Šių metų saulėti rudens orai visą laiką masino keliauti. Galvojom pasibastyti po savo gimtąjį miestą nutviekstą
rudeninės saulės, tačiau žinutė aplankyti draugus Rokiškio rajone, viską
apvertė aukštyn kojom. Iš tikrųjų tai niekas niekur nevirto, svarbu, kad būtų
pretekstas kažkur išlėkti.
Negalėjome nepasinaudoti proga ir tuo pačiu užsukti į Adomynės dvarą, kuris jau seniai buvo kelionių
planuose.🎇
Ir ne tik jis, bet apie tai kitame pasakojime.
Išvažiuojant iš Vilniaus, šovė išganinga mintis
paskambinti į dvarą ir paklausti ar nebus uždarytas, kai atvyksime. Nesinorėjo brazdintis tik palei sienas. Sutarėme,
kad mūsų lauks.
Nedidukas Adomynės
miestelis turi kuo didžiuotis –
dideliu, mediniu, romantiškojo klasicizmo
stiliuje pastatytu dvaru ir medine bažnyčia . Adomynės pavadinimas tiek
dvarui, tiek miesteliui prigijo kiek vėliau. Ankstesni šios vietos pavadinimai-
Aluotėlės, Kazimieravėlė. Aluotėlių
kaimelis priklausė Aluotų dvarui, kurį, A.
Pliateris galutinai įklimpęs į skolas įkeitė Jonui Žurauskiui. Pasakojama, kad Žurauskis buvo labai žiaurus ir spėju ambicingas, nes vietovę
pavadino savo vardu - Jonava. Dvarą jis perstatė pagal savo įsivaizdavimą. Tuo metu čia jau buvo karčema ir du bravorai,
kurių produkcija buvo parduodama Latvijoje.
Po žiauriojo Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo
giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui. Tačiau šis nemokėjo ūkyje tvarkytis, tad
greitai nusigyveno. Dvarą vėliau paveldėjo Jono Žurauskio seserys ir turbūt pigiai
pardavė jį eiguliui Adomui Vilėniškiui. Tiesą pasakius, žemės tai buvo nekokios, tad
apsukrus eigulys prastesnes žemes išpardavė valstiečiams, sau pasiliko
derlingesnę centrinę dalį. Naujasis savininkas vaikų neturėjo, o tvarkytis mokėjo,
tad tapo bažnyčios fundatoriumi. Deja, bažnyčios statybų pabaigos nesulaukė, už
jį šį darbą pabaigė jo sūnėnas kunigas Juozapas Vilėniškis.
Adomynės pavadinimas atsirado tik po Pirmojo pasaulinio
karo, tačiau iki šių dienų išliko ir Aluotų vardu pavadintas piliakalnis, ir
kaimas. Štai į tokią vietą mes ir važiavome
Trumpai stabtelėjom Kavarske. Galvojom paskanauti jų
skaniųjų koldūnų, bet lauke stovinti eilė nuginė mus atgal į automobilį.
Neturėjom tiek laiko. Nuo Anykščių pasukome link Svėdasų, o tada jau tuo
baisiuoju keliu link Kupiškio. Keliukas ten vietomis toks, kad tik laikykis. Jei
sutinki priešais automobilį, tai kad
prasilenktų abu automobiliai turi išvažiuoti į pievas. Gerai, jei dar ne griovys
šalia. Už lango 21 amžius, skraido kosminiai palydovai,
naujausi automobiliai važiuoja patys skaitydami kelio juostas ir matuodami
atstumą iki kliūties, o čia nesugebam kelio išasfaltuoti. Ir ne bet kokio
šunkelio. Palopė šone tuos jau visai nutrupėjusius gabalus ir vualia.
Galų gale nusukome į šoną. Įriedėjus į Adomynę neužilgo nuauksintų
medžių fone sušvytavo gelsvas bažnyčios bokštas.
Šalimais gėlėmis apsodintas, baltom langinėm nusagstytas dvaras slėpėsi už
kuplių medžių.
Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus planavimas
išlikę iki šių dienų, o ilgojoje dalyje įrengtas medicinos punktas ir šarvojimo
salės.
Pravėrę verandos duris patekome į jaukią verandą, kurioje
stovi Vilėniškių giminės dovanotas pintas suolelis. Staliuką puošia lelijom
siuvinėta staltiesė. Pamenat tokias?
Už sekančių durų pasitiko skanus gaminamo maisto kvapas. Iš virtuvėlės išniro pora moteriškių, ir dar viena - ponia Rima,
kuri mūsų ir laukė. Pasirodo, virtuvėje moteriškės ruošėsi kažkokiems giminių
pietums, dengė stalus.
Rima maloniai pakvietė
apžiūrėti dvarą. Pagrindinėje salėje, kur dengiami stalai, nustebino senosios
freskos. Kiek galėjo padaryti už skirtus
pinigėlius, tiek atkūrė. O kaip būtų
gražu, jeigu atgytų visos sienos ir lubos. Kažkas nepaprasto.
Kambariuose likusios nuostabios autentiškos koklinės krosnys su puošniais
karnizais. Gaila, kad neveikiančios.
Viską apžiūrėję, išėjome į holą. Būtent čia išryškėja atrestauruoto parketo grožis.
Rima praveria gretimos patalpos duris. Ten vėsoka, bet jame sukaupti įvairūs seni daiktai ir
įrankiai. Kaip Rima sako: „-Čia mūsų muziejus, tik normaliai išeksponuoti
reikia nemažai lėšų“. Todėl kol kas palikta taip, kaip yra.
Išeiname į dar vieną dengtą verandą, pro kurios langus matosi saulės
nuauksintas parkas su tvenkiniu.
Verandos lubos padabintos savotišku autentišku piešiniu,
ant sienų kabo piešiniai ir senosios dvaro nuotraukos.
Čia galima pasipuošti senoviniais rūbais ir surengti
fotosesiją.
Atsisveikiname su svetingąja Rima ir išeiname apžiūrėti parką bei persikelti jos
rekomenduotu rankomis traukiamu keltu į kitą tvenkinio krantą. Nors į kitą
krantą galima pereiti ir tilteliu, tačiau taip smagiau.
Dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a., bet per tiek metų
beveik nieko iš jos neliko. Tačiau dabartinis vaizdas malonus akiai, parkas
sutvarkytas, įrengtos poilsio zonos, suoliukai, supynės.
Vėlesniais laikais šalia dvaro tvenkinio buvo nutiestas
kelias, kuris, vykdant asfaltavimo darbus, buvo gerokai pakeltas, todėl žiūrint
nuo jo, atrodo, kad dvaras stovi visiškoje dauboje.
Apsukame ratuką ir sugrįžtame iki dvaro iš kitos pusės,
kur išlikusios gonkos su stogeliais ir dailiomis medinėmis kolonomis.
Paskutiniai foto kadrai ir jau ruošiamės sėstis į automobilį, bet per
duris išeina Rima.
Ima dviratį – baigėsi jos darbo diena. Palinkim vieni kitiems
visokių gėrybių ir atsimojuojame kaip
geri draugai. Mes traukiame link Kupiškio, paskui į Panemunį, kurio
nuostabaus grožio nykstantis dvaras, taip pat laukia savo pasakojimo eilės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą