Rokiškio rajone švelniai apgaubtas Nemunėlio upės
kukliai pūpso Panemunio miestelis (nemaišyti su Panemune). Tokių kuklių, atrodo
niekuo neišsiskiriančių miestelių, mūsų
krašte daugybė. Tačiau beveik kiekvienas turi savo unikalią istoriją, lankomus
objektus.
Panemunyje buvota ne kartą. Čia gyvena mūsų draugai,
su kuriais kartu tyrinėjame Rokiškio apylinkes ir kaimyninius rajonus.
Panemunio
link kelias veda pro Pandėlį, kur palei kelią akį traukia naujoji Gedimino
pilis. Ne bėda jei vilniškei kas atsitiktų- apsidraudimui turim dar vieną.
Vienas
posūkis, kitas ir jau riedame pagrindine Panemunio gatve. Po tokį mažą miestelį
nėra prasmės važinėti. Kur kas maloniau pasivaikščioti pramintais ir jau
beužželiančiais takeliais.
Pačiame
miestelio centre - Panemunio Angelas.
5 metrų aukščio
paminklas, skirtas rezistencijos aukoms atminti (paminklo projekto
autorius – architektas A. Paslaitis, skulptorius – K. Kisielius). Vietiniai jį
meiliai vadina- mūsų šikšnosparnis. Mus nusiveja piktai amsintis vietinis
šunėkas.
Tapsime visai vieni miestelio gatvelėmis. Tuštėja
mūsų miesteliai ir Panemunis ne išimtis. Uždaroma net nuostabi gotikinė raudonų
plytų bažnyčia, juk žmonių skaičius
miestelyje mažėja geometrine progresija.
Per dieną iš miestelio važiuoja tik keli reisai autobusų.
Aklais stiklų langais žvelgia į praeivius buvę
kultūros namai, med. punktas, byrantis buvęs malūnas......
O juk ne taip seniai miestelyje virė gyvenimas.
Netoli Angelo, kitoje gatvės pusėje piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu. Būtent
čia vykdavo šventės, susirinkdavo visi miestelio žmonės, degdavo laužus,
sulaukdavo ir svečių iš gretimų miestelių. O dabar karaliauja krūmokšniai.
Kalno papėdėje trykšta šaltinis. Pasak legendos jo
vanduo žvalina ir jaunina žmogų. Pramintu takeliu nueiname prisipilti vandens.
Šalimais tykiai čiurlena Nemunėlis.
Dar tykiau savo laimikio laukia vietinis
žvejys.
Tačiau pati svarbiausia šio nediduko miestelio
įžymybė – dvaras. Žiūrint į ramiai vingiuojančią Nemunėlio upę,
net nesitiki, kad kažkada tai buvo prekybos kelias su Livonija. 16 a. šalia upės susiformavo gyvenvietės, o Panemunio
valsčius atiteko kunigaikščiui Jurgiui Masalskiui su žmona. Tuo metu buvo pastatytas dvaras (tik kitoje
vietoje). Šiame dvare gyveno dvarininkai Masalskiai, Giedraičiai,
Oziemblovskiai, Marikoniai, Krasickiai. Įsigijus Oziemblovskiams, 1635m. iš priešingos upės pusės dvarą perkėlė prie
Pilies kalno. Dvaro rūmai buvo rekonstruoti
juos įsigijus Marikonių šeimai 1773 m. Tačiau dabartinį vaizdą dvaras įgijo
valdant Komarams. Šalia Komaras pastatė ir gotikinę oranžeriją. Dvaro statiniai sumūryti iš natūralių akmenų,
kalkių, akmens skaldos. Kompleksą sudarė kalvė, kumetynas, ratinė ir arklidės –
viso 13 pastatų. Komarams priklausė ne vienas dvaras: Raguvėlės, Baisogalos,
taip pat nuostabus ir dabar baigiantis visiškai subyrėti Onuškio dvaras.
Panemunio dvaras garsėjo neogotikiniu stiliumi įrengtais
kabinetais, Liudviko XV stiliuje įrengtomis svetainėmis, nuostabiais japoniško porceliano indais,
įspūdinga iškamšų kolekcija. Vėliau Panemunio
dvarą nupirko iš Amerikos sugrįžęs Osvaldas Lauciškis – jame gyveno, augino tris vaikus. 1940 m. šeimos turtas buvo
nacionalizuotas, o šeimą bolševikai 1941
m. ištrėmė į Sibirą. Dvaro rūmuose įkūrė arklides, vėliau, pakeitus patalpų
išplanavimą, čia veikė mokykla, biblioteka. Mokyklos reikmės dvaro vidus buvo
rekonstruotas ir pritaikytas mokyklai.
Bet kol dvare veikė mokykla, pastatai buvo prižiūrėti, šildomi,
šienaujama veja.
Tačiau 1993 m.
dvarą sugrąžino buvusiems savininkams- Lauciškio vaikams (vienas sūnus
gyvena visai netoli- Kavoliškyje).
Atvykus į Panemunį, viltingai nuteikia šalia pagrindinės miestelio gatvės stovintis
reklaminis stendas. Toks dailutis, padabintas raitytais kaldintais ornamentais.
Ant sienų likę mokyklą menantys užrašai. Į antrą
aukštą vedė skylantys, bet dar pakankami tvirtai ir patikimai atrodantys, laiptai.
Medinės perdangos nekėlė jokios grėsmės vaikščiojant buvusiose apleistose
klasėse.
Tačiau negana aplaidumo, 2016 m. gruody dvarą
nuniokojo gaisras. Įtariama, kad jį
sukėlė kažkokia ten besilankanti vietinė kompanija. Po gaisro demonstratyviai už galvos griebėsi Kultūros
paveldo departamentas - oi oi, reiks
įvertinti žalą. Ir kas iš to? Juk ženklas tai kabo nuo seno.
Sklando kalbos apie dvaro nacionalizavimą. Šeimininkas piktinasi, bet, deja, pats
pasirūpinti juo nesugeba.
Po gaisro nesiryžome brautis į vidų. Vis dar bandantis išdidžiai kelti savo bokštų
karūnas dvaras atrodo pasigailėtinai.
Vieninteliai gyventojai ir sargai - gandrų šeimyna, įsikūrusi vienoje bokšto
karūnoje.
Pagalbiniai dvaro pastatai savo griūvančius šonus
bando slėpti aukštoje žolėje. Sunku iki jų prasibrauti pinantis senos žolės
kuokštams po kojomis.
Tik vienas padoresnis.
Po truputį nyksta ir sargybos bokštai, kurių trupančią gėdą
bando paslėpti senieji medžiai.
Tačiau labiausiai gaila gražuolio dvaro, virstančio
visišku vaiduokliu. Po gaisro vėl
pasirodė skelbimai dėl dvaro pardavimo. Būtų gerai, bet vargu ar atsiras naujas šeimininkas,
sugebėsiantis prikelti šį buvusį grožį naujam gyvenimui.
Vietinių atminty dar gyvi
pasakojimai apie dvaro gyventojus, apie tai, kad kalno papėdėje kur vos matomi
sienos likučiai, už bausmes nuplakdavo baudžiauninkus,
apie tai, kad sargybos bokštuose budėdavo
sargybiniai ir įnoringajai poniai pranešdavo apie atvykstančius svečius, ir daug
įvairių tikrų ir išgalvotų istorijų..... Ir gyva viltis, kad atsiras nauji šeimininkai
ir dvaras vėl suklestės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą