Graikijos miestai, kalnai ir jūros ( I dalis )

Kaip visada, pasiūlymas vykti į Graikiją autobusu iš mūsų kelionės organizatoriaus, nukrito kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kelionė beveik tik po metų, o apsispręsti reikėjo tuojau pat. Daug negalvoję, kaip ten bus po metų su atostogom, su vyru prabalsavom – už. Laukimas neprailgo, nes per tą laiką spėjome ne į vieną kelionę išsiruošti.

1-3 dienos:
Dardame Lenkijos keliais, o prieš akis ganėtinai sunki šešiolikos dienų kelionė. Diena ilga, tad užtenka laiko susipažinti su bendrakeleiviais. Smagu, nes dalį keliautojų jau pažįstu (teko ankstesnėse kelionėse susidurti). Jau naktį išsilaipiname pernakvoti Slovakijoje, miestelyje Liptovskij Mikulaš. Krentame į lovas, nes kėlimasis ketvirtą ryto ištęsė dieną iki begalybės. Ryte, pažvelgus pro langą matosi kalnai, bet pats miestelis negražus ir nejaukus. Paskui paaiškėja, kad netoliese slūgso didelis dirbtinis vandens telkinys (kaip mūsų Kauno marios) nuostabiomis pakrantėmis, o šalia įsikūrę visokie vandens parkai (žymioji Tatralandia taip pat), sveikatos ir sporto kompleksai. Šaunuoliai vairuotojai jau prausia mūsų autobusą, kad pro švarius langus galėtumėme gėrėtis vaizdais. Tiesiog negaliu nepagirti mūsų vairuotojų, su kuriais visas tas kelionės dienas teko kartu bendrauti. Tokių šaunių, paslaugių, su sveiku jumoru, besidominčių lankomais objektais vairuotojų ne visada sutiksi.
Vengrijoje netikėtai užsukame pasigrožėti Kečkemeto miesteliu, Serbija nustebina puikiai sutvarkytais keliais, apšviestomis autostradomis ir moderniai įrengtomis degalinėmis. Dar prieš porą metų nieko panašaus nemačiau. Makedonijoje vairuotojai ilsisi, tad turime laiko apžiūrėti Skopje.Makedonijoje vairuotojai ilsisi, tad turime laiko apžiūrėti Skopje Trečios kelionės dienos vėlų vakarą įvažiuojame į Graikiją – nemokamas dievų, didvyrių, vardų, vaizdinių ir metaforų kasyklas. Džiaugsmingi šūksniai – nors per langus nieko nesimato, bet mūsų kelionės tikslas jau pasiektas.

4 diena: Salonikai
Pernakvojame Halkidonos miestelyje viešbutyje “Kornilos”. Neblogas viešbutis, tik šalia -pagrindinė magistralė, tad triukšmas nuo gatvės pakankamai didelis. Pramiegame, nes kažkodėl dingo mobiliojo garsas. Įlekiame pusryčiauti, kai iki išvažiavimo lieka 15 min. Pavalgau turbūt per kokias keturias minutes ir lekiu į kambarį krautis išdėliotų daiktų. Kartais savotiškas adrenalino kiekis neblogai suveikia, nes spėju ir galvą išsiplauti, ir daiktus susimesti, ir maistą iš šaldytuvo į šaltkrepšį sudėti. Šioje kelionėje eilinį kartą įsitikinau šaltkrepšio privalumais, nes visą dieną gėrimai ir vaisiai išlikdavo šalti. Problemų beveik nebuvo, šaldytuvus rasdavome beveik visuose viešbučiuose atšaldyti elementams. Paskutiniu atveju galima pasiklausti pas registratorių ar neturi kokio šaldiklio. Iš to strioko pamirštame vyro striukę, tačiau susiskambinus, kitą dieną be problemų ją atsiimame, juolab, kad visai nereikia išsukinėti iš kelio.
Neužilgo įvažiuojame į Salonikus (arba Tesalonikus). Miestas labai senas, įkurtas net 315m. pr. Kr. karaliaus Kasandro, bet senųjų statinių išlikę visai nedaug. 1917 m. didelis gaisras beveik visai suniokojo šį miestą. Sunku pasakyti ar patiko šis miestas. Greičiausiai ne, nes manęs visai nežavi tos naujos netvarkingos modernios statybos. Be to, namai kažkokie apšiurę, o antenos, saulės baterijos ir vandens bakeliai ant stogų padidina betvarkės įspūdį. Nors kažkokio jaukumo pačiame mieste yra. Gal todėl, kad jis prie jūros, kaip ir mūsų Klaipėda. O ir pagrindinės gatvės trys – kaip ir Klaipėdoje.
Kabarojamės laipteliais ir stačiomis gatvelėmis link Akropolio. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl taip darėme, nes autobuso aikštelė yra prie pat Akropolio. Akropolyje savo laiku gyveno tik turtingieji, o žemesnės klasės kurdavosi apačioje, formuodamos gyvenvietę.

Nusileidę, privažiuojame prie paminklo Aleksandrui Makedoniečiui. Kaip visada- jeigu vadas, tai ant žirgo, bet paminklas jūros fone žiūrisi labai gražiai. Pėdiname pakrante link Baltojo bokšto, XV a. Venecijos meistrų statinio

Pakeliui seni dėdulės graikai ramiai sau žvejoja visai nekreipdami dėmesio į turistus. Galima su jais pasikalbėti apie žvejybą, ir visai nesvarbu, kad jis kalba graikiškai, o tu lietuviškai. Svarbu bendra tema ir geranoriškumas

Pagal privalomąją programą aplankome Šv. Dmitrijaus baziliką (turbūt viena gražiausių, mūsų lankytų), jos rūsius, Šv. Georgo rotondą (išlikusios mozaikinių freskų dalys) ir kasinėjimus vidury miesto, kur kažkada buvo senasis miestas. Matosi buvusi turgaus vieta, teatras. Čia vykdavo miesto teismas – viskas kartu, didelėje miesto aikštėje

Salonikuose, o ir kituose Graikijos miestuose paprastai pastatų pirmuose aukštuose įsikūrusios parduotuvės: avalynės parduotuvė, vaistinė, optika, drabužių parduotuvė, kosmetikos parduotuvė, optika, vaistinė ir t.t. Tarp jų įsiterpia įvairios tavernos, restoranėliai ir saldumynų parduotuvėlės. Eismas labai intensyvus, gausybė motorolerių. Gatvę pereiti nėra taip paprasta, nes graikai ne visada paiso raudono šviesoforo signalo

Labai daug jaunimo, nes Salonikuose įsikūręs vienas didžiausių Graikijos Aristotelio vardo universitetų. Didžiulis universiteto miestelis ganėtinai šiuolaikiškas, bet nejaukus. Visi pastatai daugiaaukščiai, purvinais langais. Na, nėra ten tokios auros, kaip senuosiuose universitetuose. Mokslas Graikijoje kainuoja labai nedaug, tad mokosi, kas tik netingi. Be to, neišlaikius egzaminų, niekas neskuba studentų pašalinti iš universiteto. Gali mokytis tiek laiko, kiek tau reikės studijoms pabaigti. Nors iki žilos senatvės. Paskaitas lanko kaip kas nori. Vadovėliai, maitinimas studentams taip pat nieko nekainuoja, kaip ir įvairių muziejų bei archeologinių objektų lankymas, neskaitant kitokių privilegijų. Tačiau, nežiūrint į visokias studentams teikiamas lengvatas, jie labai aršiai kovoja už savo teises. Jeigu tik kas sugalvoja naują dalyką, kuriam nepritaria studentai, tuojau pat organizuojamas streikas, blokojuomi įėjimai į universitetus ir… studentai laimi.

Didžiuliai šunys, katės ir besiblaškantys balandžiai tiesiog neatsiejama Graikijos dalis. Jie labai draugiški ir tikrai nėra tokie alkani, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Padėto įvairaus maisto ir gėrimo spalvotuose dubenėliuose radome ne vienoje vietoje. Tačiau skanesnį kąsnelį jie vis tiek bando iškaulyti.
Darosi karšta, nors jau spalio mėnuo. Tad tingiai paslampinėję gatvėmis nutariame skaniai papietauti vietiniame restoranėlyje (pagaliau paragavome tikrų graikiškų salotų ir žuvies!). Įdomu stebėti kaip kai kurie restoranėliai ir tavernos medžioja sau klientus. „Medžiotojo“ vaidmenį atliekantys vyrukai tiesiog turi telepatinių sugebėjimų atskirti potencialius klientus. 99% kvietimų prisėsti prie stalelio baigėsi sėkmingai. Mes irgi buvome sėkmingos medžioklės rezultatas, nors, aišku, tam buvome iš anksto nusiteikę.
Vergina
Skaniai ir gausiai papietavę traukiame link autobuso ir vykstame 85 km nuo Salonikų į Verginą. Vaizdai už lango ganėtinai neįdomūs, pakelėse pilna šiukšlių. Matomai, kaip ir visi pietiečiai, graikai mažai kreipia dėmesio į tokius dalykus. Gal todėl jie tokie atsipalaidavę, patenkinti ir niekur neskubantys. Net į darbą jie galutinai susirenka tik apie 11 val., o neužilgo ir siesta.
Atvykstame į Verginą, mažulytį miestuką, buvusią caro Perdikto sostinę, kurį išgarsino 1861 m. prancūzo Leono Eze kasinėjimai. Buvo atkasti rūmai, o vėliau ir garsusis Filipo II Makedoniečio kapas. Norintys, perkasi bilietus (6 EU) ir traukia į muziejų, o aš su vyru nutariame apsižvalgyti miestelyje, prisėsti vietinėje tavernoje ir pailsinti sutinusias kojas ( kažkodėl šitoje kelionėje labai tindavo kojos). Be to, nesame dideli kapaviečių gerbėjai.
Gerokai įkaušęs baro savininkas patiekia šalto alaus, o pats tuo tarpu prisėda ant baro kėdutės ir stebi savo augintinį – mažą kanarėlę. Būrelis paukščių smarkiai ginčijasi dideliame krūme. Kažkas su traktorėliu veža pro šalį šakas, keli lankytojai užėję į barą užsisako kavos ir ouzo (anyžinės degtinės). Po Salonikų – tokia ramybė, kad visai nesigailime nėję apžiūrėti valdovų kapų.

Leptokaria
Nakvynei sustojame miestelyje Leptokaria jaukiame viešbutyje“ Mousos“. Iki jūros su smėlėtu (daugiau niekur tokio neradom) paplūdimiu apie 300 metrų. Šeimininkas Stratos mus sutinka labai svetingai. Mūsų kelionės organizatorius čia jau anksčiau nakvojo. Ant sienų dauguma informacijos iškabinta lenkų kalba. Beje, ir pačiame miestelyje taip pat. Pasirodo, čia atostogauja nemažai lenkų turistų. Kaip skelbia viešbučio lankstinukas – pro bet kurį langą, galite matyti Olimpo kalną.Deja, tamsu ir nieko nematome, tačiau ryte lankstinuko pažadai pildosi. Iš tikrųjų Olimpas toks didelis, kad matosi tikrai pro visus langus. Graikų Dievams nereikėjo stogo virš galvos, jie gyveno gamtoje.
Nustebina mus ir pusryčiai. Pasirinkimas toks, kad prisišveičiame pusei dienos. Matosi, kad įpratę maitinti lenkų turistus, nes patys graikai, kiek girdėjome, pusryčių beveik nevalgo. Išvažiuojant liepia prisiminti kambarių numerius, kur gyvenome, nes į šį viešbutį dar grįšime. Ir ką galvojate? Grįžtant kai kas net savo pamirštą sūrį rado šaldytuve. Net lovos liko paklotos taip, kaip jas ir palikome.

5 diena: Meteorai
Ši diena tikrai įsimintina. Važiuojame į Meteoro vienuolynus. Kiek priaikčiota, kiek susižavėjimo išlieta beveik kiekvieno, kuris ten pabuvojo, atsiminimuose. Galiu tik pacituoti vienos savo bendrakeleivės žodžius: „Dabar jau ir numirti galima.“ Ir kodėl jie vis dar neįtraukti į pasaulio stebuklų sąrašą? 14 a. čia atkeliavęs vienuolis Atanazijus aukščiausioje viršūnėje (625 m aukštyje) įkūrė pirmąjį vienuolyną. Man labai graži legenda, kad į uolos viršūnę jį nuskraidino erelis. Kaip pirmieji vienuoliai patekdavo į stačių uolų viršūnes ir kaip jiems pavykdavo į tokį aukštį užkelti statybines medžiagas – vis dar paslaptis. Anksčiau ir turistai į šiuos vienuolynus galėdavo patekti tik padedami vienuolių ir sudėtingos virvių, krepšių ir keliamųjų įrenginių sistemos. Dabar nuo Kalambakos miestelio veda puikus asfaltuotas kelias.

Jau grįžtant namo, kada mūsų kelionės organizatorius prašė pareitinguoti mūsų lankytas vietas – Meteorai vienareikšmiškai atsidūrė pirmoje vietoje. Ten reikia pabūti ir tai pamatyti. Šitokia didybė. Amžina. Nepaprastos formos kalnai. Aukštis didelis – tiesiog vietomis pakerta kojas, bet vaizdai tokie, kad pamiršti visas savo baimes.

Čia puikiai gali suprasti pravoslaviškas tiesas (manau tai tinka bet kokiam tikėjimui): vienuolynas – vieta, kur susilieja dangus ir žemė, vienuolynas – nepasiekiamos begalybės pradžia, iš kur nepertraukiamas maldų srautas trumpiausiu keliu pasiekia Dievą, iš kur lengviausia kreiptis į amžinybę… O dar kamarėlė, kur pro duryse išpjautą langelį matosi atsiskyrėlių palaikai ( išilgai sienų ant lentynų sudėtos pageltonavusios kaukolės ir kaulų krūvos).

Nuostabiai išsilaikiusios 16a. freskos Didžiųjų Meteorų vienuolyne. Besigrožint išgirstame įdomaus pasakojimo nuotrupas ir prisišliejame prie rusakalbių ekskursijos (gidas graikas). Galvoje sukirbėjo mintis – kad mums tokį gidą. Žinios pateikiamos su tokiu užsidegimu, kad nevalingai seki iš paskos ir nori išgirsti daugiau ir daugiau. Istorija persipina su filosofiniais ir dvasiniais išvedžiojimais bei palyginimais, negali atsiklausyti. Gido vardas Piotr – taip jis prisistato. Paprašome su juo nusifotografuoti. Mielai sutinka, o sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, pareiškia, kad Vilniuje turi nemažai draugų, sudainuoja posmelį „Ant kalno mūrai“. Negana to, pareiškia, kad, jeigu norime, gali pacituoti ir Maironį. Be galo malonu tai girdėti. Kažkur, už tūkstančių kilometrų su svetimtaučiu šnekėtis apie Maironį. Net minties tokios nebuvo ( su skrybėle)

Nusileidžiame šiek tiek žemiau, kur pro kalnų plyšius atsiveria nepaprasta panorama į vienuolynus, apačioje pritūpusį Kalambakos miestelį. Karstomis uolomis kaip ožiai ieškodami vis gražesnių kadrų, o laikas nenumaldomai bėga. Mažai tokiai vietai nepilno pusdienio, labai mažai. Aplankytas tik vienas (bent jau pats didžiausias, įėjimas 2 EU) vienuolynas, o ir vaizdais neatsigėrėta iki soties.

Metsovas
Negalėdami sulaikyti patirtų įspūdžių kalbamės visą kelią. Autobusas ūžia kaip avilys. Pakeliui dar pamatome kaip keli alpinistai ropščiasi į šalia Meteorų esančiu kalnus visiškai tiesia briauna. Pakeliui driekiasi medvilnės laukai, todėl išlipame kas pačiupinėti, kas nufotografuoti, o kas ir prisiskinti. Po tokių potyrių kelias iki Metsovo miestelio neprailgsta. Pakeliui pravažiuojame aukščiausią (1705 m) Graikijoje Kataro perėją.
Metsovas, turistų pamėgtas kalnų kurortas, įsikūręs daugiau nei 1 km aukštyje. Osmanų laikais Metsovo gyventojai prižiūrėjo Kataro perėją. Tarp jų protėvių buvo nemažai plėšikų, kuriais savo laiku garsėjo šie kraštai.
Metsovas -mažas, kompaktiškas, be galo jaukus, šviesaus medžio langinėmis ir durimis, netipiškas Graikijos miestelis. Didelė dalis kalkakmenio namų stogų dengta skaldytu akmeniu.

Gatvelės grįstos akmenimis. Gyventojai, apsirėdę tautiniais drabužiais, miesto aikštėje pardavinėja suvenyrus ir, tik čia matytas, drožinėtas piemenų lazdas. Patinka man klaidžioti tokių miestelių siaurutėmis gatvelėmis, kur atrodo beveik už kiekvieno kampo laukia kažkoks netikėtumas. Tas laiko trūkumas tiesiog žudo – turim tik pusantros valandos, o reikėtų ir pavalgyti. Gerai, kad apie centrinę aikštę pilna tavernų. Palikusi savo vyrą vienoje iš tavernų bendrakeleivių kompanijoje valgyti ožio sriubos, patraukiu gatve žemyn.

Randu muziejų, o takelis veda į vienuolyną, kur girdėjau, lankytojai labai laukiami. Bet laiko mažai ir negaliu sau leisti tokios prabangos kaip vienuolyno lankymas. Grįžtu per miniatiūrinį parkelį, kurio papėdėje mielų meškučių skulptūrėlė. Pakeliui prigriebiu pasisotinusį vyrą ir lendame gilyn į miestelį.

Atrodo, kad vaikštome po paveikslėlį. Net keista, nėra visai Graikijai būdingų šiukšlių krūvų ir šiaip netvarkos. Pasirodo, žiemą čia net būna sniego. Netikėtai surandame visai nemažą supermarketą. Už pusantro euro nusiperkame litrą jauno vyno plastmasiniame butelyje. Vėliau važiuojant autobuse vyksta degustacja ir visi vieningai nusprendžiame, kad jis visai neprastas.
Kelias vingiuoja kalnų keliais, o apačioje matosi naujai tiesiama autostrada. Ateityje vairuotojams tai sutaupys daug laiko. Kelias veda link Janinos, kuri klestėjo Osmanų laikais. Janina įsikūrusi prie didžiulio ežero su salomis. Salų pakrantėse vakaro saulės spinduliuose tyliai murkso balti namukai ir pakrantėse prišvartuoti laiveliai. Pakeliui matėme nemažai nedidelių gaisrelių. Keista, bet niekas jų ten negesina. O ir kam? Juk gaisrelis plinta į kalną, o aukščiau akmenys – reiškia pats natūraliai pasibaigs. Aišku, dideli gaisrai, kurie siekė gyvenvietes – kitas reikalas.

Amfilochia
Nakvojame kurortiniame miestelyje Amfilochia, viešbutyje “ Amvrakia“. Čia dėjosi keisti dalykai. Nors ir ant jūros kranto, viešbutis prie pat gatvės (jūra iš karto už gatvės), per kurią eina krovininių automobilių srautas. Tik nedidelė dalis langų – ramesnėje pusėje. O dar dalies kambarių langai išeina į uždaro šulinio kvadratinio metro dydžio kiemelį, kuriame ūžia įvairūs agregatai. Kambariuose tvanku, bet dėl triukšmo neįmanoma atidaryti langų. Galima įsijungti kondicionierių, bet nėra pultelio. Nėra ir antklodžių, tik paklodės. Registratūroje gali gauti pasirinktinai – arba pultelis, arba šiltesnė antklodė. Vyksta kova, nes reikia ir vieno, ir kito. Apie vidurnaktį reikalai šiaip ne taip išsisprendžia. Nesusipratimus bent jau atperka gana neblogi pusryčiai ir vaizdas į jūrą, nors tas automobilių gaudimas nekelia jokio susižavėjimo. Tik atvykus, kai kas sumąstė jau sutemus išsimaudyti. Visa laimė, kad nesugalvojo bristi, nes iš ryto pamatėme gausybę jūros ežių prie pat kranto.

Sekanti pasakojimo dalis čia