2018 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

Ukmergės raj. dvarų karuselė


 Nuostabūs šios vasaros orai visą laiką kvieste kvietė lėkti gimtosios šalies laukais. Ir lėkėm. Ne kartą. Vieną šeštadienį prasukom ratuką pro Ukmergės rajono dvarus. Anksčiau lankyti  liko nuošaly- kam kartotis, jei yra kitų įdomių vietų.📍

 Kelionės planelis yra, kartu važiuoja kelionių draugės ( į kelią leidžiamės keturiese).  Besišnekant net nepastebėjome, kaip numynėme beveik 60 km iki  Krikštėnų  dvaro (Beržų g. 3, Krikštėnai, Ukmergės r. 55.119309, 24.858989). Ryški vietovės rodyklė nuo autostrados nuvedė į  Krikštėnus.   O miestelio kryžkelėje, kaip visada, nuorodos jokios. Taigi, ją privažiavus, sukti į kairę. Ir už gėlytėmis išpiešto šulinio siauru keliuku  iš karto į dešinę. Nors senais medžiais apsodintas kelias tarsi sako -  tikslą beveik pasiekėte.  Visa laimė, kad būtent tie senais medžiais  apsodinti keliai ir yra vieni geriausių orientyrų ieškant dvarų.  
 Pro medžius sušmėžuoja sutvarkytas pastatas.  Šalia nemaža tvarkinga automobilių stovėjimo aikštelė.


  Kaip žinodami pajuokavome, kad šis dvaras tikriausiai bus geriausiai sutvarkytas iš šiandien lankomų. 
Krikštėnų dvaras nuo XVIII a. laikomas kunigaikščio Ksavero Bogušo nuosavybe. O Bogušas šaunuolis, davė suprasti plačiosioms masėms, kad lietuvių kalba ne tik be galo sena, bet labai graži ir originali – reikia ją vartoti ne tik buityje, bet ir rašyti veikalus.  Išdėstyta tai buvo  lenkų kalba - lietuviškai pats Bogušas  kalbėjo  nedaug. Stipriai pasisakė, nes išdėstytos mintys išverstos į rusų, vokiečių, prancūzų kalbas. 
    Bet grįžtam prie dvaro -  vėliau jo savininkais  tapo Vilniaus vicegubernatorius Bagnevskis bei Julijonas Pac Pamerneckis. De  Bondi šeimos valdymo laikotarpiu dvaras buvo aplipdytas baroko elementais ir priklausė jai  iki    II-ojo pasaulinio karo. Aišku, kaip visada, po karo atiteko tarybiniam ūkiui – ten buvo įsikūrusi raštinė ir biblioteka. 1994 m. dvaras grąžintas de Bondi giminės paveldėtojams, o jie  jį pardavė dabartiniams savininkams. Dabartinis dvaro veidas nėra visai autentiškas, naujieji šeimininkai pridėliojo langelių viršuje ir t.t.  

Sutvarkė ir nuomoja patalpas visokiems pobūviams, todėl vidų galim apžvelgti tik pro vieną kitą langą. 


Šalia matomai vaikų darželis su  distrofinėmis gulbėmis.   

  
Laimė, kad nemaža teritorija sutvarkyta ir pasivaikščioti ten visai  smagu. Lenktas tiltelis veda į „salelę“ tvenkinyje -  puiku būtų čia išgerti puodelį kavos.  Manau ne vienas tuo susigundytų (kiek vėliau dar ir kiti lankytojai pasirodė), tačiau viskas tik svajonėse ir lieka. 



.   Apėjome visą teritoriją,  nutapsenome per visus tiltelius, pasisupome, iškvėpinome rožes. Užsukti rekomenduoju.     

  
Pakeliui stabtelim įamžinti Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnytėlės.  Jaučiu silpnybę medinėms bažnyčioms.


Toliau nuvairavome iki Vaitkuškio dvaro (apie jį atskirai rašiau- čia nuoroda). Koordinatės Parko g. 2, Vaitkuškis, Ukmergės r. 55.209062, 24.799202
  Sukame per  Ukmergę. Džiugina iškabose lietuviški pavadinimai. Pasivaikščiojimų po  miestą nėra šios dienos planuose.   
Aprėmintas žalsvų kalvų ir siūruojančiais gelsvais javų laukais kelias  veda tolyn, kol netoli posūkio į Siesikus, staiga akiratyje sušmėžuoja aguonų laukas.



Dardame pusiau asfaltu, pusiau žvyruotais vieškeliais iki Paobelio. Ten senų medžių pavėsyje tūno Paobelio arba Tulpiakiemio dvaras ( 55.337688, 24.417908). Dvaras pastatytas apie 1832 m.  turėjo, kaip visada, ne vieną šeimininką.  Apie 1920 m.  pastatas buvo perstatytas –taip atrodo ir dabar - vieno aukšto su mansarda. O 1932 m. dvarą įsigijo Juozapas ir Marija Misiukai bei Andrius ir Zofija Kačkai. Aišku, po karo viskas atiteko kolūkiui, tačiau 1993 m. dvaras ir žemės buvo grąžinta savininkams.


Stojame šalia aikštelėje.  O link mūsų jau žengia vyriškis-dvaro šeimininkas. Klausiame ar galime pasižvalgyti aplink.  Žinoma, sutinka šeimininkas Raimondas ir pats netrukus prisijungia su išdykusiu šuniuku.  



Parduotos vasaros tame dvare. Viską tvarko savo rankomis ir lėšomis.  Pats juokiasi - toks aš ir dvarininkas. Gerai, kad žmogus statybose sukosi, darbus išmano. Akivaizdžiai matosi, kad darbų čia prūdai, bet smagiai nuteikia raudonos puošmenos ant fasado ir dideli langai su dekoratyviniais padalijimais. 


Šeimininkas pasiūlo nuvažiuoti į gretimą gatvę. Sako, ten irgi dvaras, tik medinis, o dvaro pastatai šalia mūriniai. Gaila, neprisimenu jo pavadinimo ir niekur jokios informacijos daugiau neradau – koordinatės maždaug  55.331263, 24.408090, nes ir maps.google nerodo jokios gatvės. Radom medinį namą ir kitoj pusėj kažkokio pastato mūrinius griuvėsius, mūrinuką šalai. Tikimybė, kad buvo dvaras yra, nes ir kelias šalia apsodintas seniais medžiais ir aplinkui  lyg ir parkas.  


Grįžtam pro aguonas. Stojam ir brendam per javus iki jau vystančio aguoninio grožio.


 O čia jau netoli ir Siesikų dvaras ( 55.286348, 24.513876). Pasiekus Siesikų miestelį, reikia visą pervažiuoti  iki  sankryžos – ten stovi didelis kryžius ir sukti Daugalių pusėn.  Dardam žvyrkeliu iki  trijų keliukų atsišakojimo.  Tada į kairę - dvaras matosi nuo posūkio.  Dvaras, o gal tiksliau renesansinio stiliaus pilis. Daug metų priklausiusi kilmingai Siesickių giminei, kaip Marijos Siesickaitės kraitis nukeliavo Martynui Radvilai į rankas. Nepatiko matyt Radviloms pilis, nes pardavė  K. Daugėlai (jau minėtų Vaitkuškio dvare  Kosakovskių giminei).  Tarybiniu laikotarpiu pilyje buvo įsikūrusi mokykla.
 Dabartiniu metu pilį įsigijo ekonomistas A. Matulaitis. Pilaitė ant ežero kranto atrodo įspūdingai. Kiek apšiurusi išorė jai netgi labai tinka.  

 
Pabandome pradaryti duris ir mums pasiseka. Viduje grupei žmonių ekskursiją veda pats šeimininkas.  


Pasišalinam, kad netrukdytumėm, tačiau turime galimybę apžiūrėti pilį iš vidaus. Tiesiog pritrenkia medinės ištapytos  lubos dvejose menėse. Neįtikėtina. 


Išlandžiojame visus kampelius. Pirmas aukštas sutvarkytas, darbai vyksta antrame, o jau židinių grožis.





Grupę kaip tik ir aptikome antrame aukšte, kur šeimininkas rodė po dažų sluoksniu aptiktas senas freskas. 


Vienoje jų pavaizduotas nuogas vyras su didele nosim. Pasirodo renesanso laikais tokia nosis nieko gero nežadėjo.  Vaizduojamas  žmogus su tokia nosimi paniekintas ir smerkiamas kitų.
Rūsyje nuostabūs keraminiai indai ir visokie įdomūs įrankiai,


pirmame aukšte arabeskos formos plytelių pavyzdžiai. Šeimininkas pasidarė jų kopijų, nes originalai nukeliavo į muziejus.   



Tvarko žmogus viską savo lėšomis. Bet tai kokio atsidavimo reikia - darbo milijonai. Už pylimų slepiasi gyvenamasis šeimininko namas, spirito varykla, vandens griovys.  


  
Prie ežero, kuplių medžių pavėsyje  įsitaisome piknikui.  Užkandžiaudami grožimės pilimi.  Daili su šoniniu bokšteliu, kuris buvo prilipdytas gynybiniams tikslams. Pasakojama, kad iš bokštelio naktimis link ežero nusileidžia vaiduoklis - kunigaikščio Daumanto žmona, ieškodama savo mylimojo (ne kunigaikščio) ir mėnulio šviesoje abudu irstosi po ežerą. Vaiduokliai naktiniai paukščiai, tad saulei šviečiant jaučiamės visai  ramiai. Naktį gal būtų ir baugoka slankioti ežero pakrantėmis, dar gautum vaiduoklišku irklu per makaulę.



Gėrėtis ramiu ežero paviršiumi nuostabu, bet negali sėdėti amžinai. Laukia dar keli objektai.
Užsukame prie  Leonpolio dvaro (Sodo g. 16, Leonpolis, 55.215048, 24.716318). Buvo jis jau minėtų Siesickių rankose ir žinoma, Radvilų. Paskutinė iš Radvilų - Celestina Radvilaitė pardavė dvarą darbščiam ir išradingam  M. Deveniui , kuris šalia  įkūrė pieninę, spirito varyklą - vienu žodžiu įkūrė pavyzdinį ūkį.
Tarybiniais metais vienu metu dvare buvo kinoteatras, paskui tradiciškai mokykla ir biblioteka. Šalia esančiuose pastatuose ir seniau, ir dabar gyvena žmonės.  O va, šalia išaugę naujieji namai kelia rūpesčių šeimininkams.
 Apvažiuojam garbės ratą, būdavo anksčiau prie rūmų ir dvarų  taip vadinami parteriai–toks ir čia išlikęs. 


Dvaras nedidelis, nerestauruotas, užkaltais langais ir durimis ir vis tiek gražus. 




Link paradinių durų veda žavi baliustrada.


O kokie žavingi šoniniai erkeriai. 


Naujai uždengtas stogas. Kitoje pusėje sutvarkius želdynus atsivertų tiesiog nuostabus vaizdas  į upę. 


Atrodo tokia glūduma, bet ir čia „dailininkai“ sugeba pasidarbuoti. 



Netoliese Deltuva, į kurią atviliojo   evangelikų – reformatų bažnyčios liekanos (Gėlių g. 11B, Deltuva, 55.23597, 24.666012). Vėlgi, jokių nuorodų link jos.  Manoma , kad ši bažnyčia buvo pastatyta apie 1570 metus ir tai viena pirmųjų reformatų bažnyčių Lietuvoje.  Kas buvo tikrieji jos fundatoriai nėra tikslių duomenų, vienur kalbama, kad Podberskių giminė arba Gruževskiai , kitur kad Radvilos, nes XVI a. pr. Deltuva priklausė būtent Radvilų giminei. Žinoma tik tiek, kad  Deltuvos bažnyčia pažymėta Lietuvos evangelikų reformatų (kalvinistų) sąrašuose 1611 m. Bažnyčia nukentėjo po I-ojo Pasaulinio karo bolševikams ieškant aukso -  tik negirdėti, kad būtų ką radę. O per Antrąjį  vokiečiai susprogdino bažnyčios bokštą, kurio metu apgriuvo visas pastatas. Protestantai iš šių kraštų pasitraukė jau seniai, tad bažnyčia jau daug metų liūdnai dunksojo užmarštyje,  o metams bėgant nuo nepriežiūros pavirto griuvėsiais, kuriuose vėjas pats su savimi žaidžia gaudynių.    1969 m. buvo  apteiktas pasiūlymas konservacijai (projekto autorė D. Čapienė), bet viskas taip ir liko popieriuose. 


Šalia stovi lentelės  „STOP Eiti pavojinga“, betgi baisiai rūpi apžiūrėti iš arčiau.


Pro buvusius arkinius langus  mėlynuoja dangus be jokio debesėlio, įsitaisę ant griūvančių sienų lapais šlamena berželiai. 


Bažnyčios liekanas šiuo metu prižiūri Deltuvos seniūnija.  Žolę nušienauja ir tiek. Tiesa, dar surengia buvusiame šventoriuje teatralizuotus vaidinimus ir meno šventes.  O nuostabūs griuvėsiai dūla ir neaišku kiek jiems liko laiko iki visiško išnykimo ir užmaršties.




Stabtelime ir pačiame miestelio centre prie medinės Švč. Trejybės bažnyčios. Aišku, kaip visada užrakinta. 


Gerai, kad parduotuvė šalia dirba, bent jau ledų nusiperkame. 



Grįžtant namo sukame link  Bartkuškio dvaro, įsikūrusio ant stataus Bartkuškio ežero kranto. Pastatė šį dvarą Pliateriai 1844-1855 m. Uff, jau kiek kitokia pavardė )), nors žemės anksčiau priklausė niekam kitam, nei Radviloms.  O šie dvarą pardavė  Varšuvos advokatui Aleksandrui Lednickiui. Tarybiniais laikais čia veikė technikumas , tada ir buvo įvestos visos komunikacijos ir padarytas šildymas radiatoriais. 
Buvau anksčiau mačiusi šio dvaro nuotraukas ir atrodė jis apgailėtinai. Ypač kai įsigijo nekaip pagarsėjusio Juozo Petraičio žmona Giedra.  Nyko pastatai akyse. Nesuprantama, ar norėta įsigyti pasipuikuojant, kad atseit dvarą turiu, o jau kaip jis atrodo, tai visai nesvarbu.
 Ir štai privažiuojam. Visai padorūs vartai, tarp kitko, su minėto  Lednickio  herbu.


Priešais ovalus parteris išklotas trinkelėmis. Prie pagrindinio pastato pastoliai, nors esu juos mačius ir ankstesnėse nuotraukose. Tiesą sakant, paties pastato būklė ne tokia apverktina, kaip anksčiau, pakeisti langai.


Ir viduje lyg tai kažkas daroma. 


Tiesa, visai šalia esantis pastatas griūna akyse. 



 Nueiname iki spirito varyklos ir jos sandėlių. Ten dabar gyvena žmonės, pro langus liejasi muzikos garsai. 



Apsukome nemažą ratą. Objektai įdomūs ir verti dėmesio, tik deja, pakeliui niekur nėra jokių nuorodų.  Jeigu važiuotum tiesiog taip, tektų pavargti ieškant. Geriausiai padeda GPS koordinatės arba įsijungus maps.google.  Norint plėtoti turizmą vargu ar pritrauksime turistų, kurie klaidžiotų ieškodami.  O ir vietų užkąsti, ar  bent jau poilsio aikštelių  kažkur pakeliui nėra. 


1 komentaras: