2016 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Vilniaus akcentai

Vis galvojau ar verta pasakoti apie keliones po Lietuvą. Atrodo visi čia pat malamės, vieni pas kitus į svečius važiuojame, viską tą patį matome. Tačiau savo mieste dažnas paskęsta kasdienybėje ir rutinoje, pro tikrai įspūdingus pastatus prabėga nulenkęs galvą. Ką čia tą galvą kelsi, jei reikia po kojomis žiūrėti, kad už kokios atšokusios plytelės neužkliūtum. Na, nebent kokie svečiai atvažiuoja, tada perbėga kartu per kelis žymiausius objektus ir viskas. 
O mes, kartas nuo karto, mėgstame tiesiog va taip, pasiėmus fotoaparatą paslampinėti gatvelėmis, įkišti nosį į kiemus ir visokius užkaborius. Išmokome vaikščioti iškėlus galvą, besigrožint pastatų fasadais. Gražus mūsų miestas. O jeigu palangės ir namai būtų papuošti gėlėmis, kaip daug kur Europoje, tai būtų tikras perliukas. Turime ir bendraminčių kompaniją, kur viena Vilniaus miesto mylėtoja mums laikas nuo laiko surengia ekskursijas. Tiesiog todėl, kad jai taip patinka. Todėl, kad kažką naujo sužinojusi, nori su mumis pasidalinti. 🏰

Prabėkime Vilniaus gatvėmis, paieškokime kartu nenaujai naujo. Kažkas tikrai tai bus matęs, o kažkas ne. Tai mūsų paieškų rezultatai, kurie, tikiuosi, bus kažkam įdomūs. Iš tikrųjų Vilnius toks daugiasluoksnis padaras - kad ir kiek klajotum tomis pačiomis gatvėmis, vis ką nors naujo surandi. 
Pradėkime nuo miesto pakraščio, nes pasirodo ne visi dar buvę Pučkorių atodangoj. Tik man čia akis bado vienintelis, visai nederantis prie aplinkos objektas, baisusis G. Nausėdos namas. Tačiau užsukti tikrai verta.


Užupio eskizai. Patinka man šis rajonas su knygyne gyvenančiu katinu, su keistais grafiti ant sienų, su apleistais ir sutvarkytais kiemeliais. Tikras atradimas man čia buvo antros pagal senumą mieste Bernardinų kapinės. Jose palaidota daug žymių žmonių. Daugiau informacijos čia  Apleistos, tačiau, kad ir kaip keistai skambėtų, labai jaukios, vienu šlaitu besiremiančios į Vilnelę. Anksčiau čia netgi buvo miestelėnų pasivaikščiojimo vieta. 
Judame žemyn pro „Thierry kepyklėlę“ Nebuvote? Užsukite. Aplinka šiek tiek bohemiškai apšepusi, tačiau geros kavos puodą ir tikrai skanų kruasaną gausite. Ir netgi visai nebrangiai, šiandieniniame kosminiame kainų kontekste. ( Deja, kepyklėlė išsikėlė į kitas patalpas, paėjus gatve žemyn ir to jaukaus betarpiškumo neliko  😨
Besileidžiant gatve žemyn svarbų nepražiopsoti Šv. Baltramiejaus bažnyčios (viename iš kiemelių). Mažiausia senamiesčio bažnyčia, kurioje meldžiasi baltarusiai. Paprastai savo mieste pro kulto pastatus prabėgame ir tiek. Juk taip? Nebent per šventes užsukame ir tai į artimiausias. Ką čia savame mieste lankyti, juk ir taip žinome. Tačiau bevaikštant po miestą pasiūlysiu kartu užsukti į bažnyčias ir cerkves. Tikrai verta ir įdomu. 
Kas nebuvę, nutipenkite ir į skverelį prie Tymo turgaus. Tvenkinių akelėmis padabinta tylos oazė. O ir praeiti Užupio kiemais iki Vilnelės įdomu. Ar žinote, kad Tymo kvartale seniau buvo "Raudonųjų žibintų" kvartalas?

Ir į meno inkubatoriaus kiemelius nepamirškite užsukti.



Kad jau išėjome į Maironio gatvę, užeikime į Skaisčiausiosios Dievo Motinos soborą. Viduje nuostabaus grožio penkių eilių medinis ikonostasas.
Pajudėję link Bernardinų bažnyčios, stabtelėkime prie A. Mickevičiaus skulptūros. Čia, šalia gulinčiuose bareljefuose, sakoma, yra įamžintas ir generalgubernatorius korikas Muravjovas ( jai ką įžiūrėsite) )))) . Tarp kitko, sužinojau įdomų faktą, kad savo laiku jis vadovavo Cerkvių priežiūros komitetui ir jo nurodymu buvo sutvarkytos visos apleistos tuometinės Vilniaus cerkvės.

Bernardinų bažnyčioje verta užsisakyti ekskursiją su gide. Pasakojimai labai įdomus, tuo pačiu galima apžiūrėti ne visiems prieinamas bažnyčios dalis: vidinis kiemelis, kriptos, užlipti ir į choro patalpas, taip pat suteikiama galimybė pasikelti į bažnyčios viršų. 

Iš čia, pro apvalius pastogės langelius, atsiveria visai kitoks Vilniaus rakursas iš aukštai. 



Maironio gatvės kampe stovi storas skelbimų stulpas. Vienintelis išlikęs prieškarinis skelbimų stulpas Vilniuje. 

O kas nebuvę Bernardinų sode, būtinai jame užtrukite –čiurlenanti Vilnelė ir gėlėmis išdabinti jaukūs kampeliai ilgam nepaleis iš savo glėbio. Žiemą sodas pasipuošia šviečiančiomis instaliacijomis.


Senamiesčio eskizai. Vilnių iš aukštai apžvelgti galima ne tik nuo Gedimino pilies bokšto. Visai kitokia panorama atsiveria tiek iš mano minėtos Bernardinų bažnyčios, taip pat ir nuo Šv. Jonų varpinės.




Ant Šv. Jonų bažnyčios, pačiame viršuje tupdyti du juodieji angelai. Legenda byloja, kad Dievas be baltų angelų sukūrė ir du juodus, tačiau, kai šie nusileisdavo iš aukštybių padėti žmonėms, šie išsigąsdavo, pagalvoję, kad angelai siųsti velnio. Tad pasigailėjo jų Dievas ir pasodino aukštai, kad iš tenai saugotų vilniečius.

Išėjus iš universiteto kiemo, keli žingsniai Šv. Jono gatve. Ant vienų durų užrašas „ Ertlio namas“ - jame gyveno mūrininkų cecho magistras - architektas J. Ertlis. Ertlio palikuonys namą valdė iki 1713 m. Šiame name 2006 m. atsidarė restoranas. Vėliau čia nieko nebuvo, o šiomis dienomis vėl veikia restoranas su nesveikomis kainomis.
Grįžtame į Pilies gatvę. Užsukime į namo, pažymėto numeriu 32 kiemelį. Po stogeliu - Marijos statula. Neradau jokios informacijos kada tiksliai ji čia atsirado ir kodėl. 

Prie Šv. Paraskevės cerkvės, paslėptas už visokių suvenyrų dirbinių kioskelių ir stendų, šalia medžio patupdytas Ragučio akmuo, dėl kurio paskirties vis ginčijamasi - ar tai girnapusė ar šventas akmuo.



Jei tik bus galimybė, užsukite ir į Prezidentūros kiemą arba bent jau pratipenę Alumnato kiemeliu, pažvelkite į jį iš viršaus.

Verta nuklysti kiek į šoną ir suieškoti siauriausią Vilniaus miesto praėjimą, kurį kai kas vadina gatve.

Didžiosios gatvės gale, prie konservatorijos, neprabėkime pro Bazilijonų vartus (puikus vėlyvojo baroko statinys). Kieme- Šv. Trejybės bažnyčia, kurioje pamaldos laikomos ukrainiečių kalba. Prie pat įėjimo pablukusi freska skirta Trijų Vilniaus šventųjų kankinių - Antonijaus, Joano ir Eustafijaus, nužudytų 1347 m. atminimui ir lentelė po ja. 

Tik per gatvę (į kitą pusę) nuo Švč. Trejybės bažnyčios yra Šv. Dvasios cerkvė ir moterų bei vyrų vienuolynai. Šv. Dvasios stačiatikų vienuolyno cerkvė iš išvaizdos katalikiška, nes tuo metu nebuvo leidžiama statyti cerkvių. Pašventinta ji buvo slapta, kaip ir uždėti stačiatikių kryžiai ant kupolų. 

Kadangi visai šalia Aušros vartai, manau verta pažvelgti į juos nauju žvilgsniu. Viršuje Vytis, išlaikęs visus laikmečių sunkumus ir nė karto niekieno neslėptas ir nenudraskytas. Kiek žemiau baltuoja mažiukė Hermio galva (klajūnų, prekybininkų ir panašaus plauko veikėjų Dievas). O dar žemiau - Jėzaus freska, vietoj savo laiku kabojusio paveikslo, kurį basieji karmelitai nusinešė į savo vienuolyną. 


Norite pajusti beveik tikro kaimo ramybę Vilniuje? Nuo Aušros vartų pereikite į kitą gatvės pusę ir užsukite į Lapų gatvę. Ji net neasfaltuota- grįsta akmenimis ( likęs senasis grindinys)- keista kaimiška oazė vidury miesto. 
Beeinant Trakų gatve tikrai verta užsukti apžiūrėti Pranciškonų ansamblį (manoma, kad tai vienas seniausių miesto statinių). Džiugu, kad bažnyčia po truputį tvarkoma. Neseniai joje atidengta stebuklinga laikoma Šv. Mergelės Marijos (Baltosios Dievo Motinos) statula.



Trakų gatvėje pasigrožėjus Umiastovskių rūmų fasadu (juose iki šiol klajoja pasikorusio grafo vėlė), verta užsukti į kiemą – ant vidinio kiemo balkono stovi skulptūra.

Pačioje Trakų gatvės pabaigoje, dešinėje, manau, pati trumpiausia Vilniaus gatvė – Miesto sienos gatvė. Iš tikrųjų tai tiesiog akligatvis, bet turintis nuosavą pavadinimą. 

Centro eskizai. Vilniaus gatvę priskirčiau jau centrui. Tai vėlgi ta gatvė, kuria verta pereiti užvertus galvą aukštyn ieškant tupinčių grifonų ant stogo ir kitokių puošybos elementų ant namų. Neprabėkite nepaglostę Sėkmės pilvuko, o tarpuvartėse paieškokite pasislėpusio Nykštuko.

Iš vaikystės atsimenu šį vaistinės ženklą Gedimino prospekte, tapusį vos ne miesto centro simboliu. 

Tačiau ir dabartinės puošmenos gerai įsipaišo bendroje erdvėje . 


Katedros požemius visi žino. Bet net jei ir buvę seniau, verta užsukti- ekskursijos tikrai įdomios. 

Žvėryno eskizai. Po jį paklajoti verta vien tik dėl išlikusios medinės architektūros. 



Iš karto už senojo tilto - Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvė.



Mickevičiaus g. 7 namo kieme stovintį pastatą puošia du riteriai (panoplijos)- ten patekome tiesiog paspaudinėję spynos skaičiukus ant vartelių ir mums pavyko juos atidaryti. Tai istorinis ūkinės paskirties pastatas, kurio statybą 1913 m. fundavo Juzefa ir Vytautas Drozdovskiai. 

Pušų g. nepraeikite pro namą nr. 29 – ant fasado trys bokšteliai su skulptūromis – Kosciuškos, Moniuškos ir Mickevičiaus biustai. 



Namo kieme yra originali sovietmečio lentelė "Slėptuvė/Ubežišče". 



Verta nupėdinti iki senosios kino studijos, kuri dabar stovi visiškai apleista. Tarp kitko, dar tarybiniais laikais apie ją sukurtas nerealiai smagus filmukas - net keista, kaip jis praėjo to laiko cenzūras. 



Tačiau pakeliui už tvoros, ornamentais išpuoštas medinukas, laimėjęs apdovanojimą už geriausią archtektūros projektą. 



Parkelyje, pasislėpęs už medžių, paminklas rusų poetui K. Balmontui. 

O visai šalia buvęs Žvėryno malūnas. 

Prie takelio vedančio į Vingio parką- Šv. Jekaterinos cerkvė – seniausias kulto pastatas Žvėryne. Lenkų laikais uždaryta, tarybų laikais buvo kino studijos sandėlys, o dabar grąžinta provoslavams.



Išėjus iš Žvėryno, link Jasinskio gatvės per tiltą, užmeskite akį į Karaimų kinesę. 

"Flamingo" kavinės akcentas

Jeigu pasiseks ir akmens niekur niekas nenutįs, kaip jau kartą buvo, iš Žvėryno pusės, nusileidus prie upės, rasite akmenį su Gediminaičų stulpais. 



Antakalnio eskizai. Atrodo, kas čia tame Antakalnyje naujo. Iš tikrųjų gal ir nieko, bet net ir mes, besimalantys po Antakalnį pakankamai dažnai, radome porą naujienų ir sau. Antakalnis gausus rūmų. Bet apie viską iš eilės. Paupyje prie Kalnų parko - Sluškų rūmai. Kažkada juos supęs parkas buvo išvagotas kanalų ir tvenkinių. Buvusio parko nė trupinėlio, o va trupinėlius buvusio rūmų grožio dar galima rasti. Projektuoti jie pagal Versalio rūmų projektą. 

Šalia Olandų žiedo senosios gaisrinės pastatas, kuriame planavo atidaryti muziejų, bet viskas kol kas ir liko kalbomis, o šalia, dar vienas monstriukas. Tikri rūmai, pabandykit paneigti. Tik, kad jau byrantys. Taip taip, to paties J. Petraičio šimtmečio projektas. 



Vileišių rūmai, kur įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Tarp kitko, institute labai įdomus literatūros muziejus, tik kad dirba jis darbo dienomis darbo valandomis. 



O kitoje pusėje visiems žinomas barokinis šedevras, 



Yra Antakalnyje ir unikalus medinis dvaras. Senas, medinis dviaukštis namas. XVIII amžiaus pabaigoje čia buvo vyskupo Dovydo Pilchovskio vasaros rezidencija, o XIX amžiaus pradžioje - Tivolio smuklė. 




Netoli Antakalnio progimnazijos - Trinitorių vienuolynas ir bažnyčia. Apsuptas tvora, tad įėjimui susiraskite vienus iš dviejų vartelių. Bažnyčia kol kas dar nelabai sutvarkyta, bet labai jauki. 

Su ekskursija galima ir po vienuolyną pasivaikščioti


Ir pagaliau dar vieni rūmai. Sapiegų. Keliami naujam gyvenimui. Ir tai puiku. Po rūmus galima pasivaikščioti, berods, tik grupėmis. 



Buvusiai ligoninei priskirtas parkas, kažkada buvo šių rūmų dalis. 



Naujamiesčio eskizai. Čiurlionio gatvėje taip pat smagus atradimas- pieštinė Vilniaus istorija. Bet ne ta vadovėlinė, o tikroji, su alaus bravorais ir kitomis įdomybėmis . 



Anksčiau svečiai ir namiškiai prieš įeinant į namus būdavo pasveikinami lotynų/italų kalbos žodžiu „Salve” („Sveiki”). Šį užrašą arba namo statybos metus laiptuose prieš įėjimą dažnai įkomponuodavo statybininku (budowniczy) save vadinęs Vilniaus architektas Antonis Adamas Filipowiczius-Dubowikas (1865-1930). Tokį originalų pasveikinimą radau name prie pat J. Ivanauskaitės skverelio Aguonų gatvėje. Nors yra jų ir daugiau, ir net naujai padarytų. 

O dabar tiesiog keletas Vilniaus vaizdų. 


Manau dar praskleisiu ne vieną mūsų miesto daugiasluoksnio rūbo skverną ir ateity...

2 komentarai:

  1. Vilnius man yra gražiausias miestas pasaulyje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kiekvieną kartą džiaugiuos, kai per pietų pertrauką vaikštau :)

      Panaikinti