Gyvenimas vėjyje (I dalis, Airija)

Nors nemažai teko skraidyti su Ryanair avialinijomis, šį kartą supratau, kodėl kai kurie jas  vadina tam tikru košmaru.

 Grįžtant namo iš Airijos, didžiąją daugumą keleivių sudarė treninguotieji lietuviai, didelė dalis su vaikais. Airijoje tuo metu nusimatė ilgasis savaitgalis.  Lėktuvą radome nesutvarkytą.👻👻

Po viena sėdyne driekėsi išpiltas ir sutryptas takelis čipsų. Pas mus po kojomis painiojosi tik ganėtinai švarūs popiergaliai, taigi beveik rojus. Atgaliniam skrydžiui vietas rezervavomės priešpaskutinėje eilėje. Ir tik įlipę supratome, kad  padarėme klaidą – beveik visi su vaikais susėdo arba pačiame priekyje arba gale ( į priekį skrendant sėdėjome lėktuvo vidury). Už mūsų įsitaisė pora su dviem mergaitėmis. Mažoji apie pusantrų metų - vaikas- orkestras. Tik įlipus ji jau klykė ir praktiškai visą laiką praklykė įvairiomis tonacijomis nesavu balsu. Na, vaikas lieka vaiku- gal baisu, gal dar kas. Bet kai mama lygiai taip pat pakėlusi balsą antrina: „ Ko tu rėki, kas tau yra, nusiraminsi ar ne, baik kaprizintis, kas tau yra, nerėk, kas tau yra...“, tai tik laikyyykis. Šalia atsisėdęs tėvas iš karto užsimaukšlino dramblio dydžio ausines ir ryškiai skrydžio metu visu garsu klausėsi muzikos. Tik besileidžiant jas nusiėmė ir tada paklausė žmonos, ko tas vaikas taip rėkia, gal jai kas negerai, gal serga. Į tai gavo nuo žmonos: „- Sėdėjai visą laiką su ausinėm, tai ko čia nori dabar, paranojike tu“ ))).

 Įlipant į lėktuvą, kažką intensyviai žaisdamas telefone, bilietus „patikrino“ stiuardas. Jau ramiai besikuriant mums savo vietose, į mus kreipėsi anglakalbė pora. Sako, kad sėdime ne savo vietose. Na, gali būti. Išsitraukiame bilietus pasitikrinti – viskas tvarkoje, mes savo vietose. O naujasis keleivis staiga baksteli į mūsų bilietą:“- Kaunas,  this plane to London“. Kokį London, sakome, skrendame į Kauną. OOO , išsigąsta pora ir pajuda link išėjimo. O tas stiuardas dar bando juos sulaikyti- atseit, tegul visi sulipa, tada jau jūs išlipsite. Bet jų lėktuvas tai kyla anksčiau nei mūsų. Nors paimk su kokiu kuolu ir tvok jam per kuprą. Negana to, kad per savo idiotiškus žaidimus praleido žmones ne į tą lėktuvą, dar bando juos sulaikyti. Pagalvojame, o jei tos vietos būtų likusios laisvos, tai žmonės vietoj Londono būtų išskridę į Kauną. Atskristų vidury nakties – nei daiktų, nei stogo. Taip ir norisi paklausti to, ale stiuardo, tai kokį biesą jis veikia stovėdamas prie durų- juk būtent jo darbas patikrinti bilietus, kad žmogus įliptų į reikiamą lėktuvą. Niekam ne paslaptis, kad rainių lėktuvai keliems reisams stovi vienas netoli kito, kaip ir šį kartą. Net patys perklausėme lauke stovinčių darbuotojų ar tikrai į savo lėktuvą einame. 

  Tiesą pasakius, dviejų valandų skirtumas Airijoje pasijautė-vakarodavome ilgai ir Lietuvos laiku eidavome miegoti 2 -3 nakties, o pabusdavome kaip laikrodis 7 ryte, beveik kaip į darbą – juk mūsų laiku jau 9. Galvojau grįžtant pamiegosiu lėktuve, bet kur čia pamiegosi su vaiku- orkestru prie ausies. Teko pasiieškoti laisvos vietos, o mano vyras (užuojauta jam) liko sėdėti ten pat. Tačiau pasirodo čia ir prasidėjo pats įdomumas - jam net skrydis neprailgo. Net gailiuosi, kad dalį praleidau.  Tik leidus atsisegti diržus, į tualetus nusidriekė ilgiausios eilės – kai kurie skrydžio metu lakstė net ne po kartą. Nervai ar kas? Buvo  tokios jau nemažos mergytės sesytės, kurios tam tualete galėjo ir apsigyventi,  nes beveik ištisai stovėjo eilėje. Dar po poros minučių per grindis pradėjo šliaužti vaikas- kirminas.

Pradžioje pasirodė, kad jis šliaužia link betrypsinčios eilės, tačiau vaikas tiesiog nutarė pašliaužioti pirmyn- atgal po šiukšlinas grindis, o jam ramiai iš paskos sekiojo motušė. Dar po kelių minučių prasidėjo prekyba maistu, prasigrūdant pro eilę, stengiantis nustumti vaiką - kirminą.

Ir čia tarsi pabėgę iš badaujančių Afrikos šalių, tautiečiai puolė pirkti visokius sumuštinius, kur tarp dviejų storiausių bulkos gabalų tysojo patiestas permatomas kumpio šmotelis, kavas, atsikimšinėti alų  ir panašius stebuklus. Neįtikėtina, kaip įmanoma kimšti tokį šlamštą, kai oro uoste, galima netgi labai skaniai pavalgyti- ką ir padarėme prieš skrydį. Įdomiausia, kad kiekvieno užsakymo – ar tai būtų kavos puodelis, ar sumuštinis, stiuardas, mūsų vėliau pramintas Maks (X)ima, lakstė pirmyn atgal, o ne vežėsi vežimėlyje, kaip paprastai būna. Taip lakstydamas, besigrūsdamas per trypsinčią eilę, peršokdamas per vaiką - kirminą, mano vyrą kliudė gal kokius 40 kartų. 

Galiausiai vaikas-kirminas, nusprendė linksmintis kitaip - salto ant kėdžių ranktūrių, griuvinėjant ant sėdinčių, žymiai įdomesnis užsiėmimas. Motušė tik ramiai jį stebėjo -juk šiais laikais vaikučių negalima traumuoti. Žmonės tyliai kentėjo. Bet neiškentė mano vyras. Jis tiesiog paklausė „- O jūs bent kiek gerbiate kitus žmones?“.  Tik tada motušė tyliai susipakavo vaiką ir daugiau nesirodė.  Tada po lėktuvą pirmyn atgal pradėjo lakstyti dvi mergaitė su žaisliukais.  Ir tuoj pat prasidėjo prekyba kvepalais. Vėlgi prekyba vyko pilnu tempu.  Ji mane ir pažadino, nes su stiuardu- Maks (X)ima, kartu prekiavo ir storabalsė - garsiakalbė stiuardesė, tad sugrįžau į savo vietą. Sėdintys šalia nutarė irgi įsigyti kažkokius kvepalus, todėl gal kokias 15 min praktiškai į vyro veidą atsukęs savo sėdynę prastovėjo stiuardas-Maks (X)ima-užpakalis.  

 Staiga užsidegė ženklas- prisisegti diržus. Lėktuvo pilotas pranešė apie turbulenciją. Tačiau kažkas lakstė į tualetą, kažkas blaškėsi po saloną, mergaitės su žaisliukais trypinėjo toliau, stiuardas- Maks (X)ima, kaip rusai sako“ bil v udare“ – prekyba intensyviai vyko toliau – Gariūnai nublanktų iš karto. Krentant lėktuvui su tokiu stiuardu manau prekyba irgi nesustotų, tiesiog nuolaidos prekėms augtų kiekvieną sekundę, likus porai kilometrų iki žemės kvepalus galėtum paimt už kelis centus.   

Kiek vėliau vėl prasidėjo prekyba gėrimais, paskui dar kažkokiu šlamštu.  Pasistatytų vidury lėktuvo kokį kioską su langeliais į abi puses ir būtų ramu- kam reikia, tas prieina, nereiktų dėl kiekvieno sumuštinio ar kavos puodo bėgti per lėktuvą.

Į Airiją skridom gerokai ramiau, netgi sakyčiau nuobodokai - nebuvo tiek čiaumojančių sausas bulkas ir plempiančius alų, taip intensyviai nevyko prekyba.

 Tiesą pasakius, įdomiai mes į Airiją susiruošėme. Jau senokai pas save į svečius kvietė pažįstama,  su kuria susipažinau viename rankdarbių forume. Jai reikia duoti pylos, kad niekaip nebaigia kelionės aprašymų  apie Malaiziją, jau nekalbu apie jų keliones į Japoniją ir kitur. Vėliau persimetėm į FC, ten gi galima ir gyvai pasikalbėti.   Taip pernai gimtadienio dieną atsidarius žinutes, gavau iš Airijos įgarsintą pasveikinimą, su palinkėjimu galų gale  apsilankyti pas juos.  Kažkur smegenų užkaboriuose krebždanti mintis pradėjo rodyti intensyvesnius gyvybės ženklus, bet dar laukė  kelionė į Toskaną, todėl minčiai liepiau nebruzdėti ir palaukti ramesnių laikų. Tačiau tyliai peržvelgiau bilietų kainas. Tik jos manęs nesugundė, nes skrydžio reikėjo ne į Dubliną, o į Šanoną.  Po visų atostogų, spaly vėl bendraujant FC, buvau jau praktiškai aprėkta už žodžio nesilaikymą, todėl įlindau į rainių puslapį pasižiūrinėti kainų ir čia prašom – visai neblogas pasiūlymas 80 Eur pirmyn- atgal pačiai balandžio pabaigai- gegužės pradžiai. Griebk – atskrido žodžiai iš salos. Ir griebiau – 4 dienoms. Beliko atšvęsti visas šventes, sulaukti pavasario ir lėkti. Dar sulaukiau klausimo ką norėsime pamatyti? Išsiunčiau sąrašiuką )))). Ir pati žinojau, kad neįmanoma tiek apžiūrėti. 

1 diena

Skrydžio dieną ramiai nuvažiavome į Kauną. Pasistatėme automobilį į parkingą- atgal laukė vėlyvas skrydis, todėl ką nors vaikyti iš namiškių nesinorėjo. Pakeliui papietavome „Tigrasoje“ užsisakydami  po vieną jų dinozauro dydžio cepeliną. Užtat ramiai nuskridome. ))

O Šanono oro uoste mūsų laukė ....., ne, ne su orkestru, bet..... su keptais blynais ir sausainiais automobilyje. Cepelinai jau seniai suvirškinti, todėl blynai suėjo kaip sykis.  Dribtelėjau šalia vairuotojo ir eilinį kartą pagavau save galvojant, kad  visai komfortiškai jaučiuosi važiuojant priešinga puse. Gal kuriam gyvenime gyvenau šalyje kur važiuojama kita kelio puse, kas ten žino.

Kai kurie pasakys, kad  su žmonėmis normaliai bendrauti galima tik gerai susipažinus, o juo labiau pas juos važiuoti į svečius. Ir vėl ne tas atvejis.  Kalbų mums visiems netrūko nuo pat pirmų minučių , prapliurpėm visą kelią, visas likusias dienas ir vakarus, ir ilgiausiai pliurpdavom per pusryčius, kol susiprasdavome, kad , oi, pagaliau reikia važiuoti. ))) Ir iš viso, jautėmės kaip senus gerus bičiulius, pas kuriuos svečiuojamės jau ne pirmą kartą.

 Atskridom pakankamai anksti – 14 val., todėl laiko neleidom veltui. Iš karto mus nulakdino prie Moher  Cliffs - vis tiek pakeliui link namų.  Dangum ritinėjosi saulė, žerdama spindulius ant didžiulių žalios žolės plotų. Lankymas mokamas – galima ne tik pasigrožėti įspūdingu gamtos objektu, bet ir aplankyti ekologiškos statybos muziejų, jaukiai įsikūrusi žaliame kalne ir negadinančio bendro vaizdo kokia nors kvailoka metaline konstrukcija. Erdvės didžiulės.

Kažkur tolumoje lyja.

Takai veda į dešinę ir į kairę. Dešinėje laipteliais užkopėme aukštyn. O čia atsivėrė bekraščiai vandenyno toliai, po kojomis žemyn smigo beprotiškai aukštos uolos, ant kurių jaukiai įsitaisė bokštelis.  Kai kurių lankytojų drąsumas gąsdinantis- sėdi sau mataruodami kojomis  ant uolų krašto. Mums net arti krašto prieiti baisu.

Ant šių uolų peri įdomūs paukščiai puffins -  deja, neteko jų pamatyti. Nors šioje vietoje peri begalė paukščių rūšių.

 Uolų pavadinimas kilęs nuo senovinės tvirtovės. O dabar stovintis  bokštelis nėra tvirtovės liekana, statytas vėliau, Napoleono karų laikais.

Pirminis planas paplaukioti laiveliu ištirpo, nes kol prisiaikčiojom, kol įamžinom visokiais rakursais uolas, paaiškėjo, kad į paskutinį reisą niekaip nespėsime, nes iki laivelio dar reikėjo paėjėti. Ne tragedija, čia ir taip gražu.  Sugrįžtame ir einame į kitą pusę. Ji kiek kitokia, bet irgi labai graži.

 

Tik trūksta kokių nors suoliukų, kad galėtum atsisėdęs parymoti besigrožint panoramomis. Užsukome ir į muziejų. Nors ir maketas, bet pamatome ir puffin iš arčiau.

Kino salėje rodo  trumpą dokumentinį filmuką apie Moher Cliffs (čia nuorodą į filmą). Atrodo pasiblaškėme tik šen-ten, bet pripėdavome apie  8 km.  

 

O dabar link kelto. Reikia spėti į paskutinį keltą. Ir čia, kaip tyčia į kelią išsliūkina karvių banda. Tenka kurį laiką vilktis iš paskos.  

Visa laimė, kad spėjome į keltą, nes būtų tekę apvažiuoti įlanką ir suvingiuoti apie 200 km. Niekam nekilo noras išlipti ir pasivaikščioti po denį – čia tikra vėjų sala.

Pakeliui užvažiavome į mūsų naujųjų draugų mėgstamą vietą palydėti saulutės.  Debesys tarsi kalnai bematant surijo saulę.

 Dar stabtelėjom prie vieno pliažo, kur ilgos vandenyno bangos gena savo vandenis į krantą.Ant aukšto skardžio pilna namelių kemperių. Airiai vasarą labai mėgsta per atostogas įsikurti tokiuose nameliuose ir  mėgautis visokiu vandens sportu.

Pagaliau pasiekiame namus. O ten mūsų laukia šunys. Vienas nuosavas - Liusė, kitas ne- ryžoji.

Kitas, matote, skaitosi, kad laikomas šunų viešbutyje. Neprastas toks viešbutis -  eina kur nori, miega šeimininkų lovoje. )) Sakyčiau visos septynios žvaigždutės. Kadangi jau tamsu, po kiemą nesibastome ir valdų neapžiūrime, užtat mikliai pasidengiame stalą ir ilgiausiai vakarojame.

2 diena

Žinoma, pabundame anksčiausiai.  Nesimiega, nors imk ir susiklijuok akis.

Šunys tai pajunta ir tenka keltis visiems.  Šviečia saulė, po dangų ritinėjasi balti debesų kamuolėliai. Išsliūkiname į kiemą apžiūrėti valdų.  Turbūt jau supratote, kad čia užsiimama šunų viešbučio paslaugomis. Priima jie tik nedidelius šuniukus. Kieme stovi dar vienas nedidelis namukas. Galėtume mes  tenai gyventi, bet jis skirtas šunims, o iš vieno kambario padaryta kirpykla. Airijoje pamišę dėl šunų. Ne tik išvažiuodami šunelius palieka, bet ir eidami į darbą. Socializacija. Tačiau, jei šuniukui gerai, pasiimti neskuba. Gali pranešti, kad pvz. lieka atostogauti dar vieną savaitę, kas šiuo atveju ir atsitiko su ryža. Tačiau ryžoji nesikremta – pamaitinta, paglostyta, išvedžiota, turi minkštą lovą- kas gi jai blogai. Įdomūs tie airiai- mes grįžę lėktumėm namo, o jie jei atskrenda vakare į Dubliną, nesiskubina namo. O kam-pernakvos viešbutyje, o tada jau namo , ir tik  vakarop užsuks šuniuko. Su kirpimu irgi nesismulkina. Pas mus tai vaikosi madų, nežinia kas bus, jei ką ne taip nukirpsi, o airiams, kad tik trumpiau -  nereikės taip greit vėl kirpti. O jei dar iškvepintas šuniukas, tai iš viso palaima. Ilgesnį laiką būdami tokiose komfortiškose sąlygose kai kurie šuneliai netgi neypatingai apsidžiaugia pamatę šeimininkus, žaidžia sau toliau ir tiek. ))) Tik Liusytei tenka nuolat taikytis su laikinaisiais gyventojais. Tačiau kai jai atsibosta, nueina į svetainę pailsėti.))

 Šiandien pirmadienis - draugui reikia į darbą. Tačiau jis niekur neskuba- laukia skambučio, kur reikės važiuoti. Kaip gerai, kai nereikia strimgalviais ruoštis. Ramiai papusryčiaujame,  oras toks pats puikus, tad išsiruošiame į gamtą. Juk Airijoje reikia naudotis tokia proga, kad nelyja. Iš tikrųjų tai nenorėčiau čia gyventi dėl oro.  Reta dienų, kad nelytų, o ir tie amžini vėjai – visą laiką turi sluoksniuotis, tai apsivelki striukę, tai nusiimi, tai tik užsimeti, o po kelių sekundžių jau reikia užsisegti ir dar kapišoną užsidėti. Taip ir vargom visą laiką.)))

Lekiame pakankai nauju nutiestu greitkeliu. Daug kas gailėjo mūsų draugų, kad oi, kaip jiems blogai, greitkelis netoli namų eis. Tik kad jis toks pustuštis. O jie patenkinti, kad nebereikia važiuoti per aplinkui. 

Pravažiuojame pro Traly ( Tralee) miestą.

Savotiški tie airiški miestai. Aišku, didesnių ir nematėme. Centras toks kaip ir visų miestelių, bet paskui namai išsibarsto laukuose kaip kokiame kaime. Šalia draugų namų kažkur laukuose stovi universitetas, o šalia jo studentų  gyvenami namukai.  

  Lekiam nauju aplinkeliu – jokių kamščių, nieko. Tolumoje kalnai, net nesitiki. 
Taip ir nuvingiuojam iki Ross pilies Kilarnio (Killarney) nacionaliniame parke. Pilis- tipiškas Airijos tvirtovės pavyzdys.

Vidus mus nelabai domina, tačiau laiveliu po ežerą paplaukioti neatsisakome. Išplaukiame dviese su drauge. Laive tik keletas keleivių. Pora senyvų porų sėdi viduje ir plepa su kapitonu, o mes įsitaisome pačiame gale, kur vėjas draiko garbanas. 

Nuplaukiame iki salelės su vienuolyno griuvėsiais ir sukame atgal.  

Jau priartėjus prie prieplaukos draugė sako, kad kažkaip keista- ryškiai numuilino kokias 15 min, nes turėtumėm plaukti valandą. Staiga kažkoks trenksmas- gerai, kad sėdėjome. Iš pradžių nesusigaudom kas čia darosi. Prasideda kažkoks lakstymas krante, matome, kad laivas stovi  laivapriekiu atsirėmęs į tiltelį. Paskui priplaukia viena motorinė valtis, užkabinama virvė už laivo galo, kapitonas perlipa į valtį ir prasideda traukimo darbai. Tačiau judame vos vos. Kiek vėliau priplaukia kita valtis ir pradeda stumti. Matau, kad vyras bado filmuoti užlipęs ant išlaipinimo tiltelio, tačiau kito laivo kapitonas paprašo nueiti atgal į krantą. O maniškis į tai :“ Help, help, my women“)).

 Va tas nusuktas  15 min ir vyko laivo gelbėjimo darbai. Pasirodo ( gaila, kad nespėjo nufilmuoti) laivas link kranto atlėkė geru greičiu ir rėžėsi į seklumą kliudydamas virvę, kuria buvo pririšta viena valtis. Virvė nutrūko, valtis nulėkė į šoną, o mūsų laivas atsistojo skersai. Ryškiai kapitonas užsiplepėjo su sėdinčiais viduje.))) Laivo gelbėjimo darbai ( čia galima pažiūrėti)

 Išlipęs apeiname aplink pilį ir pasukame taku į sengirę. Čia jau visai šilta.  Seni išsikraipę medžiai apaugę gauruotomis samanomis.  

Žydi laukiniai česnakai skleisdami aštrų aromatą.

Kelias vingiuoja šalia ežero. Seni kaip pasaulis medžiai tiesia savo gumbuotas šakas į šviesą.

Šioje vietoje anksčiau kasė vario rūdą.

Rūdos gabalėliai ir dabar mėtosi tarp akmenų. 

Išeiname prie ežero į stebuklingai gražią vietą.  Išlindusios medžių šaknys atrodo tuoj atgis ir apsivynios apie kojas....  Apsukame nemažą ratuką ir grįžtame iki pilies.

 
Pavažiuojame iki Muckross House. Parkavimas šalia nemokamas.  Namas 1843 m. buvo pastatytas Herbertų šeimai, jame 45 kambariai.  1861 m. šiame name vienai nakčiai su savo svita buvo apsistojusi anglijos karalienė Viktorija. Vizitui buvo rengtasi 10 metų, aplink namą atsirado puikiai įrengtas parkas. Po šio vizito Herbertų šeimoje atsirado didelės finansinės problemos ir jie buvo priversti parduoti šį namą Ginesų šeimai. Tačiau 1940 namą perpirko turtingas amerikietis V. Bornas. Pirko jis šį namą dukteriai, bet po jos mirties tėvai atidavė Airijai.  Ilgą laiką namo niekas neprižiūrėjo, bet  1960 m. po ilgų restauracijos darbų pagaliau namą atidarė lankytojams. 

Tolėliau raibuliuoja ežeras, o mes pasivaikštome po tikrai nuostabiai gražų parką. Nebūtų Airija, porą minučių gauname lietaus.

Kai kurie augalai nustebina, tokių dar neteko matyti. Kai suauga, po lapais galima pasislėpti kaip po stogu.

Per parką nudarda karietos, vežančios iki Torc krioklio. Mes iki krioklio pavažiuojame mašina. Sako, kad jis labai įspūdingas po gero lietaus. Manau. Tačiau kriokliai visada yra gražu.
 

Važiuojame tolyn iki Ladys View. Iš pavadinimo aišku -  vaizdas. Bet tai koks vaizdas. Į nusidriekiančius tolyn Killarny ežerus, apsuptus kalnų.

Šalia, visai nekreipdama į lankytojus dėmesio,  stripinėja stirna. Žino, kad ją sunku pasiekti.

 Šalia kavinukėje įvyksta  pirmoji airiškos kavos ir Killarney alaus degustacija. Pasikeliame aukščiau į terasą. Susirandame neaplytas kėdes.  Su tokiu vaizdu kavos skonis  nenusakomas. Grožiesi ir net kalbėti nesinori. Galėtum taip sėdėti valandų valandas.

 

Galų gale pajudame link namų.   Namie nusikrauname stalą valgymais, šunys duodasi aplink. Ir vėl ilgai vakarojame.

Sekanti pasakojimo dalis