2019 m. birželio 22 d., šeštadienis

Šumsko, Petešos, Nemėžio dvarų nūdiena




Prieš Jonines nutarėme dar kartą pasivažinėti po Vilniaus apylinkes, tiksliau pietinėje pusėje apžiūrėti dar nelankytus dvarus. Skurdus šis Lietuvos kampelis, kiek linksmiau atrodantis vasarą, paslėptas po žalia lapija.
 Tiesiu taikymu nudardėjome iki Šumsko miestelio apžiūrėti Šumsko dvaro.

 Iš sostinės į Šumską veda Juodasis traktas, taip pramintas dėl buvusių pakelės plėšikų. Plėšikai nei ant kelio, ne pakelėse netykojo, tik pakelės ženklai skelbė, kad įvažiuojame į pasienio zoną. Nuo Baltarusijos sienos dvaras nutolęs tik per kelis kilometrus.
  Netikėtai išnirę  Šumsko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios kuorai privertė kirsti per stabdžius.  


Apsilaupęs, bet vis dar didingas fasadas. Šioje vietoje 1696 m. Šumsko dvaro savininkai Mykolas Šumskis ir Halina Šumskienė pastatė pirmąją medinę bažnyčią, šalia buvo įkurdinti vienuoliai dominikonai, aplink pradėjo kurtis miestelis.  Jeigu ne Šumskai, šioje vietoje taip ir būtų likę dirvonuojančios pievos. Mūrinė, vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia pastatyta 1789 m., suprojektuota Tomo Ruselio. Caro valdžia vienuolyną išvaikė, o 1865 m. bažnyčia buvo pertvarkyta į cerkvę ir prievarta stačiatikiais užrašyta daugiau kaip 300 parapijiečių. Vėliau parapija buvo atkurta, bet pamaldos dabar laikomos tik lenkų kalba.  


 Bažnyčią supa gražus parkelis su skulptūromis. Tolumoje ant kalvelės boluoja trys kryžiai. 

Visiškai netikėtai atviros bažnyčios durys pakviečia į vidų. Retai pas mus mažuose miesteliuose gali rasti atidarytas bažnyčios duris, tad suskubame pasinaudoti tokia proga.  Vidus papuoštas kaspinais ir ... stebinančia sienų tapyba. 


O dabar link dvaro  - 54.593557, 25.720536 .  Kad nėra jokių nuorodų jau nebestebina. Jų neradome nei prieš vieną lankytą tą dieną objektą. Nusukus į žvyrkelį neužilgo pririedame prie dvaro parko.


„Turistinės trasos objektas, Europinės lėšos“. Tik tam turistui nėra net jokio suoliuko.  Dvarą norėjo įsigyti parapija ir įkurti jaunimo centrą, bet nieko neišėjo ( iš pradžių savininkai ėdėsi dėl valdų, paskui kaip įprasta, užsiplėšė kosminę kainą). 


Dar ne taip seniai dvaro viduje buvo galima pasivaikščioti, apžiūrėti ovalinę salę. Bet dabar langai užkalti- tik pro plyšiukus pabandėme apžiūrėti, nors ne ką ten ir pamatytum.  
Tačiau rūsio langai pakeisti. Gal vis tik lentelė „Privati valda“ ne veltui ten kabo. Daug metų dvaras priklausė Šumskų šeimai. Po Šumskų dvaras perėjo Laskovičių žinion, o jau vėliau generolui Labuncevui, kurio dukra Elžbieta ištekėjo  už pakaunės bajoro Antano Komaro. Nuo tada  dvaras priklausė Komarų giminei. Įdomiausia, kad tarybinei valdžiai nusavinus dvarą, Elžbietai buvo leista gyventi dvaro rūmų antrame aukšte įrengtame bute.


Aplink ošia dideli seni parko medžiai, tarp kurių išsislapstę senojo dvaro pastatai.  Šalimais, matyt, ledainė, kur šaldydavo pieną ir laikydavo kitus produktus. 



Ūkiniams pastatams panaudotas natūralus akmuo. Savo laiku dvare laikė  žirgus, daugybę šunų...    Paėjus toliau akis bado griūvantys dvaro pastatai. Matosi, kad kolūkių laikais buvo tvarkoma, pristatoma, panaudojami senieji pamatai. O dabar baisybių baisybė. 


Net lieptelis į tvenkinuką ir tas veda plikais geležiniais strampais. Atrodo graudžiai. 


Tik bitėms vienodai, jos palaimingai zuja po žydinčius krūmus. 


Sukame atgal ir grįžtame tuo pačiu keliu, pakeliui stabteldami prie namo su iškaba - „Švieži agurkai ir bulvės“. Agurkų nebeturėjo - išpirko penktadienį, tačiau šviežių bulvių ir kopūstų gavome.
 Toliau Rudamina ir gražūs  Viešpaties Atsivertimo cerkvės griuvėsiai - 54.584397, 25.355247. I pasaulinio karo metu cerkvė išvogta, o per II pasaulinį karą cerkvė buvo apgriauta ir nebeatstatyta.  


Tapybiški griuvėsiai, bet kažkodėl pas mus provincijoje istorinių pastatų  griuvėsių kur kas daugiau, nei sutvarkytų. Nuo gatvės pusės cerkvė dengiama krūmų, o iš kitos pusės apkrauta kažkokio žmogaus kiemo laužu.


 Kiek tolėliau daili medinė  Rudaminos Šv. Nikolajaus Stebukladario koplyčia, bet ja pasigrožime tik per automobilio langą ir nuriedame iki Petešos dvaro - 54.565564, 25.347967.
 Nurodoma, kad dvaras yra įtrauktas į šalies kultūros vertybių departamento saugomų objektų sąrašą ir yra gausiai lankomas šalies ir užsienio turistų. Nesupratau, kas ten taip gausiai lankoma, nebent sutvarkytas žirgynas, įdomus tuo, kad žirgai rengiami kaskadiniams triukams.  Vienas iš buvusių pagalbinių pastatų, priklausančių žirgynui, taip pat sutvarkytas.
 Lauko akmenų grindinys nuveda iki paties dvaro. Tokio vargšiuko, vargšiuko. Nelabai įsivaizduoju apie kokią turistų trauką kalbama ir ką čia lankyti, jeigu visi pastatai avarinės būklės.  Pagrindinis pastatas lopytas sulopytas, su kažkokiais keistais priestatais - čia savo buitį bando pagerinti dvaro pastatuose gyvenantys žmonės. Net nepasivaikštome aplink, kažkodėl nesinori drumsti prieangyje sėdinčių žmonių poilsio.



Paskutinis- Nemėžio dvaras (XVI a.) perėjęs per Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių, Oginskių rankas- 54.637585, 25.370095. Paminėta, jog Nemėžio dvaro vietoje kažkada stovėjo pilis - Vytauto Didžiojo vasaros rezidencija.

 Tiesiant naują plentą A3 Vilnius–Minskas buvo sunaikinta dalis dvaro parko, puikios alėjos ir perpus sumažintas šalia esantis tvenkinys. Keletą metų atgal spaudoje buvo rašyta, kad dvaras privatizuotas, numatoma ten įrengti viešbutį ir konferencijų centrą. Tačiau bent jau šiandien, visa teritorija aptverta tvora. Dvaras vos matosi. Vartai užrakinti ne viena spyna. Ir kažkokių ryškiai vykstančių darbų nematyti.


  Sutvarkytas dvaras atrodytų net labai gerai. Radau tokį projektą. 


Galima būtų išnaudoti ir šalia esančio tvenkinio privalumus, kuriame įrengtos tempiamos trasos vandens slidžių mėgėjams.

  Įspūdžiai ganėtinai slogūs. Jeigu ne saulėtas oras ir žaluma, viskas atrodytų dar liūdniau.  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą