9 diena: AtėnaiRyte daugelis atsikėlė nelabai gerai išsimiegoję, nes kondicionieriai (čia bendra kondicionavimo sistema) buvo išjungti, o atsidarius langus, iš gatvės sklido pakankamai didelis triukšmas. Laimėjo tie, kurie gyveno kuo aukščiau ir langais į šoninę gatvelę.
Pasirodo, kai kas dar vakare įsigudrino nukulniuoti iki Akropolio papėdės ir pataikė į prostitučių negrių kvartalą.
Susirinkę visi drauge patraukėme į Kerameikos. Didelę dalį įžymybių Atėnuose galima apeiti pėsčiomis, nes jie išsidėstę aplink Akropolį. Kadangi sekmadienis – muziejų lankymas nemokamas. Verta įsidėmėti, nes Atėnuose patys brangiausi muziejai. O paprastomis dienomis galima nusipirkti kompleksinį bilietą 4 dienoms, kurio dėka sutaupysite pinigų ir galėsite apžiūrėti Akropolį, Kerameikos, Agorą, Dioniso teatrą, romėnų forumą ir Dzeuso Olimpiečio šventyklą. Bilietą galima nusipirkti bet kurioje iš paminėtų vietų.
Kerameikos – pačios žymiausios pirmosios miesto kapinės. Ganėtinai jauku, daug gražių paminklų, kurie datuojami net 4 a. pr. Kr. Antikos laikais aplink kapines kūrėsi puodžiai, nuo ko ir kilo šios vietovės pavadinimas. Šalia muziejus, kur savo akimis galima įsitikinti antikinės tapybos kokybe. Tai nėra turistų gausiai lankoma vieta, tačiau pasižiūrėti tikrai verta.
Greta esančioje gatvėje savo prekybą pradėjo sendaikčių ir monetų pardavėjai. Gaila, kad nėra laiko paslampinėti pro prekystalius. Čia galima rasti tikrai įdomių daikčiukų ir retų monetų.
Pro gatvės prekeivius traukiame link Akropolio, kurio papėdėje driekiasi senovės Graikijos Agora – senasis prekybos ir civilinio gyvenimo centras. Kažkada čia vaikštinėjo ir vedė savo nesibaigiančias kalbas didieji filosofai Platonas ir Sokratas. O Sokratas visų pasmerktas ir nusivylęs gyvenimu nusižudė būtent Agoros kalėjime išgėręs nuodų.
Visa Agoros erdvė pilna antikinių pastatų griuvėsių. Atstatyta tik Atalos stoja – pailgas stačiakampio formos senovinis graikų statinys (kolonada) . Šioje vietoje Lietuva pasirašė stojimo į Europos sąjungą dokumentus. Anksčiau tai buvo senovės Graikijos gyventojų mėgstama pasivaikščiojimų vieta, tuo pačiu tarnaujanti ir kaip municipalinis ofisas, ir kaip prekybinė erdvė. Šalia – Areopagas – kalva, ant kurios antikiniais laikais vykdavo teismai.
Jau įdienojus lipame į Akropolį. Saulė plieskia, karšta. Daugybė žmonių per nuglūdintus iki blizgesio laiptelius, nenutrūkstama eile eina auštyn. Ne sezono metas, o šitiek turistų. Tai kas tada darosi sezono metu? Didelis gelsvas šuo ramiai miega išsidrėbęs ant laiptelių ir net sapnuoja. Jam nė motais žmonės, o šie pagarbiai apeina aplinkui.
Lendame pro Beule vartus, kur prieš akis atsiveria visa Akropolio ir miesto panorama. Kairėje Kariatidės, tačiau tai tik kopijos, nes originalai saugomi Akropolio muziejuje.
Dešinėje – Atėnės Nikės šventykla. Partenonas apstatytas įvairiais pastoliais. Kiek pamenu, tai visose Akropolio nuotraukose nuolat matydavau pastolius ne vienoje, tai kitoje vietoje. Įdomu, nes graikai ypatingai istoriniu paveldu nesirūpina. Jo čia tiek daug, kad pulti kažką atstatinėti ar pilnai atkasinėti neužtenka nei noro, nei jėgų. Tolumoje matosi Likavito kalva – pati aukščiausia miesto vieta (277 m). Apaugusi miškeliu ir papuošta baltutėle Šv. Georgijaus bažnytėle – nuo jos atsiveria puiki Atėnų panorama.
Viską apėjus leidžiamės į parkelį , kur medžių pavėsyje ilsisi ir šunys, ir žmonės. Šalia esančioje kavinėje pardavinėja gaiviuosius gėrimus. Šaldytų sulčių stiklinės kaina 4,5 Eu, kai tuo tarpu mieste ją nusipirksi už 1- 1,50 EU. Sekmadienį čia veikia ir valiutos keitykla.
Reikėjo mums į Akropolį keliauti iš pat ryto, kada dar visai nekaršta, o paskui leistis į miestą, kur galima rasti pakankamai pavėsio. Nuvažiuoti galima metro, juolab, kad didelė dalis važiuoja ne požemyje, tad galima apžiūrėti miestą. Pirmoji metro linija atidaryta 1869 m. Metro labai tvarkingas, informatyvus: stotelių pavadinimai pranešami tiek graikų, tiek anglų kalba iš anksto. Vienkartinio bilieto kaina 0,80 Eu. Veikia nuo 5 valandos ryto iki vidurnakčio
Nusileidę žemyn ir kiek paėjėję, prieiname Dzeuso Olimpiečio šventyklą, tačiau po Akropolio jau nesinori nieko. Mūsų būrelis pamažu sklaidosi.
Mes dviese patraukiame link Plakos, pakeliui sustodami pailsėti nacionaliniame Atėnų parke. Tai tikra atgaiva miestiečiams, nes tai vienintelis didelis parkas mieste. Tikra oazė, veikianti nuo aušros iki sutemų. 1830-1860 m.m. šis parkas buvo sukurtas Karaliui Otonui ir karalienei Amalijai. Šiandien čia auga virš 500 rūšių augalų, įrengtas nedidelis tvenkinėlis, zoologijos sodas, botanikos muziejus, vaikų žaidimo aikštelė.
Visai šalia – tik perėjus Amalijos gatvę, patenkama į Plaką – siaurų, grįstų akmenimis gatvelių labirintą – senąją Atėnų dalį. Plaka- tai minios turistų ir kalnai suvenyrų parduotuvėlių. Akis galima paganyti ir į išlikusius turkų valdymo laikų statinius ir senesnius, neoklacisizmo stiliaus pastatus. Neriame tiesiai į Plakos gilumą, nes sekmadienį (parduotuvės ir centrai nedirba) tik čia galima nusipirkti suvenyrų, batų, kailinių ir visokių mielų dalykų. Tik nepamirškite derėtis.
Nusivarome nuo kojų galutinai, tad grįžtame metro į viešbutį. Papietaujame toje pačioje šalia įsikūrusioje tavernoje, kur nemokamai leidžia pasinaudoti internetu. Apdulkėjęs kompiuteris stovi tiesiog lauke, tačiau internetas veikia kuo puikiausiai.
Šiek tiek pailsėję, vakare nuvažiuojame į Sintagmos aikštę – miesto gyvenimo centrą.Aplinkui įsikūrę viešbučiai, bankai, ministerijos ir aviakompanijų biurai, naktiniai klubai ir barai. Gyvenimas čia verda visą parą – pilna jaunimo, šunų ir turistų. Aikštėje stovi Graikijos Parlamento pastatas. Šalia – kapas Nežinomam kariui, prie kurio visą parą budi gvardiečiai. Gvardiečių pasikeitimas – mėgstama turistų atrakcija, vykstanti kas valandą. Vadinami jie evzonais, apsirengę keista uniforma, primenančia graikų partizanų kostiumą. Raudona feskos spalva reiškia kraują, kovotojų pralietą už laisvę, 400 klostelių ant sijonėlio – 400 metų turkų jungo, o juodas diržas – žuvusiems kariams atminti. Vis tiktai keisti tie graikai – ir sudėk tu man tragiškus šalies įvykius į klostuotą sijoną. Keisti ir batai- mediniai sabo ( kalnuose besislapstantiems partizanams, tiesiog nebuvo iš kur paimti kitos avalynės), pakalti metalinėmis vinimis ir dar su juodu bumbulu. Ant kairiojo peties masyvus karabinas. Tiktai marširuoja jie kažkaip keistai – dešinė ranka keliama aukštyn, o kairė koja tuo metu trepsi vietoje, paskui tą koją iškelia tiesiai ir porą sekundžių palaiko ore. Gal tie jų žingsneliai turi kokią reikšmę? Niekur negalėjau sužinoti.
Paslampinėję aplink Sintagmos aikštę ir neradę nė vienos veikiančios parduotuvėlės, nusiperkame mineralinio spaudos kioskelyje. Kioskeliai veikia labai ilgai ir juose galima nusipirkti ne tik įvairios pasaulio spaudos, gėrimų, bet ir aspirino.Traukiame link viešbučio, nes kitą dieną keltis reikės 5 ryte.
10 diena Santorinas
Apsimiegoję, negavę nugvelbtų pusryčių, pamažu ropščiamės į autobusą. Mūsų laukia ilgas kelias iki Santorino salos. Pakeliui pabandome žaisti žaidimą : atspėk kur baigiasi Atėnai ir prasideda Pirėjus. Orientyrų jokių, tad niekas ir neatspėja.
Pirėjuje sėsime į keltą ir 8 valandas plauksime iki salos (bilietas pirmyn- atgal 45 EU – nuolaida grupei). Uostas milžiniškas, laivų begalė. Savo keltą surandame gana greitai. Daiktus, kurių reikės per visą plaukimo laiką imame su savimi, nes autobusas stovės žemutiniame denyje, kur paskui niekas neįleis. Galiu patarti pasiimti miegmaišį ar kokį pledą– tikrai pravers. Maisto taip pat vertėtų pasiimti, nes jei plaukiate ne biznio klase – kavinėje maistas labai neskanus ir brangus. Paslaugūs stiuardai mikliai patikrina bilietus.
Išsibarstome po keltą kas kur. Vieni eina miegoti į dideles kajutes su minkštom sužymėtom kėdėm. Čia mažai užimtų vietų, tad sėdi kas tik nori. Bandau ir aš ten pamiegoti, bet nelabai patogu. Išlendu į denį, kur pilna tiek atvirų, tiek apsaugotų nuo vėjo vietų ir stebiu jūrą. Oras puikus, tad daugelis atviruose deniuose deginasi. Pakeliui stojame Naksos ir Paros salose, išleisti ir pasiimti keleivių. Mažulyčiai miesteliai iš tolo pasitinka baltuojančiais nameliais.
8 valandos ilgas laiko tarpas, tad išbandomi visokie laiko praleidimo būdai: laivo apžiūra, skaitymas, miegojimas, valgymas, kavos gėrimas, vaizdų stebėjimas, žaidimai kortomis, plepėjimas apie nieką ir apie viską, žiovavimas, vienas kito erzinimas ir „paparacinimas“ fotoaparatu. Pagaliau paskelbiama, kad artėjame prie Santorino. Čiumpame daiktus ir skubame žemyn. Žemutiniame denyje tenka pastovėti, kol jūrininkai prišvartuoja laivą visą laiką kažkam kalbant per garsiakalbius, kur suprantame tik graikiškus prašau dėmesio (prosohi parakalo) ir atsiprašau (evcharisto). Šie žodžiai vartojami taip dažnai, kad atrodo nieko daugiau ir nesakoma.
Švartuojamės prieplaukoje, kur per atsidariusį liuką matosi nelabai smagus vaizdelis – geležinės tvorelės, keliolika jau nebebaltų namukų , daug žmonių ir automobilių. Visą šį vaizdą rėmina didelis plikas kalnas ir vėjo blaškomos šiukšlės. Kol iš kelto išvažiuoja autobusas, apsilankome TIC, kur gauname salos žemėlapius. Autobusu kylame į kalną tokiu vingiuotu keliu, kad slenkame vėžlio žingsniu. Aplink jokios žalumos, vienas akmuo ir kažkokie brūzgynai. Tik vietomis auga speciali pažeme besidriekianti vynuogių rūšis, kuriai augti užtenka rasos. Gėlo vandens Santorinyje nėra, net iš krano vanduo bėga šiek tiek sūrstelėjęs.
Gyvensime viešbutyje netoli Akrotirio, bet jo nelankysime, nes niekaip nesibaigia remonto darbai. Paaiškėja, kad visi viename viešbutyje netilpsime ir 8 poros bus apgyvendintos netoliese esančiame, bet tam pačiam šeimininkui priklausančiame viešbutuke. Pasirenkame mažesnįjį. Aišku, tiesioginio vaizdo į jūrą neturim, ji matosi už poros kilometrų, tačiau mūsų kambariai didesni ir dar su virtuvėlėm, o antram aukšte pasirodo net triviečiai – miegok kurioje nori lovoje. Be to, patys sau ir šeimininkai – gaunam ir raktus nuo lauko durų. Viešbučio šone turim ir nedidelę maisto prekių parduotuvėlę, kuri buvo tiesiog apgulta mūsų keliauninkų. Kam pirkti mineralinį už 1-1,5 Eu kioskuose, kai čia gali nusipirkti už 0,5- 0,8 Eu, kaip ir visą kitą. Tiesa, didesniuose prekybos centruose viskas dar pigiau.
Įsikūrus, važiuojame apžiūrėti Raudonojo paplūdimio. Supantys pliažą kalnai gražios, tamsiai raudonos spalvos. Patekti į jį nėra paprasta, nes tenka ropštis per didelius akmenų luitus. Pliažiukas visai nedidelis, aplink voliojasi lavos gabalai. Jau vėliau pasigailime neprigriebę keletos gabalėlių, nes miesteliuose matyti papuošalai su lava kainuoja gana nemažus pinigus. Gulto nuoma 8 Eu, o be gulto pailsėti problematiška, nes krantas nusėtas akmenimis.
Šį vakarą grįžtame gana anksti, nes mūsų laukia kelionės mediumas prie bendro stalo. Be to, susikaupė kolekcija visokių baudos gėrimų ir valgymų už įvairius vėlavimus ir kitokius dalykus. Gulti einame vėlai, nes kitą dieną nėra ko skubėti – viskas arti.
11 diena
Rytą traukiame į Firą – Santorinio sostinę. Siūloma nusileisti žemyn ir plaukti į vulkaninės kilmės salą, o paskui išsimaudyti sieringose srovėse. Tačiau, pamačius salą pro langą, mūsų abiejų visai nesuvilioja pasiūlymas kulniuoti juodu, dulkėtu, akmeningu paviršiumi be menkiausio pavėsio (lauke 30 laipsnių karščio), o paskui murkdytis neypatingai malonaus kvapo šaltiniuose. Tad vėl dalis autobuso lieka miestelyje, sutarus susitikimo laiką. Pasivaikščiojimas po Firą suteikia tikrai smagių akimirkų. Akinamai balti, tarsi iškrakmolyti nameliai, su jūros mėlynumo durimis ir langais. Už kiekvieno kampo atsiveria vis gražesnis vaizdas į jūrą ar simpatišką kiemelį. Gausybė įvairiausių suvenyrų ir juvelyrinių parduotuvių. Nors nesu didelė mėgėja lankyti parduotuves, tačiau tikrai gražūs dalykai tiesiog negali nepatraukti dėmesio. Nuostabūs, unikalaus dizaino juvelyriniai ir bižuteriniai gaminiai ne vienai moteriai gali apsukti galvą. Turistų pilnos gatvelės. Iš tolo matosi tarsi iškarpyta iš pastelinių spalvų popieriaus katalikų bažnyčios varpinė. Aplankome Katalikų ir Dominikonų bažnyčias. Bažnyčios saloje veikia tik vieną kartą metuose. Užsukame į vienos parduotuvės kiemelį, kur mus įvilioja nuostabi, rami muzika. Ištiesiame kojas įsitaisę dideliuose bambukiniuose krėsluose. Tikra palaima: nuostabus oras, gražūs vaizdai ir muzika.
Po pietų nutariame nusimaudyti, tad, keliese susirinkę, pakalbiname vairuotojus. Jie mielai sutinka mus nuvežti ir patys nusimaudyti. Nusileidžiame prie jūros siaubingai vingiuotu apleistu keliu. Patenkame į visiškai laukinį pliažą, kur ant akmenų prinešta kažkokių šapų, kad be batų paeiti nelabai ir gali. Jūros dugnas irgi vieni akmenys, tačiau be mūsų, čia atvažiuoja ir vietiniai nusimaudyti ar pažvejoti.
Visiems susirinkus važiuojame į Iją palydėti saulės. Pakeliui įstringame automobilių kamštyje, nes gatvės ganėtinai siauros. Smagu žiūrėti kaip graikų šeimynos kolektyviai aiškina ir mojuoja rankomis stengdamiesi padėti. O paskui akivaizdžiai atsipūčia – viskas gerai, pravažiavo.
Ijoje, sakoma, patys gražiausi saulėlydžiai. O ir pats miestelis dar gražesnis negu Fira. Balti nameliai vietomis padailinami prisišliejusiomis senomis akmeninėmis sienomis – lyg beze pyragėlis migdolų drožlėmis. Atrodo, kad aplink kažkaip netikra, per daug trapu, kaip sapne. Minios žmonių renkasi miestelio gale, kur atsiveria nuostabi saulėlydžio panorama. O aš negaliu ramiai sėdėti ir laukti. Laipioju laipteliais, užsuku į kiemelius, gaudau kadrus – viskas taip gražu.
Susiduriu su jauna pora vestuvininkų pora besifotografuojančia jūros fone. Abu siauromis akytėmis, labai simpatiški. Puikiai išrinkta vieta vestuvėms.
Saulė vėl sėda į debesį (nesiseka mums su saulėlydžiais), tačiau vaizdas vis tiek nepakartojamas. Grįšiu aš čia, tik ne dienai, mažiausiai savaitei ir klaidžiosiu tomis pasakiškomis gatvelėmis, gėrėsiuos vaizdais arba išsinuomosiu keturratį ir važinėsiu į spalvotuosius pliažus. Temsta, pamažu užsižiebia šviesos. Gražu nepaprastai. Ypatingai gražiai apšviestos meno galerijos, kurių čia gyva galybė. Su viena bendrakeleive nusiperkame pyragėlį ir atsisėdę, kur matosi nuo šlaito link jūros besileidžiantys apšviesti namukai, lėtai valgome ir gėrimės vaizdu kol visai sutemsta. Išvažiuoti visai nesinori.
12 diena
Keltas išplaukia tik per pietus, tad turime dar beveik pusę dienos praleisti šioje nepakartojamoje saloje.
Prieplaukoje praleidžiame nemažai laiko, kadangi atplaukęs keltas niekur neskuba, pamažu išleidžia žmones ir automobilius, o dar lėčiau įleidžia įeinančius.
13 diena
Šiandien mūsų tikslas Delfai, nutolę nuo Atėnų 175 km.. Nuo VII a. pr. Kr. Delfai žinomi kaip Apolono buveinė, religinis ir politinis centras. Būtent Delfuose pitija skelbdavo savo pranašystes. Neprivažiavę senųjų Delfų aplankome Afroditės šventyklą. Juodas katinas voliojasi aptvertoje teritorijoje, kur negalima turistams ir tarsi mėgaujasi savo visiška nepriklausomybe.
Kylame link senųjų Delfų. Didelė teritorija, pradėta kasinėti 1892 m. pasak senųjų graikų, būtent Delfuose yra žemės centras. Mitai pasakoja, kad Dzeusas vienu metu rytuose ir vakaruose paleido du erelius, kurie susitiko būtent Delfuose. Ten, kur jie susitiko, stovi kiaušinio formos akmuo, žymintis žemės centrą. Palypėjus aukštėliau – Delfų orakulo vieta, kuris VI a. pr. Kr buvo įgijęs net politinę galią. Įdomiausia, kad anksčiau orakulais būdavo tik jaunos merginos. Tačiau vėliau jų amžius siekė net 50 metų, kadangi jaunutės orakulės vis dažniau pabėgdavo su piligrimais iš šio garbaus posto. Palypėjus aukščiau matosi ganėtinai gerai išsilaikęs senasis amfiteatras, o tolumoje gimnazija, kur mankšindavosi ir maudydavosi sportininkai.
Keliavimas po senuosius Delfus, tarsi kelionė po laiką. Šis senas miestas sugebėjo išlaikyti ir pažymėtas gatves, ir teatrą , ir šventyklų sienas bei altorius. Gražu, kad jie stovi tokie kokie yra, nerestauruojami, demonstruojantis puikią antikos dalį.
Už kilometro nuo senųjų Delfų pravažiuojame naujuosius Delfus – jaukų nedidelį miestelį. Pakeliui užsukame prie sieros šaltinių. Įkyrus sieros vandenilio kvapas ir virstantys garai tiksliai nurodo šaltinio vietą. Netoliese aikštelėje stovi nemažai kemperių. Atvykusieji stengiasi išnaudoti laiką maudynėms sieringame vandenyje. Vanduo net karštas, skaidrus ir nemaloniai dvokia. Nepaisant to, keletas drąsuolių bendrakeleivių stengiasi pasimurkdyti šiame šaltinyje. Nakvynei apsistojame Leptokarijoje jau minėtame viešbutyje “Musos“. Pasijaučiame kaip namie.
14-16 dienos
Ryte gausiai ir sočiai pamaitinti sulipame į autobusą, kur mūsų laukia dvi paros autobusu su ilgesniu sustojimu Budapešte. Džiugu, kad važiuojame namo, o iš kitos pusės – keistas nykumos jausmas, įsisukęs jau vakare, kai klaidžiojom ieškodami tavernos po ištuštėjusi kurortą, kur palei jūrą tyliai apmirę, uždarinėtomis langinėmis namai negalėjo žiūrėti į jūrą. Kur vėjas neblaškė bekrintančių lapų, bet nešiojo kažkokias smiltis ir šapus gatvėmis, tarsi nerasdamas sau vietos, tarsi apimtas tokio pat nykumos jausmo, kad vasara baigėsi.
Reziume:
Pravažiuota 7200 km autobusu plius keltu į Santorinį apie 400 km.
Maudymosi bateliai būtini. Daugelis paplūdimių labai akmenuoti arba nemažai jūros ežių.
Suvenyrus apsimoka pirkti Salonikuose, Napflione, mūsų lankytuose kurortiniuose miesteliuose, nes ten pigiau.
Muziejų ir archeologinių objektų lankymas studentams, parodžius tarptautinį pažymėjimą nemokamas. Semadienį muziejų lankymas nemokamas.
Pasistenkite net parduotuvėse pasiderėti, dažnai pavyksta
Automobilio nuoma Santorinio saloje parai kainuoja 25 – 45 Eu
Karšti patiekalai tavernose kainuoja 8-15 Eu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą