Elektrėnų apylinkių atradimai

Visą naktį purškęs lietus ryte liovėsi. Šlapi keliai ir žolė penkiems keliautojams visiškas niekas, o ir oras šiltas - juk rugpjūtis. Tačiau tik išvažiavus iš miesto dangus vėl prakiuro. Bet jeigu jau susiruošėm, tikrai namo negrįšim.  Bent jau žvyrkeliai per lietų nedulkės. O žvyrkeliais tą dieną teko nemažai pasisukioti.

  Už Bačkonių pradardėjus keletą kilometrų būtent žvyrkeliu, šalia kažkokių yrančių vartų paliekame automobilį ir apsiginklavę lietsargiais nubrendame per šlapią žolę iki Pastrėvio HE (54.7882 24.5128).  1955 m. užtvenkus Strėvos upę buvo suformuotas tvenkinys ir pastatyta hidrojėgainė, per metus dabar pagaminanti 1,7 mln. kWh elektros energijos. 

Pasikeliam ant kalvelės. Mano balti medžiaginiai sportbatukai persismelkia drėgme. Tvenkiny, nebodamas purškiančio lietaus, meškerę „gano“ vienišas žvejys. Grįžtant jau nebesvarbu kur žengsi, sportbatukai visiškai šlapi. Gerai, kad automobilyje laukia atsarginė pora batų. 

 Drėgnu žvyrkeliu nusikratome iki Naujųjų Kietaviškių. Kietaviškių, Semeliškių apylinkės nuostabiai gražios, net ir lietingu oru.

Stabtelime prie Švč. Trejybės bažnyčios. Dabartinė mūrinė  pradėta statyti 1872 m.  klebono Kajetono Čepano iniciatyva. 

Ant durų pakabintas klebono telefonas. Negi šlapsim palei duris? Skambinam. Klebonas gyvena šalia, tad po poros minučių praveria bažnyčios duris. Gaila, bet klebonas visai nekalbus, tad bažnyčia apžiūrime patys. 

Padėkojame ir miname link Elektrėnų. 

„Šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai...“ – nori nenori, kiekvieną kartą pravažiuojant šauna šie dainos žodžiai į galvą... Iki šiol pažintis su Elektrėnais klostėsi keistai - arba tekdavo užvežti kokį žmogų, arba atvažiuodavom švęsti gimtadienio, tačiau po miestą niekada taip ir neteko pasivaikščioti. Taisysim padėtį. Bet pirmiausia nuskubame link parduotuvės. Šalia vietinės močiutės pardavinėja sodo gėrybes. Nei viena nelieka nuskriausta, iš kiekvienos kažką nuperkame.  Namo parsivežame saldžių morkyčių, kvapnių pomidorų ir kitokių skanėstų.

Nežiūrint lietaus, naujas fontanas "Dinaminis labirintas" (54.784069, 24.660423) išdykėliškai svaido aukštyn  vandens čiurkšles. 

                                                    Smagus reginukas. 

Šalia įsikūręs Elektrėnų savivaldybės pastatas. Per atsispindinčias uždarytas duris bandome įžiūrėti koridoriuje žalią kompoziciją, bet sekasi ganėtinai sunkiai. Tiek to, riedėsime link senojo apleisto  atrakcionių parko. Tiesą sakant, jau senokai norėjau jį apžiūrėti, bet vis atidėliojau. Spėjom laiku, nors baiminausi, kad galim nepamatyti, kadangi spaudoje pasirodė straipsnis, kad parkas vėl aptvertas galutiniam išmontavimui. O juk tai paskutinis  toks neišmontuotas parkas, mūsų žurnalistų kažkodėl vadinamas lietuvišku Černobiliu. Nesuvokiamas palyginimas. Pasaulyje daug apleistų vietų ir pastatų.  Tačiau lyginti su baisios nelaimės pažymėta vieta... ne, nesuprasiu.  Greičiausiai jie net nesuvokia ką rašo- svarbu skambesys...  

  Kažkada šis atrakcionų parkas sulaukdavo daugybės lankytojų. Apžvalgos ratas matydavosi net nuo autostrados, kol neužaugo medžiai. Deja, ratą patį pirmą iš atrakcionų rugsėjy ir išmontavo. 

Parkas uždarytas 2013 m. kaip neatitikęs techninių reikalavimų.

   Kartu su tuo pačiu metu atvykusiais vestuvių dalyviais peržengėme ant asfalto besivoliojančią tvorą su užrašu „Įėjimas draudžiamas“.  Nors teritorija ilgus metus buvo apleista ir nesaugoma, čia rinkdavosi vietinės paauglių kompanijos, atrakcionai, nors ir paveikti gamtos procesų, pakankamai neblogai išsilaikę.

Išpaišytas grafičiais buvusių kasų pastatas  murkso išdaužytais langais. Viskas, kas jame buvę, jau seniai ištampyta, išskyrus išdraskytą kažkokį žaidimo aparatą, po kojomis grikši sudaužyti stiklai.

 Du aukščiausi atrakcionai- apžvalgos ratas, prie kurio fotosesijai susibūrė vestuvių dalyviai, nes vis lyja ir lyja, ir amerikietiški kalneliai “JetStar”. Būtent dėl pastarųjų ir buvo uždarytas parkas, kai vagonėliai ėmė ir užstrigo pačiame viršuje.

 Ant vienų atrakcionų likusi lentelė su paskutinės apžiūros data. 

Kad ir kaip bebūtų keista, bet nė vienos supynės ar kiti pajudinti atrakcionai negirgžda. Atėję nauji lankytojai netgi išbando paprastas supynes. 

Be galo gaila, kad tokia vieta buvo apleista ir netrukus jos iš viso nebeliks. 

Juk parkas įkurtas nuostabioje vietoje - prie pat Elektrėnų  marių. O jei būtų sutvarkytas parkas, pastatyti kokie nors poilsio nameliai netoliese, manau vieta nebūtų praradusi populiarumo.   

Jau seniai pietų metas, bet lyja vis smarkiau ir numatytą pikniką lauke tenka surengti automobilyje. 

 Pajudame link Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios. Graži, bandanti baltomis kolonomis pasiekti dangų. 

Gaila - uždaryta, bet pro stiklines duris įmanoma apžiūrėti vidų, apšviestą natūralia, pro langus ir stoglangius srūvančia šviesa. 

  Netoliese Abromiškių dvaras – prasuksime ir pro jį. Dvare gyveno tokios garsios šeimos kaip Poniatovskiai, Pliateriai. 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. Kažkada laikytas vienu gražiausiu Lietuvos dvaru, vėliau nebuvo prižiūrėtas, o ir kilęs gaisras pridarė daug nuostolių.  Šiuo metu dvaras remontuojamas. Suprantama, kad vidų nepateksime, bet bent jau apžiūrėsime iš išorės. Deja, dėdulė sargas už tvoros, kurio paprašome leidimo įeiti į kiemą,  greičiausiai ne ta koja atsikėlė. Ne tik, kad neleidžia, bet ir pagrasina užpjudyti šunimi, kurį tuoj pat ir paleidžia.  Ką gali pasakyti ..... Kažkiek pavyko  nufotografuoti per tvorą.

  Tiek to, mūsų laukia dar viena vieta.  Žvyrkeliu nuriedame iki Kazokiškių – karališko kaimą. Pro medžius sušvytuoja Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia. Nusukus į šoninį keliuką toliau veda žvyrkelis. Bet tai koooks -  blogai ir lėtai važiuojant, ir greitai.  

Ne, vis tik greitai važiuojant kratymosi dažnis pagreitėja ir sumažėja tikimybė išbarstyti dantis. Palei kelią driekiasi kanapių plantacijos.

 Pagaliau, pagaliau pasiekiame tikslą.  Grabijolų kaimas. Ne veltui vadinamas vienu gražiausiu Lietuvos kaimu. Autentiškas, gyvas kaimas, toks gražus, kad net silpna. Gatvinis rėžinis kaimas, kokių pas mus likę labai nedaug.  Kažkada čia buvo 29 sodybos, dabar belikusios 26, o nuolatinių gyventojų vos keletas. Didelė dalis sodybų priklauso seniesiems  gyventojams arba jų palikuonims. Čia nėra nei parduotuvės, nei pašto- visiškai nieko. Kartkartėmis atvažiuoja parduotuvė ant ratų.  Man patinka versija, kad kaimo pavadinimas,  kilęs nuo lenkiško žodžio „hrabia“ (grafas) - atseit kaimas priklausęs grafui, dėl to ir gavęs tokį pavadinimą.

  Vaizdą gadina tik vienas naujas silikatinių plytų, visiškai iš aplinkos iškrentantis namas. Vietiniams jis lygiai taip pat nepatinka. 

 Prie pat automobilių aikštelės medinis stendas kviečia į kaimą įžengti pėsčiomis. Lietus vos vos krapnoja. Senos fantastiškai gražios medinės trobos. 

Žvilgsnis paskęsta langus puošiančiuose baltuose drožinėtuose mediniuose mezginiuose, spalvinguose gėlynuose, tvorų pinučiuose ir užstringa senajame bendrame kaimo šulinyje, prie kurio auga senasis klevas. Kleve įkeltas varpas, tarnavęs pranešti apie  ištikusią nelaimę  ir  rytiniam ganiavos laikui.

 Nors ir pėdinam mažais žingsniukais, bet kaimas mažuliukas, tad netrukus sušvytuoja Neries juosta. Kažkada šioje vietoje buvo tiltas per upę, bet I Pasaulinio karo metais vokiečiai jį susprogdino. 

Ant kranto daili medinė rotonda su dideliu stalu  vidury.   Nepaisant lietaus,  upe plaukia plaustas. Pamojuojam ir klausiam, ar nepaimtų kartu. „-Jums į kurią pusę?“- klausia. „- Mums į Vilnių“. „ O mes į Jonavą traukiam“ – atsako juokdamiesi ir pasiūlo paklausti pas iš paskos sekančius baidarininkus.  Bet ir baidarininkai mūsų neima 😂. 

Tiek to, prisėsime rotondoje. Kol sėdime, lietus visiškai liaujasi, tačiau lėkti atgal į  miestą nėra jokio noro. Tad ir pasėdime- ganėtinai ilgai, stebėdami pro šalį slenkančius Neries vandenis, šnekėdami apie šį bei tą.  Pagaliau lėtai pajudame atgal grožėdamiesi nuostabia kaimo gatvele .

 Pakeliui dar stabtelime Kazokiškėse prie bažnyčios pasigrožėti nuo kalvelės atsiveriančiomis apylinkėmis ir kregždžių  bendrabučiu.