaltinus, kad turėjom matyti užrašą už vartų ir tyčia nekreipus į jį dėmesio. Tokiems gi jokie argumentai, kad nebuvai prie vartų, ne argumentai. Kviesk tą policiją, kad taip nori. Tenka apsisukti ir eiti atgal. O tada jau įdomu pasinagrinėti tas mikroskopines lenteles. Turbūt pamačius tokius užrašus aišku, kokie čia šeimininkai.

Suprantu, kad gal ir nusibosta atklydėliai, bet viską galima spręsti civilizuotai, galų gale užsitverti visus keliukus, kad niekas nešmirinėtų. Už vartų lentelė irgi mikroskopinio dydžio.

Tiek jau to su tuo dvaru.

Lyg tai bandęs pasivyti lietus, nuplaukia tolyn. Galima pasivaikščioti po mišką. Po Skrebio miško pažintinį taką. Rodyklė matosi tik važiuojant iš Trakų pusės. Sukti reikia priešais Marčežerį (54.580758, 24.553144). Tako pradžia kiek tolėliau, pavažiavus miško keliuku (54.582853, 24.555965).