Arvydų, Raudondvario, Veriškių dvarų nūdiena

Tuo tarpu kai kiti pasiraitoję rankoves tampė miškuose pilnus krepšius grybų, mes sumąstėme aplėkti eilinį ratuką per dvarus. Neįtikimai šiltos paskutinės rugpjūčio dienos pasidabinusios ryto saulėje besidraikančiais voratinkliais, nežymiai kvepėjo rudeniu. Šį kartą pasukom Nemenčinės pusės link. 🐌

Pakelėse palei pušynėlius ilsėjosi grybautojų automobiliai. Riedėjome link Arvydų (Bezdonių) arba labai pretenzingu pavadinimu „Villa Mindoza“ pavadinto dvaro.  Mieguistas Bezdonių miestelis niekuo nepriminė savo laiku geležinkelio dėka suklestėjusio pramoninio miesto. Savotiškas pavadinimas turi porą kilmės versijų. Viena jų mano, kad pavadinimas kilo nuo upelio, rusų kalba vadinto Bezdna (Без дна, бездонный – be dugno), kurį vėliau „pataisė“ lenkai, o dar vėliau lietuviai. Pagal šią  versiją miestelis turėtų vadintis Bedugniais. Kita versija sako, kad šioje vietoje žmonės gyveno labai skurdžiai, neturėjo duonos - bez duoni. Tokiu atveju turėtų vadintis Beduoniais. Bezdonių vardą išgarsino ir apiplėšimas, kuriam vadovavo tada dar jaunas ir pašėlęs Pilsudskis, su kompanija apiplėšęs pašto traukinį ir pasisavinęs virš 2000 000 carinių rublių (tiems laikams kosminio dydžio suma).

 Bezdonių apylinkėse mėgęs medžioti net pats Jogaila. Gal tuo metu ir buvo šiose žemėse koks dvaras, nes pasakojama, kad Jogaila žemes su dvaru dovanojo  karališkųjų statybų prižiūrėtojui Ulrichui Hozijui. Vėliau dvarą Ulricho sūnus Stanislovas padovanojo  jėzuitams, kurie jį valdė iki pat ordino panaikinimo. Nuo tada dvaras ėjo iš rankų  į rankas. Galų gale dabartinę išvaizdą dvarui suteikė ir net įvedė elektrą Vilniaus II-osios gildijos pirklys Samuelis Goldšteinas. Dvaro teritorijoje veikė  vandens malūnas, klijų gamykla, odos perdirbimo cechas. Įdomus faktas, kad tarybiniais metais dvare be bendrabučio buvo ir kino salė. Pastato dešimtmečiais niekas nerestauravo, tad 2002 m. naujasis šeimininkas įsigijo gerokai padėvėtus pastatus.

 Pervažiavę geležinkelį prariedėjome dailių pušaičių apsuptą kelio atkarpėlę ir patekome į labai nemalonų rajoną. Net stabtelėjome pasitikrinti ar tikrai navigacija gerai veda. Apie kažkokias nuorodas net kalbėti neverta - jų šį kartą nė vienos neradome. Aplink kažin kokie pramoniniai arba pusiau apleisti pastatai, prie kurių mėtosi visokie gelžgaliai ir plastmasės. Pro medžių viršūnes suraudonavęs dvaro bokštas patvirtino, kad važiuojam reikiamu keliuku.

Į dvaro vidų nepatekome. Už užrakintų vartų kieme stovėjo keletas automobilių, girdėjosi žmonių balsai, muzika. Net ir angelas virš vartų neįkvepia pasitikėjimo.

 Keistai atrodo dvaras tokių  nesvetingų pastatų kaimynystėje. O ir aptvertas visai prie jo nederančia senų baisių apkerpėjusių lentų tvora.

Apsilaupusiais dažais bokštelis irgi nebyloja apie dvaro klestėjimą. Paėjėjus aplink, baisioji tvora baigiasi, prasideda metalinė, pro kurios virbus šiek tiek matosi kiemas. bet čia kelią pastoja upelis.

  Pasibraižę aplink tvorą pasukome link automobilio. Grįžtant keliuku šalia pušaičių, vyras staigiai kirto per stabdžius ir pavažiavo atbulas. Atplėšęs dureles ir nulėkęs iki pirmų pušaičių, triumfuodamas iškėlė milžiniško dydžio raudonikį. Tokio dydžio užteks ir pietums, ir vakarienei. Su drauge puolame į rasotą žolę, bet be sušlapusių batų nieko nepešame. Ech, tiek jau to, užteks ir vieno raudonikio.🍚

  Bandysim surasti Skališkių olą (54.876897, 25.579267). Liucionyse būta anksčiau ir vos gyvas beždžionių tiltas atsargiai iš toliau nuo kranto  apžiūrėtas. Apie lakstymą per jį, su tikimybe įgriūti į sraunius Neries vandenis net nesvajota.

 Kažkur ten stūkso Verkianti ola. Matomai reikėjo nusileisti iki Neries ir iš ten takeliu nutipenti iki olos.  Nežinau, gal kažką kažkur pražiopsojome, bet pravažiavę Liucionis, pasukome į miško taką. Takas siaurėjo, šakos lindo per atidarytus langus.

Pravažiavus brūzgynus, atsivėrė nedidelė laukymė. Keliukas palei erškėtrožių krūmus vedė tolyn, tačiau jau iš tolo subolavo lentelė „Privati valda“.

Išlipus laukan, navigacija rodė, kad esame vietoje, nors jokios olos nesimatė. Palei erškėtrožių krūmus per žoles vedė išmintas keliukas, tad kažkurio šešto jausmo vedini juo ir pasukome. Vos įžiūrimas keliukas per nedidelį miškelį nuvedė upės link.

Ola kažkur prie upės, tad viskas atrodė labai logiškai. Ir staiga takelis nėrė žemyn į abi puses virš olos. Vienas kitam demonstruodami ekvilibristinius triukus per nuvirtusius medžius vis tik nusileidome. Tikrų tikriausia Verkianti ola - nuo uolos sienų tyliai tekšėdamas laša vanduo.  Nieko įspūdingo, bet smagu, kad tikslas pasiektas.

Skališkių (Verkianti) ola dar vadinama Šventąja ola – jos papėdėje pristatyta šventų paveikslėlių ir kita religinė atributika. 

Tikima, kad tiek varvantis nuo jos vanduo, tiek šalia tekantis šaltinėlis turi stebuklingų galių, padeda sergantiems akių ligomis. Tačiau vienas padavimas byloja, kad į šią vietą atvykusiai kažkokiai poniai  ir krentančiu uolos vandeniu išplovus savo šuniuko akis, vanduo prarado galią žmonėms padėti. Nesvarbu kas ten ką pasakoja, bet  tai tikrai buvo piligrimystės vieta, pro kurią eidavo kelias link Vilniaus Aušros vartų. Grįžtame tuo pačiu keliu. Aukštyn lipti gerokai lengviau.🏃

Pasiekiame Raudondvarį. Lietuvoje yra keli Raudondvariai ir keturi su buvusiomis dvarvietėmis, o mums reikalingas netoli Nemenčinės. Vėlgi visiškai neišvaizdi vietovė, už posūkio aukštoje žolėje gąsdinantys griuvėsiai. 

O kitoje gatvės pusėje už posūkio Raudondvario dvaras.  Tiksliau tai, kas iš jo likę. Dvaras savo laiku priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui, vėliau Potockiui. Dvarą, likusį be šeimininko, Rusijos imperatorienė Jekaterina II padovanojo Rusijos kariuomenės pulkininkui Parčevskiui. Parčevskio dukra Rožė tapė paveikslus. Pas mus likęs jos Kretingos pranciškonų bažnyčios Šv. Mergelės Marijos altoriaus paveikslas. Daug darbų Baltarusijos bažnyčiose, keli buvo eksponuoti net Peterburgo Ermitaže. Tuo tarpu Parčevskio sūnūs - tikri verslininkai, dvare įrengė alaus daryklą ir juo sėkmingai prekiavo. Už pinigus, uždirbtus iš alaus gamybos buvo pastatyti nauji rūmai,  daugybė ūkinių pastatų. Šalia veikė plytinė, kalkių deginimo krosnis, 2 vandens malūnai, vandens energija varoma lentpjūvė. Pasakojama, kad medinio bokšto viršūnėje budėdavo dvaro prievaizdas ir mušdamas pakabintą geležį skelbdavo darbo laukuose pradžią ir pabaigą, o pro žiūroną stebėdavo dirbančius, ar kas netinginiauja. 1939 m. dvaras su visais pagalbiniais pastatais ir bravoru buvo nacionalizuotas, o tarybiniais metais čia veikė „Vilniaus tauro“ alaus darykla.

 Griūvantis dvaras be galo gražus – kolonos, arkados.

Aplink gerai ištrypti takai, tad nežiūrint lentelės „Privati valda“ matosi, kad čia mėgsta užsukti lankytojai. Buvęs grožis byra akyse, langų ertmėse sklando skersvėjai.

Be mūsų po šiuos griuvėsius landžioja ir keletas merginų, ieškančių gražių griuvėsių rakursų. Viena iš jų padrąsina lipti laiptais. Nors ir sueižėję, bet dar pakankamai tvirti. 

Pro antro aukšto matosi kaip žolynus bando nustelbti išplitusi ankstyvojo šalpusnio ar kažkokio kito augalo plantacija. 

Stogas vietomis įgriuvęs ir perdangos vietomis nekelia pasitikėjimo. Vietomis jos visiškai įgriuvusios.

Išėję nupėdiname iki artimiausio buvusio dvaro pastato, kuris paverstas daugiabučiu. Aplinka baisi. Negi žmonėms taip patinka gyventi? Juk visada galima apsišluoti ir kokią gėlytę po langu pasisodinti. 

 Pavažiuojame iki alaus gamyklos. Spėjame laiku sustoti- keliukas paplautas pratekančio upelio. Šalia buvusi parduotuvė su eklektiška iškaba. 

 Tokias etiketes klijavo ant alaus butelių.

Bravoro pastatai unikalūs. Ypatingai gražus pagrindinis pastatas su iš akmenų sumūrytu fundamentu. 

Gaila nespėjame visko ištyrinėti. Iš vieno namelio išlindęs apsauginis visai nemandagiai mus apšaukia.  Pabandom pasiderėti, kad leistų kiek pasivaikščioti, bet dialogas neįvyksta.  

  Pakeliui dar užsukam į Veriškes. Mediniame dvare, kuris priklausė Sertžencevičių giminei dabar įsikūrusi pradinė mokykla. Papuošta rugsėjo pirmosios šventei paskutinę dieną ilsėjosi nuo būsimo vaikų klegesio.  Pastatas atrodo visai neblogai, tik nauji plastikiniai langai nedera.

 2010 m. skaičiau, kad mokyklą norėta uždaryti, neva dėl lėšų stygiaus. Tačiau konkrečių skaičių nepateikta ir kaip matosi, mokykla veikia iki šiol. Viduje yra senovinės krosnys- gaila, jų nepamatėme.

Ant suoliuko prie pat dvaro įsitaisėme piknikėliui. Aplink šlamėjo nediduko parkelio liepos, kažkur palei tvenkinį sėdėjo vienišas praeivis. Totali ramybė, sumuštiniai, kava....

 Dar prie pat Vilniaus norėjome užsukti prie taip pat griūvančio Naujanerių dvaro, pasislėpusio kažkur sodų bendrijose, bet prasukę porą ratų niekaip negalėjome jo surasti. Viena navigacija rodė vieną vietą, kitą kitą. Tiek jau to.