Pasteliniai Nidos vakarai

 

Neringoje mano širdis dainuoja. Visada.  Alsią vasaros  dieną žaliems miškų delnams glostant galvą, rudenį nokstant kaštonams, žiemą vėjyje stebint mariose traškantį ledą, pavasarį virš galvų nusidriekiant migruojančių paukščių keliams. Nidoje prisimenu visus vaikystės kampelius ir kvapus - ledų kioską, kur, suspaudę pinigėlį saujoje, išsirikiavę laukdavome kol atidundės mašina iš Klaipėdos, ilgąsias gluosnio (jo jau nebėra) šakas, ant kurių supdavomės ilgais rudens vakarais, svaiginančias žydinčias akacijas (jų vietoje automobilių aikštelė), senąjį laiptuotą taką į švyturį, vienintelę girininko karvę, kaimynų pomidorus nokstančius tiesiog lauke, po kojomis byrančias kieme vyšnias, ištrauktų tinklų kvapą…. 

 Šitoj žemėj atrodo viskas sulėtėja – žingsniai, laikas, atodūsiai. Sielos krašte kitokia Baltijos jūra, kitoks  oras.

Seniai Nidoje leidau laiką kelias dienas iš eilės. Dienas užpildytas ilgais pasivaikščiojimais, ramybe ir nepakartojamais vaizdais. Tad kai dukra rugpjūty prasitarė, kad būtų smagu pasivaikščioti rudenėjančiais Nidos miškais, tos minties nebepaleidau. Iš karto sėdom ieškotis vietos gyvenimui. Norėjosi vietos centre, su kiemu ir griliu. Radom. Tiesa, su langais į tuo metu apkrautą Kuverto gatvę. Bet negali visko gauti 100 proc, kai laiko lieka visai nedaug, tačiau didelė dalis pageidavimų koncerto išsipildė.

 1 diena

  Kelias iki Nidos neprailgsta, o išlipus kelte, vėjas mikliai išpučia visas mintis ir kasdienius rūpesčius.  Suvelti plaukai, uosto kranai ir klykiančios žuvėdros neatskiriami nuo kelto vaizdiniai.

 Pirmas pasisveikinimas su jūra Smiltynėje. Dar jūros nematai, dar tik kopi laipteliais į viršų, bet jodo ir druskos prisodrintas oras  jau smelkiasi per visas poras, jau girdisi bangų ošimas. Ir pagaliau, pagaliau jūra… Neįmanoma likti abejingam jūros vaizdui. Niekada.  Pakeri kiekvieną kartą, kiekvieną kartą jūra kitokia. 

Gerai, kad ruduo – įvažiavimas į Neringą tik 5 Eur.  Vasarą su kėlimusi keltu kaina pasiekia kosmines aukštumas.

  O dabar miškais apsuptu žaviuoju keliu iki Nidos (būtų dar žavesnis, jeigu nuo pusės kelio nereiktų kratytis ant, turbūt mano vaikystės laikais klotos, ištrupėjusios asfalto dangos). Važiuoji neskubant,  gėrintis kiekvienu kelio linkiu.  Net prapliupęs lietus negąsdina - juk vis tiek jis čia greitai baigiasi. Taip ir yra. Įvažiavus į Nidą, jau tik vos vos lynoja.

 Įsikuri naujuose namučiuose (https://www.priejuros.lt/lt/apgyvendinimas/nidoje-nuomojamas-triju-kambariu-butas-1706/) . Net ir ryškiai dažytos sienos tinka. Viskas gerai, o geriausia šiltos grindys vonioje. Grįžus vėsiais vakarais taip ir traukia ant jų pastovėti)) Namučiai šalia meno mokyklos. Kažkada pastarajame pastate buvo paštas  ir ten eidavom skambinti pagal užsakymą į kitus miestus)) 

Marios čia pat. Išskubam pasivaikščioti.  OOOooo ….. krantinėje žmonių milijonas, turbūt daugiau nei vasarą. Net nepaisant krapnojančio lietučio. Štai ką reiškia šiltos rudens dienos ir šeštadienio vakaras. 

  Nuskubam link senamiesčio – ten žmonių mažiau.  Kur dabar stovi merija, kažkada stovėjo mūsų namas, kur pro langus  matėsi marios ir prieplauka. Kitoje gatvės pusėje likęs šulinys, iš kurio nešdavomės vandenį.

 Senamiestis ypatinga vieta su žavingais namukais nendriniais stogais, padabintais lėkiais, sandrikais ir kitais mediniais ažūrais.

Kojos nuveda pamariu link kopų. Staiga švysteli saulė, nuauksindama marių krantą.

Žiūrėti į marias niekada nenusibosta. Vakarais jos nusidažo nenusakomomis pastelinėmis spalvomis ir susilieja su dangum į vieną stebuklingą ištirpstančio horizonto paveikslą. Toje žemės ir dangaus jungtyje sustoja laikas.

 Jau sutemus vėl link marių išvilioja tamsos pažadinta tyla. Krantinėje vos vienas kitas praeivis. Tolumoje šviesos tamsiame vandenyje atsispindi šimtais žiburėlių….

2 diena

Kiemas ir pavėsinė = didelis gėris - pusryčiai lauke. Tuojau pat prisistato ir žiūrovai. Drąsesni pritupia visai šalia. O patys drąsiausi papusryčiauja iš rankų))

 Po pusryčių  į kelią. Mirusios arba Pilkosios kopos. Mažulytė stovėjimo aikštelė (tikrai per maža tokiai lankomai vietai) jau pilna ir tik per stebuklą atsiranda viena laisva vieta. Lankymas mokamas. Gerai, kad ruduo – bilietas 2 Eur  (vasarą 5 Eur, motyvuojant - šitaip valdomi turistų srautai).  Medinis takas vingiuoja šalia traškančių kerpių plotų. 

 Tolėliau driekiasi lengvam vėjyje siūruojančios smilgos. Jų viršūnėmis tarsi kilimu nutapena oro fėjos. 

 Medinis takelis baigiasi suoliukais, kur daugelis palieka savo batukus. Gera po kojomis jausti žėrintį baltą smėlį. Į abi puses nubėga smėlio kalvelės ir įmantriais smėlio raštais išmargintos kopos, už nugaros mėlynuoja Baltijos jūra, priekyje Kuršių marių juostelė. Sustojus nežinai kur geriau dairytis.

 Oro fėjos, įsikibę nematomomis rankomis, nuveda iki pat tako galo, kur sulaikęs kvapą atsargiai pratinies prie atsivėrusio vaizdo. Vėjo draikomais plaukais, nutviekstas saulės, išpūstom mintim stovi begalę laiko ir grįždamas su savim nusineši gražiausius prisiminimus.  

 O dabar prie jūros.  Bangos baltais purslais nužeria krantus. Preilos gelbėjimo stotis panaši  bažnyčią. Kažin kodėl? 

  Prie pat jūros apsikutoję gulinėja tik nepabūgę vėjo. Tačiau vanduo nešaltas ir žentas nuskuba maudytis. Mes liekam gaudyti vėjo ir stebėti bangų. Vėjas žvarbokas, tad ilgai neužsibūsi.

 Užsukam į Preilą. Rūpi Dailininkų kopa. Kaip jausdami, mašiną paliekame prie parduotuvės ir patraukiame link senųjų etnografinių  kapinaičių, kur ilsisi senieji kuršiai.  Siauras pramintas takelis nuveda link apaugusių miškais kopų į plačią proskyną.

Prabunda grybautojų  inkstinktai. Ir ne veltui. Nereikia net nuo kelio  nueiti.

 Kol vyksta grožėjimasis pirmaisiais laimikiais, keliu nusileidžia pora su pilnu krepšiu balsevičiukų. Pasibaisėję, kad teturim tik porą grybukų, išskiria kelis iš savo pintinės, kad galėtumėm įvertinti skonį. 

   Į šoną nubėgantis miško takelis atveda iki šįmet oficialiai atidarytos Dailininkų (Menininkų) kopos. Pasidabinusi fotogeniškomis pušaitėmis atveria įspūdingus vaizdus į marių ragus, kopagūbrius ir įlankas. Įsitaisius ant naujų laiptelių galėtum sėdėti valandomis, jei ne tos baisios skruzdėlės,  tiesiog begėdiškai puolančios plikų kojų plotelius.  Susirangai, kad kaip įmanoma mažiau pasiektų, ir vėl užsimiršti užliūliuotas vaizdų.

Nusileisti tenka naujaisias laiptais. Kaip gerai, kad ne lipti aukštyn. Jų daug, labai daug. Mišku kilt link kopos paprasčiau.   

 Preila apsigobusi rudenine saule jaukiai susirangė marių pakrantėje. Šilta ramuma.  Žvilgsnį patraukia jaukus kiemas. Iškaba skelbia - žvejo Virgio žuvis. Kiemas labai jaukus, bet pasitikusiųjų tonas ir kalbos parodo - klientų čia nelaukiama. Ir nereikia. 

  Gera tipenti žalumoje paskendusia gatve. Akys nuglosto gražiuosius namelius. 

Ilgėliau stabteli ant atgimusios senosios vilos (buvusio Preilos burmistro Labrenco namas). 

Krantinėje totali ramybė. Skaidriai permatomas oras atveria kito marių kranto horizontus. Apsigobus rudeniška saule eini neskaičiuodamas laiko…

  Gėrių gėris tas grilis lauke. Iščirškinta mėsytė sodriu kvapu kviečia puotai. Iš gėlynėlio  kartkartėm padvelkia raminantis levandų kvapas. 

    Vakarėja. Reikia paskubėti palydėti saulutę. Viskas viename - jūra, saulė, vėjas smėlis. Įkvepi jūros kvapu persismelkusį vėją. Saulė neskubėdama dingsta nėriniuotose debesų pilyse. 

 Grįžti į tamsa apsiklojusią Nidą ir kojos pačios nuneša iki prieplaukos. Žmonių vienas kitas. Šioks toks pagyvėjimas ir muzikytė tik prie iki 3 nakties veikiančio sumuštinių  kioskelio „Kaštonas“. Vakaras vėsus, bet nešaltas. Molo  ramybę drumsčia besiteliuškuojančios marių bangelės, kurias stebi tik viena porelė. 

3 diena 

 Nuo ryto saulė vilioja lėkti miškais ir kopomis. Negali nepaklusti. Kulniuoji iki bažnyčios. Su retom išimtim man patinka naujosios statybos bažnyčios. Nidoje kaip tik ši reta išimtis. Medinė, nendriniu stogu, viduje šviesi ir lengva, per langus matosi marios. Ant gretimo  namo emblema pašto keliui  per Neringą atminimui. Beveik 200 metų per Kuršių Neriją ėjo svarbi, bet sudėtinga pašto kelio atkarpa. 

Nuo bažnyčios neri takeliu pro namus į mišką. Švelni samanų žaluma atrodo turėtų slėpti grybų saleles, tad vyras su žentu vis nuklysta į šoną.

 Mišku, kad ir į kalniuką, bet lipti žymiai lengviau ir įdomiau nei laiptais nuo marių pusės. Išlakias pušis pakeičia susiraičiusios.  Ant apaugusių kopų krašto iš aukštai galima pasigėrėti mariomis įsitaisius ant aukšto suoliuko. 

 Ant Parnidžio kopos keletas žmonių gėrisi aikštelėje atsivėrusiais vaizdais. Šalia diedukas groja smuiku. Vinguriuojančią  melodiją pasigriebia vėjas ir nusineša tolyn į kopas.  

 Ant kopos yra vieta, kur atsiveria pats gražiausias vaizdas į Nidą. Fotografuoji akimis tūkstančius kartų, kad nugultų į gražiausių prisiminimų kerteles.

 Laiptai nuo Parnidžio kopos nuveda į Tylos slėnį prie marių.

 Besimatuojant Neringos krėslą dangus pradeda trauktis tamsiais debesimis. Tenka paskubėti, nes debesys artėja nerealiu greičiu, o dar planuota nusipirkti rūkytos žuvies Pas Joną. Kol lyja, galima ramiai išsivirti grybų sriubos  ir papietauti. Deja, žuvis nebe to skonio, kaip anksčiau. Populiarumas tikrai ne į naudą. 

 Ir vėl švysteli saulė. Šioje vandenų skalaujamoje žemėje nereikia pramogų, linksmybių. Užtenka ilgų pasivaikščiojimų pilnomis grožio akimis. Gera, kai pasivaikščiojimais ir ramuma nereikia dalintis su šimtais žmonių. Krantinėje darbo dieną vos vienas kitas žmogus.  

 Į dangų įsiremia neogotikinės evangelikų liuteronų bažnyčios špiliai. Deja, vitražais gali pasigėrėti tik iš išorės. 

Atsargiai praveri senųjų kapinių vartelius. Minkštu žolių kilimu žengi begarsiais  žingsniais.  Žavingi senieji krikštai su žvėrelių, augalų motyvais. Iš vaikystės likęs neišdildomas įspūdis per Vėlines, kai šiose kapinėse susirinko vos ne visa Nidos bendruomenė - tamsoje, su žvakėmis, karštu  vašku lašančiomis ant rankų, pirštinių, svetimų rankovių…  

  Net nepajunti kaip nutapeni iki Tomo Mano namelio. Kiek toliau ant Uošvės kalno daili apžvalgos aikštelė su baltais suoliukais. Daug kas čia ateina pasigėrėti itališku vaizdeliu. Tiesą sakant jokio panašumo su Italija nematau ir nereikia. Čia savo ypatingas grožis bet kokiu metu laiku. Tokiose vietose pamiršti, kad egzistuoja laikas. 

 Užsisvajojęs sėdėtum iki sutemų, bet prakiuręs dangus sugrąžina į realybę. Krapnojimas pavirsta liūtimi. Slepiamės po Tomo Mano namo stogeliu, nes lietsargiai jau nebegelbės.  Nežiūrint, kad pastovėti reikia netrumpai, visiškai nesvarbu. Niekur neskubam – kalbamės  ir stebim krintančius lietus lašus.... Aprimus lietui praeinam šalia turgelio.  Šlapias turgelis praktiškai tučias - stovi tik vieniša močiutė. Prieinam pažiūrėti ar turi norimų magnetukų. Magnetukų nėra, bet močiutė šneki, tai įsikalbam apie prekybą, apie turistus, vagystes, einamas prekes, apie tai, kaip jau vos ne pensijoj išsilaikė teises ir dabar paveža kaimynes. Neskubam ir niekur nevėluojam, o ir močiutei linksmiau. 

4 diena 

 Vakare prasidėjęs lietus niekur nedingo. Bet kol nelyja kaip iš kibiro, verta pasivaikščioti. Rudeninės gėlės suskliaustais, apsunkusiais nuo lietaus žiedais lenkiasi iki  žemės. Liūdnas, vienišas Nidos briedis (kažkodėl nuotraukose visada atrodo gerokai didesnis, nei iš tikrųjų). Pasišiaušusios marios daužosi į krantus. Gulbės ramiai snudūriuoja krantinėje nekreipdamos dėmesio į praeivius. 

Pats laikas užsukti į etnografinę žvejo  sodybą – muziejų. Vaikai neseniai buvę, vyras nenori, tad neina (bilietas 1 Eur). Įeinu  ir įstringu. Viduje tipinis žvejo namas su originaliomis krosnimis, baldais. Nepaprastai žavios ant sienų animuotos projekcijos. Vietomis pakibusi ore ekspozicija tokia tikroviška.... šeimininkė tuoj pakvies prie stalo puodeliui arbatos,  močiutė užvers paskutinį knygos puslapį... Eini lėtai skanuodamas kiekvieną detalę. Ilgam prisėdu kambary, kur rodomas  filmas apie žvejų gyvenimą, varnų gaudymą ir gyvenimą nerijoje. Nedidelis, tačiau puikus muziejus. 

 Kieme įstringam prie autentiškų žvejų laivų ir senų nuotraukų ekspozicijos. Į parduotuvę bėgdavau pirkti po tris supakuotų zefyrų. O restorane su tėvais taip pat teko pabuvoti. 

  Ir vėl krapnoja, dar labiau atvėsta. Geriau traukti į šiltus namučius, užsukant į vietinę kepyklėlę prie Jūratės ir Kąstyčio skulptūros. Nepigu, bet kiek visokių skanumynų. Ir dar svarbu  įsiamžinti prie skulptūros su fontanu "Poilsis", toje pačioje pozoje, kaip ir vaikystėje)) 

  Šiltuose namuose galima ramiai paskaityti, pasnausti, pabūti su savimi. Viskas paprasta – atostogos. O lietus, lietus šitoj žemėj ilgai neužsibūna. Vakarop švysteli saulė,  debesys sklaidosi. Laikas vėl palydėti saulutę.  Beeinant link jūros, žentas neiškentęs šmurkšteli gilyn į miškelį ir netrukus visas laimingas atlekia su gražuoliais raudonikiais. 

 Jūra ilgom bangom gula į krantą. Užliedamos pusę pliažo jos burbuliuodamos geriasi į smėlį.

Apsimuturiavęs kapišonu, net prisimerkęs, eini prieš vėją ir supranti, kad nuostabus atostogų jausmas visai neturi susitapatinti su karšta tingia paplūdimio saule.  Neapsakomo grožio rudeninis saulėlydis kabinasi į akis ilgam išlikdamas atmintyje.... 

  Grįžę pasimėgauti švelnia tyla su šildančiu kokteiliuku susirangome ant suoliukų prie marių šalia namų.... 

5 diena

 Lietaus kaip nebūta. Debesų kamuoliukais nusėtam danguje kvatojasi saulė. Vėl laukia kopos. Jau išmintu takeliu per mišką link Parnidžio kopos, stabtelint pagaudyti vėją kartu su Ž. P. Sartro skulptūra. 

Paskui takeliu į Parnidžio kraštovaizdžio draustinį. Įžengi į stebuklingą kopų pasaulį. Apsigobus saule eini tolyn neskaičiuodamas laiko. Takelis nuveda iki miškelio prie pat Rusijos sienos. Telefonas vis pagauna kitą šalį. Kiek ten to miškelio – šešiolika ir trys ketvirtosios medžio, bet vyrai sugeba ten pradingti ilgam. 

Atsibosta laukti, tad su dukra traukiame toliau. Aukštos kopos tuoj pat uždengia miškelį. Pasimesti nėra ką - užeik už kopos ir neberasi. Tenka ropoti ant viršaus ir dairytis.

 Tačiau veltui – vyrų nė pėdsako. Skambinti nesinori. Takeliai nuveda prie pat marių. Akis užvaldo nuostabūs peizažai. Pagaliau atpėdina ir vyrai su pilnu maišu grybų – didelė dalis balsevičiukai )))

 Vieta su nuvirtusiais palei marias medžiais pakeri, tad įsikuriam  ilgiau. Kavytė, užkandėlė. Grybautojai valo grybus, o mes abi tylomis medituojam.  Marių vilnys hipnotizuojamai atsimuša į nuvirtusį medį.  Tai sielos laikas. Gera kai vaizdais, ramybe ir tyla nereikia dalintis su tūkstančiais kitų. Šiltos kopos tyliai šnabžda savo pasakas. Pabandom statyti marių vilnių skalaujamą smėlio  pilį. 

 Grįžtame palei marias. 

 Papietauti geriausia kavinukėje „Po vyšniomis“. Čia visada labai skanu. Žuvies patiekalai verti dėmesio.  Kaip tik atsilaisvina staliukas saulės atokaitoje su vaizdu į plevėsuojančius skalbinius. 

 Besėdint galutinai nusprendžiame, kad liekame dar vienai dienai. Gaila, bet tenka ieškotis naujos vietos nakvynei, nes šeimininkai visai neseniai rezervavo vietas kitiems. 

 Bebaigiant – pietaut-vakarieniaut dingteli mintis, kad vis dar dirba švyturys. Būtinai reikia pasikelti, kad jau atsirado tokia galimybė. Bilietas (5 eur) – šiaip jau brangu, bet tiek to. Pasiseka, kad pakilus esame vieni. Nors ir atitverta geležine sietka, aikštelė aplink švyturį labai siaura. Baisu be proto))). Atgal leidžiamės akmeniniais mano vaikystės laiptais)) 

 Nors vakaras labai vėjuotas, vakarą praleidžiame klasioko restorane, kur antram aukšte už sienos vėjo visai nesijaučia.  Seniai matėmės, tad kalbų sočiai. Vaikai trumpam nulekia iki jūros palydėt saulutės.

  Grįžtam į džiovinamais grybais prakvipusius mūsų laikinus jaukius namus. Ryt teks kraustytis kitur. 

6 diena

   Naujoje vietoje be trečios po pietų niekas nelaukia, o saulė vėl kviečia pasimėgauti skaidria diena.  Šį kartą tikslas Bulvikio ragas. Vaikai išsinuomoja dviračius ir asfaltuotu keliu nuvažiuoja iki  Bulvikio poilsavietės. O mes nusprendžiam eiti kitu keliu  pėsčiomis. Pradžioje krantine.

O paskui  Purvynės gatvės gale neriame į miško taką vedantį palei marias. Takas apsuptas kvapnių pušų tai kyla, tai leidžiasi. Samanas keičia smėlio juostos. Gražiausiose vietose stovi suoliukai. 

   Miškelis baigiasi, prasideda didelė pieva.  Užlipame į paukščių stebėjimo bokštelį. Paukščių nematyti, išskyrus besiilsinčias gulbes pakeliui. Šalia ir Nidos oro uosto juosta.

 Pieva baigiasi ties pačiu Bulvikio ragu, apaugusiu išlakiomis pušimis.

 Vaizdas neįspūdingas, tačiau pats takas iki čia vertas dėmesio. Grįžtame tuo pačiu maršrutu, gėrintis vaizdais iš kitos pusės.  Papietauti nutupiam vėl „Po vyšniomis“. Bulvinių blynų balius.

 Nuskubam į naujuos namus Kuverto g. 8. Šiame name ne vieni  nuomoja apartamentus. Mūsiškiai mansardoje. Vaizdas pro stoglangį gražus, tačiau vietos juose gerokai mažiau, o ir išplanavimas keistokas. Vien jau įėjimas į vonios kambarį iš miegamojo nepatogus, o ir viena miegojimo  vieta įrengta aukščiau – virš laiptų - labai tvanki. Gerai, kad vienai nakčiai. 

 Numetam daiktus, pasivaikštom  palei marias krantinėje ir vėl patraukiam prie jūros atsisveikinti su saulute. Kiekvienas saulėlydis nuostabus ir nepakartojamas. Stebi besikeičiančias spalvas su subtilia tuštuma galvoje. 

Paskutinis vakaras prie marių lydimas melancholiškos nuotaikos ir širdį veriančios nostalgijos.

7 diena 

Gaila, bet tenka traukti namo. Ypatingai neskubam. Juodkrantėje stabtelim prie krantinės apžiūrėti smėlio  skulptūrų ir puodeliui  kavos besigėrint subtiliais pilkais marių atspalviais. 

Lygiai ten pat, kaip ir pirmą dieną, Smiltynėje sustojame atsisveikinti su jūra. Druskos kvapas susimaišo su vėlyvų erškėtrožių žiedų aromatu.

 Ilgesingais žvilgsniais palydimos iš kelto Klaipėdos kranų gervės....

  Nuostabios atostogos pilnos atsipalaidavimo, buvimo su savim ir naujų  spalvų, praturtintos ilgais vakarojimais prie marių ir pokalbiais su brangiausiais žmonėmis...