Smaragdinis perlas Vilniaus pašonėje

Yra vietų, kurias galima lankyti bet kuriuo metu laiku ir jos kiekvieną kartą žavi naujom spalvom. Mes ten apsilankome gana dažnai, gal tik žiemą nebuvome. 

Kad ir kaip keista, bet dar atsiranda vilniečių , kurie nežino  Kairėnų botanikos sodo, o dalis, jei ir žino, nė karto ten nebuvo. Traukia mus tolimi kraštai, todėl dažnai nepastebime nuostabių vietų, kurios tiesiog mūsų panosėje. Iš važiuoti į kitus kraštus visada yra gerai, bet praleisti gražioje vietoje kurią nors išeiginę ar  šiaip laisvą dieną irgi didelis  malonumas.  Šalia turime tikrą smaragdinį perlą , kuris kiekvienu metu laiku atskleidžia viena už kitą gražesnę savo pusę.🌼

Truputis istorijos

Vilniaus universiteto botanikos sodas įkurtas 1781 m. Taip atsitiko, kad šis sodas net kelis kartus buvo perkeliamas vis į kitą vietą. Steigėjas – prancūzas botanikas profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emanuel Gilibert), atvykęs iš Gardino, kur keletą metų dirbo  ir ten jau buvo įkūręs botanikos sodą. Atvykdamas į Vilnių, jis atsivežė nemažai augalų. Tai buvo vienas pirmųjų botanikos sodų Europoje. Jis buvo įkurtas Vilniaus senamiestyje, dabartinės Pilies g.22 namo kieme. Jame tuo metu augo daugiau kaip 2000 rūšių augalų.
Nuo 1784 m. Vilniaus universiteto Gamtos istorijos katedrai pradėjo vadovauti Johanas Georgas Adamas Forsteris (Johan Georg Adam Forster), kurio dėka buvo nupirktas žemės sklypas Sereikiškėse. Į šį plotą 1799 m. ir buvo perkeltas botanikos sodas. 1824 m. sodo kolekcijoje jau buvo auginama 6565 rūšių augalų. 

Nemažai augalų buvo atgabenta iš aplinkinių miškų ir pievų, vežta sėklų iš Prancūzijos, Lenkijos, padovanota kunigaikščių Platerių. 1806-1807 m.m. buvo suprojektuotos oranžerijos pagal architekto Kado projektą. Tai buvo vienas turtingiausių Rytų Europos botanikos sodų, kuo ir galime didžiuotis.

Gaila, bet po 1831 m. sukilimo, universitetas buvo uždarytas ir sodas perėjo Medicinos ir chirurgijos akademijai. Tuo metu sodui vadovavo Stanislovas Balys Goskis (Stanislaw Balys Gorski). O 1841 m. perėjo generalgubernatoriaus žiniai. Tai reiškė sodo sunaikinimą. Augalai buvo išgabenti į Kijevo ir Tartu universitetus, parduoti, o kita augalija sunyko.

Tik 1919 m., atkūrus Vilniaus universitetą, botanikos parkas buvo atgaivintas vakarinėje Vingio parko dalyje, Neries slėnyje. Botanikos sodui vadovavo Piotras Višnevskis (Piotr Wisniewski), vėliau Juzefas Tšebinskis (Jozef Trzebinski). 1926 m. buvo pastatytos oranžerijos, kuriose pradėtos kaupti atogrąžų augalų kolekcijos, įsteigtas vaistinių augalų sodas.

Botanikos sodas smarkiai nukentėjo II pasaulinio karo metais, vėliau niokotas smarkių Neries potvynių.
1940-1949 m.m. sodo kuratoriumi buvo Antanas Minkevičius, o nuo 1954 m. vadovavo Aldona Lučinskienė. Tuo metu lauke buvo auginama 4000, o oranžerijose 900 augalų rūšių.

1974 05 14 d. Kairėnuose Vilniaus universiteto botanikos sodui skirtas 150 ha sklypas. Čia liko ir senoji dvarvietė, ir parkas.
Kairėnų dvarvietėje rasti žalvario papuošalai ir ginklai rodo, kad žmonės šioje vietoje gyveno IV-VI a.a. Pirmaisiais Kairėnų dvaro ansamblio įkūrėjais laikomi didikai Isakovskiai ( valdymo laikotarpis 1596-1689 m.m.). Vėliau dvaras perėjo Sapiegoms ir vienu metu buvo garsus tuo, kad čia veikė vienas seniausių popieriaus fabrikų. 1764-1870 m. dvarvietė tapo pagrindine Lopacinskių rezidencija. Tuo metu buvo pastatyti mūriniai ūkiniai pastatai, pertvarkytas parkas.Veikė senasis popieriaus fabrikas, o malūnas malė puikius kvietinius miltus. Čia veikė orkestras ir mėgėjų teatras, lankėsi meninkai, vyko įvairios diskusijos – dvaras tapo visuomenės gyvenimo centru. Po1863 m. sukilimo ( I.D.P. Lopacinskis buvo vienas sukilimo vadų) vyko represijos. Lopacinskiu giminė buvo išblaškyta. Ir 1870 m. dvarą įsigijo J. Tiškevičius ( vėl buvo bandoma vystyti ūkinę veiklą), 1899 m. pirkliai Stolypinai, tačiau dvarą iš jų nupirko valstybė ir 1933 m. įsteigė psichoneurologinę ligoninę. Ši ligoninė veikė iki 1974 m. ( Dvarčionių rajono gyventojai prisimena po parduotuvę su pižamomis šmirinėjančius kai kuriuos ligonius 😊)  Pagaliau 1974 m. visas sklypas buvo perduotas Vilniaus universitetui botanikos sodo įkūrimui.

Sodo kūrimo darbams vadovavo Jonas Meidus. Vingio parke likęs sodas pertvarkytas į Augalų sistematikos ir geografijos skyrių. Tuo tarpu Kairėnuose buvo sodinami medeliai, pradedami restauruoti tvenkiniai, senieji pastatai: arklidės, malūnas, tvartai, kluonas ir kiti pastatai. Išlikęs angliško stiliaus parkas, liepų alėja, keturiolika tarpusavyje susijusių tvenkinių. Dabar Vilniaus botanikos parkas didžiausias Lietuvoje (199 ha), auginama virš 9000 rūšių ir veislių augalų. Per metus jame apsilanko iki 10 tūkst. žmonių.

 Pasivaikščiojimai

  Apsilankęs, pačiose parko prieigose gauni lankstinuką su menišku planu ir visai nesvarbu į kurią pusę patrauksi, visur pasitiks nuostabi augmenija. Įžengus pro centrinius vartus, dešinėje matosi atrestauruotos buvusio dvaro arklidės, šalia IV-V a. kapinynas. Netoliese plyti didelis tvenkinys, kuriame vasaros pabaigoje knibžda daugybė vėžių.

  
Šalia tvenkinio akį patraukia žaliomis kolonomis apgaubtas pastatas. Tai atnaujintas administracinis laboratorinis pastatas. Per "Open House" dienas buvo galimybė apsižvalgyti laboratorijose, auginančiose augalus, pasigėrėti bonsų kolekcija.  Pasikėlėme ir ant stogo,nežiūrint  žvarbaus vėjo ir gręsiančio lietaus. Net ir čia įrengtas nedidelis gėlynėlis. 

Šiek tiek paėjėjus, patenksime į rododendrų karalystę. Apie šį rodondendryną sklando gandai. Specialiai tam paruoštame pušyno plote pasodinti rododendrai traukia akį. Rododendrų žydėjimo metas, nenusakoma palaima akims. Tiesiog neįmanoma atsižiūrėti į vairių spalvų ir formų žiedus. Gali tiesiog atsisėsti ant suoliuko vidury šio grožio, traukti kvapus ir gėrėtis nuostabiu vaizdu.Tikra spalvų ir kvapų šventė. 

Šalia formuojamas japoniškas sodas,  kurio idėją palaiko ir remia Japonų ambasada. Žadama toje vietoje įrengti arbatinę. Būtų nepakartojama lėtai siurbčiojant arbatą, gėrėtis rododendrų žydėjimu, klausytis pušų ošimo. Pietinėje rododendryno dalyje kylant į kalną, verta atsisukti į šiaurę: prieš jūsų akis atsivers nepakartojamas vaizdas į rododendryną . Arba palipėjus į kalnelį iš pavėsinės pasigėrėti japoniško sodo vaizdais. 

Parke daugybė suolelių. Didelė dalis suolelių parkui dovanoti. Tai tapo tradicija, kurią palaiko Botanikos sodo Draugų klubas. Suoleliai pastatyti tokiose vietose, kur atsiveria graži parko panorama. Ilsinant kojas, akimis galima klaidžioti po įstabius parko kampelius. Vienas suolelis pastatytas ant kalnelio, kurio papėdėje čiurlena upelis. Šioje vietoje ilgą laiką gali klausytis vandens muzikos, gėrėtis parko augmenija.

Norite visiškai nepaliestos žmogaus rankos gamtos? Sode yra natūralios augmenijos miško takas. Jame galima pamatyti tipiškus Kairėnų landšafto augalus, brautis per natūraliai suaugusius krūmynus ir įsivaizduoti, kas esi visiškai žmonių neapgyvendintoje teritorijoje.

Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, botanikos sode galima  gėrėtis įvairiais žydinčiais augalais. 
Snieguolės, jacintai, krokai, narcizai, lelijos, aguonos, vėlyviai, įvairiausios tulpių veislės.

Didžiulis plotas skirtas fantastiško grožio jurginams ir, be abejo, rožynas. Čia žydi latviškos, suomiškos ir Vakarų Europos parko rožės. Naujai įrengti takeliai, suoliukai. Ir kuri rožė kvepia skaniausiai? Einame ir uostome visas iš eilės. O dar geriau tiesiog prigulti šalia rožyno ant pievutės ir pro svyrančius rožių žiedus gėrėtis žydru dangumi...  

  
8 ha plote kiekvienas ras širdžiai mielą žydintį augalą. Šios kolekcijos nuolat atnaujinamos, kruopščiai prižiūrimos. Ne veltui šio skyriaus darbuotojai kasmet Lietuvoje surengia po kelias gėlių parodas. Gėlyne įrengti trys tvenkiniai. Pirmojo pakrantėse auginamos drėgmę mėgstančios gėlės. Antrojo tvenkinio pakraščiai apsupti savaiminių drėgnų pievų ir pakrančių žoline augalija. Netoliese bijūnų kolekcija, savo grožį demonstruojanti birželio mėnesį. Trečiasis tvenkinys priaugęs nendrių.
 Toliau kelias veda pro senąjį malūną. 

Nepaprastas ir dendrologijos skyrius (medelynas). Daugybė veislių ir rūšių sumedėjusių augalų. Puikiai įrengtos spygliuočių, dekoratyvinių lapuočių, lianų ekspozicijos. Rytinėje dalyje didelė spygliuočių kolekcija. Įvairių atspalvių žalia, melsva, sidabrinė, gelsva. Svarbu tai, kad augalams leidžiama augti, taip, kaip auga gamtoje, nekarpant, neformuojant. Tokiu būdu galima pamatyti, kaip iš tikrųjų konkretus augalas auga, plečiasi, žydi. Dalis augalų kolekcijoje labai reti ir net neturi lietuviškų vardų. Tiems lankytojams, kurie mėgsta plačias erdves, siūloma pasivaikščioti po arboretumą. Čia augalai susodinti geografiniu principu: Europa, Š. Amerika, Sibiras ir t.t. Auga ir klevynas, beržynas, uosynas, ąžuolynas ir pan. Šių medžių amžius vos virš  25 metų, todėl visas grožis tik dabar ir pradeda atsiskleisti, nes medžio grožis išryškėja 25-40 jo augimo metais. Gausi ir raganių kolekcija, kerinti savo įvairiaspalviais žiedais.

Svarbi ir pomologinė kolekcija. Tai uoginių ir kitų vaisinių sodo kultūrų kolekcija. Čia auginami serbentai ir agrastai iš viso pasaulio. Gražu pavasarį, kai jie pražysta. Tačiau įdomiausia, kai sunoksta uogos. Taip ir norisi paragauti. Gausu svarainių, kurie žavi didžiuliais oranžiniai raudonais žiedais. O kur dar vynmedžių kolekcija, šermukšniai ir kita augalija.
Palaukit, palaukit, pavasarį kai pražysta alyvos, patraukime į alyvų kalnelį. Kiekvienas alyvų krūmas kvepia vis kitaip. Netikite? Ateikite ir patys įsitikinkite. 

O tarp visos žalumos ir gėlių sode čiulba paukščiai (net 76 paukščių rūšys)  7 iš jų yra įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Gegužės pabaigoje, birželio pradžioje savo trelėmis džiugina lakštingalos. Iš gretimo miško atliuoksi kiškiai, atpūškuoja ežiukai, ant akmenų saulės vonias priiminėja driežiukai. 

Pramogos ir renginiai

Sodo centre puikuojasi atstatytas senasis dvaro fontanas, ošia aukštos eglės. O priešakyje matosi pramogų pieva, kur vaikai gali ritinėtis žolėje, kur vyksta koncertai, kur galima šokti ir dainuoti arba tiesiog pasėdėti ant žolės.

Tingintiems daug vaikščioti arba pavargusiems, siūloma pasivažinėti karieta arba brikele, vaikams pajodinėti poniu.  Sodą galima lankyti ir žiemą ( beje, tuo metu lankymas, nemokamas), grožėtis apšerkšnijusia augalija, klausytis sniego girgždėjimo.

Jau tradicija tampa botanikos sode rengiami reginiai. Pavasarį- Tarptautinė biologinės įvairovės diena, Mildos diena, Tulpių diena; vasarą – Žolynų seminaras; rudenį- Žemės meno paroda. Šių renginių metu vyksta koncertai, dalyvauja Lietuvos jaunųjų gamtininkų nariai su savo augintiniais, kurie daug džiaugsmo suteikia mažiesiems sodo lankytojams. 
Biologinės įvairovės dienos metu dalyvauja keramikai, mielai aiškinantys šio meno paslaptis ir siūlantys lankytojams patiems nužiesti ar nusilipdyti kokį indą ar kitokį suvenyrą.

Rudenį, vykstant Žemės meno parodai, kuriamos meninės instaliacijos. Technika pati įvairiausia, tačiau dažniausiai naudojamos natūralios gamtinės medžiagos. Kūriniai sėkmingai įsilieja į bendrą sodo visumą ir paliekami iki to laiko, kol natūraliai suyra.

Svarbiausia, kad visas šis grožis ne už jūrų, marių, o čia pat. Puiki vieta laisvalaikiui.