Pažadėję atvažiuoti į svečius porai savaičių draugai iš Austrijos, pakoregavo mūsų vasaros atostogų planus. Nudžiugino, kad jie patys užsiminė, norintys aplankyti Rygą. Greitai sudarėme kelionės planelį po Lietuvą ir Latviją. Latvija – savotiška kontrastų šalis – nuo modernaus išpuoselėto uostamiesčio iki visiška senove dvelkiančių miestelių, ir tik keliasdešimt kilometrų skiria šias vietoves. Latviai turi daugiau jūros nei mes – 250 km tikros jūros nuo Papės Lietuvos pasienyje iki Kolkos rago į šiaurę nuo Ventspilio ir dar kokie 230 km seklios Rygos įlankos iki Ainažų Estijos pasienyje.
Be to, nuo Livonijos laikų pas juos likę kelios dešimtys pilių ir griuvėsių beveik kiekviename rimtesniame miestelyje. Kadangi patys dar daug ko nematėme Latvijoje, pasirinkome Kurzemės kraštą ( Kurzeme). Kaip visada, susidarome planą maksimum, o paskui, kelionės metu, pasikoreguojam. Porą dienų pasižvalgę po Vilnių ir jo apylinkes, kraunamės daiktus ir 5 žmonių ekipažu, traukiame kelioms dienoms į Nidą. Beveik kiekvienais metais stengiuosi pabūti čia, nes tai mano gimtinė. Gal todėl, kai tik persikeli keltu, jauti, kaip širdis pradeda dainuoti, kai žvilgsnis slysta per žemaūges pušeles. Ir oras atrodo visai kitoks….
Iš Nidos važiuojame tiesiai į Latviją 6 dienom. Buvau iš anksto užsakiusi vietas Ventspilyje. Galiu tik pagirti Ventspilio TIC darbuotoją, kuriai telefonu paaiškinus, kad ieškau nakvynės 5 žmonėms, operatyviai atsiuntė visus naujausius apgyvendinimo pasiūlymus ir maloniai pasiūlė, kilus klausimams, iš karto kreiptis. Pasirinkome Ventspilį, nes jis prie jūros, nesunku pasiekti daugelį norimų pamatyti objektų, be to, pačiame mieste yra ką pažiūrėti. Ventspilyje gyvena apie 44 tūkst. gyventojų. Daugiausia jų dirba uoste. Čia greičiau susikalbėsite rusiškai nei angliškai, nes gyvena labai daug rusakalbių.
Kirtus simbolinę Lietuvos-Latvijos sieną, netrukus pastebim mums šypsenas keliantį akcentą – kelio ženklus su miestelių pavadinimais. Prasideda juokai apie latvių kalbą. Taigi, ežiukas – adats galva, smauglys – džiunglių šniūrs, drakonas-Pūkis baisuols. O vėliau prie rimto žodžių bagažo pridėjome ir naujai išmoktą: veidrodis – spogulis ir šušana, adišana –siuvimas, mezgimas.
Kurzemės krašto keliai gana prasti.Tik kirtus Latvijos sieną, kelias iki Liepojos neblogas, bet nuo Liepojos iki Pavilostos, visai prastas. Lopytas, perlopytas. Peizažas palei kelią toks nykus, kad tiesiog lenkia į miegą. Šiek tiek įdomesnė atkarpa nuo Pavilostos iki Užavos, nes matosi kairėje pusėje jūra. Didelė pieva, kurioje tik kur ne kur pastatytas koks nors gyvenamasis namas, (pagalvojome, fantastinėje vietoje) ir iš karto, už siauros smėlio juostos, jūra. Tačiau vis tiek gana nyku. Kavinių pakeliui nėra, degalinių taip pat. Jas galima rasti tik gyvenvietėse arba prieš didesnius miestus. Užtat kempingų tiek, kad pavargome skaičiuoti. Netoli Liepojos keliolika kilometrų tęsiasi Liepojos ežeras, kempingų pilnos pakrantės. Ir taip visoje Kurzemėje. Kur tik ežeras, ten surasi kempingą, ir ne vieną. Vėjo ir bangų gaudytojams taip pat sudarytos visos sąlygos – padaryti specialūs privažiavimai prie ežerų ir jūros. Lietuviams tik pasimokyti reikėtų, kaip organizuoti tokius dalykus. Automobilių keliuose labai nedaug. Kartais net atrodydavo, kad važiuojame tik mes vieni. Nieko keisto, nes Latvija – dvigubai rečiau apgyvendintas kraštas. Nors teritorija beveik prilygsta Lietuvai, tačiau čia gyvena tik 2,5 mln. žmonių ir beveik 40 proc. – Rygoje. Latviai turi mažiau automobilių, bet didelė dalis -nauji.
Pakeliui sustojame Jūrkalnėje pasigrožėti 20 m aukščio skardžiais pajūryje. Posūkis link stovėjimo aikštelės prie pat bažnyčios. Už stovėjimą imamas 1 lato mokestis. Nors šilta, traukiame iš automobilio striukes ir skubame į pajūrį. Neapsirinkame, kad pasiėmėme striukes. Vėjas toks, kad atrodo, plaukus nutrauks nuo galvos ir šaltokas. Užtat toks grožis atsiveria, kad joks vėjas nebaisus. Neaukštos bangos, didžiuliai akmenys paplūdimy, vėjo išvartyti medžiai remiasi šakomis į skardžio kraštą. Nuostabu.
Aplink miške daug takelių, kuriais galima pasivaikščioti ir išėjus vis kitoje vietoje, pasigrožėti skardžiu. Aš ir dukra, leidžiamės mediniais laipteliais žemyn fotosesijai, kiti lieka viršuje apžvalgos aikštelėje. Keletas žmonių pajūry, kažkoks drąsuolis bando maudytis, nes vanduo pakankamai šiltas, ir, apačioje, vėjas mažesnis. Dukra iš to džiaugsmo įbrenda į vandenį ir užkliuvus už akmens, krenta su visais rūbais į vandenį. Juoko abiems pilnos kelnės, bet fotosesija baigta, ir iki mašinos teks eiti šlapiai. Grįžtame į aikštelę, bet dėdulė sargas neturi grąžos iš 100 latų. Netoliese parduotuvė – motelis, tad per pievą patraukiame link jos. Pievoje, palei miškelį, vietos palapinėms. Didelė laužavietė ir šiaip kažkokie įrengimai, todėl nusprendžiame, kad čia vyksta kokios nors šventės. Parduotuvėje bandome pasmulkinti pinigus, tuo pačiu paragauti latviškų ledų. Bet ir ten nesėkmė. Neturi grąžos. Atsiskaitome kortele, bet už parkavimą kortele atsiskaityti negalime. Galiu tik patarti važiuojant į Latviją pasiimti smulkių pinigų, nes kartais, net iš 20 latų neturėdavo grąžos. Nusprendėme, kad veltui tie latviai įsivedė tokius stambius pinigus, nes paskui patiems iškyla problemos, ieškant grąžos. Gerasis dėdulė sargas numoja ranka, tad patraukiame tolyn link Ventspilio.
Ventspilyje apsigyvename Vasarnicu rajone. Patogu, nes šalia pliažas, visokie lankomi objektai, vandens parkas, prekybos centras, ramu. Ventspilis nėra didelis miestas, visur galima nueiti pėsčiomis. Kai įsigudrinome nukirsti kampus, į senamiestį, labai neskubant, nueidavome per 15 minučių. Išsinuomavome butą mediniame daugiabučiame (8 butų) name. Šiltas vanduo, dušas, sąlygos gyvenimui gana normalios, ir kaina visai patraukli -15 latų parai. Vasarnicu, kaip supratome, prestižinis rajonas, nes labai dideli žemės plotai prie nuosavų namų – paveldima nuosavybė. O ir daugelis namų labai prabangūs. Tik įvažiavus į miestą, pastebėjome, kad beveik visos gatvės ir šaligatviai iškloti spalvotomis trinkelėmis. Radome pajūrio link vedantį taką, išklotą lietuviškos vėliavos spalvų deriniu.
Greitai susinešame daiktus ir patraukiame ieškoti kavinės, nes esame gerokai išalkę. Nors kavinė „Juras brizas“ tiesiog už kampo, bet visi staliukai užimti, tad patraukiame senamiesčio link. Kadangi dar nežinome visų keliukų, patenkame į Ostgalės rajoną, kuris didelio pirminio susižavėjimo nesukėlė. Namai -apsilaupiusiais dažais. Kaip vėliau paaiškėja, šis rajonas savo laiku buvo pradėtas statyti 1836 metais, kada Rusijos valdžia kreipėsi į vietinius valstiečius, ragindama statyti namus netoli kopų, kad sulaikytų smėlio veržimąsi į miestą, į turtingųjų rajonus. Šiandien šis rajonas laikomas valstybinės reikšmės miesto statymo paminklu.
Patenkame į Rotušės aikštę, bet alkis taip kankina, kad nebegalime grožėtis tuo, ką matome. Puolame į pirmą kavinę „Buginš“ Lielas gatvėje (Lielas iela) ir nenusiviliame. Nors asortimentas nėra didelis, bet labai skanu, aplinka liaudiškame stiliuje (karšti patiekalai 2-4 latai, alus 1-1,20 lato). Pasisotinę traukiame link dabartinės gyvenamosios vietos, bet jau kitu keliu. Surandame sėdinčią supynėse karvutę rausva suknele – Besisupanti karvė. Na ir kaip nenusifotografuosi? Labai miela, ta karvutė. Karvučių Ventspilyje 10, bet suradome ne visas, tiesiog pritrūko laiko. Dar paėjėję, prie vaikų miestelio, randame pačią nuotaikingiausią ir ryškiausią karvutę – Gyvenimas yra gražus. 2002 m. Ventspilyje, siekiant pritraukti turistus buvo surengtas karvių, kurias kūrė įvairių šalių menininkai, paradas. Vėliau jos buvo parduodamos aukcione. Kai kurios buvo nupirktos ir liko mieste.
Paplanuojame, kad vieną dieną keliausime po Kuržemę, sekančią dieną ilsėsimės nuo automobilio apžiūrinėdami Ventspilį, paskui vėl keliausime ir taip paeiliui.
Iš ryto patraukiame link Kuldygos – „Latviškosios Venecijos“. Kelias neblogas, tad nuvažiuojame gana greitai. Pakeliui nė vienos kavinės. Įvažiavę į miestą, automobilį laikinai pasistatome didelėje stovėjimo aikštelėje tarp Piltenes ir Liepajas gatvių. Netoliese, Liepajas gatvėje, randame miesto schemą, kurioje pirmiausia ieškome Kuldygos TIC, nes norime pasiimti žemėlapį su vietos įžymybėmis. Pasirodo, tai visai netoli, Bažnyčios gatvėje. Ir gerai padarome, nes daugelyje gatvių vienpusis eismas, o žemėlapyje pažymėtos kryptys, kuriomis vyksta eismas.
Manoma, kad miestelis buvo įkurtas 1242 m. Tai buvo senovės kuršių prekybos ir kultūros centras. Miestelis nedidukas, bet jaukus. Tačiau namų fasadai jau seniai matę dažus ir galima tik įsivaizduoti, kaip gražu čia bus, kai namai bus atrestauruoti ir sušvytės tikromis spalvomis. Neveltui viduramžiais čia buvo Kurzemės hercogystės sostinė. Iš čia laivai plaukdavo link Švedijos, Vokietijos, Olandijos.
Pirmiausia važiuojame prie garsiojo Kuldygos krioklio. Važiuojant per senąjį tiltą, žvilgsnį prikausto atsivėrusi krioklio panorama. Už automobilio pastatymą sumokame 1 latą. Tai buvo paskutinis mokėjimas už automobilio statymą. Daugiau nė vienoje vietoje neteko mokėti.
Gal ir gerai. Tegul važiuoja žmonės nesibaimindami mokesčių, žiūri įdomius dalykus ir leidžia pinigus kitiems tikslams.
Kaip ir prie kiekvieno lankomo objekto, randame stendą, kuriame aprašyta tos vietos istorija. Pagirtina. Legendos pasakoja, kad ant upės kranto gyveno burtininkas, o velnias, nešinas didžiuliu maišu akmenų, norėjo burtininko namus sugriauti. Bet burtininkas tai numatė ir leido anksti gaidžiui užgiedoti. Kai tik velnias gaidžio giesmę išgirdo, tai maišą su akmenimis tuoj pat ir paleidęs, neprinešęs burtininko namų. Taip Ventoje ir atsirado akmeninis slenkstis.
Nusileidus laiptukais ir perėjus lieptelį, ant kurio turėklų prikabinta spynų su savininkų vardais, atsiveria visas krioklio grožis. Nepaprastai įspūdinga. Nors ir neaukštas, bet tai plačiausias krioklys Europoje (249 m). Negaliu atitraukti akių nuo vietinių vaikų, kurie šokinėja nuo akmens į krioklį –vanduo gana šaltas. Dešinėje – senasis plytų tiltas per Ventą. Tai vienas seniausių arkinių tiltų Europoje.
Pasigrožėję, iš stovėjimo aikštelės pasukame į kairę ir važiuojame link Riežupės smėlio uolų. Buvau nemažai apie jas prisiskaičiusi, tad norėjosi pamatyti savo akimis. Dardame žvyrkeliu kelis kilometrus, paskui mišku pėdiname apie 500 metrų iki bilietų ir suvenyrų namelio. Lįsti į urvus ryžtamės tik mudvi su dukra. Už bilietus sumokame 3 LVL (latus) suaugusiam ir 2 LVL moksleiviui. Latvijoje daugelyje mokamų objektų pigesni bilietai moksleiviams ir pensininkams.
Tai ilgiausias požeminis olų labirintas Latvijoje, iškastas žmonių rankomis. Prieš maždaug 150 metų čia žmonės rankomis kasdavo kvarcinį smėlį ir gabendavo jį į Rygą stiklui gaminti. Sovietiniais laikais smėlio urvai nenaudoti. Dabar ši žemė priklauso poniai Ritai, kuri ir nusprendė, kad šioje vietoje reikia užsiimti turizmu. Pasivejame grupę žmonių, su žvakėmis rankose, kurie irgi ryžosi lįsti į šiuos tamsius urvus. Grupė susideda iš poros šeimų latvių, estų, rusų ir mūsų – 2 lietuvių. Šiek tiek, mūsų akimis, pakvaišusi gidė liepia rėkauti visiems visokius padrąsinančius šūkius savo kalbomis, kelti aukštyn rankas ir pasakoti, ar jaučiame energiją, kurį pereina mūsų kūnais. Vienu metu užpučia visiems žvakes ir, stovint aklinoje tamsoje, klausinėja, kokias spalvas matome pakėlę akis į lubas. Pagal tai bando nuspėti mūsų ateitį. Bent jau mums, tas komiškas spektaklis atrodo juokingai. Paskui išskiria grupę į dvi dalis ir liepia eiti į atskiras puses, kuriose, kaip vėliau paaiškėja – akligatviai. Keistai jaučiamės, kai slenkame siauru koridoriumi, kuris kuo toliau, tuo labiau žemėja ir siaurėja, išplėšiant iš tamsos žvakių šviesai labirinto sienų kontūrus. Pagaliau, koridoriaus gale pamatome šviesą. Pirmyn į laisvę…
Galiu tik patarti nesilankyti urvuose tiems, kurie nejaukiai jaučiasi mažose, siaurose erdvėse, kurie bijo tamsos. Ir apsivilkti reikėtų šilčiau, nes temperatūra laikosi apie + 8C.
Grįžtame į Kuldygos senamiestį. Pakeliui stabtelime prie aukščiausio Latvijoje Alekšupites krioklio (4,5 m). Krioklys gražus, bet šalia baisus, išdaužytais langais namas, gadina visą vaizdą. Gaila, bet šioje Latvijos dalyje, dar mažai pastatų sutvarkyta. Paklaidžiojame gatvelėmis po senamiestį. Pasigrožime seniausiu mediniu namu Kurzemėje (1670m.). Didžiajai daliai senamiesčio namų – per 100, 200 ir net 300 metų. Užsukame į Šv. Trejybės katalikų bažnyčią . Graži. Kitoje senamiesčio pusėje – Šv. Katerinos liuteronų bažnyčia. Labai tvarkinga, kaip ir visos liuteronų bažnyčios asketiška, su gražia sakykla. Tačiau labiausiai pakeri, kad bažnyčioje tyliai skamba ‚Enigma‘ muzika. Prisėdame, ir atrodo sėdėtum taip ir klausytumeis amžinai… Dar šiek tiek pavaikštinėję, pasmalyžiavę vietiniais ledais ir bandelėmis, traukiame atgal link Ventspilio.
Grįžtant užsukame aplankyti Edolę. Vėl dardame žvyrkeliu nuo pagrindinio kelio apie 10 km. Edolės miestelis labai mažutis. Puiki, labai sena, aptrupėjusių raudonų plytų liuteronų bažnyčia. Iš jos kiemo mūsų ausis pasiekia saksofono garsai. Čia susirinkę vestuvininkai, nors pati bažnyčia uždaryta. Šalia – didžiulis tvenkinys. Patraukiame link Edolės pilies, garsėjančios vaiduokliu ir parku su Nykštukų ąžuolu bei meilės alėja. Didelis rausvas bokštas iš tolo matosi per medžių viršūnes. Gaila, bet į vidų nepatenkame, nes pilies kieme paruoštas staliukas, laukiama tų pačių vestuvininkų, kuriuos palikome prie bažnyčios. Apeiname aplink pilį. 1264-1267 m. buvo pastatyta puslankio formos pilis Piltenės vyskupijai. Labai daug metų ši pilis priklausė baronams Berams ir buvo paaukštinta, perstatyta, kol virto neogotikos paminklu. 1905 m. pilį sudegino sukilėliai, bet iš naujo atstatant , buvo laikomasi gotikinių formų. Kieme pastatyti nauji ūkiniai pastatai. 1916-1917 m.m. buvo šiek tiek pakeistas pilies fasadas. Šalia didelis 7,5 ha peizažinis parkas, tvenkinys. Truputį pasivaikštome ir judame link Ventspilio.
Vakare pasivaikštome po Ventspilį. Smagu, kad miesto valdžia rūpinasi žaliosiomis zonomis. Mieste daugybė parkų, skverų ir parkelių. Labiausiai nustebino nedideli parkeliai – apie 10 – 15 medžių, keli suoleliai, gėlynėlis. Ir tokių parkelių nesuskaičiuojama daugybė. Kuldyga, nors ir mažas miestelis, bet taip pat skęsta žalumoje. Didesniuose parkuose pristatyta įvairių smagių dalykų vaikams karstytis arba skulptūrų pasigrožėti suaugusiems. Parkuose po atviru dangumi, sutelkta geriausių latvių meno meistrų kūryba. O jau gėlynų, gėlynėlių, gėlių bokštų ir gėlių skulptūrų, tai ant kiekvieno kampo. Negali atsigrožėti. Keisčiausių formų gėlių klombos, iš žiedų sudėliotos figūros, gėlių antytės, žuvytės ir svarbiausia – gėlių laikrodis miesto širdyje.
Ventspilis – tinkamas kurortas atostogauti visai šeimai. Įrengti ir specialūs nemokami parkai vaikams. Šalia vietos, kur gyvenome – didelis parkas “Bernu pilsetinas“ veikiantis vasaros laiku nuo 8 iki 22 val. vakaro, o žiemą nuo 8 iki 20 val. Vaikams įrengta apie 40 įvairių žaidimų įrenginių. Tik porą iš jų, mokami. Parkas papuoštas gėlių skulptūromis. Veikia kavinukė „Pepija“, sekmadieniais, pastatytoje estradoje vyksta ypatingi renginiai. O kur dar vaikų parkas „Fantazija“, Džiunglių takas, Ventspilio vandens parkas ir kiti smagūs objektai.
Vėl nuklystame link Ostgalės, bet šį kartą patenkame į uosto pėsčiųjų zoną. Puikiai sutvarkyta promenada, akį traukia šalia stovintys didžiuliai laivai. Iš čia galima paplaukioti ekskursiniu laiveliu „Hercogs Jekabs“. Kaina vaikams – 0,30LVL, suaugusiems – 0,80 LVL. Čia pat – Krišjano Valdemaro – Latvijos jūrininkystės įkūrėjo paminklas. Išradingas skulptorius pasodino didijį žmogų ant suolelio, todėl labai sunku atsispirti neatsisėdus šalia ir nepasidarius nuotraukos. Šalia – Livonijos ordino pilis. Vėl randame porą karvučių. Osta gatvės pėsčiųjų take įsikūrusi Latvijos Juodoji. Pasižiūrėjus, mes įžvelgėme gilesnę prasmę, bet kaip pavadinta, taip pavadinta. Tolėliau, užlipusi ant kalvelės, sidabrine nugara atmušanti besileidžiančios saulės spindulius, kviečia prieiti Jūros karvė. O promenados gale, pėsčiųjų taką apvainikuoja milžiniška Keliaujanti karvė, nusagstyta įvairių šalių lipdukais.
Negalima nepaminėti ir Ventspilio fontanų, kurių, palyginus su Vilniumi, veikiančių labai daug. Jie įspūdingi ir dieną, ir vakare. Promenadoje įsikūręs „Laivų stebėtojas“ savo veliamais vėjo vandens „plaukais“ prikaustys dėmesį.
O nuo „Saulės laivelių“ miesto centre, saulėtą dieną tiesiog neįmanoma atsitraukti. Vanduo išpurškiamas smulkiais lašeliais ir vienu metu galima matyti virš jų susidariusias net kelias vaivorykštes.
Kaip ir daugelyje kurortinių miestų Latvijoje, Ventspilyje visą vasarą vyksta renginiai. Šį kartą, mums besilankant, vyksta Baltijos valstybių motociklininkų sąskrydis. „Baikerių“ pilnos gatvės. Apsistoję jie Ventspilio „Piejūras kempinge“, kurį nueiname apžiūrėti. Ką gi, neveltui šis kempingas laikomas vienu geriausiu Pabaltijyje. Šiuolaikiškai įrengtas kempingas, vietos treileriams, sportui, įvairiems renginiams, kavinė ir t.t. Daugelis namelių su visais patogumais.Vakaras apvainikuojmas įspūdingu fejerverku iš motociklininkų šventės, kurį puikiai matome per savo langą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą