Südtirol ist nicht Italien arba sėlinantis itališkos tinginystės sindromas (IIdalis)

Ankstesnė pasakojimo dalis

5 diena

Pusryčiai balkone ir pajudam link Dolomitinių Alpių. Tikslas – Marmolade kalnas. Vingiuojam keliuku pro žavingus miestelius apsuptus kalnų. Rinkomės nemokamus kelius. Laiko atžvilgiu, gal kiek ilgiau važiuoji, tačiau kai matai, kokiu srautu eina mokama autostrada fūros, tiesiog džiaugiesi, kad nereikia sėdėti baisingam automobilių sraute ir ištisai tarp jų laviruoti, o dar tie nepakartojami pakelės vaizdai... ♒
Stojam pasigrožėti Karego ežeru ( Lago di Carezza – Karersee ). Alto-Adidže regione beveik visi pavadinimai įvardinami dviem kalbomis. 1520 m aukštyje vilioja nenusakomo skaidrumo ir spalvos ežeras.

Kelias nenumaldomai vingiais kyla į viršų, tad man vis šmėkšteli mintis, kaip mums pavyks nusileisti. Mūsų automatas, tai ne specialiai kalnams gaminamas automatas, bet, kaip nors- ne pirmas kartas, yra gi ir žemų bėgių. Kurortiniai miesteliai vienas už kitą gražesni, aplink pilna pasivaikščiojimo takų, bei slidinėjimo trasų žiemos laikotarpiui. Pakylam iki Passo Fedaia, apžiūrim vandens rezervuarą ir grįžtam kiek atgal.

Pervažiavus rezervuaro kraštu suręstu tiltu, atsiduriame prie pat Marmolados.

Mašiniukas su Vycioku eina ilsėtis, o mes ruošiamės šturmuoti kalnus. Galima kilti keltuvu, bet įdomiau kopti savomis kojytėmis. Iš pradžių kilti gražu -miškelis, dideli akmenys. Statu, bet vaizdai aplink užburiantys. 

Pasibaigus miškeliui, prisėdame pailsėti. Netoliese ilsisi didelė mokinių grupė. Ploja mums užlipus iki jų. Iš tikrųjų yra už ką, nes lipti pakankamai statu. 

Toliau pievos baigiasi ir prasideda žvyro bekelė. Eiti sunku, kojos slysčioja, o ir statumas bei aukštis savo prideda. Stojam kas kelis žingsnius kelioms sekundėms pailsėti. Mokiniai irgi kyla ir einame bei ilsimės jau visi kartu. Tik keli, turbūt kasdien kopiantys į kalnus, vos ne bėgte laksto aukštyn žemyn. Vyrui prisėdus ant didesnio akmens pailsėti, šalia sustoja pailsęs mokinukas. Žiūri vienas į kitą ir dūsauja. Vyras klausia: „- Pavargai?“ . „Pavargau“ – atsako šis itališkai . Bendri sunkumai suartina. Pasikalbam su jais. Kai pasakom, kad iš Lietuvos, rėkia, kad žino Lietuvą, ir aišku, tradiciškai sako - Ryga, Talinas. Ir ko juos mokyklose moko? :))

Pasiekiame nedidelę pievelę, tad sėdame kiek pailsėti. Aukščiau prasideda plokščių akmenų sangrūdos ir kelias vis statėja. 

Žemyn leidžiasi pora su dviem mažais vaikiukais. Aplink nepakartojamo grožio vaizdai, kurių jokios nuotraukos neperteiks. 

Pamažu, pamažu kasamės į viršų. Pagaliau virš akmenų pasirodo poilsio namelio stogas. Dar keliasdešimt metrų ir mes prie pat sniego. Pasiekėme kažkur 2640 m aukštį. Galima eiti toliau aplink Marmoladą, bet reikėtų šiltesnių drabužių bei avalynės.

Nusipelnome štrudelio ir kavos, kurią gurkšnojant per kavinės langą gėrimės atsivėrusia panorama. 
Nusileisti jėgų savomis kojomis praktiškai neliko, tad teks pasinaudoti keltuvo pagalba ( 5 Eu žmogui). Jis kelia žmones atvirose kabinose stačiomis kaip arklius. Tokių dar nebuvau mačius. Aukščio bijau, bet į kabiną galima lipti dviese. Įlekiu pirmą ir apsisuku, kad matyčiau kalną iš arti. Leidžiamės ilgokai.Vyras fotografuoja viską aplinkui, o aš tramdau, kad nejudėtų. Grožis nerealus, bet kojos, net nutirpę nuo įtampos. Pagaliau nusileidžiame ir susėdame kavinukėje laukti kitų dviejų pakeleivių, nes mūsų jaunoji mergina niekaip nesiryžo lipti į tokį atvirą pakėlėją. 

Po tokio žygio nusipelnome gerų pietų, tad kažkuriame miestelyje pakeliui sėdame jau veikiančioje picerijoje ir užsisakome po picą. Mūsų mergina, kuri valgo labai nedaug, vos negauna šoko, pamačiusi picų dydį. Tenka pakuotis į dėželę ir gabentis namo, kur paskui dvi dienas pica pamažu naikinama, padedant visiems kartu.

Leidžiantis iškyla problemų, nes mašina sunki ir negelbsti net žemieji bėgiai. Kaladėlės rūksta, tad tenka laikas nuo laiko stoti ir vėsintis. 

Grįžus paaiškėja, kad neblogai ir saulutėje pasvilome – apgaulingas tas debesuotas oras kalnuose.
Vyrai Marmolados užkariavimo paminėjimui pasidaro vakaro natiurmortą. 

6 diena

Po vakarykščio Marmolados šturmo nusipelnome lengvesnės dienos. Už Bressanone - Brikxen netoli Varnos – Vahrn stūkso Neustift vienuolynas (parkavimas nemokamas). Įkurtas 1142 m. vienas žymiausių Tirolio krašto vienuolynų. Kiemelis su šuliniu ir visokie mieli užkaboriai, vyno darykla, mokykla, kapinaitės, vynuogynų sodai. 

Ieškodama informacijos radau vienos rusaitės straipsnį, kur ji aprašė, kaip atvykusi su drauge visuomeniniu transportu į šį vienuolyną, patingėjo sukti lanką iki pagrindinių vartų, o brovėsi per tuos vynuogynus žemyn link vienuolyno. Nepaprastos 12 a. lubų freskos skliautiniame praėjime

O svarbiausia- pagrindiniame kieme suoliukai pavėsyje. Tai labai svarbu šiame saulėtame krašte. Netoli pagrindinio išėjimo kavinukė, kur malonu praleisti laiką su puodeliu kavos , vyno ar alaus bokalu. 

Karšta, tad visai malonu susėsti kavinukėje po skėčiais. Tačiau staiga dangumi pradeda slinkti grėsmingi lietaus debesys. Ir prapliumpa lietus. Tenka atsisakyti Riteno stulpų, nes nepasiruošus žingsniuoti per lietų, ne taip ir malonu. Nieko, teks kitą kartą sugrįžti ir apžiūrėti 
Sukame atgal namo. Netoli namų oras pasitaiso, karšta, tad nutariame patraukti link ežero. Už 10 km nuo mūsų kaimelio randasi Kaltern - Caldaro kurortas. Čia mūsų bavarai draugai dažnai atostogauja. Prie šio jaukaus miestelio, padabinto pilimis, netoliese slūgso ežeras Kalterersee . Tai pats šilčiausias Alpių ežeras, tad poilsiautojų nestinga. Pliažas mokamas ( 4,5 EU), tačiau jei moki už pliažą, parkingas nemokamas. Jeigu nori kabinos daiktams susidėti ir gultų dar 2 EU. Tačiau kažin ar čia tie gultai taip reikalingi- pakrantėje žaliuoja prižiūrima veja, tad gali gultis ant jos net be patiesaliuko. Pavėsio irgi užtenka, nes saulutė svilina visai neprastai. Aplink auga palmės – šitam slėnyje vos ne tropinis klimatas. 

Prisivoliojus ir prisimaudžius pliaže, nusprendžiame vakare pasikurti grilį. Juk ne veltui dešreles pirkome. 

Vakarojame iki vidurnakčio – kaimynai irgi. Kaimynai tai tokie įdomūs – iš ryto išsineša šezlongus ir skaito, paskui per pietūs šeimininkė dingsta – supratom pietus gamina, vėliau vakai išneša indus ir padengia stalą, papietauja, vėliau susitvarko, vėl paguli, o vakare ateina draugai ir jie vakaroja. Kitą rytą vėl išnešami šezlongai ir vėl viskas iš pradžių. Ir iš viso - kada jie dirba? Parduotuvė prie pat mūsų dirbdavo nuo 8 iki 12 val- ir viskas. Pavalgyt sudėtinga, po sodus tik traktorius kaži ką purkšdamas pravažiuoja. Bet aplink viskas tvarkinga, gražu – gal kokie kalnų elfai naktimis padeda:)). 

7 diena 

Naktį smarkiai lyja. Ryte, pažvelgus pro langą negali suprasti kur randiesi. Debesys ritasi pažeme kamuoliais.

Gaila, bet per lietų neišeina nuvažiuoti į Stelvio parką. Nesimatys per debesis kalnų ir gražių vaizdų. Todėl pusryčiaujame visiškai atsipalaidavę, pamaklinėjame iš kambario į kambarį. Kiek aprimus lietui, nusprendžiame nueiti iki gretimo miestelio keliukais tarp vynuogių ir obelų sodų. St. Pauls - S.Paolo tik už 2,5 km nuo mūsų. Iš balkono matosi jų varpinės bokštas. Šiame regione gausu mažų miestelių kuriuos galima pasiekti pėsčiomis vinguriuojančiais apsodintais keliukais. Eppan - Appiano regionui priklauso 9 vyno kaimai. Čia gaminamas vynas ir Grappa, gausu vyno rūsių. Slėniuose tarp kalnų švelnus mikroklimatas sudaro puikias sąlygas augti vynuogynams bei obelų, persikų ir abrikosų sodams. 

Šį kraštovaizdį puošia 180 pilių bei dvarų ( vien mūsų kaimelyje trys pilys).

Siauruose asfaltuotose takuose sunkiai prasilenkia du automobiliai- laimė, jie važiuoja pakankamai retai. Puikiai pažymėtas rodyklėmis takų tinklas nukreips reikiama kryptimi. 
Nežiūrint lietaus, šilta. Spūdinti tarp vynuogynais apsodintų keliukų visai smagu. Priėjus kryžkelę nutariame užsukti į Korb pilį – 4 žvaigdučių viešbutį ( turi vyno rūsį). 

Restorane pusryčiauja pagyvenusių žmonių kompanija, kurie paskui susėdę į autobusiuką važiuoja į ekskursijas. Garaže stovi aukštos klasės automobiliai. O jau vaizdai iš aukštai - nežinai kurion pusėn iš to grožio bežiūrėti.

Pėdiname toliau link St.Pauls. Kiek didesnis nei mūsų, bet per 10 minučių galima pereiti nuo vieno galo iki kito. Pagrindinėje gatvėje per vyno šventes dengiamas ilgas stalas nuklotas baltomis staltiesėmis, sustatomos ir baltai padabintos kėdės.
St. Pauls pasipuošęs šventei

Gaila, kad netenka sudalyvauti. Tokia šventė vyks vėliau. Kiek smarkiau įsilijus lendame į prekybos centrą pasislėpti bei nusipirkti daržovių. Pamatome faršą, tad nutariame ir jo prigriebti, ir vakare pasigaminti skanius spageti su padažu. 
Išėjus veidus paglosto saulutė, todėl galime dar paklaidžioti jaukiomis gatvelėmis. 
Grįžtant padraugaujam su šunimi. 

Dideli šunys vakarinėje Europos dalyje tiesiog geriečiai Mažiukai paprastai visur didesni ar mažesni skandalistai- juk reikia kažkaip atkreipti į save dėmesį. Manau, kad šunų gerumas proporcingas šeimininkų ramumui. Pas mus dauguma tokie užsisukę, paskendę reikaluose, nerviniai, tai ir dauguma šunų neprognozuojami ir šiek tiek išprotėję, kad kažkodėl turi jų bijoti. Bet čia tik mano pamąstymai. 
Grįžę išsiverdame spagečių , tiksliau gal reikėtų įvardinti pastos ir griūname grožio miego. Jaučiame, kad po truputį pradedame susilieti su aplinka. 

Vakarop pavažiuojame į už 8 km Bolzano- Bozen. Kol dar šviesu, gyvenimas tik prasideda. Netoli Valterio aikštės ( paminklas poetui Valteriui), vyksta madų demonstravimas, zuja žmonės su parduotuviniais maišeliais- prasidėjo išpardavimų metas. 

Lendame ir mes į kurias parduotuves pasižiūrinėti kas ir kaip. Gražių rūbelių čia galima rasti, tai matosi ir iš gatvėse apsirengusių žmonių. Įdomių tipažų taip pat nestinga. 

Nutupiame lauko kavinukėje pasimėgauti vietiniu vynu ir pasmaksoti į gatvės gyvenimą. 

Kuo tamsyn, tuo žmonių daugyn, iš už kampo išgirdus gaudesį aišku, kad artėja prie kažkokios kavinukės. Priėjus arčiau net sunku susikalbėti ir taip iki sekančios.

Smagi betarpiška atmosfera, kažkur zujantis jaunimėlis, gotikiniai bokštai – miestas sklidinas gyvybingumo. Aplink supančiuose kalnuose apšviesto pilys. Iš Bolzano į kalnus galima pasikelti funikulieriais ir apžiūrėti norimus objektus. 

Vienas iš įdomių objektų-  alpinisto Mesnerio pilis Firmian .
Kitoje pusėje Runkelstein – Roncolo pilis.
Ieškantiems ko nors kitokio, galima aplankyti Ledo žmogaus Etsio muziejų.

Parkavimas požeminiame garaže kainavo 5,60 EU

Sekanti pasakojimo dalis