Gelgaudiškis, Gelgaudiškio dvaras

  

Lėtai nešdamas sunkius vandenis gražuolis Nemunas bangelėmis pakutena palei jo krantą įsikūrusių miestelių šonus. Didžiosios upės prisilietimu didžiuojasi ir smėlėti Gelgaudiškio paplūdimiai. Nedidukas jaukus miestelis, į kurį atvažiuoju susitikti su man brangiais žmonėmis.

   Šakių kryžkelėje pasukus į dešinę lieka visai nedidelis kelio gabaliukas. Besižvalgant į pakelės pievas ir tvarkingas sodybas,  netrukus įriedi į Gedigaudiškį - toks senasis Gelgaudiškio vardas.  Per keletą šimtmečių miestelis pabuvojo Sapiegų, Dembskių, Ozieblovskių, Čartoryskių, Gedgaudų, Zabielų, Koidelių, Komarų rankose, netgi kurį laiką priklausė Kauno jėzuitų kolegijai.

  Kažkada Gelgaudiškį planavo paversti vos ne pramoniniu miesteliu su gigantiška melioracijos įmone, gelžbetonio konstrukcijų gamykla bei keramikos gamykla. Bet šiandien gyvuoja tik Gelgaudiškio gelžbetonis.

  Pagrindinė Taikos gatvė nuo kalnelio nuridena link upės. Nedidelis miestelis, tačiau gatvių, gatvelių užtenka. Išlandžiotos paauglystėje, dabar atrandamos iš naujo.

 Jeigu jau leidžiamės pagrindine gatve, galime užsukti į simpatišką, apsuptą kuplių medžių, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią. Dabartinį neogotikinį veidą bažnyčia įgavo 1866-1868 m. Pastatyta Gelgaudiškio dvaro savininko P. Koidelio ir parapijiečių lėšomis. Atrodo žinai, bet kiekvieną kartą bažnyčia nustebina savo lygiomis, be aukštyn šaunančių kupolų, lubomis. 

 Per Žolines pagrindinė gatvė visada būna papuošta gyventojų sukurtomis įvairiomis gėlių ir žolynų kompozicijomis. 

   Per Žolines miestelyje smagu. Suvažiuoja žmonės iš aplinkinių rajonų. O pievoje prie upės ir dvare vyksta daug  įvairiausių renginių, koncertų.

  Būtent dvaras ir yra didžiausias traukos centras. Gražuolių gražuolis dabar,  tačiau ko tik jis nepergyveno, ko tik nematė.... 

 Dvaro rūmai, apsupti didžiulio, sudėtingos struktūros, gražaus parko, buvo pastatyti barono Koidelio iniciatyva - su vandentiekiu, ledaine, žirgynu ir sūrine, gaminusią šveicariškus ir limburgiškus sūrius.

 Parke likusi Koidelių kapavietė ir šeimos koplyčia vietinių vadinama Baronkapinėmis.  Dvarą ir parką pagal save perdarė M. Komaras. Daugiausia prie rūmų interjero atnaujinimo prisidėjo  Marina Komar.  Būtent jos dėka dvare atsirado  nuostabios koklinės krosnys ir parketas, lubos papuoštos gipso lipdiniais, šilku muštos sienos.

Po pirmojo pasaulinio karo dvare įsikūrė vaikų prieglauda, o sovietmečiu vaikų namai.  Kai apie dvarą parašiau į vieną rusų internetinį puslapį, po kiek laiko susisiekė žmogus, kurio tėvas kažkurį laiką gyveno šioje vaikų prieglaudoje ir ieškojo kokios nors iš to laikmečio išlikusios informacijos. Gimęs Kaune, iš vaikystės atsimena tik kelis epizodus su mergaite, kuri, kaip spėja, yra jo sesuo, o tėvai žuvo.  Atsimena koklines krosnis, atsimena laiptus. Pamena  kaip priešais dvarą buvo laidojami vokiečiai, o ant jų kapų įkaldavo kuolus, ant kurių užkabindavo žuvusiųjų šalmus.  Vėliau, artinantis tarybų sąjungos kariuomenei, vaikus pradėta vežti į Vokietiją. Vieną dieną, kai vaikus kuo greičiau grūdo į sunkvežimius,  jis su draugu tuo metu žaidė parke ir visą procesą stebėjo pasislėpę krūmuose. Pasitarę nusprendė pabėgti. Pabėgę ėjo iki tol, kol pamatė namą Pajotijyje. Namo šeimininkas priglaudė vieną berniuką, o kitą nusiuntė į kitą šeimą. Berniuką šeimininkas įsisūnijo, bet po Stalino įsakymo atiduoti įsisūnytus vaikus, vaikas vėl pateko į vaikų namus. Nusiunčiau jam visą informaciją kur kreiptis, bet nežinau ar pavyko ką nors sužinoti.  Tarpukariu dvare veikė vaikų namai, vietinu vadinami vaiknamiu.

   Gražūs dvaro rūmai neliko nepastebėti ir kinematografininkų - būtent čia filmuota dalis filmo ,,Tadas Blinda" scenų.

   Deja, gražų dvarą nuniokojo gaisras ir jis kurį laiką tarsi vaiduoklis badė praeivių akis. 

  Atstatymo darbai prasidėjo tik apie 2000 metus gelgaudiškiečių dėka. Prie dvaro atstatymo prisidėjo miestelio bendruomenė - jie nenorėjo, kad dvaras būtų privatizuotas. Prasidėjo ilgas procesas.  Buvo pradėti tvarkyti rūmai, oficina, kumetynas, vyko parko valymo darbai.

  Pavojus nebaigti atstatyti Gelgaudiškio dvaro iškilo 2010 m., panaikinus Marijampolės apskritį. Statybininkams nesumokėjus pinigų, jie padavė apskritį į teismą, tad dvaras galėjo pereiti į statybininkų rankas. Dabartiniu metu  dvaras išnuomotas verslininkams iš Alytaus 50 metų ir  sutarta, kad per trejus metus į dvarą bus investuota 300 tūkstančių eurų. Gerai, kad viskas baigėsi gerai ir dabar galime grožėtis dvaro rūmais ir jį supančiu parku.

 Čia vyksta aibė kultūrinių renginių, teatralizuotos ekskursijos su šokiais, vaišėmis, įspūdingi teatralizuoti renginiai.

 Prieš kelis metus atnaujintame vandens bokšte įrengtus kariljonus „prakalbino“ Giedrius Kuprevičius. 

Per Žolines  ir vasaros penktadieniais  terasoje vyksta nemokami koncertai. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad prie muzikinių renginių organizavimo ir dalyvavimo  prisideda ir mano giminės. 

Muzikos garsai nusėda parko medžių lapijoje, terasiniais šlaitais, kliūdami už rožynų,  nusiridena link Nemuno...

 Užburtas muzikos nutapseni  parko takeliais apsuptais senutėlių medžių, šnabždančių įvairiausias legendas.

 Prisėdus ant suolelio, akimis prabėgi per  medžių kamienus, gal kur nors pasimatys perinčio didžiojo dančiasnapio galvelė. Beveik visi takeliai parke nuves iki „Žvaigždės“ - aikštelės, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos. Pasakojama, kad čia tykodavę medžiotojai, kur varovai iš visų pusių  takais atgindavo miško žvėris arba susėdę užkandžiaudavo stebėdami juos lekiančius pro šalį.

 Pamenat Baronkapines? Tačiau parke yra ir Asesoriaus kapas, ir Velnio kalnas, ir Pakaruoklių kalnas (bet tai ryškiai šiose vietose gyveno visokių šiurpumų mėgėjai). Asesoriaus kapo legenda porina, kad čia palaidotas dvaro asesorius (teisėjas), skiręs baudžiauninkams griežtas bausmes, o dažnai ir pats jas vykdydavęs. Tačiau įsimylėjus dailią baudžiauninkę teisėjas sušvelnėjo. Deja, santuoka su baudžiauninke buvo negalima, tad asesorius  nusižudė, prieš tai nužudęs žirgą ir užmušęs šunį.  

 Su Velnio kalno pavadinimu siejamos dvi versijos. Viena pasakoja, kad ant kalno ponai mėgdavę puotauti, tad pasipiktinę baudžiauninkai sakydavę: „ir vėl tie velniai puotauja“. Pagal kitą versiją, viename kalno šlaite buvusi  dirbama dvaro žemė, kurią mediniais arklais išdirbti buvę labai sunku.  Tad baudžiauninkai burnodavo „ir vėl į tą velnio kalną“.

  Parkas papuoštas medinėmis skulptūromis, įrengtos regyklos pasigrožėti Nemunu. Keliama versija, kad šioje vietoje senovėje galėjo būti pagonių alkas. Ne per seniausiai nupjauta nudžiuvusi aukščiausia Suvalkijos eglė, skaičiavusi virš 150 metų. Griežtos geometrinės formos pereina į natūralų mišką, o pagrindinė parko ašis - sidabrinių klevų alėja.

  Sukę apsukę vėl sugrįžtame prie dvaro. Nutapseni per menes stebėdamasis nuostabiomis krosnimis, lubų puošyba.

 Kada beužsuksi, gali pasigrožėti įvairiausiomis parodomis. 

 Džiugu, kad dvare lankytojai galėjo grožėtis pusseserėčios Marijos savitais virpančiais tapybos darbais, taip pat mano draugės Vilmos Staniulienės nuostabiomis tulpių sekamomis spalvotomis istorijomis.

   Ar ne senųjų ponių, skubančių paklausyti muzikos, klostuotų suknių čiužesys atsklinda iš kažkurios menės?...

Akustika patalpose puiki ir tinkama dažniems koncertams. Niekas nedraus prisėsti prie fortepijono - Marijos pirštai paliečia klavišus, jos tėčio Gintaro prakalbinta gitara ilgesingomis melodijomis išsilieja per atvertus langus... 

 Paskui muziką tyliai ištipeni į kolonomis apsuptą terasą... arba įvijais laiptais pakyli į apžvalgos akštelę ant stogo. 

Kitoje Nemuno pusėje pilkuoja Panemunės pilies bokštas. Atsisukus į kitą pusę kaip ant delno atsiveria dvaro parkas..... muzika link upės nusklendžia medžių viršūnėmis ir susilieja su gamtos garsais..

  Gamtos garsų apsuptas miestelis vilioja patyrinėti pakraščius. Už Pakalniškių palei Nemuną įsikūrusi gervių ir garnių kolonija. Baikštūs paukščiai net iš toli sunkiai prisileidžia atėjūnus, bando slapstytis sutūpę į medžius.

   Nemunas, teškendamas į krantą vilnimis, vilioja prie vandens. Tačiau norint ramiai, nesigalinėjant su srove paplaukioti, galima įsitaisyti prie taip vadinamų molduobių. Tyliai šlamantys švendrai saugo tamsaus vandens akeles nusagstytas lelijų žiedais. 

Ant lieptelio atsukęs saulei veidą mėgaujies saulės vonioms, kol įsismarkavęs laumžirgis sparneliais brūkšteli per skruostą ir iš to siaubo nesusiorientavęs įkrenta į vandenį. Tenka gelbėti.

   Gelgaudiškyje yra viena iš Panemunės prieplaukų. Neveikianti, pastatyta tik kad įsisavinti ES pinigus. Gaila, pas mus visiškai neišnaudojami vandens kelių resursai. Kitur kai pažiūri, ežeruose ir upėse zuja visokie laiveliai.

 Bandome taisyti padėtį su kaimyno kateriu. Begalinis gerumas iš paskos kateriui lėkti vandens slidėmis (čia jau ne mano sportas).  

  Kai kam tinka ir ratas .

Man gerai ir paprasčiausiai įsėdus į katerį lėkti tolyn tyškant vandens purslams į šalis.

    Prisivaikščiojus gera sugrįžti į didelį giminių kiemą pablūdinėti tarp kriaušių, obelų ir slyvų ieškant to labiausiai prinokusio vaisiaus. Per sodą nuvilnyja nuostabiausias lauke virtos žuvienės aromatas, kviesdamas vėlyviems pietums. Petražols šakele užčiaupta guli įdaryta lydeka (vietinių vandens telkinių teikiamos gėrybės). 

O desertui gauname saldžiausių vynuogių.  Pusseserės muzika ir gražiausi paveikslai - jos vynuogynas.  

   Miestelį apklosto minkšti vasaros vakarai. Nuo Nemuno vos vos padvelkia vėsa.  

Smėlėti krantai skęstantys sirpstančių aviečių aromate padovanoja nuostabius saulėlydžius...