2009 m. liepos 15 d., trečiadienis

Vingiuotais pietų Čekijos, Bavarijos ir Bodeno keliais (II dalis – Vokietija)


Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia

Kuo toliau, tuo gražiau. Smagu, kai kelionėje vaizdai gražėja geometrine progresija. Iš Česke Budejovicų judame link Bavarijos per Austriją. Pavažiavus kelis kilometrus, staiga iš priešais važiuojančio visai neišvaizdaus pilko golfuko, vairuojamo blondinės mergaičiukės, išlenda ranka su į apvalų saldainį primenančiu ženklu. 

Atostogų laisvė taip apsukusi galvą, kad iš pradžių pagalvojau, kad kažkas išdykauja. Gerai, kad ne pati vairavau, nes būčiau taip ir nuvažiavusi tolyn. Sustojome aikštelėje. Iš golfukinio automobilio dabindamiesi liemenėmis ir uniforminėmis kepurėmis išlipo muitininkai. Pirmą kartą Austrijoje buvome taip sustabdyti, tačiau turbūt į akis jiems krito nemažas mūsų autobusiukas. Paprašo dokumentų, klausia kur traukiame, juokais paklausia ar esame viena šeima, nes labai nepanašūs. Pajuokaujame ir gražiai išsiskiriame. Visai kitaip jauties nei sutikęs žmones rūsčiais veidais, kurie į tave žvelgia kaip į potencialų nusikaltėlį.

Austrijoje tiesiog negalime neaplankyti mūsų draugų, gyvenančių Bad Hall miestelyje. Kadangi jie pensininkai, mums visiems įdomu ar juos palietė „pasaulinė krizė“. Pasakoja, kad buto nuoma (o jie jau daug metų mokėdavo nustatytą vienodą mokestį visus metus) pabrango 50 eurų. Galų gale, sako, jei jau galime sau leisti mažiausiais tris keliones per metus, nėra mums taip blogai. Ką čia ir bepridursi.
Gausus vaišių stalas, kur prie nedidelio stalo virtuvėje sutilpome visi, nuostabus naminis pyragas, 
nesibaigiančios kalbos prie stalo ir nuotraukos prisiminimui saulės nušviestoje terasoje.Trumpas, bet labai šiltas susitikimas….

Pakeliui užsukame į Zalcburgą. Kai kas iš mūsų kompanijos čia dar nebuvę. O man šis miestas gražus ir mielas kiekvieną kartą. Užtrunkame pilies papėdėje. Baltos palapinės (vyksta išpardavimas), kilimais nukloti šalgatviai, tyliai džiazuojantis ansambliukas, patogūs šezlongai, gyvos skulptūros – ir vėl vos gali išsiplėšti iš šio miesto kerų.

Žinoma, suvalgyti nuostabaus skonio dešrelių lauko kioskelyje ir išgerti radlos vienoje iš begalės kavinių,, tai tiesiog garbės reikalas. Buteliuose radla visai ne tokio skonio, kaip patiekiama bokaluose.


Gerokai po pietų jau riedant greitkeliu iš Zalcburgo, užklumpa trumpa, bet galinga liūtis. Jau mąstome kaip čia sustoti ir išlaukti – staiga viskas baigiasi. Kai kas per lietų net nepastebėjo kaip kirtome Vokietijos sieną. Pro langą kalnų papėdėse šmėkščioja pasakų namukai. Vokietija, viena tankiausiai gyvenamų Europos šalių. Sustojame prie didžiausio Bavarijos Chemsee ežero (80 kv.km ) Ežeras garsus salomis. Vienoje iš jų Liudvikas II statėsi sau rūmus, panašius į Versalį, tik dar puošnesnius. Tačiau po 7 statybos metų jis mirė, tad rūmai liko nepabaigti.Salose įsikūrę moterų bei vyrų vienuolynai.

Vakarop atvykstame į Kochel am See miesteliuką (čia nakvosime 3 naktis). Miesčiuko pakraštyje prie pat kalno, kur girdisi kriokliuko šniokštimas, surandame savo laikinąją buveinę.

Vokietijoje nuomojome vadinamus butus (ferienwohnung). Kadangi vokiškai nė vienas nė bum-bum, išskyrus keletą frazių ar žodžių, galvojom, kad turėsim problemų. Susirašinėjant dėl nakvynių pradžioje padėjo vokiškai kalbanti draugė, o vėliau dariausi vertimus internete.Bet šeimininkas angliškai kalba „ a bit“, o iš tikrųjų daug geriau, nei sako kuklindamasis.
Gauname du dviejų kambarių butukus su virtuvėmis. Net nesitikėjome, kad taip čia viskas iki smulkmenų apgalvota. Miegajame prie lovos stovi žadintuvas, vonioje belieka pasidėti tik savo higienos priemones, o virtuvėje, jei yra noro, gali užsiimti kulinarijos šedevrų kūrimu. Net pledai padėti įsisupti vėsiais vakarais sėdintiems terasoje. Sodelis pilnas gėlių. Ganėtinai apleistas, kas visai nebūdinga šiam kraštui, bet labai mielas, tik neapkarpyti medžiai užgožia kalno grožį. Iš antrojo aukšto balkono kalnas atsiskleidžia visu gražumu.
Saulėtas rytas nuteikia puikiai- pasivažinėsime Bavarijos kalnų keliais. Pro langą keičiasi vienas už kitą gražesni vaizdai.

Sustojame panardinti rankas į Walchensee ežero vandenis.

Kelias driekiasi ežero pakrante. Pakeliui pilna traktorių. Tai streikuotojai – kiek supratom, o ir paskui pasidomėjome, vyko streikas dėl pieno supirkimo kainų padidinimo, berods iki 46 euro centų už litrą.

Apie Mitenvaldą knygoje " Žydrojo dangaus kraštas Bavarija"



Kiek tolėliau įsikūręs Garmisch Partenkirchen miestelis garsus 1936 m. čia vykusiomis olimpinėmis žaidynėmis. 1978 m. – Pasaulio slidinėjimo vieta. Žiemomis čia suguža žiemos sporto mėgėjai. Savo laiku čia gyveno. R.Štrausas. Iš tolo, įvažiuojant į miestelį, boluoja slidžių nusileidimo takas. Iš čia norintys gali pasikelti pasigrožėti aukščiausia Vokietijos viršūkalne Zugšpicę. Parkuojamės netoli prekybos centro kažkokioje neasfaltuotoje aikštelėje (ten ir vietiniai stovi), nes nemokama aikštelė pilnutėlė. Nė vieno automobilio lietuviškais numeriais. Stebėtina, bet Bavarijoje matėme tik vieną auto su mūsiškais numeriais, o prie Bodeno ežero nė vieno. O ir ruošiantis šiai kelionei susidarė įspūdis, kad lietuviai mažai traukia šiton pusėn.

Vėl neriame į žavaus miestelio kerus. Ramus, preciziškai sutvarkytas parkas, fontanėliai, žavūs namukai. Aikštėje- sodo ir daržo gėrybių turgus- perkame sunokusių abrikosų. Kur ten mūsų parduotuviniams iki gražiai sunokusių tiesiai nuo medžio. Medinio balkonėlio languose sukasi padabinta eglutė. Tarsi pastūmėti neriame pro apačioje atidarytas duris. Mediniais laiptais į viršų patenki tiesiai į Kalėdinę pasaką.

Eglutės, žaižaruojantys žaisliukai, pro atvirus stalčiukus nyrančios žemyn girliandos, švelni muzikėlė. Čia bet kas gali patikėti Kalėdų Senelio stebuklu. Kad neužsimirštum, ant sienos sukabinti laikrodžiai pradeda mušti laiką. Sukasi figūrėlės, kukuoja gegutės. Laiptais dardame žemyn, kur lauke už keliolikos žingsnių sutinkame savo merginas ir nusiunčiame pasigrožėti Kalėdine pasaka.

Neušvanšteino pilis, Kochelis, Fiusenas ir kitos grožybės knygoje " Žydrojo dangaus kraštas Bavarija"


Renkamės prie įdomios konstrukcijos fontano ir traukame į kitas Vokietijos žemes Badeną – Viurtenbergą – Hohenstaufenų ir Hohencolernų dinastijų palikimą. Šiose žemėse 1386 m. Heidelbergo mieste buvo įsteigtas pirmasis Vokietijos universitetas ir šiandien universitetų šiose žemėse daugiau nei kitose Vokietijos regionuose. Badeno regionas garsėja savo vynuogynais ir gaminamais vynais.

Vaizdai kardinaliai pasikeičia. Išpuoselėti pasakų paveikslėliai baigiasi. Namai supaprastėja.
Nuo Meersburg riedame palei Bodeno ežerą link Bodman-Ludwigshafen. Apsistosime 4 naktims, nes šį butą trumpesniam laikui nenuomavo. Bodeno arba Konstancos ežeras, antras pagal dydį ežeras Alpėse. Plačiausioje vietoje 15 km, o krantų ilgis 74 km. Po ežerą iš miesto į miestą galima plaukioti garlaiviais.Visai palei ežerą driekiasi geležinkelio bėgiai, tad pro traukinio langą vaizdas turėtų būti dar gražesnis. 


Bodman-Ludwigshafen nuomojamės butą. Čia niekas mūsų nepasitinka. Gavau el.paštu nurodymus, kad atvykus nueitumėm į už namo esančią patalpėlę su užrašu „biuras“, surinktumėme nurodytą kodą ir pasiimtumėm raktus nuo buto. Namas naujutėlis, mūsų Vyciokas tokio numerio nepažįsta. Šalia parkingas. Mokamas, 3 Eu parai, nieko nepadarysi. Apačioje picerija. Sugužame pro duris- trijų miegamųjų su svetaine (joje miegojo mūsų merginos), virtuve su indaplove, dideliu vonios kambariu ir dar atskiru tualetu. Butas didžiulis, gali balius rengti.

Didelis balkonas į ežero pusę. Vienintelis minusas- šalia gatvė, bet išgyvensim. Šiukšlių problema vėl iškyla visu svarbumu, nes šį kartą atskirų kibirų nėra, o tik trys nedideli indeliai spintelėje. Pradžioje bandom rūšiuoti, bet viskam vietos neužtenka. Nėra kur ir stiklo dėti. Vienos problemos vargšam lietuviam su tom šiukšlėm.

Susinešę daiktus, išeiname pamaklinėti miestelio gatvėmis. Palei ežerą promenada, prieplaukėlė, skulptūros. Ramu, ramu, žmonių visai nedaug. Mūsų jaunimėlis tupinėdavo vakarais palei ežerą ir vietinėse kavinukėse.

Ryte nudardame link Konstancos. Tai Bodeno ežero centras. Miestas, kurio dalis jau Šveicarijoje. Įvažiavus parkuojamės Dobeles mokamame parkinge. Gerai, kad čia iškart mesdamas pinigėlius, matai kiek laiko gauni stovėjimui. Pro miesto vartus traukiame link miesto įžymybės- katedros, kur susipynę romaninio ir gotikinio stiliaus elementai. Didinga, ramu, pro kažkokias beprotiškai gražias duris patenkame į skliautuotais langais atitvertą koridorių – galeriją.



Miestas nerealiai jaukus, prieplaukoje stovi garlaiviai, kuriais gali paplaukioti nustatytu maršrutu (45 min.- 6,5 Eu), prie ežero parkelyje užkandžiauja senukai vokiečiai, užkandžiauja senukai vokiečiai,sukasi Imperijos skulptūra.




Lauko kavinukės pilnutėlės, gatvėse skamba labai profesionaliai atliekama gatvės muzikantų muzika. Gatvėse pilna žmonių su maišais- vyksta išpardavimai. Gyvenimas verda ir įsuka į save, tad vėl su liūdesiu prisimeni, jog parkavimo laikas eina į pabaigą.

Benaršydamas dar namuose internete, mano vyras rado įdomią vietelę netoli Konstancos. Vieta, kur auginami bizonai bei kitokie padarai. Taip pat pateiktas kavinės meniu. Tai mus sudomino, tad TIC bandom išsiaiškinti kokia tai tiksliai vieta ir kaip ją rasti. Darbuotoja sunkiai kalba angliškai. Tačiau gestų, ištiktukų ir atskirų žodžių pagalba viską išsiaiškinam. Dar gaunam išdidinto mastelio žemėlapį kaip iki ten nusigauti. Riedam Bodmano kryptimi, tačiau kai iki reikiamos vietos lieka keli km, pasukam į žvyruotą miško keliuką. To dar nebuvo! Kelias siauras- maždaug vienam automobiliui, kairėje gilus skardis – ot, galvojam, įlindom, dabar jau neaišku kur nudardėsim. Tačiau po poros km, išlendame i didelę pievą, matosi parkavimo aikštelė (nemokama). Kavinė nereali- vadinasi Bisonstube. Nors į tokią patekus mūsų aplinkoje, kai kurie greičiausiai surauktų nosis. Po didele palapine lauke stovi paprasti stalai su suolais- kai kur paraižyti, kai kur apdaužyti. Šalia apgriuvęs pastatas, už tvoros – laukų padargai. Aptvertoje ganykloje ganosi bizonai, poniai ir kitoks gėris. Kažkur klega paukščiai. Aptarnaujantis personalas- nebejaunikliai ilgaplaukiai rokeriai.

 Meniu nedidukas, bet labai konkretus. Moteriškės užsisako dieviško skonio sriubos, o vyrai sukerta kas karbonadą, kas dešrelių. Skanu nepaprastai, daug ir svarbiausia, pigiau nei miestuose.





Pastato viduje puikiai senoviniu stiliumi įrengta kavinė su superiniais tualetais, vystymo stalu vaikams – taip, kaip ir priklauso. Penktadienio vakarais čia vyksta metalo ir roko gyvos muzikos koncertai.

Prisivalgę nutapnojame pažiūrėti bizonų. Keliukų kryžkelėje nuorodos- netoli pilys ir kitokie įdomūs dalykai. Į kairę – pilis arčiau. Per pasakų filmų miško medžius pilkuoja pilies griuvėsiai. Užkonservuoti- skirti lankymui.
Lipame į kalną- nuo pilies kuorų matosi ežeras, mūsų miestelis, aplinkiniai sodai. Gražu.




Sekančios dienos planas- Šveicarija. Ant Šveicarijos sienos sustojame. Pareigūnas tiesia ranką kad paduočiau dokumentus, bet tuo metu link mūsų skuba, kaip supratau, aukštesnio rango pareigūnas ir sako:“- Litauen, Litauen.“ Prieina, klausia kur važiuosim. Sakau, kad iki Vaduzo. O, tai bankus lankysit? – smagiai teiraujasi. -Komercinė kelionė? Ne, – juokiuosi, – atostogos. Palinki gero kelio ir … nei jiem rūpėjo tie mūsų dokumentai. Degalinėje perkame tą brangųjį kelių lipduką ir paskui jau dalį kelio, atseit, stebimės, už ką taip sumokėjome- nemažai kelių remonto. Tačiau mums laikas brangus- norisi daugiau visko pamatyti, o ne stypsoti keliuose. Kažkur pakeliui sustojame degalinėje. Šalia greito maisto restoranėlis. Kainos šveicariškos, bet paskanauti gabalėlį pyrago nusiperkame. Ką ten gabalėlį – dviese tą gabalą valgome.
Pagaliau pasiekiame vieną šios dienos tikslų – Schaffhausen miestelį. Reino kriokliai.






Privažiuojame iš kairės upės pusės. Čia parkavimas nemokamas. Pasigrožime kriokliais nuo traukinių tiltuko ir patraukiame žemyn. Šiuo metu ten vyksta statybos darbai- bus puikus nusileidimo keliukas , bet visai patogu laipioti pastatytais metaliniais laiptais, kur aikštelėse gali pasigrožėti kriokliu. Perkame kompleksinį bilietą (7,5 Eu) – laiveliu nuplauksime į kitą krantą ( jis ir atgal parplukdo), tada kitu laiveliu plauksime prie krioklių ratu bei dar vienu nuplauksime iki uolos prie krioklių, kur galėsime išsilaipinti. Pakrantės vandenyje pilna didelių tingių žuvų.


Plaukiame ratu link krioklį. Smulkūs lašeliai nuo krioklio aptaško visą valtelę. Spiegimai. Vairininkas šypsosi- jam smagu, kad keleiviams smagu. Apsukame ratuką, o tada valtelė visu greičiu paleidžiama pirmyn į krioklį.Atrodo tuoj panirsime po srove. Per smulkius lašelius nieko aplink nesimato, jausmas nerealus, bet valtelė staiga nusukama į šoną- smagioji atrakcija baigta. Laukiame eilėje į trečiąją valtelę. Mes nespėjame, tačiau pastebime, kad į tą valtelę sulipo nemaža grupė musulmonų šeimų, o vokiečiai ir kitokie „vietiniai“ tiesiog demontartyviai nelipo į valtelę kartu. Sulaukiame trečiosios valtelės ir plaukiame link uolos. Ne taip paprasta užlipti siaurais laipteliais aukštyn- kamštis. Žmonių tiek, kad vos judame. Tačiau kaip smagu jausti ir matyti visai šalia smarkią vandens masę besiverčiančią žemyn. Ant uolos viršaus telpa vos keli žmonės. 




Krioklio įspūdis didesnis žiūrint iš apačios. Privalomos nuotraukos ir vėl vargo vakarienė nusileisti žemyn. Pakerėti vaizdinių parplaukiame atgal į savo krantą. Lipdami laiptais aukštyn gaudome žvilgsniu paskutinius krioklio vaizdus.Ant uolos viršaus telpa vos keli žmonės. Krioklio įspūdis didesnis apačioje. Privalomos nuotraukos ir vėl vargo vakarienė nusileisti žemyn. Pakerėti vaizdinių parplaukiame atgal į savo krantą. Lipdami laiptais aukštyn gaudome žvilgsniu paskutinius krioklio vaizdus.

Mūsų kelias driekiasi palei Ciuricho ežerą. Visi, pakerėti neseniai matyto grožio, vėl godžiai gaudo kalnų bei ežero vaizdus.Pakeliui užkandame.


Pasiekiame Lichtenšteiną – mažytę agrarinę šalį. Porą valandų pasivaikštome po Vaduzą. Savotiškai dera nauji modernūs stiklo statiniai su sena virš miesto iškilusia pilimi. Pilyje gyvena karalius. Kad išgyventų, jis priverstas dirbti, kaip ir kiti gyventojai, ir mokėti mokesčius. Jo mokami mokesčiai skiriami kelių išlaikymui bei reprezentacinėms išlaidom. Toks jau jis tironas. Jau 300 metų ši šalis su niekuo nekariavo.
Miesto centras- pėsčiųjų zona- kavinukės, gausybė bankų, įvairiausios skulptūros, nemaža autobusų stotis, įspūdingo dydžio TIC. Čia galima į pasą įsidėti šalies antspaudą – 2 Eu.



Trumpam užsukame į St. Galeną. Miesto centras 1983 m. paskelbtas pasauliniu kultūrinio paveldo paminklu. Nedidukas mielas senamiestis, universitetas, ryškiai išpaišyti 16-18 a.a buržua namai, apželdinti balkonėliai-terasos. Nedidelis kriokliukas vidury miesto- žavu.

Palei Bodeno ežerą grįžtame į Bodman-Ludwigshafen. Pasigėrime dirižabliu. Juos iki šiol gamina Friedrichshafene. Ten įsikūręs ir dirižablių muziejus. Pakeliui sustojame eiliniame supermakete nusipirkti kokio mineralinio ir šiaip gėrybių. Atsiskaitymas VISA kortelėmis neįmanomas. Mokame eurais, tačiau priima tik popierinius, o grąža atiduoda šveicarijos frankais.

Po dienos įspūdžių ganėtinai nusikalę, tad vakarienę gaminamės iš to, ką turime ( o turime visokių vietinių gardėsių). Kai kas neturi beveik nieko, tad nusiperka apačioje milžinišką picą.

Paskutinė dieną vienbalsiai pašvenčiama apsipirkimams Konstancoje. Kaip į tai nepažiūrėsi, bet nepasinaudoti šitokia proga negalima. Merginas, nes joms kaip visada, daugiausiai visko reikia, paliekame mieste iki vėlumos. Jos paskui grįžta traukiniu. Traukinių eismas puikiai sutvarkytas, kursuoja visą parą.. Likusieji ir apsiperka, ir dar spėja pasėdėti lauko kavinėse bei vėl įsitraukti į magnetinį šio miestelio gyvenimą. Grįžtant patys sau netikėtai, užsukam į Reichenau salą. Tuopom nusodintas kelias veda supiltu pylimu. Sala – Vokietijos šiltnamis. Čia auginama gausybė daržovių. Saloje likęs benediktinų vienuolynas bei nemaža pilis, apsupta nerealaus grožio gėlėtų pievelių.

Pietaujame toje pačioje mūsų atrastoje „Bisonstube“. Šį kartą aptarnauja nereali moteriškė. Metų apie penkiasdešimt, bet labai gerai atrodo. Ryžai rudi dažyti plaukai sukelti į viršų ir bet kaip susegti. Kamufliažinis sijonas, vilnonės kojinės bei kalniniai batai. Sukasi viena, sparčiu tempu aptarnaudama mus bei didelę govėdą čia atvykusių su vadovais moksleivių. Aplinka neįtikėtina. Vėliau su ja pasikalbame. Darbas šioje kavinėje tai jos hobis- padeda draugams. Lietuvos, nežino, bet pasigiria, kad moka kai ką rusiškai. Vėl aiškinimai, kad lietuviai nekalba rusiškai. Jai tai keista. Ką darysi. Vycioko bendram žemėlapyje parodom kur yra Lietuva- jai tai tikrai įdomu.

Grįžę pakuojamės daiktus, kurių padaugėjo tiesiog geometrine progresija. Bevažiuojant Čekijos greitkeliu vėl sustabdo muitininkai ( sekėsi gi mums šį kartą). Saulė arti laidos, o „kruta“ muitininkė beveik baltai nusidažiusi plaukus nosį pasibalnojusi juodais saulės akiniais. Čia jau ne Austrijos mutininkai – mandagumo nė ženklo. Pasas nubloškiamas vairuotojui ant kelių, jiems rūpi tik automobilio dokumentai. Klausia iš kur važiuojam. Lichtenšteino. Na ką dar gali pasakyti. Ir vėl seka ganėtinai keisti klausimai. Ar vežatės alkoholio ir kiek? Čia tai jau tikrai nustebina, nes ES leidžiami kiekiai bijau, kad galėjo nebesutilpti į mūsų autobusiuką. Atsakom, kad vežamės būtent čekiško alaus ir „Hruškos“. Klausia ar turim cigarečių. Taip ir norėjosi mano vyrui pakišti muitininkui cigarečių pakelį pirktą Vokietijoje. Juk visose šitose šalyse rūkalai brangesni nei pas mus. Bet neverta su jais prasidėti. Grįžtant nakvojame Hradec Kralove, o paskui laukia kankinančiai ilga kelionė per Lenkiją. Kažkodėl šį kartą važiavome atgal labai jau ilgai- namie buvome tik 5 val. ryte. Ties Augustavu teko gerokai numesti greitį, nes prie pat kelio besiganančios stirnų kaimenės saugumo jausmo nesuteikė. Nesinorėjo nemalonumų kai namai jau visai šalia.

Grįžtant visą kelią dalijomės įspūdžiais ir priėjome vieningą nuomonę, kad ir vėl norėsime grįžti į Vokietiją. Juk prie Bodeno ežero liko tiek daug neaplankytų nuostabaus grožio vietelių, o Bavarija tiesiog negali palikti abejingais nė vieno. Liko nepamatyti mažyčiai gražulyčiai miesteliai, gamtos kampeliai, liko tiek daug neišvaikščiotų kalnų kelių

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą