Puslapiai

2018 m. rugpjūčio 4 d., šeštadienis

Pauolios, Taučiliškių pažintiniais takais su apsilankymais dvaruose




Numatomas saulėtas savaitgalis (o vasara tikrai lepino orais), eilinį kartą kvietė lėkti laukais. Susidėliojus šeštadienio maršrutą, pasiėmę porą kelionių draugių, išlėkėme ryte, kol saulė dar neįšildė miesto asfalto. Pasukome į senąjį Molėtų kelią iki Paberžės.👀
Nuo Paberžės į šoną veda žvyrkelis. Tą dieną dulkes kelti teko ne kartą.  Keliukas nuvingiuoja per pievas, palei ežero kampą ir staiga asfaltas. Siaurutėlis keliukas vedantis link dvaro asfaltuotas.  Ir autobuso sustojimas šalia. Tik grafiko nematyti, bet šalia gyvenantys matyt žino jį mintinai.
 Įeiname pro byrančius, kažkokius tarsi butaforinius vartus.  Vyžulionių dvarą radau dar vadinamą ir Vyžulėnų dvaru. Gal nenuostabu, nes šalia telkšo Vyžulėnų ežeras, o pats dvaras randasi prie Vyžulionių kaimo.   
Dvaras anksčiau priklausė Korvinams-Vrublevskiams, kurie aplink įkūrė mišraus plano parką. Kad mišraus tai tikrai, tik iš to parko likęs vien pavadinimas. Medžiai, krūmai, žolynai bujoja, kas kur nori – drąsiai jaučiasi valstybės saugomi. 😨
Fasadas simpatiškas, su bokšteliais,  tik stogas gerokai parūdijęs.



 
Ir freska virš pagrindinio įėjimo. Neradau jokių duomenų kodėl ir kaip ji ten atsirado.




Po karo dvare buvo įkurta tuberkuliozės sanatorija, vėliau ligoninė. Žiūrint iš fasado pusės, lyg ir viskas tvarkoj, bet pasukus už kampo tiesiog akis drasko baisingi bet kaip prilipdyti priestatai - neatsižvelgiant nei į dvaro stilių, nei į naudotas medžiagas.



Pastatas iš visų pusių apžėlęs aukščiausiomis žolėmis ir dilgėlėm. Bandome eiti kažkieno pramintu siauru takeliu. Tiesą sakant,  būčiau prisiminus anksčiau skaitytas istorijas apie apleistą ligoninę, būčiau ir per tas dilgėles nuropojus pro plyšius apsidairyti viduje į nuostabias ten išlikusias kariatides. Bet yra kaip yra.   
 Už dvaro veda takiukas į buvusį ir, atseit, valstybės saugomą parką.  Pasižvalgysim, gal ką įdomaus rasim. Tik toli nenueisi.  Tenka įbesti nosis į  lentą su užrašu „Privati valda“. Nėra čia ko šmirinėti visokiems prašalaičiams.



Iki ežero taip pat nelabai prasibrausi, nebent su džiunglių kapokle išsikirstum kelią.



Stengiamės žingsniuoti vos matomu žolėse, turbūt tokių pat lankytojų kaip mes, išmintu takeliu.  Šone, prie ežero, plytelėmis išklota aikštelė. O kas šioje vietoje buvo -  neaišku.



Apsukam ratuką ir grįžtame iki automobilio. Kiek žinau, iš dvaro komplekso pastatų nekas belikę, tad ir neieškome.


  
Sukame link Glitiškių. Bet pakeliui stabtelime Paberžėje. Masina atidarytos bažnyčios durys. Ne taip dažnai pas mus nedideliame miestelyje rasi atvirą bažnyčią. 



O čia bažnyčia papuošta  vestuvių ceremonijai. Tokios progos praleisti negalima. Manoma, jog pirmoji medinė bažnyčia šioje vietoje pastatyta apie 1484 m. Maišiagalos klebono Jurgio Paulavičiaus rūpesčiu. Įdomus faktas - Žygimantas Senasis 1507 m. leido Paberžėje įsteigti smuklę ir jos pajamas skirti bažnyčios  išlaikymui. Bažnyčia laikėsi girtuoklių dėka??
 Paberžės bažnyčia kuri laiką priklausė stačiatikiams. Kunigas Jonas Stšeleckis 1866 m. balandžio 1 d. laikė paskutines katalikų pamaldas per kurias pareiškė, kad priima stačiatikybę. Iki pat 1907 m. bažnyčia, kol vietoj medinės buvo pastatyta mūrinė, priklausė stačiatikiams.
 Peržengiam slenkstį .... bažnyčia nuostabi. Medinėmis grindimis ir lubomis.



 Link Glitiškių vėlgi veda žvyrkelis. Už lango 21 amžius,  космические корабли jau seniai бороздят просторы Вселенной, o pas mus vis dar nesugeba ( iš tikrųjų tai kitą žodį reiktų vartoti) išasfaltuoti kelių.   Pačiose Glitiškėse jau galima rasti seno asfalto liekanų, matomai likusių nuo tų kosminių laivų statybos laikų pradžios.  Link dvaro jokių nuorodų - beje, kaip dažniausiai pas mus būna, kaip buvo ir visą šią dieną. Tačiau dvarus suradome labai lengvai.  Glitiškių dvaras paminėtas 1483 m. Maždaug šimtmetį jis priklausė Petkevičiams, XVIII a. pirmoje pusėje – Stanevičiams, vėliau, iki Antrojo pasaulinio karo – Jelenskiams. Pats dvaras nuostabus, su originaliu kaldintu balkonu virš pagrindinio įėjimo.


Dvaras be legendų, tarsi gulbė be sparnų.

 Pasakojama, kad seniai seniai  pono sūnus pamilo paprastą mergelę, kuri į pasimatymus atjodavo ant balto žirgo. Sužinojęs apie tuos susitikimus užsirūstino senasis ponas ir  išsiuntė sūnų ilgam laikui į užsienį – atseit mokytis.  Viskas taip greitai įvyko, kad jaunasis ponaitis nespėjo mergelei perduoti jokios žinutės. Atjojusi į pasimatymą ir nesulaukusi mylimojo, mergelė iš sielvarto spustelėjo savo žirgą pentinais, nušuoliavo į pelkes ir dingo ten visam laikui.   O dabar, šviečiant mėnesienai, galima pamatyti pelkėse šuoliuojančią ant žirgo mergelę..
Neišvengė legendų ir Širvio ežeras, kuris laikas nuo laiko pasiima savo auką ir ant kurio kranto įsikūrė dvaras.  Pasakoja, kad Širvio pakrantėje kažkada buvo pagonių šventovė, kurios šventąją ugnį saugojo vaidilutės. Tačiau šventovė buvo išniekinta ir sugriauta ir nuo to laiko ežeras, pasak legendos, pyksta ir reikalauja aukų.
  Dvaro durys atviros. Kad jau Zapraszamy, tai užeiname į vidų.




Akis iš karto patraukia keramikos darbeliai išdėlioti vestibiulyje. Ir mūsų lankymosi metu vyko keramikos užsiėmimai. 



Viskas aplink tarsi sustingę laike -  tačiau kokius 40 - 50 metų atgal.   Atrodo gana liūdnai ir primena vaikystėje lankytus kaimų kultūros namus.





 O dar liūdniau dvaras atrodo nuo ežero pusės.



  Pasišnekame su keramikos būrelio vadove Margarita. Su viltimi balse pasakoja, kad dvaras bus sutvarkytas. Pažadėti europiniai pinigai, taip pat pinigų žada skirti  Vilniaus rajono savivaldybė. Reikia tikėtis, kad viskas bus gerai. Vėliau pasidomėjau, kad balandžio mėnesį yra pasirašyta finansavimo sutartis ir projektas „Glitiškių dvaro atnaujinimas pritaikant kultūros paslaugų teikimui ir kitoms bendruomenės reikmėms“.
  Pavėsį ant vienos dvaro sienos meta senasis įspūdingo stoto Glitiškių ąžuolas.




Kažkada dvaro sodybą sudarė apie 20 pastatų. Kai kas išlikę, tačiau visai šalia stūksantis svirnas jau baigia sugriūti galutinai. Dar visai nesenai jis atrodė visai gerai,  dabar baisiau negu baisu. Priklausė jis bankrutuojančiai UAB „Kintus“, tačiau ji berods jau ir užsilenkė.  



 
Vienintelis visai šalia dvaro atstatytas statinys primena arba ledainę arba iždinę.





 Įeiname ir pro kitame dvaro gale atviras duris. Ten įsikūrusi biblioteka. Knygų mums dabar nereikia, tačiau rūpi paklebenti ir kitų durų rankenas. Mes gi tokie, jei neužrakinta, tai ir užeiname. Pasirodo čia ir salė yra, papuošta savo lėšom.




 Kol kas užteks dvarų, laikas pasimėgauti miško teikiamu pavėsiu. Lėksim pašmirinėti po Pauolios pažintinį taką. Išdardam į pagrindinį kelią ir riedam tolyn.  Už rodyklės į Pociūnus dar pavažiuojam plentu ir neriam į žvyrkelį kairėje. Nuorodų, žinoma, jokių.  Navigacija irgi gali grybauti. Tiksliausiai nuveda tiesioginiai žemėlapiai telefone. Važiuoti reikia keliu iki sodybos- vienkiemio (galima orientuotis kaip  į Santakos sodybą). Dar kelios dešimtys metrų ir įneriam į mišką. Keliukas, tai nebardzo, visiškas miško, su išsikišusiomis medžių šaknimis. Net nesitiki, kad kažkur yra pažintinis takas. Į galvą pradeda lįsti mintis: o tai jei nieko nerasim, kaip reikės apsisukti?? Ir staiga keliukų išsišakojimas- viena atšaka veda į Pauolios kaimą, kita už kelių metrų į stovėjimo aikštelę  (55.033061, 25.203176).



Aikštelėje tilptų keli automobiliai, bet mes visai vieni. Šalimais informacijos stendas – tai pelno nesiekiančios ES investicijos miške.




Tolyn į kairę ir dešinę veda dailus medinis takas. Sukam kairėn. Rodyklės nurodo visus reikiamus ir būsimus objektus.



Bet tai kokio gerumo takas. Suoliukai, pavėsinės, apžvalgos bokštas, supynės.




Išbandom visas supynes, užsikeberiojam į bokštą.



Eglių tiltas perveda per pažaliavusį upelį.




Einame tolyn. 



Staiga prie užrašo „ Miško takas“ takas nutrūksta ir tenka žingsniuoti miško paklote.



Vasarą visai nieko,  bet matosi, kad tai drėgna vieta, tad kitu metu laiku arba po lietaus lengvi ir plonapadžiai bačiukai ne išeitis. Takas staiga atsinaujina ir vėl žingsniuojame puikia danga. Karštą dieną labai praverčia pavėsinės su suoliukais. Arba bent jau medžių pavėsyje.



Per upelį pereiname dar vienu tilteliu iki dar didesnės pavėsinės.



Šalia stovi ir kepsninės, tad sumanius išsikepti gamtoj mėsytės, tam yra visos sąlygos. 



Toliau dar įdomiau. Po kojomis atsiranda mįslės. Nepraleidžiame nė vienos.



Grįžtame į tą pačią vietą. Šalia aikštelės didelis stalas su suolais. Prie jo įsitaisome piknikui. Nėra skanesnio maisto, nei valgomo gamtoje. Ir kava susimaišiusi su pušų spyglių aromatais atrodo dar kvapnesnė. Aplink stovėjimo aikštelę nužievinti rąstai supažindina su miško gyventojais. 



 Kol piknikaujame, atvažiuoja dar viena mašina. Iš jos išlipa jauna pora, kuri greitai prabėga taką ir išdunda kitur. Vėl liekame vieni.
 Pauolios takas tobulas (55.0332,25.2034).  Net jei miško atkarpoje drėgna, galima nueiti tik iki jos ir paskui eiti į  kitą pusę mediniu taku. Idėja puiki, nes takas įrengtas privačiose žemėse savininko iniciatyva. Parašė, projektą, gavo paramą, bet taip pat įsipareigojo penkis metus taką prižiūrėti. Todėl takas nenubertas lapais, visur šalia šiukšliadėžės.    Tik va, iki jo privažiuoti nėra visai paprasta. Tačiau verta tikrai.
 Trauksim namų link, tačiau už Pikeliškų pasukam į Maišiagalos pusę.  Toliau vėl žvyrkeliu  į kairę ties Skauduliškių ženklu.  Bandome surasti Taučiliškių pažintinį taką  (54.854620, 25.167787) . Orientyras "Vila Nora" – kitoje kelio pusėje.  Iš tikrųjų takas labai keistas. Jau vien ko verti stendai su pažymėta vieta „Jūs esate čia“ – nors abu stovi skirtingose vietose, žymėjimas lieka tas pats. 



Yra ir čia pora atrakcijų vaikams, ir keistokos skulptūros, tačiau derančios šioje aplinkoje.




Čia irgi stovi apžvalgos bokštas, bet visas klibantis. Atrodo pūstels stipresnis vėjas ir jis nuvirs. Lipti aukštyn visai nevilioja- nesinori rinkti pabirusius kaulus.



  
akas vingiuoja gražiu mišku,  paskui įvingiuoja į kažkokius krūmynus ir... staiga baigiasi. Žinojom, kad netoliese telkšo ežeras. Karštą dieną norėjosi išsimaudyti,  tad patraukėme per krūmynuose išmintą taką.  Jei nežinotum, kad tolėliau ežeras, tai suktum atgal. Prie ežero nusigavome, tačiau jis nė kiek mūsų nenudžiugino. Negana to, kad pakrantė labai negraži ( iš tikrųjų sudžiūvęs molis), bet ir pats ežeras kažin koks purvinas, pajuodusiu dugnu.




Pasivaikščioti šiuo taku galima, tačiau jis trumpas ir ne toks įdomus kaip Pauolios.
 Išsimaudome netoliese telkšančiame Karvio ežere. Ten padorus pliažiukas, žmonių irgi nemažai.
 O dabar dar į vieną vietą. Kad jau pradėjome dvarais, tai dvaru kelionę ir baigsime. Riedame atgal į Pikeliškes. Aišku, nuorodų į dvarą jokių, kaip jau mums įprasta. Orientuojamės pagal senais medžiais apsodintą kelią.




Šeimininkavo Pikeliškių dvare   Meduneckai, Gorskai, tačiau didžiausią indėlį į dvaro istoriją įnešė maršalas J. Pilsudskis. Dvaras buvo jam atiduotas 1930 m. ganėtinai apverktinos būklės. Tačiau Pilsudskis jį atremontavo ir  įrengė savo vasaros rezidenciją, priiminėdavo  Lenkijos vadovus ir užsienio ministrus.
 Įžengiame pro vartus į tvarkingą parką. Pastatas sutvarkytas. Tik iš kolonų išsityčiota- iš apvalių tapo kvadratinėmis. 



Šalimais buvę dvaro pastatai.




Priėję dvarą paklebename durų rankeną, bet jos užrakintos. Ar pasirodo, ar tikrai kažkas šmėkšteli lange? Kol fotografuojame, durys staiga atsidaro ir į kiemą išeina dėdulė-sargas. Įsišnekame.  Jis įsileidžia mus į vidų, aprodo salę ir papasakoja, kad tarybiniais laikais jis čia dirbo rajono vykdomo komiteto pirmininku. O dabar pensijoj sargauja. Tokie štai likimo vingiai.




Palydi iki paežerės. Link ežero veda laiptukai.




Pasidairome po parką ir sukame namo. Diena pilna puikiausių įspūdžių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą