Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Lentvaris ir jo slėpiniai

Lentvaris. Mažas, kuklus ir visai neišvaizdus miestelis. Manau ne vienam, lekiant keliu iš Vilniaus į Trakus, net nešautų į galvą mintis nusukti porą kilometrų į šoną ir pasivaikščioti Lentvario gatvėmis. Tačiau jau seniai įsitikinau, kad net ir nykiausiame užkampyje galima rasti kažką gražaus.✰

Tiesą sakant, Lentvaryje savo laiku būta nemažai kartų. Čia gyveno mano vyro močiutė. Ją dažnai aplankydavome. Bet miestelyje lankantis su reikalais, tikrai ne visomis gatvėmis prasieidavome. Galų gale ne pažintinis lankymosi tikslas ir buvo. O kur dar daržai, kuriuose praleisdavome daug laiko. Juk tais laikais daug ką užsiaugindavome patys. Tiesiog tokie buvo laikai. Ir jie nebuvo blogi. Jie tiesiog buvo tokie, kokie buvo.

Todėl, lankantis knygos „ Gatvės gyvos“ pristatyme, mus ir sudomino gido Alberto pasiūlymas- ekskursija po Lentvarį. Kas nežino – šis vaikinas organizuoja nestandartines ekskursijas.

Pirmadienio vakare po darbų nudūmiame į Lentvarį. Visą dieną apniukęs dangus vakarop prasigiedrina ir dvaro, o gal greičiau rūmų kuorus nušviečia šilti vakarinės saulės spinduliai. Kol laukiame gido, labai trumpai prabėkime Lentvario istorijos puslapiais.

Miestas susikūrė 19 a. – ganėtinai vėlai, todėl čia nėra senamiesčio. O kūrėsi aplink pastatytą geležinkeli stotį. Manoma, kad pavadinimas atsirado nuo Jono Liutauro Chreptavičiaus vardo Liutauras, buvusio LDK iždininko, kuris turėjo žemės netoli Trakų. II pasaulinio karo metu per bombardavimus buvo sugriauta daug pastatų, tad po karo gyvenvietė lopė savo žaizdas ir kilo iš griuvėsių kaip mokėjo. 1949 m. Lentvaris gavo miesto teises ir tapo ….. neišvaizdžiu pramoniniu miestu.

Ką gi, gidas jau čia. Žmonių susirinko labai daug, ir kas nuostabiausia, dauguma jų - lentvariškiai.

Simboliškai ekskursija prasideda nuo Lentvario dvaro, anksčiau priklausiusio grafams Tiškevičiams, apsupto apie 20 hektarų parku.

18a. šioje vietoje buvo nedidelisdvaras, kurį 1856 m. įsigijo grafas Juozas Tiškevičius. Savo ranką čia pridėjo garsus prancūzų architektas Eduardas Andre. Įvertinęs kalvotą vietovę, sukūrė nuostabų rūmų, ūkio pastatų ir parko ansamblį. Išlaikant vientisumą, viskas buvo pastatyta iš raudonų plytų su daugybe neogotikos puošmenų.

Ir net nežiūrint to, kad dabar šiuose pastatuose gyvena gyvenimo nelepinami žmonės, net ir griūvantys jie atrodo įspūdingai. Dvaro sodyba stovi ant Graužio (Lentvario) ežero kranto, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Smėlį kasė iš kalvos Lentvaryje, kuri iki šiol vadinama „Roskopana Gora“. Netgi pats ežeras buvo padidintas įvairių kanalų sistema atvedus vandenis iš Trakų ežerų.

Tiškevičiai, tiesą sakant, neilgai čia gyveno. Kodėl? Ogi todėl, kad netoliese esanti geležinkelio stotis traukė atvažiuodavo paviešėti draugus ir pažįstamus. O žinant to laiko svečiavimosi ypatumus (viešnagė užtrukdavo ne vieną savaitę), galiausiai šeimininkams šitai pabodo ir jie savo rezidenciją perkėlė į ramesnę vietą. Pirmojo pasaulinio karo metais visos vertingos vidaus interjero puošmenos Tiškevičių buvo išvežtos į Rusiją ir ten dingo.

Pamenu, kaip šie rūmai bent jau išoriškai visai neblogai atrodė, kada juose buvo įsikūrusi „Lentvario kilimų“ fabriko administracija. Reikia tikėtis, kad dabartinis šeimininkas neapleis šio puikaus pastato, kaip prieš tai buvęs. Kažkokių tvarkymo pėdsakų matosi, o kas bus vėliau, pamatysime. Girdėjau minioje pasakojant vietinius, kad išvežta labai daug statybinio šlamšto. Aišku, tokį objektą sutvarkyti nėra lengva.

Pasivaikštome ir po rūmų parko teritoriją. Dabar ne kaip atrodantis pastatas savo laiku, kol vyko rūmų statybos darbai, tarnavo kaip laikinas vasaros namelis, o paskui tarnavo kaip dvaro administracijos pastatas.

O gretimame pastate buvo stomatolognis kabinetas. Kadangi, berods, Vladislavas Tiškevičius neypatingai mėgo arklius, kuriuos, kaip tik atvirkščiai, be galo mylėjo jo žmona, jis laisvalaikiu užsiimdavo sau mielu darbu .

Kiek tolėliau, praėjus ūksmingu takeliu patenkame prie pastato su dviem Atlantais.

Šioje vietoje savo laiku buvo kavinė „Rivjera“. Baltai apsirėdę ponai maloniai šnekučiuodavosi prie kavos ar arbatos puodelio, ar net vyno taurės, žvelgdami į šalia plytinti ežerą.

Dailūs buvo ir vartai .

Grįžtame atgal iki buvusių arklidžių - čia jau Tiškevičienės valdos. Ir ne bet kokių, o dviaukščių.

Deja, dabar čia įsikūrę tik tokie gyventojai.

Toliau nutapsename takeliu pro visokius tvartukus, kuriuose kudakuoja vištos ir bliauna ožkos.

Takelis siaurėja, aplink bujoja žolynai, dilgėlės ir staiga tarp medžių sušmėžuoja.... miražas..... ne, ne miražas. Didžiuliai, švelniai violetiniai katilėliai. Trapi katilėlių oazė.....

Tačiau tuo stebuklai nesibaigia. Kiek paėjus palei kojas sualma bevardis upelis, per kurį nutiesti akmeniniai tilteliai. Šalia dirbtinės uolos, grotas ir vandens kaskados.

Tolėliau įspūdingas vandens bokštas.

Netoli rūmų, už tvoros, Lentvario kilimų fabrikas, veikiantis net nuo 1957 m.

Tiesą sakant, kažkoks stebuklas, žinant koks likimas ištiko daugelį Lietuvos gamyklų ir fabrikų. Šiandien čia gaminami pagal užsakymus autoriniai grynos vilnos rankų darbo kilimai. Anksčiau šis fabrikas dirbo net trimis pamainomis. Įdomūs kilimų pavadinimai, kuriuos manau kai kurie net ir dabar atsimena „Gintaras, „Legenda“, „Medininkai“, „ Aladinas“ , bet smagiausias - „ Karoliniškės“.

Toliau ekskursija persikelia į miestą. Sustojame prie buvusios gamyklos „ Kaitra“. Gal dar ir dabar pas kai ką namuose likusios „Kaitros“ gamintos špižinės vonios? Bent jau atsimint tokias, tai tikrai atsimenate.

Pėdiname link centro. Daug kas pasikeitę. Nebėra centrinio gastronomo pastato. Dažnai užsukdavome ten ieškodami kokių nors deficitų. Atsirado naujų pastatų. Tačiau mūsų tikslas atnaujintas raudonų plytų pastatas – Lentvario geležinkelio stotis. Ech, kiek kartų iš čia savo laiku važiuota, kiek kartų tryptas peronas, žvelgiant ar dar neartėja traukinys.

Todėl dabar ypatingai įdomu įkišti nosį stoties į vidų. Pamenu šiuos piešinius, tik ne tokius ryškius. Keista, bet ekskursijos dalyviai kažkodėl neužsuko į vidų.

1858-1862 m. Lietuvoje buvo nutiesta Sankt Peterburgo — Varšuvos geležinkelio atkarpa. Ir vienas iš sustojimų buvo būtent Lentvaryje. Stočiai buvo suteikta aukščiausia klasė.

Nutapsename į Trumpąją gatvę. Čia stovi buvusio rabino namas. Šalia, numeris 5, veikė netgi sinagoga.

O paėjus šiek tiek tolėliau, dar vieni rūmai. Ir čia ne šiaip koks išmislas. Šiuos rūmus jų šeimininkas statė vis pasižiūrėdamas į Tiškevičių rūmus, tik ne tokius didelius. Kiek žinoma, jie iki šiol nepabaigti.

Ir pagaliau pasukame link Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios.

Kieme Tiškevičiaus kapas

Jau seniai norėjau nuodugniai apžiūrėti šios bažnyčios vidų. Duris mums atidaro bažnyčios klebonas, uždega šviesas ir papasakoja netrumpą bažnyčios istoriją. Prie bažnyčios statybos taip pat prisidėjo Tiškevičių šeima. 1905 m. buvo išduotas leidimas bažnyčios statybai. Tikintieji, bijodami, kad valdžios nutarimas gali pasikeisti, per 10 dienų pastatė medinį namuką, kuris turėjo tarnauti kaip laikina bažnyčia. Šį pastatą pašventino Vilniaus vyskupas Edvard von Ropp. Iki karo fundatorių dėka statybos darbai pasistūmėjo pakankamai, tačiau karo metu vokiečiai išplėšė sukauptas statybines medžiagas. Atnaujinti statybos darbus buvo galima tik parapijiečių aukų dėka.

Įdomiausia, kad šioje bažnyčioje beveik nėra paveikslų. Žiūrint į sienas negali patikėti – juk jos spalvotos ir atrodo ištapytos. Sienos dengtos unikalia technika – polichromija, freskomis ir sgrafito arba daugiaspalviu relfeju, kai tepami skirtingų spalvų tinko sluoksniai ir dar jiems gerai neišdžiuvus, gramdomi paveikslai.

Ranka nevalingai tiesiasi pačiupinėti šiuos spalvotus sienų iškilumus.

Išėjus iš bažnyčios saulė šykščiais vakaro spinduliais nuglosto pėsčiųjų alėją. Anksčiau čia tokios nebuvo. Ja nukulniuojame iki geležinkelio stoties, kurios aikštelėje palikome automobilį.