Bavariškų Alpių vilionės (Berchtesgadeno žemės) ( III dalis)

Ankstesnė pasakojimo dalis

10 diena
Rytas saulėtas ir šiltas. Šiandien laukia Kneifelspitzekalno šturmas. Iki sutarto miestelio 10 min automobiliu. Atvykstame kiek anksčiau ir bulkutinėje nusiperkame desertui šviežių pyragėlių. Suniamniojame čia pat prie lauko staliuko. Su draugais susitinkame prie TIC. Iki kalno prieigų reikia kiek pavažiuoti. Pasiekiame Marija Gern ir jos simpatišką piligrimų bažnytėlę .

Bavariškų Alpių vilionės (Berchtesgadeno žemės) ( II dalis)

Ankstesnė pasakojimo dalis 

6 diena
Planuose Wimbachklamm tarpeklis. Užsuka šeimininkas susirinkti užpildytų blankų svečio kortelėms. Noriu susimokėti, bet jis numoja ranka- paskui. 
Sukame link Ramsau.

Bavariškų Alpių vilionės (Berchtesgadeno žemės) ( I dalis)

Prieš kelis metus sužavėjo mus Konigssee ežeras ir debesyse paskendęs Watsmano kalnas. Dar tada garsiai pagalvojau, kad būtų smagu čia sugrįžti ir pašniukštinėti apylinkes, o antroji pusė apgailestavo, kad nematė Watsmano visame gražume. Todėl prieš naujuosius planuojant atostogas kažkaip savaime išplaukė - grįžtam į Berchstesgadeno žemes. Šias žemes aplankyti dar kartą paskatino ir Vokietijoje gyvenančios draugės šių apylinkių kelionių aprašymai.
Taigi, planas aiškus. Važiuosim keturiese ir Vyciokas (navigacija)- tas irgi aišku. Belieka susidėlioti lankomus objektus ir užsisakyti nakvynes.

Pavasarinis Bremeno atodūsis

Pavasariui prasidėjus, vis labiau traukia lėkti laukais, plevėsuojant plaukais, nežiūrint kuria kryptimi. O jei ta kryptis nusikreipia į tolimesnes vietas nei mūsų gimtasis kraštas, tai dar įdomiau. Gerai ir tai, kad yra visokie pigūs skrydžiai, kur netyčia panaršius, gali į galvą šauti išganinga mintis imti tuo ir pasinaudoti. Bremenas, vienas iš miestų, kur skraidina Ryanair. Nors ir trumpam, bet savaitgaliui to pilnai pakanka. 👉

Pavasarinis pasiblaškymas po Varmiją-Mozūriją

Pavasariui švelnia žaluma ir baltais žiedais dabinant medžius nors šiek tiek numalšinom kelionių troškulį. Pasivažinėjimai po Lietuvą irgi neblogai, tačiau taip nenuramina, kaip nors trumpas pabėgimas į svečią šalį. Tuo labiau, kad važinėjant Lietuvos provincijoje po kaimus ir mažus miestelius, apžiūrint griūvančius dvarus ir kalbant su ten likusiais vietiniais, dūšia verkia matant kaip viskas darosi pas mus apleista ir nyku. Didžiuosiuose miestuose šito taip nejauti, bet provincija visiškai merdi. Žmonių mažėja, pastatai griūna, apylinkės netvarkomos. Apie kokį progresą kalbėti, jei į miestelį autobusas važiuoja tik du kartus per dieną. Kokios perspektyvos ten gyvenant jaunam žmogui .... Tačiau ne liūdnus pamąstymus čia ruošiausi dėstyt.👴