Žemaitija (III dalis vasaros kelionės)

 ANKSTESNĖ PASAKOJIMO DALIS

5 diena

  Atsisveikiname su Klaipėda ir judame link Žemaitijos.  Šiek tiek užtrunkame kamštyje ties paskutiniu Klaipėdos žiedu - net ir jis neišsprendžia visų problemų. Visas smagumas prasideda ties Gargždais  nusukus nuo greitkelio.

Oras fantastiškas, aplink driekiasi lygūs laukai. Nedaug važinėta po Žemaitiją, todėl įdomu pasižvalgyti. Stojame Vėžaičiuose prie buvusio dvaro. Vėžaičiai ir grafai Volmeriai neatsiejami vienas nuo kito, nes Volmeriai šiuos kraštus valdė net tris šimtus metų. Pravažiuojam pietinius arba baltuosius vartus. Nustebina atrestauruotas dailus neogotikinis pastatas. 

Deja, tai ne dvaras, o buvusios arklidės. Dvaras neišliko.  Rekonstruoti tik dvaro komplekso pastatai su aplink šlamančiu parku. Kaip tik  dažyti tvorelės išeina dvi moteriškės. Papasakoja, kad šiame gražiame pastate įsikūrė  Vėžaičių kultūros centras, o mes galime pasidairyti po parką, paieškoti išlikusių pastatų.  Šalia Skinijos upelio buvusiame bravore baigiami įrengti senelių namai.  

Besidairydami nueiname iki šiaurinių -raudonųjų vartų.  Už jų dailus, prikeltas naujam gyvenimui, buvęs  jėgerio namas.

Plungė lieka nuošaly -  lankymo planuose jos nėra. Stojame ilgesniam laikui Telšiuose prie pat turgaus aikštės. Aikštė taip tankiai užstatyta prekybos paviljonais, kad beveik  nesimato laikrodžio su meška viršuje. O apie tai, kad čia iš tikrųjų  “Rotušės šulinys“, pamatai tik prasibrovęs pro visas palapines. Skulptūra pastatyta šulinio garbei, kuriame  vanduo nenusekdavo net per didžiausias sausras. 

Kuo jau kuo, bet  įvairiausių skulptūrų gausa Telšiai galėtų varžytis su bet kuriuo miestu. Smagiausia iš visų –„Žemaitijos gaublys“.

 Į Insulos kalvą veda Respublikos gatvė, palei kurią  driekiasi Didžioji Žemaičių siena- vos ne Didžioji kinų )), papuošta meninėmis plokštėmis su įamžintais istoriniais Žemaitijos įvykiais. 

Ant kalvos baltuoja Telšių katedra su fantastiškomis reljefinėmis durimis (skirtos Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui). Viduje vyksta restauravimo darbai. Bažnyčioje užlipame laiptukais aukštyn – visas Katedros grožis kaip ant delno.

 Rūpi apsidairyti ir Katedros aikštėje. Ant bibliotekos sienos 23 varpų kariljonas įrengtas Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejaus proga. Įdomus Telšių miesto maketas, skirtas ir akliesiems. Paminklas Fontanas.

 Kitoje gatvės pusėje "Džiugo" sūrio namai-kavinė. Kavinė grūste prisigrūdusi lankytojų, tad kavos neužsuksime. Prie kavinės miesto amfiteatras, šalia kurio liftu nusiledžiame iki Mąsčio ežero pakrantės. Kažkada buvusi apleista ežero pakrantė, dabar tiesiog tviska, pasipuošusi lengvomis baltomis rotondomis.  Tik gal kiek trūksta medžių, nes vaikštant karštą dieną, saulė svilina atsakančiai.  Tenka sukti atgal į centrą.

Nepigiai, bet skaniai papietaujame netoli centrinės aikštės „Senojoje kvortoje“. Aikštėje nusiperkame sausainiukų ir pabaigai užsukame apžiūrėti  Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią. 

Nuo kalvos, ant kurios stovi bažnyčia, atsiveria vaizdas į ežerą. 

Šone įtaisyta interaktyvi lentelė kviečia išbandyti fontano šokius.

 Bandom pasirinkti, tačiau fontanas nesuveikia. Ekrane nusišviečia užrašas, kad  dėl techninių kliūčių gražių vaizdinių nebus. Ir nereikia. Judėsim link nakvynės vietos.

 Iš pradžių nakvynės Žemaitijoje neplanavome. Tačiau vieną vakarą kalbantis su dukra, ji prisiminė skaičiusi apie vieną įdomią nakvynės vietą ir persiuntė žurnale spausdintą kelionės aprašymą. Pradėjusi skaityti prisiminiau, kad skaičiau šios jaunos moters kelionių blogą su viliojančiai aprašyta nakvynės vieta. Pagalvojau, o ko mums skubėti -  vis tiek dar atostogos ir susiradau juos booking sistemoje. Kaina neįtikimai nedidelė, pusryčiai, lauke baseinas, labai aukštas įvertinimas. Imam.   https://www.booking.com/hotel/lt/sauna-house-in-north-of-lithuania.lt.html

 Tad dabar ir pasukome į mums nelabai girdėtus Kairiškius, kuriuos skalauja Virvytės upelis. Kaimo gale, pro atdarus vartus  matome kviečiantį įvažiuoti šeimininką. Pasitiko mus kaip ilgai lauktus svečius (lygiai taip pat svečiais džiaugėsi ir jaunas vokiečių aviganis). 

Įvedė į erdvų namą – mums dviems du miegamieji, didžiulė svetainė. Sako: - „Miegokit kur norit,  ant stalo saldainiai, riešutukai, šaldytuve šaltos sultys, mineralinis, alus.“ 

Išvedė į didelę dengtą terasą su supynėmis, šalia kurios hamakas, batutas, kepsninės, net orinis šautuvas. 

Šeimininkas maloniai pasiūlė vaišintis uogomis nuo krūmo (koks skonis šiltų nuo saulės spindulių juodųjų serbentų ir sunokusių agrastų!!!!). O pats nuskuba įjungti pirties. Taip, taip – mums priklauso ir pirtis, kukliai įsikūrusi apartamentuose. Patikina, kad baseine vanduo šviežiai prileistas ir paragina po pirties niurktelėti. 

Kol apsižvalgome, apžiūrime visus pakampius, sušyla pirtis. O prie durų jau beldžiasi šeimininkas - atneša karštame vandenyje įmurkdytas dvi vantas. Patikėkit- po kelionės, tai tikras gėris. )))

O paskui įsitaisome terasoje. Kas gali būti geriau, nei įsisupus į pledą su šalto vyno taure rankoje, sūpuojantis minkštose sūpynėse stebėti besileidžiančią saulę. Trumpai nulyja ir per dangų nusidriekia vaivorykštė…… 

Gaila, labai gaila, bet pasilikti šiuose apartamentuose nėra galimybės. Kitą dieną turėjo atvažiuoti šeima iš Ispanijos. Lankytojų geografija plati – tai liudija ir žemėlapis ant sienos.  Atrodo keistai nepatogi keliautojui vieta (kas šiek tiek numuša reitingą), tačiau visai šalia Latvija, o ir lietuviškų lankomų objektų begalė. 

      

6 diena

 Ryte sulaukiame padėklų su gausiais pusryčiais. Omletas,  naminė duona, naminė uogienė, kiti pusryčių valgymai (čia gyvenant galima užsisakyti ir pietus). Pasisotiname atsakančiai.  

Ruošiamės judėti, bet paskui dar ilgai su šeimininku bendraujame kieme. Įdomus žmogus - mokyklos direktorius,  bendruomenės aktyvistas. Oi tos kalbos- per jas  pamirštu  atsiskaityti. Gerai, kad spėjam nuvažiuoti tik per gatvę)) O ir judam netoli – iki istorinės ir iki šių dienų veikiančios Kairiškių hidroelektrinės.  Įdomiausia, kad  pirmasis hidrogeneratorius Lietuvoje įrengtas 1903 metais būtent prie Virvytės upės Kairiškių dvaro popieriaus fabrike.

 Pakeliui stabtelime Šiaudinėje prie medinės Šv. Mergelės Marijos  bažnyčios, pasislėpusios už žaliomis samanomis apaugusios tvoros.  Nedidelis bokštelis atsirado tik  XX a. pradžioje, vėtrai nugriovus senąjį.  Bažnyčia išvengė sprogdinimų ir gaisrų. Užrakinta, bet tokia šilta ir jauki.

 Pakeliui stabtelime degalinėje prie Kelmės užsipilti kuro. Degalinės kavinė pilnutėlė. Gaila, kad dar nesinori valgyti. Bet su savim prigriebiu šviežių spurgų. Tokio tikro vaikystė skonio.        

Pabandome apžiūrėti Biliūnų dvarą, tačiau vartai uždaryti ir gali belsti nebeldęs. Šalimais labai miela gyvenvietė iš kelių namų.  

Visai neplanuotai pasukame į Kuršėnų dvarą, kuris priklausė Pacams, o vėliau Gruževskių šeimai. Šiuo metu vykdoma dvaro renovacija, aplink vaikšto pora darbininkų. Bet mums rūpi pažiūrėti arčiau.

 „ –Gal pietus atvežėte? – pašmaikštauja vienas. Prisipažįstame, kad norėtume apžiūrėti dvarą. O darbininkas mielai pasisiūlo aprodyti, nusiveda mus į vidų, bepasakodamas apie darbus ir parodo centrinę salę, kur ir yra išlikusios autentiškos lubos.  Būklė jų tragiška, bet bandys viską pataisyti.

Tarybiniais metais dvaro pirmame aukšte buvo tarybinio ūkio kontora, o antrame butai.  Atėjus privatizacijai, butus gyventojai privatizavo, o pirmas aukštas atiteko savivaldybei.  2003 m. savivaldybė nusprendė medinį dvarą restauruoti ir pritaikyti rajono reikmėms. Tačiau pirmiausia reikėjo išpirkti esančius butus. Tris butai nupirkti be vargo, bet ketvirtojo šeimininkas užsispyrė ir parduoti neskubėjo. Dvaro būklė vis blogėjo, ES paramos pinigai nuplaukė, o paskutinio buto šeimininkas vis kėlė kainą, kol galiausiai nutarė nebeparduoti, Kaip jis pats rašė: „Butas yra labai patrauklioje Kuršėnų miestelio vietoje Kuršėnų parke. Jis yra labai brangus ne tik kaip materialus turtas, bet ir dvasiniu požiūriu“... Negana to, dar ir savavališkai ardė pastatą. Galų gale už didžiulius pinigus iš šio savininko butą nusipirko Karbauskis ir pardavė savivaldybei už eurą. Tik tada prasidėjo dvaro gelbėjimo darbai.

Išėjus į kiemą sutinkame atvažiavusį darbų vykdytoją. Su juo irgi pasišnekame apie finansavimą,  darbininkų vargus. Aprodo mums nuimtą balkoną, papasakoja ką bandys atstatyti ir išsaugoti.   Pataria mums aplankyti šalia esantį amatų centrą.

Savivaldybė dar anksčiau  iš privataus asmens įsigijo 241,8 kv. m ploto buvusią oficiną, kurią sutvarkė ir įkurdino Etninės kultūros ir tradicinių amatų centrą. Užeiname ir ten. Ir nors pietų metas, centre budinti moteriškė maloniai viską aprodo.  Čia vyksta keramikos pamokos, kabo nuostabaus grožio sodai. 

  Visai nesinori nerti į autostradą, todėl vingiuojame keliuku šalia, kol akį patraukia ant kalnelio geltonuojanti bažnytėlė. Pasukame link jos. Lesčių Dievo apvaizdos bažnytėlė tarsi saulėgrąža ant žaliuojančios kalvos, o aplink siūruoja subrendusių javų laukai. 

Pagaliau laikas sukti į autostradą ir lėkti namo.