Ankstesnę dalį rasite čia 9 diena: Atėnai Ryte daugelis atsikėlė nelabai gerai išsimiegoję, nes kondicionieriai (čia bendra kondicionavimo sistema) buvo išjungti, o atsidarius langus, iš gatvės sklido pakankamai didelis triukšmas. Laimėjo tie, kurie gyveno kuo aukščiau ir langais į šoninę gatvelę. Pasirodo, kai kas dar vakare įsigudrino nukulniuoti iki Akropolio papėdės ir pataikė į prostitučių negrių kvartalą.
Ryte įsėdus į autobusą, daugumos balsų sąskaita buvo nuspręsta, kad važiuosime link Peloponeso pusiasalio ilgesniu, bet gražesniu keliu. Pakeliui dar ir nusimaudysime laukiniame pliaže. Tai buvo ta siaubinga diena, kai beveik visą laiką praleidi autobuse. Vienintelis, kas praskaidrino šį kiurksojimą autobuse – pajūrio vaizdai. Žinoma, gražūs vaizdai gerai, bet nemanau, kad sustojimas pasimaudyti laukiniame pliaže atperka ilgą buvimą autobuse. Ypač, kai po pasimaudymo dar keturias ilgas valandas reikia vėl praleisti autobuse. Maudynių sustojame pliaže, į kurį patekti reikia lendant po spygliuota viela takeliu, arba, rizikuojant nučiuožti per akmenis, lipti stačiu šlaitu žemyn. Prie vieno medžio surandu kalnų ožio ragus ir atnešu parodyti vyrui. Visiems pasidaro labai smagu, pašmaikštavimai nesibaigia visą dieną.
Kaip visada, pasiūlymas vykti į Graikiją autobusu iš mūsų kelionės organizatoriaus, nukrito kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kelionė beveik tik po metų, o apsispręsti reikėjo tuojau pat. Daug negalvoję, kaip ten bus po metų su atostogom, su vyru prabalsavom – už. Laukimas neprailgo, nes per tą laiką spėjome ne į vieną kelionę išsiruošti.
Makedonija, kaip tarpinė stotelė, buvo įtraukta į mūsų kelionės po Graikiją planus, vadinamajam autobuso “atstojui”. Dėl tebesitesiančių nesutarimų su Graikija dėl valstybės pavadinimo (viena iš Graikijos provincijų taip pat vadinama Makedonija) šalį vadina „Buvusi Jugoslavijos respublika Makedonija“.
Makedonija, tiksliau makedoniečiai, savo įdomiąją pusę parodė tik įvažiuojant į šalį – muitinėje. Jaunos pasienietės, įlipusios į autobusą patikrinti pasus, pirmas klausimas buvo, ar turime eurų. Žinoma, turėjome mes jų, bet ji norėjo, kad nedidelę sumelę (10 EU) jai padovanotumėme, tiksliau – duotumėme kyšio.
Ramaus gyvenimo čia nedrumsčia didmiesčio triukšmas. Nedidelis, bet spalvingas kaip “kermošiaus” meduolis, aštuntas pagal dydį Vengrijos miestas, geriau būtų vadinamas miesteliu. 86 km pietryčių kryptimi nuo Budapešto, tarp Dunojaus ir Tysos, “auksinių smėlynų” pakraštyje, stūkso Kečkemeto miestelis. Išsaugojęs viduramžišką mažų miestelių dvasią, jis kviečia pasimėgauti ramybe ir jaukumu. Pirmyn pro persikų, abrikosų, obuolių ir vynuogienojų plantacijas, padabintas lyg netyčia išbarstytais aguonų laukais. Pro miestelio pakraštyje stūksančią Pepsi Cola gamyklą bei Tesco ir kitus prekybinius centrus, patenkate į miestelio centrą.
9 diena: Atėnai
