Pamario kraštas ( II dalis vasaros kelionės)

ANKSTESNĖ PASAKOJIMO DALIS 

1 dienos tęsinys

  Už nugaros lieka žavingi Panemunės kelio vingiai ir mėlyna  Nemuno juosta. Išvažiuojant iš Senovinės technikos muziejaus susisiekia apartamentų, kuriuos užsisakėme Rusnėje, šeimininkas ir   pataria privažiavus ženklą „Apylanka“ nevažiuoti aplinkkeliu,  o sukti į dešinę ir važiuoti žvyrkeliu. Sako - kelias baisus, bet gerokai trumpesnis.

Pravažiavus Šilutę ir pasukame į dešinę. Taip, čia tik penki  kilometrai, ne 20 kaip aplinkkeliu, bet  keliukas, neduok tu sviete. Kratomės kaip sugedusioje centrifugoje.  Mašinų nemažai, gerai, kad vėjas ne į mūsų pusę. Pagaliau baisusis kelias baigiasi ir įriedame į Rusnę. Atvykusius iš karto pasitinka plakatas. Tikra pajuoka. 

  Pavasarį pompastiškai atidaryta estakada, deja, uždaryta. Atidarymo metu rimtais veidais kalbas sakė valstybės veikėjai,   ilgom suknėm šlavė naujojo asfalto dulkes miesto ponios.  Lygiai po savaitės estakada tylutėliai uždaryta, teisinantis nebaigtais darbais. Atseit estakada baigta, tačiau visas projektas dar ne. Bet per oficialų Rusnės estakados atidarymą teigta, kad „estakados statybos projektas pilnai įvykdytas pagal planą“. Tad kuo tikėti?  O realiai nuo potvynio rusniškius turinti apsaugoti estakada net neatlaikė pirmos gausesnės vasaros liūties - paplautos sankasos,  byra asfaltas. Kaip ji atlaikytų pavasarinį potvynį?? Neduok Dieve, kylant vandeniui važiuojančių automobilių neišlaikytų asfalto danga...  Kada bus baigti darbai niekas nežino, o kol kas rusniškiai kiekvieną dieną kratosi žvyrkeliu.

Pamenu kaip vaikystėje (buvo man kokie 5  metai) vieną pavasario dieną atvažiavome į Rusnę autobusu, tik išvažiuoti juo jau nepavyko. Pakilo vanduo. Laimė ne taip aukštai, kaip kartais būna, tad išvežė mus iš ten su amfibija.

Rusnėje įsukame į kiemą, kur ranka mums moja šeimininkas.  Įsikuriame tipiniame mediniame to krašto name, tačiau viduje viskas sutvarkyta šiuolaikiškai.  Kiek stebina miegamajame kampan įsispraudusi pirtis.  

Gal geriau spintą ar komodą kambary pastatytų. Pirties pagal paskirtį nenaudojame, tarnaus už spintą. )) Šalia įėjimo durų  įrengtas nemažas sandėliukas, bet nelabai patogu lakstyti ten pasiimti pasidėtų daiktų. Apsižiūrim, sumetam daiktus ir išeinam paieškoti kavinės, kur galėtumėm alaus bokalu nuplauti kelio dulkes.

  Palei Nemuno atšaką leidžiasi sutemos. Pievoje čirpia žiogai. Kažkada, neseniai susituokę, su vyru toje pievoje stebėjome skuterių lenktynes ir „gliaudėm“  dar šiltus rūkytus karšius, o paskui plaukėm nežmonišku greičiu skriejančiu kateriu iki Kuršių marių, baidydami gerves....  

Krantinė palei upę patvarkyta. Susėdame simpatiškoje kavinės „ Prie Peterso tilto“ terasoje. Sutemos su savimi atsiveda žvarbesnį orą ir saują drėgmės....

 2 diena

 Ryte ilgai nesikuitę lekiame iki Uostadvario.  Iš ten plauksime iki Nidos (draugai kelis metus atgal užsuko ten tik valandai, tad labai nekantrauja viską ramiai apžiūrėti). Laiko užtenka užsiropšti į senąjį raudonų plytų švyturį  (55.344116, 21.291431). 

Kažkada Uostadvario krantus skalavo Kuršmarės, o švyturys atliko savo tiesioginį vaidmenį, tačiau dabar jo švieselė jau seniai užgesusi. Jaučiu didelę simpatiją švyturiams.  Užsiropščiam įvijais laiptais  pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais. Prieplaukoje linguoja baltosios gražuolės – jachtos.

 Į Nidą mus plukdys laivas „Forelle“ čia jų puslapis . Jis pajuda iš Mingės ir užsuka į Uostadvarį (Uostadvaryje būna 9.15 val.). Bilieto kaina pirmyn- atgal 17 eur. Tai nėra užsakomasis laivas, jis tarsi reisinis vandens autobusas. Kapitonas papasakojo, kad kartą laivu plaukė vienintelė keleivė.

Pasiskambinau į laivą prieš kelias dienas, kad sužinoti ar verta pirkti bilietus iš anksto internetu. Mane patikino, kad darbo dieną tokios būtinybės nėra, tačiau savaitgalį tikrai geriau apsidrausti.

 Iš Uostadvario išlydi piktai lojantis šuniukas. Atlydėjo į laivą savo šeimininkę, todėl dabar nepatenkintas, kad niekas jo neima su savimi.

Išplaukiame. Kelionė trunka apie pusantros valandos.  Su kiekviena jūrmyle artėja Nidos krantas. Beveik visą laiką praleidžiu laivo priekyje gairinama marių vėjo.

 Pagaliau artėja Nidos molas.  Širdis dainuoja- mano gimtasis miestas. 

Kiek kartų bėgta prie jūros žaliems miškų delnams glostant galvą, kiek su tėvais klaidžiota po kopas, kasinėjant užpustytus kaimus, kur radome  tikrą stebuklą - trykštantį šaltinėlį, kiek maklinėta su draugėmis gatvėmis renkant kaštonus, kurie nuguldavo  kišenėse ir paskui „pavirsdavo“ žmogeliukais  su rankomis ir kojomis iš degtukų. Speiguotais žiemos vakarais  supdavomės ant sušalusio gluosnio šakų arba milijoną kartų leisdavomės nuo didelio kalno – gatvės su rogutėmis (kas ten su mašina žiemą važiuos). Alsus karštyje leipstančių pušų, svaiginantis žydinčių akacijų, traukiamų tinklų, jūros brizo, net užsistovėjusio marių vandens kvapas- viskas man artima.

Oras nuostabus. Išlipus iš karto prisėdame kavinukėje, o paskui šiltu spygliuočių kvapu prasismelkusiu taku traukiam link jūros, pakeliui užsukdami į bažnyčią ir užlipdami iki švyturio.

Tikras gėris Nidos paplūdimiai - žmonių nedaug, ypač paėjus kiek toliau į šoną nuo pagrindinio takelio. Čia ne Palanga, kur atėjęs gali nerasti vietos net nosinaitei pasitiesti. Eini cypindamas po kojomis smėlį, grožiesi  plokščiais akmenukais ir jūros platybe. Čia kitokia Baltijos jūra, kitoks ir oras.

 Nugriūnam valandėlei pasilepinti saulė voniomis ir vėl atgal tipenam į miestelį. Grįžtant kitu taku, beveik atsitrenkiam į naująjį apžvalgos bokštą. Savotiškos jo kopėčios kažkodėl nevilioja lipti į viršų.

   Nidos centre senasis turizmo centro „Agila“  pastatas nugriautas (o kiek ten kadaise žiūrėta kino filmų), nupjautos ir šalia augusios senosios pušys. Bet naujosios statybos sustojo, nes pirmą vietą laimėjęs projektas kažkodėl neįgyvendinamas, o Neringos savivaldybė skelbia naują konkursą. Tarsi tuščia akiduobė slūgso iškasta duobė...

  Pietų metas, tad ilgai negalvoję įsitaisome pačiame centre kavinėje „Senasis uostas“. Papietaujame tikrai skaniai.

 Dar turime laiko kiek išsamesnei pažinčiai su Nida. Nendrių stogai, vėtrungės, stogų lėkiai – žirgeliai, medinė ornamentų puošyba  verčia draugus aikčioti ir fotografuoti, fotografuoti. 

Prie Neringos meno mokyklos (jame anksčiau buvo paštas) skverelyje romantiškai rymo Juozo Ruzgos skulptūra "Poilsis" su fontanu (turiu vaikystės nuotrauką prie šios skulptūros).

Užsukame ir į Mizgirių gintaro muziejų-galeriją (kas nežino, Vilniuje Šv. Mykolo g.  yra dvi šių savininkų galerijos-muziejai - nemokami).  Nuvedu draugus iki  senosios liuteronų bažnyčios ir kapinaičių, kad pamatytų senuosius krikštus.  Praveriame bažnyčios duris -  į lauką pasilieja muzikos garsai. Tyliai  trumpam įsitaisome kamputyje pasiklausyti repeticijos.

 Norėjau, kad draugai aplankytų Tomo Mano namelį, tačiau dėl Thomo Manno festivalio renginio apžiūrėjome jį tik iš išorės. Nuo kalno atsiveria nuostabus vaizdas, kažkodėl vadinamas itališku, nors nieko panašaus su Italija neįžvelgiu. Grįžtam pakrante. Tie tikrųjų didmiesčių gyventojai  - juda vėžlio žingsniu įamžindami visaip besistaipančius mariose  paukščius bene tūkstantyje nuotraukų.😂

Mes su vyru, nuėję gerokai į priekį, stabtelime prie mano klasės draugės tėvų namo.

  Kol sulaukiame draugų, lieka visai nedaug laiko iki  išvykimo, tad dar skubiu žingsniu prabėgame Nidos senamiestį, įkišam nosį į žvejo muziejaus kiemą,  įamžinam tolumoje dunksančias kopas  ir skubame į laivą. 

Gaila, pritrūko laiko paklaidžioti po kopas, aplankyti mokyklą ir dar kitas širdžiai mielas vieteles.

Pavargome. Plaukiant atgal kai kas spėja ir posmelį nusnausti. Sugrįžę į Rusnę nuvairuojame  iki žuvies rūkyklų  - kaip tame krašte be rūkytos žuvies. Užkandus išlekiame pasivaikščioti.  Gaila, bet Rusnės potencialas visai neišnaudotas. Krantinė sutvarkyta, o visa kita likę kaip mano vaikystės laikais – daugelyje vietų duobėtos gatvės, nublukusiais dažais namai. Retus praeivius linksmina lizduose kleketuodami gandrai. Liūdnai atrodo ir  evangelikų liuteronų bažnyčia.  Girdėjau, kad ten gražūs vargonai, bet tuo įsitikinti neturėjome jokių šansų.

3 diena

 Atsisveikiname su Rusne  ir judame į 470 metų Mingės kaimą. Vėl tenka dardėti tuo baisiuoju keliu link Šilutės, bet ir pravažiavę Šilutę neilgai džiaugiamės  geru keliu, nes vėl tenka nerti į  žvyrkelį. Jau taip reklamuojama Mingė, taip reklamuojama, kad galėtų bent jau kelius normalius padaryti.

  Mingė tituluojama Lietuvos Venecija, bet panašumo  su Venecija turi kaip kompoto stiklinė su vandenynu. Nepaisant to, vieta baisiai simpatiška ir unikali. Kam reikia su kažkuo lyginti? Sugalvoju, kad noriu čia bent porą dienų paatostogauti. Pasivaikštom vienu krantu iki pat kaimo galo. 

Gaila tik, kad kaimo urbanizavimui buvo iškirsta net porą šimtų medžių, kurių didelė dalis  sveikut sveikutėliai. Gerai, kad nespėjo visko išgrįsti trinkelėmis.  Trūksta kompetencijos mūsų valdininkams suprasti, ką naikiname. Žmones traukia būtent unikalus  Mingės kraštovaizdis ir trinkelėmis nieko nenustebinsi.

Vonia-suoliukas. 

   Toliau žvyrkelių nudardame iki Ventės rago. Būta ten labai labai seniai – daug kas pasikeitę. Pirmiausia įkalame po kavos puodelį susėdę ant suolų prie vietinės parduotuvėlės-baro. Joje susimokame ir už stovėjimo aikštelę.

Kažkada pačiame pusiasalio gale, tarsi pasaulio krašte, stovėjo  kryžiuočių Vandeburgo pilis ir bažnyčia. Matyt užsirūstinusios už kryžiuočių „darbus“ audringos marių bangos nugriovė pilį. Po kelių šimtmečių šioje vietoje pastatytas   medinis švyturys, o XIX a. viduryje – iki dabar veikiantis mūrinis švyturys.

Pačioje tako pradžioje apžvalgos bokštelis, bet iš ten neatsiveria ypatingi vaizdai. 

Užsukame į Ventės rago muziejų – draugams vėl didžiausia atrakcija apžiūrėti iš arti paukščių iškamšas. Labai smagus trečiasis aukštas, kur bandome atsistoti lygiai toje vietoje, kur pažymėti tolumoje matomi objektai. 

O dabar į lauką, link didžiausių pasaulyje paukščių gaudyklių. Vėjas gairina veidus, saulėje tviska šlapi pakrantės akmenys.   Traškančios po kojomis  kriauklės nuveda iki  molo,  į kurį daužosi marių bangos. Šiandien marios pasišiaušusios. 

  Lipame į švyturį (saugokite galvas prieš išeidami į aikštelę). Tolyn nuvingiuoja iškandžiotos pakrantės, pakrantėje šmirinėja maži žmogeliukai. Nusileidus prisėdame ant suolelių šalimais  -  gali valandomis stebėti marių platybes.   

Norėtųsi užtrukti ilgiau, bet laukia dar viena vieta  - Aukštumalos pelkės pažintinis takas. Stendas apie pelkių taką, prie pat kelio. Šalia randame ir kažkokių lankytojų paliktą automobilį. Iš tikrųjų  automobilį galima palikti kitoje kelio pusėje – ten yra tokia laukinė aikštelė ir tokiu atveju nemaišo pravažiuojantiems. 

Aukštapelkės takas puikus, pradžioje supamas  galinga ir vešlia žole bei išlakiais berželiais pasipuošusia pelke. Vingiuojantis buvusia  kūlgrinda, kuri 18-ame amžiuje jungė keletą, dabar jau nebeegzistuojančių pelkinių kaimų. Ant lentinio tako šonus šildosi driežai. Šioje vietoje, kaip ir būdinga pelkėms, yra ir gyvačių –angių, tačiau nematėme nė vienos. Šiaip jau gyvatės pirmos nepuola, nebent jaučia didelį pavojų.

 Už pirmojo apžvalgos bokštelio peizažas keičiasi tarsi perstumdžius dekoracijas. Nusidriekia kemsynai su kreivais retais berželiais. Tolėliau varlinėja gervė.

 Artėjant link antrojo apžvalgos bokštelio pagaliau aptinkame saulašares- dėl jų čia iš dalies ir važiavome.  

Nuo antrojo bokštelio atsiveria mistiška pelkių panorama nusėta tamsiai mėlynomis pelkinių ežerėlių akelėmis. 

 Grįžtant ant tako šildosi dar daugiau driežų.

 Išėję, atsisveikiname su draugais- jie grįžta į Vilnių, pernakvos pas mus ir ryte trauks namo. O mes su vyru traukiame link Klaipėdos- mūsų atostogos tęsiasi.

 Klaipėdoje apsistojame „Restful House“. Uždaras kiemas, didelis terasinis balkonas, bet ....  šeimininkas sakė, kad butą paveldėjo iš močiutės. Toks ir butukas – su močiutės baldais, išmuštas patamsėjusiomis nuo laiko dailylentėmis.  

Atrodo, tiek čia darbo, nudažyt baltai ir būtų visai kitas vaizdas. Ir lemputes stipresnes įsukti, nes butas ir taip pakankamai tamsus.  Baldai tai visai nieko – įdomūs, tačiau visa skirtingų spalvų patalynė, kaip pas močiutę ir visi skirtingi indai iš karto numuša balus. Kaip ir dulkėtos sekcijos lentynos. Bet ai, mes gi tik dvi naktis tebūsime. Svarbu, kad ramu, uždaras kiemas ir iki  Biržos tilto kelios minutės ėjimo.

Pavakarieniauti nueiname į  šeimininko parekomenduotą kavinukę „Viskas lietuviška“. Jei nežinotum, tai turbūt ir praeitum -  visiškai neišvaizdi iškaba netraukia akies. Tačiau čia tikrai verta užsukti. Porcijos ne tik didelės, bet ir labai labai skanu. Ateina daug vietinių pasiimti maisto išsinešimui. Silkutė ne iš pokelio, o normali, išdarinėta. 

Pasivaikštome po vakarėjantį miestą palei Danę ir grįžtame į močiutišką butuką.

4 diena

  Po pusryčių balkone leidžiamės iki pėsčiųjų kelto. 

Keliamės į Smiltynę, kur pajūryje praleidžiame kelias valandas.

 Grįžtant prisėdame kavinukėje pakeliui. Dar pajūryje svajojau apie kvapnios kavos puodelį pušų apsupty. Iš tikrųjų jau seniai negėriau tokios baisios kavos, kaip ten, pyragas irgi ganėtinai prastas. Bet atostogų nuotaikos tokios smulkmenos sugadinti negali.

Savotiškai žavingi didieji terminalo kranai, su turbūt  į šimto metrų aukštį kylančiomis strėlėmis.

  Grįžus į Klaipėdą nužingsniuojame į Laikrodžių muziejų. Buvau ten dar studentavimo laikais. Ekspozicija puiki (pagausėjusi). Dalį laiko praleidžiame kieme, žaisdami įvairius su laiku susijusius žaidimus.

 Kadangi jau seniai po pietų, vėl užsukame į „mūsų“ neišvaizdžią kavinukę. Ir vėl puikiai pavalgome. Pasivaikštome po vakaro saulės glostomą senamiestį. 

Savo kioskelius Teatro aikštėje nusirenka suvenyrų pardavėjai. Gera įsitaisius ant suoliuko  stebėti kaip kiti dirba)).  Įdomi parodų idėja šv. Jono bažnyčios aikštės parodų paviljone – mūsų matyta parodėlė dabar pakeista jau kita. Grįžtame jau temstant ir prie durų surandame ryžą katiną. Ant laiptų pastatytas bliudelis su sausu maistu. Įtariu, kad tai gali būti močiutės augintinis. Katinėlis nori draugauti, tai pašnekinu, o vėliau atnešu kumpio gabalėlį, kurį kailiniuotis sušlemščia su pasigardžiavimu. 

SEKANTI Pasakojimo DALIS