2007 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Graikijos miestai, kalnai ir jūros (II dalis)

Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia

6 diena: Peloponesas

Ryte įsėdus į autobusą, daugumos balsų sąskaita buvo nuspręsta, kad važiuosime link Peloponeso pusiasalio ilgesniu, bet gražesniu keliu. Pakeliui dar ir nusimaudysime laukiniame pliaže. Tai buvo ta siaubinga diena, kai beveik visą laiką praleidi autobuse. Vienintelis, kas praskaidrino šį kiurksojimą autobuse – pajūrio vaizdai. Žinoma, gražūs vaizdai gerai, bet nemanau, kad sustojimas pasimaudyti laukiniame pliaže atperka ilgą buvimą autobuse. Ypač, kai po pasimaudymo dar keturias ilgas valandas reikia vėl praleisti autobuse. Maudynių sustojame pliaže, į kurį patekti reikia lendant po spygliuota viela takeliu, arba, rizikuojant nučiuožti per akmenis, lipti stačiu šlaitu žemyn. Prie vieno medžio surandu kalnų ožio ragus ir atnešu parodyti vyrui. Visiems pasidaro labai smagu, pašmaikštavimai nesibaigia visą dieną.


Pliažiukas labai gražus. Vanduo tiesiog nenusakomos mėlynai žalsvos spalvos, skaidrus, skaidrus. O pakrantėje, tarp akmenukų pilna nedidelių gražių kriauklyčių.

Po maudynių traukiame toliau – mūsų maršrutas driekiasi link Peloponeso sąsiaurio. Pakeliui vynuogynus keičia alyvmedžių ir apelsinmedžių giraitės.
Privažiuojame 2004 m. naujai pastatytą 2 km ilgio tiltą per Korinto įlanką. Unikalus pakabinamas tiltas, kurį statant buvo sprendžiama žemės drebėjimo problema. Šioje vietoje seisminis aktyvumas labai didelis, todėl tiltas buvo statytas taip, kad jam nepakenktų jokie žemės plutos poslinkiai. Negana to, labai gražiai žiūrisi. Pravažiavimas per tiltą mokamas. Todėl didelė dalis vietinių į Peloponesą keliasi keltais, nes taip daug pigiau, nors užtrunka žymiai ilgiau.

Peloponesas garsėja savo antikinių pastatų liekanomis, apipintas mitais ir padavimais. Būtent Peloponese, pasak padavimų, gimė Heraklis, čia valdė Agamemnonas, mitinis Mikėnų karalius, vadovavęs Trojos apsupčiai.

Mikėnai
Mūsų maršrutas siekia Mikėnus – garsėjančius savo legendine civilizacija, kuri gyvavo iki 1100 m. pr. Kr. Savo laiku, nugalėjusi Kretos valdovus, Mikėnų valdžia įsiviešpatavo visose aplinkinėse jūrose. 1100 m. pr.Kr. Mikėnų Akropolis buvo sunaikintas didelio gaisro, po kurio Mikėnų civilizacija sunyko. 1874 m. archeologas H. Schleimanas bekasinėdamas atrado Mikėnuose šešias karalių kapavietes, pilnas auksinių kaukių, kardų, indų ir kitokio laidojimo inventoriaus.
Tačiau, jeigu atvirai, Mikėnai nepaliko jokio įspūdžio – akmenų krūva ir tiek.

Nors įėjimą saugo legendiniai Liūtų vartai, tačiau abejoju, ar vien tik dėl jų verta mokėti 6 Eu. Homero rašyti žodžiai “gerai pastatytuose Mikėnuose, pilnuose aukso“ – jau senai praeitis. Graikijoje yra daug įdomesnio kitokio architektūrinio paveldo. Aplink stūksantys kalnai paliko kur kas didesnį įspūdį negu patys Mikėnai. Tik dabar pagalvoju, ar reikia šitiek kelio ir laiko eikvoti visai neišvaizdžiai akmenų krūvai? Jau geriau būtumėme iš karto važiavę į Napflioną, kurį pasiekėme tik vakarop.

Napflionas
Napflionas – tai pirmoji naujųjų laikų, išlaisvintos Graikijos sostinė (1829-1934 m.m.) ir didžiausias uostas dar bronzos amžiuje. Pasak mitų, Napflioną įkūrė Poseidono ir Amemonės sūnus Napflijus, žymus jūrų keliautojas, dalyvavęs ir argonautų žygiuose. Mituose minimas ir jo sūnus Palamedas, monetų, skaičių ir kitokių skaičiavimų atradėjas, kurio vardu pavadintas kalnas ir ant jo stūksanti tvirtovė.

Tvirtovė pastatyta venecijiečių 1711-1715 m. m. 216 metrų aukštyje. Iš miesto Arvanitijaus aikštės link tvirtovės veda 1000 laiptelių, tačiau yra ir privažiavimas.
Tik įvažiavus į Napflioną supratau, kad tai jaukus, vientisos architektūros miestelis, kuriame užsibūčiau su malonumu. Didelė automobilių parkavimo aikštelė įrengta visai šalia jūros, iš kur puikiai matosi saloje pastatyta Bourtzi tvirtovė venecijiečių atakoms atremti. Iki 1930m. joje gyveno vietinis budelis. Salelė saugojo vienintelį jūros kelią į prieplauką.
Mums pasiūloma pabandyti pasikelti iki tvirtovės ir pasižiūrėti ar ji dar veikia. Siūlymas visai netinkamas, kadangi jau beveik septinta vakaro, o muziejai Graikijoje dažniausiai dirba iki 19 val. Keberiotis aukštyn tūkstantį laiptelių ir paskui, kaip sakoma, pabučiuoti spyną. Kad bent jau būtumėme užvažiavę. Tad, atsiskyrę nuo kitų, tiesiog palipame keliolika laiptelių aukštyn pafilmuoti ir pafotografuoti tikrai vaizdingos miesto panoramos. Paskui marmuriniais šaligatviais pasileidžiame į miestelio gilumą. Mano pirminis įspūdis pasitvirtina. Jauku, pakankamai tvarkinga. Beklaidžiojant gatvėmis įsigyju pirmąsias lauktuves. Pavakarieniauti prisėdame toli nuo centro įsikūrusioje tavernoje. Aplink susėdę vakarieniauja vietinių šeimos. Ant stalų kalnai maisto. Mums pakako didžiulio dubens graikiškų salotų ir giros (vietinis kebabas paplotėlyje), kad sunkiai pakiltume nuo stalo. Besėdint sutemsta, užtat galime pasigrožėti puikiai apšviesta Palamidi tvirtove.

Traukiame link autobuso ir suprantame, kad pasiklydome. Kol vakarieniavome – sutemo, o tos vienodos ryškiai apšviestos parduotuvės, tikrai ne geriausi orientyrai. Tenka orientuotis į apšviestą tvirtovę ir galų gale gatvelių labirintais sėkmingai išneriame prie autobuso.

7 diena: Tolos
Važiuoti tenka netoli. Link kitos Argo įlankos pusės iki kurorto Tolos. Čia pagaliau viešbutyje apsistosime dviems dienoms. Bevažiuojant dalis keliautojų nusprendžia nevažiuoti rytoj į Mystrą – negyvenamą Bizantijos kultūros centrą, o pasimėgauti vandens ir saulės voniomis. Apsistojame viešbutyje „Viaros“. Puikus nedidelis viešbutis su baseinu ir jaukiomis poilsio vietelėmis. Tikras pavyzdys, kaip nedidelėje erdvėje galima sutalpinti nemažai gyventojų. Mes gyvenome numeryje, kur yra du dviviečiai kambariai, virtuvėlė su nedideliu valgomuoju ir dideliu balkonu.
Pusryčiaujame erdvioje salėje su dideliais atvirais langais žvelgiančiais tiesiai į jūrą. Puiku, kai nereikia skubėti į autobusą. Papusryčiavę traukiame į paplūdimį. Netoliese jūroje pūpso keletas uolėtų salų, jau matytų vakare. Jūra –geriausia Graikijos peizažo dalis. Kita dalis – kalnai, kur kiekviena kalva, tarpeklis, papėdė turi savo nepakartojamą veidą. Gal todėl graikai – tauta, kurios 90% gyventojų savo atostogas praleidžia gimtojoje šalyje.
Su pora bendrakeleivių išsinuomojame laivelį su stikliniu dugnu ir stogeliu. Valanda 10 Eu, jeigu laivelis su dyzeliniu varikliu. Jeigu norite greičio, yra laivelių varomu benzinu, bet tenka primokėti ir už degalus.
Vėjeliui švelniai glostant mūsų veidus, laivelį kreipiame į salas. Jeigu neišsilaipinsime, tai bent apiplauksime. Vandens skaidrumas nenusakomas. Žinoma, tokiu turtingu jūros pasauliu kaip koralinės jūros, Egėjo jūra nepasižymi, tačiau gulinčias dideles kriaukles ant jūros dugno matome kuo puikiausiai. Randame paskendusią valtį ir kažkokią koloną. Artimiausioje saloje pamatome keistą nišą – greičiausiai žmogaus rankų darbas. Vyriškoji keleivių pusė kuo skubiausiai išsilaipina – matomai pabunda užkariautojų instinktai.

Sala nemaža, tad nutariame aplink ją neplaukti, ir nukreipiame valtį link nedidelės salelės, kurios viršūnėje stovi koplytėlė. Didžiuliai kaktusai išdidžiai žvelgia į mus iš viršaus. Kokia gaji ta gyvybė – juk saloje nė lopinėlio žemės – vien akmuo. Išsilaipiname mažytėje prieplaukoje. Laipteliai veda link koplytėlės. Pakeliui kaktusų „lapai“ išrašinėti apsilankiusiųjų vardais ir inicialais. Iš kur tas mūsų noras įsiamžinti?
Lendame į kaktusų giraitę – ir staiga, tarp kaktusų ir uolų –gėlės. Mažyčiai, violetiniai ciklamenai.

Negaliu patikėti – tarp to masyvaus akmens toks trapumas. Nori, nenori prisirankiojame dyglių, tad paskui turime smagaus užsiėmimo traukioti dyglius ir burnotis, kad buvome tokie neatsargūs.
Nuplaukiame į uolų atskirtą smėlėtą pliažą, tačiau čia jau dugnas visai neįdomus, be jokių gyvybės ženklų.


Trys valandos prabėga akimirksniu. Nuostabus oras, nuostabus pasiplaukiojimas ir po viso to dar nuostabesni pietūs, kuriuos šį kartą gaminamės patys, nes turime virtuvėlę. Po pietų, neilgas miegas ir smagus pagulinėjimas prie baseino. Vakare patraukiame į miestą pasivaikščioti ir praturtinti lauktuvių atsargas. Susipažįstu su sidabro parduotuvės savininke Natalija. Ji puikiai gaudosi Lietuvos politinėje situacijoje. Klausia, ar tikrai pas mus dabar jau nešilta. Patvirtinu – juk spalio mėnuo. Net nusipurto, kai pradedame kalbėti apie sniegą. Pasikeičiame adresais ir ji prašo neužmiršti, nors per šventes parašyti kaip gyvename. Prisiperku sidabro, muilų su alyvuogių aliejumi, o supermarkete alyvuogių aliejaus ir „Retsina“ vyno. Vyną, kaimyniškai su kito numerio gyventojais susėdę terasoje, sėkmingai pradegustuojame ir nusprendžiame, kad jis visai mums nepatiko. Ir tik vėliau jau prisimenu, kad jis geriamas praskiedus su „Sprite“.

8 diena: Epidauras
Jau savaitė kaip keliaujame, o atrodo, kad prabėgo beveik mėnuo. Gausybė įspūdžių, skirtingų vietovių ir tūkstančiai nuvažiuotų kilometrų. Riedame link Epidauro – teatro po atviru dangumi (IV a. pr. Kr.), garsėjančio nuostabia akustika ir talpinančiu 12000 žiūrovų ( bilietas 6 Eu). Senieji vaidinimai vyksta ir dabar, tačiau ne senąja, bet šiuolaikine graikų kalba. Vidury orchestros guli nedidelė marmurinė ploštė ant kurios, net sėdint paskutinėje eilėje girdėti numestos monetos garsas. Šio fenomeno paaiškinimą surado Džordžijos valstijos technologijos instituto darbuotojai. Šį efektą iššaukia akmens masės krėslai, kurių sėdynės veikia kaip savotiškas filtras, kuris tarsi iškerpa žemo dažnio akustinius virpesius, o taip pat sugeria žiūrovų salės triukšmą. O tuo tarpu aukšto dažnio virpesius šie krėslai nukreipia į auditoriją ir sustiprina efektą. Žemo dažnio virpesius sugauna nelygumai esantys ant sėdynių viršaus.



Apatinė žiūrovų krėslų dalis pradėta statyti graikų, o baigta romėnų. Šonuose išlikę vartų kolonos, pro kurias anksčiau įeidavo aktoriai. Išbandome visus garsinius efektus – pradedant moneta, baigiant dainomis. Prisėdu pačiame viršuje ir pagalvoju, kad labai norėčiau pamatyti šioje scenoje, kalnų fone senosios Graikijos spektaklį. Ir visai nesvarbu, kad nesuprantu graikiškai.
Nusileidžiame į šalia esantį muziejų, eksponuojantį daugelį originalių radinių. Kopijas ar atkurtas dalis nesunku pažinti – jos šviesaus marmuro.



Korintas
Nors šiandien mūsų tikslas Atėnai, pakeliui apžiūrime Korinto kanalą, jungiantį Jonijos ir Egėjo jūras. Ilgis tik 6 km, o laivams sutaupo 400 km kelio jūra. Kasmet šiuo kanalu praplaukia iki 15 tūkst. laivų. Graikijos kalnuose keliauti arkliais nebuvo lengva, tad graikai prisijaukino jūrą – tai kas pašonėje, prie pat namų. Šimtai laivų kasdien plaukioja Graikiją supančiose jūrose ir daugelis jų atlieka tarsi kokio tramvajaus vaidmenį keliaujant po salas, kurių priskaičiuojama beveik tūkstantis.

Kanalas primena kanjoną su giliai slūgsančiu vandeniu. Vakarais kanjono sienos apšviečiamos, tačiau sustojus, pasigrožėti galima tik nuo senojo tilto, kuris veda į Korintą. Šalia tilto stovi akmeninis veidas, kažką burbuliuojantis graikų kalba. Gal pasakoja kanalo istoriją, o gal ir ne, bet atrodo labai juokingai. Šeštadieniais nuo šio tilto nutrūktgalviai šokinėja žemyn su guma.
Sunijaus iškyšulys
Kiek pasisukinėję ir kažkodėl neradę įvažiavimo prie Akrokorinto kalno (jis buvo mūsų kelionės planuose) sukame link Atėnų. Pakeliui gimsta idėja nuvažiuoti į Sunijo iškyšulį palydėti saulės, pakeliui kur nors išsimaudant. Įriedame į Atėnus per pačią prasčiausią pusę. Kažkokios autodetalių parduotuvės ir šiukšlių kalnai. Dardame per visus Atėnus, kol pagaliau kelias priartėja prie jūros. Palei jūrą, gana prabangus gyvenamųjų namų rajonas. Namai labai gražūs, net architektūra truputį kitokia nei visoje Graikijoje. Pajūry prišvartuoti įvairūs laiveliai ir nedidelės jachtos. Jaukūs nedideli paplūdimiai. O mes stojome pirmame pasitaikiusiame šiukšliname paplūdimyje, kai tuo tarpu galėjome pavažiuoti kiek tolėliau, kur šalia besimaudančiųjų neplaunami dulkini automobiliai.
Iki iškyšulio kelias vingiuoja pajūriu (vaizdai verti dešimties balų), kol tolumoje ant kalno, pačiame iškyšulio gale, išnyra Poseidono šventykla (įėjimas 6 Eu). Senovėje jūrininkams tai buvo pirmasis ženklas, kad jie jau netoli namų. Iš 34 šventyklos kolonų liko tik 15. Čia atsiveria viena plačiausių panoramų, kur matosi kalnai, jūra, salos. Neveltui prie šventyklos susirenka minios žmonių palydėti saulės.

Mes irgi kabarojamės į kalną, kad dar nenusileidus saulei apžiūrėtumėme Poseidono šventyklos liekanas, o tada, jau ramiai kur nors įsitaisius, palydėtume saulutę miegoti. Pavargusi saulė spėriai neria žemyn į nedidelį debesį, tamsių salų fone nuspalvindama laivelius oranžine spalva. Sakoma, kad jei saulėlydžio metu Sunijo iškyšulyje sugalvosi norą – jis būtinai išsipildys.

Atėnai
Į Atėnus įvažiuojame visiškai sutemus. Tai vienas seniausių pasaulio miestų, pergyvenęs didelio pakilimo ir visiškos užmaršties laikus. Dar ne taip seniai tai buvo tiesiog nedidelis kaimelis, o dabar didžiulis, triukšmingas, visą parą neužmiegantis miestas. Mylimas ir kartu nekenčiamas pačių graikų dėl savo aukštų kainų, užterštumo ir gyventojų gausos. Čia gyvena 5 mln. žmonių, beveik 40% visos Graikijos gyventojų. Gatvėse baisiausi kamščiai(vakare dar didesni nei dieną), gatvės turgūs ir muziejai, tavernos ir restoranėliai, suvenyrų parduotuvėlės ir antikiniai paminklai. Viskas kartu. Chaosas, bet kartu turintis kažkokio šarmo. Miestas, kurio gal ir negali pamilti, bet pamiršti taip pat negali.
Mus turi pasitikti vietinės agentūros gidė ir parodyti kelią iki viešbučio. Parodė – kuo toliau, tuo daugiau siaurėjo gatvės, kol galiausiai autobusas galutinai įstrigo eiliniame posūkyje. Metas vėlyvas, o ir graikai, automobilius palieka ten, kur jiems patogu. Paskui mus ir iš šoninės gatvelės susidarė kamščiai. Vairuotojai nekantrūs, signalizuoja. O ką tu čia prisignalizuosi, jeigu negali pajudėt nei pirmyn, nei atgal. Teko mūsų autobuso vyriškąjai daliai pasiraitoti rankoves ir pabandyti nustumti pakeliui išbarstytus automobilius. Į pagalbą neužilgo prisistatė ir vietiniai. Vienas toks, su trusikais, puolė vadovauti paradui. Mūsiškiai vyrai stumdė, o jis garsiai rėkavo ir mosikavo rankomis. Tačiau tas triukšmas bent jau pasiekė kai kurių automobilių savininkus, kurie teikėsi patraukti savo mašinas iš kelio.
Pagaliau laimingai pasiekėme savo nakvynės vietą – viešbutį „Kosmos“, primenantį sovietinių laikų viešbučius. Pusryčiai irgi buvo patys prasčiausi per visą kelionės metą – kontinentiniai. Negana to, dar vienus, kai kėlėmės kitą rytą anksti plaukti į Santorinį, tiesiog nugvelbė mums iš panosės. Nors iš vakaro buvo žadėta, ryte gavom tik po kekso gabaliuką ir 0,90 Eu …….. vienam kavos puodeliui iš automato dviems asmenims.
Registratūroje gauname miesto žemėlapį, kur paprašome pažymėti mūsų viešbučio vietą. Pažiūrėjus, atstumai nedideli, svarbiausi objektai koncentruoti vienoje vietoje. Nors pjauna nuovargis, traukiame ieškoti kokios nors tavernos. Pačią pirmą randame už poros namų, kur nutūpę ir keletas mūsų bendrakeleivių. Užsisakome graikiškų salotų dubenį, didžiulį giros (užtenka dviems) ir kilogramą vyno. Tuo mūsų kelionė tai dienai po Atėnus ir pasibaigia.
Sekanti pasakojimo dalis čia

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą