Seniai, dar mokyklos laikais, skaičiau labai įdomią knygą apie Estiją. Iš atminties visai išblėso knygos pavadinimas, bet tai kas buvo parašyta , ilgam išliko atminty. Atsimenu, kad labai paslaptingai ir viliojančiai buvo aprašytos Estijos salos, ypač plačiai Saremo sala. Nuo tada į savo norų lentynėlę pasidėjau ir norą aplankyti šią salą. Nors Estijoje teko lankytis gana daug kartų, bet galimybė pamatyti Saremą pasitaikė tik dabar. Gavus pasiūlymą birželį iš savo kaimyno, kelionių organizatoriaus ir didelio entuziasto, apsispręsti reikėjo per porą valandų. Kelionė nusimatė rugpjūty. Labai nusiminiau gavusi neigiamą atsakymą, kad į autobusą jau nebetilpome. Parašiau, kad jeigu atsirastų nors viena vieta, tai su malonumu važiuočiau. Pasirodo, tokių, kaip aš, važiuojančių su malonumu, susidarė ištisas pulkas, tad mikliai buvo suorganizuoti papildomai dar du reisai. Į antrąjį pasiūlymą atsiliepiau per porą minučių. Ir, valio, mes (aš, mano dukra ir draugė su mama) jau suskaičiuotos ir įtrauktos į keliautojų sąrašus. Vėliau sužinojau, kad papildomai buvo sudaryta dar viena keliautojų grupė, bet man tai buvo nebesvarbu. Kelionė nusimatė savaitgaliui – išvykom ketvirtadienio vėlų vakarą ir namo sugrįžome sekmadienį. Svarbiausia, kad visas kelionės laikas buvo skirtas Muhu ir Saremo saloms, skirtingai nuo kelionių agentūrų, kurios dar veža į Rygą ar Taliną.
Beveik bemiegė kelionės naktis, nes pakeliui surenkame kelionės draugus iš kitų miestų, pasų tikrinimas ir kelios minutės po šešių ryte – jau prie kelto į Muhu salą. Keltai plaukia kas valandą ir mes nespėjame į pirmąjį šeštos valandos keltą, bet tai nėra taip baisu, nes gidė mūsų turi laukti atvykstančių septintos valandos keltu. Puikiausia, kad gidė Nijolė, Saremo saloje jau ilgus metus gyvenanti lietuvė. Apgaubtos rytmečio rūko, salos puikiai matosi, priešingai mano išankstinei nuomonei, kad jos labai toli nuo kranto. Vėjas smarkus, bet bangų beveik nėra. Automobilių taip anksti nedaug, tačiau atgaliniam grįžimui nusiperkame vadinamą “brone line”, kad išvengti eilių grįžtant.
Menkas pusvalandis kelte (tik 7 km iki salos), begeriant kavą ir besistengiant atvirame denyje kaip nors išsisukti nuo stipraus vėjo, pralekia akimirksniu ir mes jau Kuivastu gyvenvietėje. Perkėla į Muhu salą iš žemyno egzistuoja jau nuo 17 a. Netoliese stovi pailgas baltas pastatas, kur nuo senų laikų veikia karčema. Muhu saloje šiuo metu yra 52 kaimai ir gyvena 2 tūkst. gyventojų.
Šių Estijos salų gyventojų gyvenimas nelepino. Atšiauri gamta, daug mūšių įvairiais amžiais, amžina kova su akmenuota žeme, saliečius ganėtinai užgrūdino, todėl jie skiriasi nuo žemyno gyventojų ir savo gyvenimo būdu, ir charakteriu. 12-14 a.a. norintys šalia salų švartuotis laivai, turėdavo pasirašyti su salomis sutartis, kitaip jie iškart būdavo užgrobiami. Pragyvenimas čia sunkus. Į žvejybą vyrai vykdavo tik vasarą, o rudens –pavasario laiku važiuodavo uždarbiauti į žemyną. Salose likdavo moterys, vaikai ir senukai. Pavasarį reikėdavo išdirbti ploną derlingos žemės sluoksnį, po kuriuo, tarsi tyčia pasėti, kiekvienais metais ”išaugdavo” akmenys. Visą šį darbą dirbdavo moterys. Vyrai grįždavo namo, kai pagrindiniai lauko darbai jau būdavo padaryti. Salų moterys, įpratusios sunkiai dirbti ir išlaikyti šeimas. Tačiau, labai paprasta, kas šeimą maitina, to ir valdžia. Salose vyrauja matriarchatas. Kaip moteris šeimoje pasakys, taip ir bus. Šimtmečiais susiklosčiusi tradicija gaji iki mūsų dienų. Net dabar namuose dirbant sunkius fizinius darbus, tai daro moterys. Jos net nepagalvoja, kad tuose darbuose galėtų talkininkauti ir vyras. Salose sakoma, kad vyras turi tik du darbus, kurių jis nepatiki daryti kitam. Tai alaus gėrimas ir, kadangi jie laiko save vikingų palikuonimis, pasirūpinimas palikuonių skaičiumi. Tuo pačiu, saliečiai labai prietaringi. Kiekvienas gamtos reiškinys ir dauguma senų pastatų apipinti legendomis ir padavimais.
Savo kelionę po salas pradedame nuo Šv. Kotrynos bažnyčios (13a.) Liva (Liiva) gyvenvietėje. Girdėjau sakant, kad kelionę reikia pradėti ir pabaigti bažnyčios lankymu, tada ji būna sėkminga. Lyg ir bandom vadovautis šiuo posakiu. Bažnyčios salose savotiškos, nes viduramžiais daugumą jų statė kaip tvirtoves, pirmąsias net be varpinių. Be jokių įmantrybių, žalėsiais apaugusiomis sienomis, tačiau kiekviena savotiškai graži. Veikiančios, nes jeigu parapijoje yra bent 20 parapijiečių, bažnyčios uždaryti negalima.
Ypatingas Muhu saloje Koguva (Koguva kull) – senas žvejų kaimas – muziejus. 1538m. šio kaimo gyventojas Hanske išgelbėjo ordino magistrą, kuris įlūžo eidamas ledu. Hanske, gavo laisvę, bet turėjo atlikti tris prievoles. Viena iš jų – duoti raitelį žiniai nusiųsti. Nuo to laiko, ši prievolė virto pašto pervežimu ir tik 19 a. kaimas išsivadavo iš šios prievolės. Šis gatvinis kaimas gyvenamas iki šių dienų. Kad ir kaip būtų įdomu, į gyvenamų namų teritoriją geriau nereikia eiti, nes Estijoje puikiai galioja nuosavybės įstatymas. Net policija be šeimininko leidimo neturi teisės peržengti jo žemės ribų.
Nuostabiai išsilaikę senieji namai ir žemos, akmeninės, porą šimtmečių menančios tvoros, – atrodo, kad čia savotiškai sustojęs laikas. Ant smaragdinėmis samanom apaugusių tvorų, pagarbiai padėtos apverstos, jau savo atitarnavusios, valtys. Taip išreiškiama pagarba maitintojai. Na, nebent dar vienas iš pagarbos būdų, tai sudeginti valtį Joninių lauže. Ir nė vienos tvoros taisyklingo stačiakampio formos. Visos sudėliotos trikampiais ratais, nes kitaip niekaip negali apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Tvarkingomis eilutėmis ant tvorų sukrautos malkelės atrodo padėtos tik dėl grožio ir visai neskirtos žemiškiems tikslams. Namai dengti šiaudiniais stogais, tad gaisro pavojui išvengti, kiemai apsodinti lapuočiais medžiais. Viena kaimo pusė baigiasi ties ežeru, kur palinkęs, į tolį žiūri rašytojo Juhano Smulio (Juhan Smuul) skulptūra. Kai jis gimė, visi kaimo vyrai buvo krikšto tėvai ir jo garbei buvo pasodinta pušis. Prie išėjimo – malūnas, tebeveikiantis ir šiandien. Iš čia malamų miltų kepama duona paskanauti svečiams ir vietiniams gyventojams.
Tolyn kelias veda link Saremo (Saarema) salos. Tarp Muhu ir Sarema salų supiltas 3 km ilgio pylimas, antras pagal dydį Baltijos jūroje. Šis pylimas buvo daromas labai daug metų ir vežimai ant jo savo laiku galėdavo prasilenkti tik tam tikrose platesnėse vietose. Aplink daugybė paukščių užsiima rytiniais pasigrąžinimais, ieško vandenyje pusryčių.
Pravažiavus Orisarės gyvenvietę (Orissaare) galima pasukti link Masilin (Maasilinn) kalavijuočių tvirtovės. Susprogdinta danų, daug metų ji buvo beveik palaidota po žeme. Dabar didelė dalis atkasta, uždengta laikinu stogu, šviečiant mažom žvakelėm, kviečia paklaidžioti po rūsius. Netoliese didžiulis ežeras savo ramia akimi stebi atbundančią tvirtovę ir siūlo pasivaikščioti nuostabiomis pakrantėmis.
Kiek tolėliau pavažiavus, stūkso didžiausia saloje Poide bažnyčia (Poide kirik). Krenta į akis didelis plyšys priekinėje sienoje. Legenda pasakoja, kad statant šią bažnyčią –tvirtovę, nelabasis bandė sutrukdyti jos statybą. Tačiau statybininkai išsiderėjo, kad nelabasis leis pabaigti statyti bažnyčią su viena sąlyga. Kai ji bus pabaigta, į kiemą vienu metu negalės įeiti septyni broliai. Statybos vyko sėkmingai, bažnyčia buvo pabaigta, bet tuo metu į kiemą įėjo višta su viščiukais, kurių tarpe buvo septyni broliukai- viščiukai. Staiga iš dangaus trenkė žaibas ir įskėlė priekinę bažnyčios sieną.
Įdomi legenda ir apie didžiulį Pirit akmenį.
Kažkada gyveno milžinas Tilu ir jo žmona Pirit. Jie buvo labai geri ir padėdavo žmonėms. Gretimoje Hiuma ( Hiiumaa) saloje gyveno Tilu brolis. Jis turėjo pirtį ir kartas nuo karto kviesdavo abu milžinus pas save išsimaudyti pirtyje. Tilu sumanė, kad gražu būtų ir pas save pasikviesti brolį, tad nutarė pasistatyti pirtį savo saloje. Pirit susidėjo į prijuostę didelius akmenis ir nešė pirties statybai. Bet tuo metu atsirišo prijuostės raištelis ir vienas akmuo nukrito Pirit ant kojos. Jai labai skaudėjo, tad milžinė atsisėdo ant akmens ir pradėjo verkti. Priverkė visą ežerą-pelkę, kuri ir vadinasi Moterų pelke, o nukritęs akmuo, pavadintas Pirit vardu. Taip Tilu ir nepasikvietė brolio į savo pirtį, o nuo to laiko, šių salų gyventojai vis pasišaipo vieni iš kitų.
Nė vienas salų objektas taip neapipintas pasakojimais, kaip Kali (Kaali) meteoritų krateriai – tarptautiniu mastu žinomas ir įžymiausias natūralios prigimties lankytinas objektas Estijoje. Dėl kraterių amžiaus yra susidariusios skirtingos nuomonės (2400-7500 metų senumo).
Didžiausias iš jų (diametras siekia 110 metrų, gylis iki 22 m) – Kali ežeras, apaugęs plačialapiais miškais.
Sena legenda pasakoja, kad gyveno kartą turtingas jaunikaitis, kuriam atėjo laikas vesti. Kadangi jis buvo bjauraus būdo, nė viena mergina nenorėjo už jo tekėti. Tad jis nutarė susituokti su savo seserimi. Bažnyčioje judviejų tuokti nebuvo galima, todėl kunigas pasiūlė išeitį- sutuokti juos dvare. Svečiai buvo pakviesti iš tolimiausių vietų, net iš Vokietijos.
Po sutuoktuvių ceremonijos kunigas greitai pasišalino iš dvaro paliepęs vežikui greitai ginti arklius ir neatsigręžti. Tačiau vežikui vis tiek parūpo, kas ten tokio svarbaus darosi, kad negalima žiūrėti. Jis atsigręžė, ir pamatė kaip dvaras su visais svečiais staiga nugrimzdo į žemę, ir toje vietoje atsirado ežeras. O nuo to laiko ežere, Joninių naktį, iškyla dvi vestuviniais žiedais pasipuošusios rankos. Tačiau šias rankas gali matyti žmogus, kuris neturi jokios nuodėmės.Kita versija moksliškesnė. Aiškinama, kad meteoritui krentant į žemę, jo viduje įvyko sprogimas ir viena dalis, 8-9 m skersmens, nukrito toje vietoje, kur dabar yra Kali ežeras.
Dar viena legenda byloja, kad Dzeusas turėjo vežimėlį, pakinkytą smarkiais arkliais ir naudotis tuo vežimėliu niekam neleido. Tik gerokai paaugus sūnui, pagaliau leido šiam pasiimti vežimėlį pasivažinėti. Tačiau jaunikaitis nesuvaldė arklių ir pradėjo šauktis tėvo pagalbos. Kad sustabdytų vežimėlį, Dzeusas paleido strėlę į vežimo ratą. Kur ratas nukrito- atsirado ežeras.
Dar viena, pati neįprasčiausia versija porina, kad šioje vietoje buvo nusileidusi pailsėti saulė. Kuris pasakojimas tikriausias? O gal mieli širdžiai visi keturi? Rinktis Jums.
Aplankome Angla malūnų kaimą, kur iš 8 malūnų likę tik penki. Vienas olandiško tipo, keturi saremietiški. Saremietiški nuo olandiško skiriasi tuo, kad vėją gaudo pasisukdami visu korpusu. Apačioje sukrautų akmenų pamatuose įtaisytas mechanizmas malūnui pasukti.
Pačiame Saremo salos gale surasite Sorve pusiasalį. Siauriausia šio pusiasalio vieta – 2 km. Kažkada čia gyveno nemažai žmonių, bet tiek 1941 m., tiek 1944 m. vykę smarkūs mūšiai žmonių skaičių sumažino iki 800. Ir dabar tas skaičius nelabai padidėjęs.
Pakeliui, prie pat jūros, tylios, apaugusios alyvų krūmais, nuostabiai tvarkingos kapinaitės. Ar gali būti geresnė žvejui amžinoji vieta, kaip pačiam pajūry?
Jūroje stūkso ant seklumos užplaukusio laivo liekanos.
Netoliese, pakrantėje, iš tolo matosi akmenėlių sudėtos piramidės žuvusiems „Estonijos“ kelte pagerbti. Pirmąją piramidę pastatė močiutė su anūkais. Nuo to laiko, kiekvienais metais, bangų, sniego ir vėjo nugriautos piramidės, atstatomos iš naujo.
Sorve pusiasalis vilioja nuostabiomis akmenuotomis pakrantėmis ir ramybe. Nemažai čia pastatytų vasarnamių priklauso suomiams. Aplink, kaip ir visoje saloje, auga kadagiai – švaraus oro rodiklis.
Vėjas tiesiog verčia iš kojų, bet nešalta.
Sunkiai, per akmenėlius spūdiname į patį pusiasalio galą. Čia susitinka Baltijos jūra su Rygos įlanka. Nedidelės bangos švelniai susiglaudžia viena su kita lyg seserys. Aukštas, juodas švyturys stebi jų ramų žaidimą. Kadangi Saremo sala kiekvienais metais pakyla aukštyn, buvusios šalia salelės tapo pusiasalio dalimi. O kelis metus atgal dar buvo galima iki jų nubristi. Pakrantėje stovi apleistas daugiabutis. Kažkada ten gyveno žmonės ir galėjo per langus stebėti bangų žaismą, saulėlydžius ir gūžtis nuo stiprių vėjo gūsių į langus. Atrodo, būtum čia ir būtum, bet diena eina į pabaigą ir laikas traukti nakvynės vieton.
Nakvojame kempinge, kaip ir dauguma vienkiemių, įsikūrusio kažkur miške. Kempingų salose nestinga, sąlygos labai padorios. Gauname pusryčius. Įdomu, bet rytais patiekia košę, kiekvieną kartą kitokią ir įvairias uogienes prie jos. Košės salose įprastas maistas pusryčiams. Neįtikėtinai daug suvartojama kisieliaus ir putėsių su manų kruopom. Įdomus, bet labai neįprastas patiekalas – kartu troškinti rauginti kopūstai su perlinėm kruopom. Tokį maistą reikia įprasti valgyti per kelis kartus. Vasarą gaminama šalta sriuba iš Kama miltų (toks pavadinimas) su rūgščiu pienu ir cukrumi, o žiema verdama alaus sriuba. Alaus sriubą gali išvirti tik labai gera šeimininkė: alus kaitinamas, maišomas su pienu ir kiaušiniais. Pabandykit pagaminti, kad sriubos nesutrauktų. Užgavėnėm būtinai verdama žirnių sriuba, o per Kūčias valgoma mėsa. Nors aišku, pagrindinis valgis žuvis –strimėlė ir plekšnė. Iš strimėlės šeimininkės moka tokių patiekalų padaryti, kad net sunku suprasti ką valgai.
Sekanti dieną nemažiau gausi įspūdžiais. Vykstame į Saremo sostinę Kuresarę (Kuressaare). Dabartinė sostinė išaugo iš menko žvejų kaimelio, kuris augo aplink vyskupo pilį. Įėjimas į pilį suaugusiems kainuoja 50 EEK, moksleiviams ir studentams 25EEK, šeimyninis bilietas 100Eek. Šeima, tai keturi žmonės. Gali būti močiutė, mama, ir vaikai (nebūtinai maži) ar kaip kitaip.
Pilis pradėta statyti 1230 m. Kuresarę dar galima aptikti po Arensburgo ir Kingisepo pavadinimais.14 a. viduryje pastatytas konvento pastatas. 1710 m. pilį bandė susprogdinti rusai, bet tuo metu čia siautė badas ir maras, todėl pilies apgulėjai atsitraukė. Sugrįžo jie tik po metų, tačiau taikos sutartį pasirašė tik po dešimtmečio. Kieme buvo pastatyti dar trys pastatai.
Pilis augo ir formavosi ne iš karto, kiekvienas naujas šeimininkas koregavo pilies vaizdą, tačiau karinę paskirtį pilis vykdė net 800 metų. Iš tolo matosi 5 aukštų pilies bokštas-Aukštasis Germanas. Tik šio bokšto dėka, niekas, niekada nėra įveikęs pilies gynėjų. Prispyrus paskutiniajai, gynėjai slėpdavosi šiame bokšte. Apačioje turėjo šulinį, į viršų prikraudavo maisto atsargų, pakeldavo tiltuką jungiantį bokštą su pilimi, kopėčias užtraukdavo į viršų, kad niekas negalėtų pas juos užlipti ir tapdavo neįveikiami. Pastovaus pilies gyventojų skaičiaus niekur neužfiksuota, nors karo atveju čia gyvendavo apie 500 samdomų kareivių. Prieš įeinant į pilį – nišoje pro groteles atsiveria vaizdas į rūsį, kur pasakojama, kasinėjimų metu rasti griaučiai užmūrytos mergelės. Mergelę įsimylėjo vienas iš 11 popiežiaus atsiųstų inkvizitorių – ispanas. Bandant juos atskirti, mergelė buvo uždaryta į vienuolyną, bet jaunasis inkvizitorius vistiek bandė rašyti jai laiškus. Laiškų ji negavo ir buvo užmūryta, kad netrukdytų jaunajam inkvizitoriui dirbti savo darbo.
Pilies pirmajame aukšte buvo visos pagalbinės patalpos, antrajame gyveno pats vyskupas, o trečiajame tarnai. Didelę erdvę pirmajame aukšte užima virtuvė. Šalia patalpa, kurioje virdavo pilies gyventojams valgį. Uždengta lentomis ugniakuro skylė parodo kokio milžiniško dydžio puode virdavo srėbalą. Dūmai išeidavo pro angą viršuje, o kita dalis, patekdavo į patalpėlę šalimais, kurią naudojo kaip rūkyklą. Pilyje veikė įstatymas, kad kiekvienas pilies gyventojas, turi per dieną išgerti po 2,5 -3 litrus alaus. Kodėl? Ogi todėl, kad negertų šviežio vandens iš šulinio, nes jis buvo nelabai švarus ir tikdavo vartoti tik virintas. Pilį kūrendavo vieną kartą per tris dienas. Krosnis veikė kaip sauna ir, per išvedžiotas angas, šiltas oras patekdavo į gyvenamas patalpas.
Trečiajame aukšte įrengta ekspozicija pasakoja salos istoriją, o nuo stogo atsiveria nuostabiai prižiūrėto miesto panorama.
Vėliau pasivaikštome po Kuresarę. Labai tvarkingas, jaukus nedidelis miestas su nediduku senamiesčiu ir miesto parku prie pilies palieka labai gerą įspūdį.
Kuresarę galima pavadinti vasaros kurortu ne tik dėl šalia esančios jūros. Antroje 19a. pusėje šalia miesto buvo atrastas gydomasis purvas ir pastatytas gydymosi centras. 1889 m. pastatytas Kuursaal – pagrindinis parko pastatas, kuriame yra kavinė, baras ir koncertų salė. Parkas tapo traukos centru, jame pradėti rengti koncertai po atviru dangumi, spektakliai ir kiti renginiai.
Kuresare centras pastatytas 18-19 a.a. Daug namų iš kalkakmenio. Prieš miesto rotušę stovi Svėrimo namai ir turgus. Svėrimo namai buvo pastatyti 1663 m. Namo paskirtis – prekių svėrimas, nes čia buvo tiksliausios svarstyklės visame mieste. Čia prekės buvo tikrinamos ir sandėliuojamos, mokami mokesčiai. Šiaurės karo metu 1710 m. ugnis suniokojo visą miestą. Išliko tik keletas pastatų iš akmens, tarp jų ir Svėrimo namai.
Vykstame link Viki kaimo. Pakeliui sužinome, kad nuo 1946 m. saloje veikia civilinis oro uostas, iš kurio tarybiniais laikais į Taliną būdavo net 5 reisai.
Prieš Malvaste kelias suka dešinėn į (Mihkli) vienkiemį muziejų. Šį muziejų kūrė 6 kartos. Sodybos pavadinimas kilo nuo kūrėjo proanūkio vardo. Estai ilgą laiką neturėjo pavardžių. Tik 19a. vienas dvarininkas sugalvojo jiems duoti pavardes. Bet kadangi nebuvo labai išradingas, tiesiog išnešdavo į kiemą kokį daiktą ir pavardes duodavo pagal atskirų dalių pavadinimą.
Pasismaginę ir prisiklausę pasakojimų traukiame link Karujarvės ežero. Milžiniškas ežeras su septyniomis salomis, šalia nemažas kempingas. Padavimas byloja, kad nelabasis šioje vietoje norėjo įkurti peklą. Tam, kad iškasti didelę duobę, jis pasisamdė septynias meškas. Tačiau Dievas sužinojo apie nedorus nelabojo kėslus ir užpylė duobę vandeniu, o meškas pavertė salomis.
Pakeliui pravažiuojame apleistą karininkų miestelį, kur dabar gyvenama tik viename name. Tarybiniais metais čia buvo raketininkų mokykla. Net pradinė mokykla veikė.
Pažvelgiame pro langą į dolomitų kasyklas.
Pravažiuojame Mustjala kaimą. Išvertus – Juoda koja. Porinama, kad senais laikais, kaime virdavo smalą ir vieną dieną čia užklydęs milžinas, įlipo į smalos kibirą ir išsitepė koją. Nuo to laiko jis pavadino kaimo gyventojus juodakojais.
Atvykstame prie Panga skardžio. Dalis norinčių pažiūrėti į skardį iš apačios, išlipa pakeliui. Sakoma, kad nuo šio skardžio, jūrai gyventojai aukodavo žmones. Vieną kartą atėjo eilė našlei paaukoti savo vienintelį sūnų. Per naktį našlė sugalvojo kaip išgelbėti vaiką. Ryte ji pasakė, kad susapnavo sapną, jog galima aukoti gyvulį. Gyventojai pagalvojo ir sutiko, sakydami, kad jei jūra priims gyvulį, tai taip bus ir toliau, bet jei ne, reikės paaukoti jaunuolį. Jūra auką priėmė ir nuo to laiko buvo aukojami tik gyvuliai.
Nepaprastas gamtos kampelis atsiveria mūsų akims. Aišku, kaip ir visur salose, viskas idealiai sutvarkyta. Status dvidešimties aukščio skardis toks status, kad gidė perspėja būti atsargiems, ir neiti prie pat krašto, nes galima paslįsti. O nukritus, apačioje akmenys. Vaizdas toks, kad neįmanoma aprašyti. Negana to, artinasi lietus ir tas pajuodęs dangus, ir tolumoje lyjantis lietus sukuria efemerišką nuotaiką. Pradeda lyti ir mes prisimename tuos, kurie liko apačioje, grožėtis skardžiu iš apačios. Pasirodo keli drąsuoliai, ryžosi lyjant lietui užkopti į kalną, besilaikydami tik slidžios virvės. Užtai, jau vėliau, grįžtant namo, jie gauna simbolinius apdovanojimus už drąsą ir ryžtą.
Įspūdžių pakanka, dar gerai neišdžiūvę po lietaus, traukiame nakvynės vieton.
Ryte laukia kelias namo. Kad pasiekti keltą, tenka pervažiuoti visą Saremą ir Muhu salą, ir prisiminti visas vietas, kuriose pabuvojome. Jau besėdint kelte pagalvoju, kad dar viena vieta mano norų lentynėlėje atsilaisvino. Tačiau prisiminimai apie šias salas kažkuo panašūs į jų autobusų stoteles. Tokios tvarkingos nedidelės rąstinės trobelės, su baltomis užuolaidėlėmis ant langelių ir servetėlėmis ant stalelių. Lyg pas močiutę kaime.
10 Estijos kronų (EEK)– 2,2 Lt
Lengvajam automobiliui keltis keltu 70 EEK
Senieji vietiniai gyventojai nevalgo grybų. Sako, kad tai gyvulių maistas. Tačiau voveraites priduoda į supirkimo punktus, nes jas mėgsta suomiai. Supirkimo kaina:1 kg – 300 EEK
Aste kaime Saremo saloj daro nuostabius juvelyrinius dirbinius ir stalo įrankius iš sidabro ir melchioro
Kempinge nakvynė žmogui su pusryčiais kainavo 175 EEK
Gal ta knyga - Juhano Smulio "Ledinė knyga"?
AtsakytiPanaikintiVesta