Čiobiškis, Bartkuškio kopa, kai ruduo kupinas vasaros žavesio

Antrus metus iš eilės rugsėjis lepino saulėtais ir šiltais orais. Trumpėjančios dienos palaimingai murkdamos atitipendavo minkštomis katino letenėlėmis, o paskutinis savaitgalis žadėjo beveik vasarišką šilumą.

  Jau seniai knietėjo surasti Čiobiškio arba Rynos urvą, tad pasitarę su vaikais, pagaliau išsiruošėme Čiobiškio link.  

Seniau kartas nuo karto tekdavo apsilankyti šiose apylinkėse, bet visai kitais tikslais. O daug daug metų atgal vienoje, iš tam laikui skirtų pobūviams salių, atšokome ir savo vestuves.

  Nuorodų į urvą nerasite jokių, kaip, beje neradome ir į beveik visas tą dieną lankytas vietas)). Su maps.me pagalba negrybavome, obettačiau... Pravažiavus Čiobiškį, šalia kelio vedančio į Astruvką, svarbiausia nepralėkti rodyklės su užrašytu 14-u kilometrų skaičiumi. Dešinėje nedidelė pamiškės aikštelė. Miško keliukas veda į tankmę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad juo pravažiuosi. Bet geriau ir nebandyti, nes toliau prasideda tokios gilios provėžos, kad pakibtum ir be traktoriaus pagalbos neišsikapstytum.

 

 Gerai, kad tą savaitę nelijo. Vietomis vis tiek drėgna, ore sklando purvo ir pūvančių lapų kvapas. Šlapiu oru klampoti per purvą reiktų ir atitinkamos avalynės. Keliukas siaurėja, šakojasi ir kaip orientyras, kad eini tinkama linkme, prieš akis išnyra medinis tiltelis per upelį.

Takelis nuveda aukštyn. Eini braukdamas šonais sąžalynus, risdamasis per nuvirtusius medžius, besigrožėdamas grybukais, kol kelią pastoja urvas. Iki pačios angos tenka laviruoti ant žemyn smingančio slidaus skardžio. Žingsnis ne ten ir gali kūlversčiais nusiristi į upelį. 

Pasakojama, kad urve vietiniai jaunuoliai slėpdavosi nuo šaukimo į kariuomenę. Neįtikėtina, nes urvas toliau plokštėja ir jame įmanoma tik šliaužti. Įlendam tik į urvo „verandą“, kiek telpam neropodami. Ir kas sakė, kad Lietuvoje nėra uolų)) Viduje yra du „kambariai“, tik juos greičiausiai okupavę  šikšnosparniai, pelės ar kiti gyviai. Pasak gamtininko D. Liekio, prieš kelis metus šiame urve lizdą žiemojimui buvo susisukęs barsukas.  Grįžti tenka taip pat, atsargiai statant kojas, kad nenugarmėti prarajon. 

Grįžtant per Čiobiškį šmėkšteli nuoroda - Čiobiškio ąžuolas (54.955348, 24.649216). Nors ir neplanuota, bet reikia aplankyti. Automobilį paliekam aikštelėje centre. Pasivaikščiosim. Ties šmėkštelėjusia nuoroda  informacija ir pasibaigia. Už aikštelės kelias šakojasi, eik kur nori))  Kad ir iki baltuojančianios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios.  Įspūdingai baltame fone atrodo senos medinės evangelistų skulptūros. Įdomu pamatyti  ir bažnyčios viduje Pilsudskio portretą (bažnyčia baigta Čiobiškį nusipirkus Pilsudskiams), tačiau ant durų kabantis raštelis su prierašu "turistams netrukdyti",  atbaidys net smalsiausius. 

Bet niekas nedraudžia pasigrožėti kitoje gatvės pusėje figūrinėmis medžių kompozicijomis. 

  Kelias baigiasi prie mokyklos. O ąžuolo tenka ieškoti praėjus žaidimų aikštelę. Vos įžiūrimas takelis veda į  krūmynus. Prasibrovus per šabakštynus pagaliau pasieki tikrai galingą ąžuolą. 

Čiobiškio arkinis Dariaus ir Girėno tiltas su ratukais, tad keičiantis temperatūroms pasislenka, bet nelūžta. Šalia apleistas medinis vandens malūnas. Stojam šalia malūno keliuke. Atrodo, kas čia važiuos tokiu apleistu keliuku.

Tačiau pajudėjus juo link Čiobiškio dvaro (54.952217, 24.655703)  paaiškėja, kad važiuotų - ir net labai. Šalia dvaro daugiabučių rajonėlis. Aišku, savaitgalį dvaras uždarytas. Keistai atrodo, kai tokie objektai atidaryti darbo dienomis, darbo valandomis. 

Pabandom surasti tautodailininko Malinausko skulptūrų taką. Šalia vieno daugiabučio sėdinti močiutė parodo, kur sukti ( už paskutino daugiabučio). Sako, kad ir kepyklėlė „Riešutėlis“ ten pat. Parką randam, tik vartai užrakinti ir telefono niekas nekelia.  Sugrįžus močiutei papasakojam, kad negalėjom patekti. Sako, tai jie turbūt į sodybą išvažiavo, tai greit negrįš. )) Va, ir pažiūrėk, kad nori, ir kepinių nusipirk) )   

Šalia daugiabučių tvenkinukas su gražiai sutvarkyta pakrante. Bent jau čia galima akis paganyti. 

Bandau laimę susitarti dėl lankymo  Narvydiškio dvare (jis visai netoli), bet ir ten niekas neatsiliepia ir neatskambina. Nenori = nereikia.

Judam atgal – iki unikalaus lyninio kelto per Nerį.  Žvilgančio vandens juosta atskirtas,  prišvartuotas keltas matosi kitame upės krante. Skambinu Gediminui (keltininkui), klausiu ar perkels. Su didžiausiu malonumu, atsako, bet vidury upės prinešta smėlio, susidarė seklumos ir keltas ilsėsis iki pavasario. (( Ką gi, teks atvykti kitą kartą. 

Brauksim link Bartkuškio kopos. Tačiau pirmiausia Musninkai. Riedant per juos akis užkliuvo už tvenkinuko ir baltuojančio tiltelio. Miestelio prieigose pro langus vėl pasigrožime Šv. Barboros koplytėle. Pasakojama, kad į  Musninkų dvarą savo laiku dažnai atvykdavo garsioji Barbora Radvilaitė ir vieną kartą pervažiuojant upę, karieta pradėjo skęsti. Barbora pasižadėjo, kad jei pasieks krantą, pastatys koplyčią ir savo pažadą ištesėjo.

Stojam šalia neįtikėtino grožio Švč. Trejybės bažnyčios.  Bet pirmiau su dukra nutapnojame pasižiūrėti kas ten per baltuojantis tiltelis. Gėlėmis apsodintas tvenkinukas atrodo labai romantiškai. Tiltelis veda į nedidelę salelę su keistomis medinėmis skulptūromis. 

Sugrįžtame prie bažnyčios.

Lengvi grakštūs bokštai šauna tiesiai į dangų. Netikėtai randame atviras bažnyčios duris. 

Mediniai šoniniai altoriai XVI a. rankų darbas - senosios bažnyčios palikimas. Neatsispiriu norui užkopti iki vargonų ir pasidairyti į bažnyčią iš viršaus. Prie didžiojo altoriaus Glinskio vitražas. 

Šventorių juosia akmenų mūro tvora su stulpiniais vartais. Kampe kukliai nuostabi medinė varpinė. 

 Iki Bartkuškio kopos tenka dardėti miško keliuku. Aišku, nuorodų jokių. O keliukas, tai sukąsk dantis, kad neišbarškėtų. Nežiūrint, kad nėra nuorodų, o ir kelias nežvilga, auomobilių kopos prieigose daugybė. Į abi proskynos puses. 

 Kopą supa gražus miškas. Tiesą pasakius, tikrovėje kopa nuvylė. Iš nuotraukų susidarė vaizdas, kad ji didelė ir plati. Tačiau smėlio plotas, aprėmintas simpatiškų pušaičių, nėra didelis. Ir net visai neaukštas. Norėjosi didingesnio vaizdo. 

 Žmonių nemažai, išsidėstę kompanijomis pakraščiais, kur pavėsis. Kažkas deginasi ... hmmm... kopa- pliažas. Gal ir nieko, bet šalia jokio vandens telkinio. O šilta kaip vasarą. Nebent iš butelio apsipilti.  Pabūnam visai trumpai -  užlipi iki viršaus porai nuotraukų ir daugiau nėra ką veikt.  

Grįžtant miške nematom jokios gražesnės pievelės piknikui. Pabandom sustoti prie vieno tvenkinuko, bet ten privati valda. Nusitaikom į Maišiagalos tvenkinį, tačiau tvenkinys nė iš vienos pusės neprieinamas, iš visų pusių aptvertas. Nebent lipti į piliakalnį, o tada ridentis žemyn. Su savo stalu ir kėdėm galima įsitaisyti kur nori, tad galų gale nutupiame Maišiagalos parkelyje prie dvaro rūmų. Sėdime kol dienos spalvos pradeda blankti ir atsėlinantis vėsus vakaras primena – rugsėjis baigiasi.