2005 m. vasario 11 d., penktadienis

Savaitgaliui į Paryžių



Sugalvojus kelias dienas praleisti ne Lietuvoje, ypač šaltuoju metų laiku, turbūt bet kurioje kelionių agentūroje galima aptikti pasiūlymų praleisti savaitgalį Europos sostinėse. Rinkomės Paryžių. Kodėl? Ogi todėl, kad tiek daug skaityta, kad pagaliau norisi pasižiūrėti pačiam, nors trumpam pajusti, kas tas Paryžius ir galų gale susidaryti savo nuomonę. Paryžių įkūrė galai apie 250-200 m.pr.m.e. Dabartiniu vardu pradėtas vadinti nuo V a., kai Frankų karalius Chlodvigas I 486 metais čia perkėlė savo valstybės sostinę. Paryžius – tai demonstracijos, maištai, revoliucijos, politiniai veikėjai, garsūs mokslininkų ir meninkų vardai. Visko tiek daug. 👌

Dvi su puse dienos pakankamai trumpas laiko tarpas, bet pasiplanavus laiką ir žinant, į ką norisi bent akį užmesti, tikrai verta važiuoti. Juolab, kad skrydis iki Paryžiaus tetrunka apie 2,5 valandos ir tikrai neprailgsta. Lėktuvas leidžiasi Šarlio de Golio oro uoste. Verta iš anksto užsisakyti transportą, kuris nuveš į viešbutį ir nugabens į oro uostą (vairuotojai maloniai palydi iki registracijos vietos). Bandant tai padaryti pačiam, gali tekti pavargti, nes oro uostas labai didelis, iš trijų atskirų dalių ir, neduok Dieve, nueisi ne ten kur reikia – galima ir į lėktuvą pavėluoti.
Atvykus į viešbutį, sužinome, kad ne visi kambariai laisvi. Čia tiesiog neįprasta išmesti svečius į gatvę iki 12 val. Mums tai ne kliūtis. Tiesiog sumetame krepšius į vieną kambarį (paskui įsikursime) ir lekiame į miestą. Juk laikas toks brangus. Paryžius nėra klaidus miestas, o turint žemėlapį, tikrai nepasiklysite. O ir paryžiečiai tikrai paslaugūs ir padės susigaudyti. Priešingai, daugelio išsakytai nuomonei, jie kalba angliškai, o jeigu ir nekalba, tai vis tiek stengiasi padėti. Nustebino, kad paryžiečiai po savo gimtą miestą vaikšto su žemėlapiais. Ir tai normalu, nes yra rajonų, į kuriuos vietiniai labai retai užsuka, nes tiesiog gyvena kitame miesto gale arba neturi jokių reikalų tuose rajonuose. O vietiniams pasiklysti nei šis, nei tas.
Paėjus iš viešbučio porą minučių, prieš akis išnyra Šarlio de Golio aikštės puošmena- Triumfo arka (pastatyta po to, kai Napoleonas laimėjo mūšį prie Austerlico). Aplink arką driekiasi transporto žiedas, į kurį susibėga 12 kelių. Ir jokių spūsčių. Puolame fotografuoti Triumfo arką, nors paskui kasdien net po kelis kart per dieną matant, šis vaizdas tampa kasdienybe. Tačiau vis tiek gražu.

Traukiame link Eifelio bokšto – plieninių konstrukcijų milžino. Mažų Eifeliukų galima nusipirkti papėdėje po 2 eurus, bet geriau pirkti toliau ir pigiau. Kad ir kaip būtų banalu, bet keliamės aukštyn. O kodėl gi ne? Iš kur daugiau galima pamatyti tokią Paryžiau panoramą? Bijantiems aukščio galiu nuraminti. Kad ir kaip aukštai pakyli, bet jautiesi labai saugiai. Už 3,5 euro nuosavom kojom galite pakilti iki antrojo aukšto, už 7 eurus į trečią aukštą pakels liftas, o į pačią bokšto viršūnę pateksite už 10eurų. Tik ką iš tokio aukščio galima pamatyti? Apsiribojame trečiuoju aukštu ir nenusiviliame. Einant aplink bokštą atsiveria tikrai vienas už kitą gražesni vaizdai: Marso laukai, Lotynų kvartalas, tolumoje Monmartras… Gražu. Ir tiltai per Seną. O upė tikrai drumzlina ir ruda.





Sužvarbę leidžiamės žemyn ir traukiame link Senos prie laivelių. Tai tikra ekskursija po miestą, kadangi didelė dalis žinomiausių pastatų išsidėstę palei upę. Laiveliai- tikras vandens taksi. Plaukiama nuo Eifelio bokšto iki Notr Damo katedros ir atgal. Pakeliui stotelės, išlipti galima bet kurioje iš jų. O svarbiausia, kad laiveliai dengti ir šildomi. Kadangi žiema, žymioji Senos krantinė beveik tuščia, tačiau galima įsivaizduoti, kas čia darosi šiltuoju metu laiku.
Pakrantėje daugybė prisišvartavusių laivelių, baržų. Dauguma apgyvendintos, papuoštos gėlėmis, stovi pinti lauko baldai. Tai kai kurių paryžiečių namai.
Traukia akį ir tikrieji Paryžiaus namai. Kiekvienas langas turi langines, kiekvienas namas pasižymi tik tam tikra kalinėtų balkonėlių ornamentika. Atrodo, kad nėra dviejų vienodų balkonėlių raštų. Įdomiausia tai, kad gatvių sankirtoje namai nesibaigia paprastu stačiu kampu, o kažkokiu trikampiu, nupjautu galu. Namo vaizdo tai visai nedarko, netgi savaip mielai atrodo.
Išlipame savo stotelėje ir traukiame link viešbučio Eliziejaus laukais. Kažkada įsivaizdavau, kad tai tikri žaliuojantys laukai kažkur prie Paryžiaus. Tačiau iš tikrųjų – tiesiog platus reprezentacinis prospektas, apsodintas kruopščiai prižiūrimais medžiais ir apvainikuojamas Triumfo arka. Norint, galima užlipti ant Arkos, aplankyti jos muziejų ir apžvelgti Paryžių už 10 eurų. Eliziejaus laukuose visą parą verda gyvenimas, dirba bankai, prabangios parduotuvės, firminės nedidelės parduotuvėlės, kavinukės. Net ir žmonės čia atrodo vaikšto kitokie- daugiau pompastikos aprangoje, koketavimo judesiuose.
Grįžus į viešbutį, pagaliau įsikuriame, bet ilgai neužsibūname. Vieni iš mūsų kompanijos spėjo surasti netoliese esančią maisto prekių parduotuvę ir nusipirkti vyno bei sūrio. Skubame ir mes. Per didelis pasirinkimas temdo protą, todėl perkame tai, kas tiesiog gerai ir skaniai atrodo. Sūris ir vynas nėra brangūs. Svarbiausia šviežia ir skanu.
Patraukiame į kitą pusę, į mažų gatvelių labirintus. Žavi senosios paryžietės. Jos labai elegantiškos, pasipuošusios skrybėlaitėmis ir dažniausiai vedinos šuneliu, net keliais. Jei šuneliai maži, būtinai aprengti. Kaipgi kitaip, juk Paryžius madų sostinė. Šuneliai leidžiami visur. Įdomu stebėti kavinukėje įsitaisiusį poną, kurio augintiniams taip pat patiekiamas maistas spalvotuose dubenėliuose. Niekam tai netrukdo ir labai žavu.
Vos neužlipu ant benamio, įsitaisiusio tiesiog vidury šaligatvio. Vėliau pamatau, kad toje vietoje pro groteles pučia šiltas oras.
Malonu stebėti ir vairuotojus, jie gatvėse budrūs ir atsargūs. Beje, pėstieji taip pat eina tik per perėjas. Įdomiausia stebėti besiparkuojančius vairuotojus. Automobiliai sustatomi vienas už kito tiesiog milimetriniais tarpeliais. Todėl bakstelėjimai į prieš ir už stovinčių automobilių bamperius- tiesiog norma.
Nuvargę traukiame nakvynės vieton. Rytoj laukia visa diena, atnešianti ne mažiau įspūdžių.
Bepusryčiaujant sudarome dienos grafiką. Tarp kitko, renkantis viešbutį, verta atkreipti dėmesį į tai, kokie bus pateikiami pusryčiai. Jeigu kontinentiniai, tai gausite kavos , bandelę ir džemo, o jeigu švediškas stalas, tai prisikirsite pusei dienos. Aptarnaujanti mus prie pusryčių stalo moteris- lenkė. Įsišnekame: ji džiaugiasi, kad mes kalbame jos gimtąja kalba, puikiai žino Lietuvą, o mums įdomu kaip jai čia sekasi. Paryžiuje ji gyvena 15 metų ir pasakoja, kad paskutiniu metu gyvenimas pablogėjo, ypač įvedus eurą. Vidutinis prancūzo atlyginimas 1500 eurų, o pasižvalgius po parduotuves, matome, kad kainos gana didelės. Suprantama, kad gyventojai nėra patenkinti esama padėtimi.
Traukiame link Monmartro. Tai Paryžiaus dailininkų vieta, tačiau šiuo metu nešilta ir dailininkų nematyti nė kvapo. Monmartras- tai stačiai kylančios gatvelės su abiejose pusėse išsidėsčiusiomis parduotuvėlėmis, galerijomis, kavinukėmis. Kylame į aukščiausią Paryžiaus vietą – kankinų kalvą (Mons Martyrium), kurios viršūnėje puikuojasi garsioji Sacre- Coeur baltoji bazilika. Nuo jos laiptų atsiveria puiki Paryžiaus panorama, lydima švelnių arfos garsų (netoliese įsitaisęs gatvės muzikantas). Aplankome baziliką ir leidžiamės paklaidžioti gatvelėmis. Viešbučio administratorė mus įspėjo, kad čia būtumėme budrūs ir saugotume rankines. Į Monmartraą atvažiuoja didelė dalis paryžiečių tiesiog apsipirkti. Tai vadinamos išparduotuvės ir šiaip visokiausių dalykų parduotuvės, kuriose turint laiko ir gerai paieškojus, galima rasti labai įdomių ir pigių daiktų bei rūbų. Pardavėjai, beje ir prestižinėse parduotuvėse, nepuola prie kiekvieno kliento su klausimais: “Kuo galiu padėti?”, bet ramiausiai laukia, kol pats pirkėjas kreipsis į juos.
Sudomina audinių parduotuvės. Tokią audinių įvairovę retai kur pamatysi. Spalvų ir raštų deriniai nenusakomi.
Patraukiame link Mulen Ružo. Bent iš išorės knieti užmesti žvilgsnį, nes vakariniam šou tiesiog neturime laiko. Pakeliui beveik vien sekso prekių parduotuvės ir striptizo barai. Tačiau vaizdas nuvilia. Tikėjomės didelio, labai įspūdingo statinio su didžiausiu raudonu vėjo malūnu ant stogo. Iš tikrųjų tai visai neaukštas pastatas, ir malūnas gana nedidelis.
Mūsų grupelės nuomonės išsiskiria, ir dalis patraukia į sekso muziejų, o mes sėdame į metro ir važiuojame į Site salą. Lankantis Paryžiuje ilgiau, verta įsigyti ilgalaikius metro bilietus, nes jie galioja visoms zonoms ir būna gerokai pigesni nei vienadieniai.
Site saloje kažkada įsikūrė pirmieji gyventojai. Dabar čia galima aplankyti Dievo Motinos arba kitaip Notr Damo Katedrą, Justicijos aikštę. Skiriame laiko didžiulės ir nesvietiškai gražios katedros apžiūrai. Įvairiaspalviai vitražai, skulptūrų įvairovė, drožiniai ilgam prikausto mūsų dėmesį.


Skubame apžiūrėti Invalidų rūmus (juos Napoleonas pastatė karo veteranams). Dabar čia muziejus, šlovinantis Napoleono pergales.



Paskutinę kelionės dieną vėl grupės nuomonės išsiskiria. Vieni veržiasi aplankyti Luvrą ar dar kitą kokį muziejų, o mes su kolege nusprendžiame nuvykti į Versalį, kuris XVII a. tapo pagrindine Liudviko XIV karališkąja rezidencija. Rūmai buvo statomi daugiau nei 20 metų. Gausybė dekoruotų salių, paveikslų, meno dirbinių. Ir žinoma, garsioji Veidrodžių galerija, kurios pavadinimas kilo nuo 17 arkinių veidrodžių. Tai buvo jungiamoji grandis tarp karaliaus ir karalienės apartamentų. Šalia rūmų – parkas, užimantis 800 ha plotą. Kadangi šaltuoju metu laiku neveikia fontanai ir dalis skulptūrų uždangstytos, parką galima aplankyti nemokamai. Prie pat rūmų – vandens parteris su gazonais ir figūriniais baseinais. Toliau gausybė fontanų, už kurių prasideda pseudoantikinių skulptūrų alėja. Šiltuoju metu laiku galima paplaukioti Didžiuoju kanalu valtelėmis. Kadangi pučia žvarbus vėjas, mes sėdame į traukinuką, kuriuo padarome apžvalginę ekskursiją po parką.
Diena pralekia akimirksniu, temsta. Languose žiebiasi šviesos. Pastebiu, kad nėra mėgstami bendrieji šviestuvai. Įžiebiami toršerai, bra užlieja namus jaukia, šešėliuota šviesa.
Grįžus į Paryžių patraukiame vakariniam pasisėdėjimui kavinukėn. Pasiblaškę, sukame į mums atrodančią jaukiausią. Tikrai labai jauku, daug žalumos, skanu. Kavinukių Paryžiuje labai daug, patiekalų pasirinkimas milžiniškas. Beje, vynas kiek pigesnis už kavos puodelį.
Iš ryto skrisime namo, tačiau suprantu, kad pasitaikius progai vėl su malonumu grįšiu, tik gal kitu metų laiku.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą