Įsibėgėjant vasarai, žaliuojančios pievos ir miškai kvietė į savo valdas. Vieną saulėtą šeštadienį skyrėm pasivaikščiojimui Dūkštos pažintiniu taku. Dažnas, arčiau gyvenantis, tikrai ten buvęs. O mes vis atidėliodavom, lėkdavom į tolesnius mūsų krašto kampelius.
Diena žadėjo būti karšta, tad takas palei upelį medžių paunksmėje kaip tik ta vieta, kur karštis ne toks ir baisus.
Automobilį pasistatėme artimesnėje aikštelėje (keliukas veda per Buivydų kaimą). Deja, pavėsio automobiliui ten nėra jokio. Tuo tarpu kitoje, tolesnėje aikštelėje, galima blogiausiu atveju nors vieną šonelį paslėpti. Tiesiu taikymu nutapenome prie Buivydų piliakalnio. Dabar karštą dieną daryčiau kitaip. Eičiau kairėn vedančiu taku palei javų lauką. Nepavargusiam ir dar ryte karštis šioje vietoje ne toks alsinantis. Žymiai maloniau kelionę tęsti tapnojant takeliu, paskendusiu medžių pavėsyje.
Rašoma, kad Dūkštos
takas vienas sudėtingiausių. Nepasakyčiau. Taip, palaipioti tenka (radau, kad
net 1000 pakopų, bet neskaičiavom), tačiau trasa nėra nei alinanti ir
išsunkianti jėgas. 5 kilometrų taką neskubant galima pereiti per dvi- tris
valandas. Bet su visais pasėdėjimais-pasigrožėjimais, informacinių stendų
skaitymais ir pikniku užtrukome vos ne dvgubai ilgiau.
Užkopiam į Buivydų piliakalnį pavargusiais laipteliais. Tiek ant šio, tiek ant toliau stūksančio Bradeliškių piliakalnio visi medžiai buvo nukirsti, kad lankytojai galėtų grožėtis atsiveriančiomis panoramomis. Sunku pasakyti gerai tai blogai, bet vaizdai mieli akiai. Kažkada ant piliakalnio stovėjo medinė pilis, kurios dabar net ir pėdsako neliko.
Ūksmingas takelis pereidamas į laiptelius, nuveda iki Šventojo Daubų ąžuolo, skaičiuojančio jau tris šimtmečius. Pasakojama, kad kartą per septynerius metus slėnyje šalia ąžuolo pasirodo gyvačių karalius. Neduok Dieve jį sutikti, juk nuo jo įkandimo nėra jokio priešnuodžio. Reikia paskubėti, kas čia žino kada tie septyni metai prasideda)) Tarsi įspėdami, šioje vietoje aršiai atakavo uodai.
Takelis tiesiasi link Dūkštos upelio. Gurgėdamas
per akmenis šalta srove, lyg užhipnuotizuodamas, priverčia sulėtinti žingsnius.
Ne taip seniai norint nusigauti į kitą krantą, tekdavo bristi arba laviruoti ant
kokio nors numesto rąsto. Dabar įrengtas tiltelis, tad nuo jo viršaus galima
pasigėrėti almančiu upeliu.
Kopiant link Karmazinų piliakalnio, upelio vingis prasimuša pro medžių lapiją. Kažkur žemai, žemai – nuotraukoje nesimato tikro Karmazinų atodangos aukščio.
Viskas aprašyta ir “paslėpta”
Atrodo visai neseniai (o jau prabėgo šeši metai) ant Karmazinų alkakalnio šventėme pagoniškas draugų vestuves. Buvo tokia pati karšta diena, senovinės apeigos, šypsenos, šventės dalyviai lininiais rūbais ir švytintys jaunieji.
O čia kelią pastoja nugriuvęs medis. Neišlaikė galiūnas matyt eilinio vėjo paišdykavimo. Tenka ristis per jo viršų. Priešpriešiais kelių žmonių kompanija. Kartu su jais vis dūsaujanti, tokią karštą dieną su botais, bet elegantišku tašiuku blizgiuku bei Kristi Ana ir kitokiais maišeliais nešina bendrakeleivė. Naujas reisas Akropolis - Dūkštos pažintinis takas. Įdomu kaip sekėsi lipti per medį?...
Šone pūpso bebaigiantis griūti Bradeliškių vandens malūnas, pastatytas XX a. pirmajame dešimtmetyje. Dviaukštis netaisyklingos T formos pastatas, kurio siauresnėje dalyje gyveno malūnininkas, o kitoje dalyje buvo gamybinės patalpos. Po rekonstrukcijos 1972 m. jame veikė poilsio bazė, o dabar tarsi landynė. Saugomas kultūros paveldo objektas.... Viena dalis dar pusiau gyva, bet žiūrėti nėra į ką.
Buvusios užtvankos irgi nebėra. Iš pažiūros nedidukas Dūkštos upelis, pavasarį gali pavirsti tikru monstru. Taip vieną pavasarį pikti upelio vandenys nugriovė užtvanką.
Takelis neria į pievą, pavėsis baigiasi. Pieva į Raudonąją knygą įtraukto gencijoninio melsvio arealas. Mačius drugelį anksčiau, tad didelio nuostolio nepatyriau nesutikusi jų šioje vietoje. Galiu tik patvirtinti, kad anksčiau šių drugelių galėdavai sutikti žymiai dažniau, kaip ir žydinčių gencijonų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą