Pavasarinis Bremeno atodūsis

Pavasariui prasidėjus, vis labiau traukia lėkti laukais, plevėsuojant plaukais, nežiūrint kuria kryptimi. O jei ta kryptis nusikreipia į tolimesnes vietas nei mūsų gimtasis kraštas, tai dar įdomiau. Gerai ir tai, kad yra visokie pigūs skrydžiai, kur netyčia panaršius, gali į galvą šauti išganinga mintis imti tuo ir pasinaudoti. Bremenas, vienas iš miestų, kur skraidina Ryanair. Nors ir trumpam, bet savaitgaliui to pilnai pakanka. 👉

Daugelis turbūt jau pabuvoję Bremene. O mes dar nebuvom lankęsi ir tokiu būdu tiesiog nusprendėme pasižvalgyti ir pavalgyti vieną iš šventinių vakarienių ( buvo proga)) ). Tad šį kartą paklajojimai pavasariu alsuojančiu Bremenu ir visiškai subjektyvūs pastebėjimai. 
Lėktuvas nusileidžia nedideliame Bremeno oro uoste. Ryanair lėktuvai „parkuojasi“ atskirai nuo kitų avialinijų, tad ir keleiviai išleidžiami atskiroje salėje. Nors šiek tiek užtrukus, čia pasidaro tuščia, tarsi nė nebuvo jokio lėktuvo ir jo keleivių. Pagrindinėje salėje netingėjus, galima pasičiupti informacijoje miesto žemėlapį ir tiesiai pro centrines duris išpėdinti į tramvajaus stotelę. Ši transporto priemonė veikia čia puikiai ir punktualiai. Vienkartinius bilietus nusipirksite tiek stotelėje, tiek pačiame tramvajuje automatuose. Aišku, daugiau važinėjant, apsimoka įsigyti miesto kortelę Erlebnis Card , tačiau jei poreikio važinėti nėra, užtenka vienkartinių bilietų ( kaina 2,60 Eu). Šešios stotelės ir jau pats Bremeno centras. 
Apsigyventi Bremene nėra sudėtinga. Nemažai viešbučių , butų ir kitokių nakvynės vietų. Kuo arčiau centro ir legendinių Snoor gatvelių, tuo brangiau. Tačiau apsigyvenus pačiame centre, visos gražiausios vietos pasiekiamos akimirksniu. Labiausiai viliojanti vieta - Snoor kvartalas. Išėjai pro duris ir visas grožis tiesiai prieš akis. Nelengva ten rasti laisvų vietų, nes užsakoma iš anksto, o daug kas nenuomoja mažiau nei trims naktims. Butukai nedidukai, bet labai mieli.


Aišku, kaip pas vokiečius įprasta, aprūpinta viskuo, kas žmogui reikalinga, gražu ir malonu. Pradedant skalbimo mašina, baigiant tokiom smulkmenom kaip balti dailūs indai, žvakės, jų uždegimo prietaisėlis ir gyvų gėlių puokštė. Net balti chalatėliai su tapkutėm yra. 



Pasikabinai rūbelius, apsidairei ir pasijutai tarsi namuose. Kavos, arbatos yra, tad po skrydžio išgerti puodelį kavos tikrai ne nuodėmė. 
Ir taip nuostabus Šnūro rajonėlis, tačiau įspūdžiui sustiprinti prie pat šliejasi „Kalėdinė pasaka“ (matėsi net per langą). 



Užsukai ir patekai į Sniego karalienės valdas. 


Tyliai skimbčiojant krištolinio skaidrumo eglučių žaisliukams, gali ilgai maklinėti kalėdinės pasakos puslapiais. Lyg ir žvarboka. Nejaugi neužilgo Kalėdos? Tikrai ne. Lauke pavasaris alsuoja pilna burna, trenkia į akis žaluma ir vilioja paklaidžioti siauromis Šnūro gatvelėmis. Kiekvienas kampelis, kiekviena vitrina tarsi meno kūrinys. 

Vienoje iš siaurų gatvelių praeivio žvilgsnį prikausto dailios raudonos durytės. Vienintelės tokios raudonos, tad nevalingai priverčia sustoti ir nusišypsoti. ( Pernai už šių durelių gyveno mūsų dukriukas). Šalia įsitaisęs suolelis taip pat nuspalvintas raudonai. Šia spalva pasidabino tik šįmet, bet jam tai labai tinka. 


Net kėdutė už tvoros kitame sodelyje, irgi raudona. 

Pro galerijų bromą dienos metu nesunku patekti į kitą tokią pat šaunią gatvelę (nakčiai ją užrakina). Nedidukės paveiksliukų parduotuvytės pasieniais išrikiuoti spalvoti gyvūniukai nevalingai verčia šypsotis. 

Akys taip ir krypsta į nedidukes galerijų ir parduotuvėlių vitrinas pilnas visokių mielų mažmožių. Tikrų tikriausias žaislinis miesto rajonas, kur nori nenori , bet nors sekundei sugrįžti į vaikystę. 


Gerai, kad penktadienis, turistų nėra labai daug, tad siauriausioje gatvelėje neįstrigsi. Kartais čia susidaro tokios spūstys, kad iš restoranėlio apačioje beveik neįmanoma išeiti. 

Firminis Bremeno vaizdelis, kuriuo puikuojasi kone kiekvienas informacinis leidinys irgi iš šio kvartalo. Bet jis tikrai žavingas. Tiek ryškiai apšviestas dieną, tiek paslaptingai pritilęs vakare. 

Pamačius bent kokį praėjimą ar atidarytas duris verta praeiti toliau - taip pats sau netikėtai gali padaryti naujų atradimų. 
Nevingiuojant pirmyn atgal siauromis gatvelėmis, neužilgo patenki vėl prie tramvajaus sustojimo ir kirtus bėgius, po poros minučių prieini Bremeno širdį – Rotušės aikštę. Pompastiškų statinių apglobta, amžinai pilna turistų. Ją supantis statiniai tikri meno kūriniai. Gali visą dieną nagrinėti atskirus architektūrinius elementus, ant fasadų nutupdytas skulptūras . Miesto Rotušė (15 a.) unikalus statinys. Jos fasadą puošia imperatoriaus ir 7 kurfiurstų skulptūros. Globėjiškai į maklinėjančius turistus iš aukštai žvelgia Rolando statula.

Iš kitos pusės rūsčiai žvelgia pažaliavęs Bismarkas . 

Net ir stiklinis šiuolaikinis parlamento pastatas sėkmingai įsipaišo šiame ansamblyje. 

Žiedais lūžtantys rododendrai dabina visą miestą. Ir net benamiai , vietomis besiglaudžiantys pasieniuose, negadina miesto vaizdo. Niekas jų nevaiko, sėdi sau tykiai, ramiai, daugelis su ištikimai prigludusiais augintiniais. 

Viskas labai gražu ir net šiek tiek pasakiška. Neįtikėtinai šiame fone atrodo šiuolaikiniai tramvajai važiuojantys tiesiai per Am Markt .

Visai šalia turistų apgulti Bremeno muzikantai. Bet paskui paskui..... 
Pietų metas, tad nedideli kioskeliai ir lauko staliukai apgulti turistų ir praeivių. Nedideliame kioskelyje galima greitai pasistiprinti nusipirkus puikaus skonio dešrelę su bulkute arba firminėmis vokiškomis bulvių salotomis . 

Netoliese ir Macdonald. Nebūtų jaunimas - nesvarbu, vietinis ar ne- bet jiems čia beveik viena svarbiausių vietų, kur traukiama užkasti. Jau kur kur, bet Vokietijoje pačios prasčiausios dešrelės šimtą kartų geresnės nei mėsainiai . Ir apskritai, vietinė virtuvė, dalis kelionės žavesio ir, mano galva, privaloma sudėtinė dalis. Tačiau kiekvienam pasirinkimo laisvė. Kirminas numalšintas, netgi deramai pasisotinta, galima traukti tolyn. 

Visai šalia, parduotuvių promenados. Norintiems įsigyti ką nors gražaus- čia tikras klondaikas. Visokių spalvų ir atspalvių, formų, fasonų. Šitokios gausybės suknelių tikrai niekur nemačiau. Plazdenančio šifono, raibuliuojančiais sijonų pakraščiais, griežtų formų, spalvotos medvilninės. Ir visos tokios gražios, kad nors imk ir nusipirk visas iš eilės. Net pavydu koks pasirinkimas. Čia taip pat pilna visokio plauko užkandinių ir kavinukių. Būti Vokietijoje ir nesuvartoti alaus bokalo, praktiškai nusikaltimas. Kavinukės labai jaukios, tad visai nesvarbu kurioje nutūpsi. Svarbu, kad galėtum stebėti praeivius. Po miestą malasi turistai ir vietiniai - tiesiog kvėpuoja senamiesčio oru ir džiaugiasi pavasario saule. 

Jiems iš tikrųjų nerūpi kas ką pagalvos apie aprangą ar plaukų spalvą. Kai kurios plaukuosenos net akis rėžia, bet jeigu žmogui šitaip gerai, tai kodėl gi ne? Juk neprivalo visi vaikščioti vienodi, tarsi su uniformomis ir baimingai žvalgytis per petį - o ką aplinkiniai pasakys. 



Pradžiai Beck alus.



Pro šalį pranešami ir visokie įdomūs karšti patiekalai, desertai. Desertas viliojantis ir labai skanus – su tikromis uogomis. Ir visai nesvarbu, kad nedera prie alus. 

Parduotuvių pasažuose visai nesunku rasti Edekos maisto prekių parduotuvę, netoli ir Lidl. Turint virtuvėlę tikrai neverta bėgioti ieškoti pusryčių. Apsipirkus vėlgi negali nepasidžiaugti, kad gyveni netoli. Viens du ir pirkiniai namuose. 
Smagu vėl pėdinti Šnūro gatvelėmis. Kažkur iš toli ausis pasiekia prislopinta giesmė. Šnūro Šv. Jono bažnyčioje vyksta vakarinės pamaldos. Užeikime. Tamsiaodis kunigas ( neįprasta mūsų akims) baigia skaityti pamokslą. Bažnyčios skliautus vėl užlieja giesmė. Žmonių vos keturiasdešimt, bet užsimerkus atrodo, kad jų čia keli šimtai. Meldžiamasi drąsiai - ne pašnibždom, ne pusbalsiu, o visu balsu, džiugiai ir atvirai. Uždekime žvakelę už artimuosius ir pasinerkime į vakarinio miesto žavesį. 

Visai šalia vandenis plukdo Vezer upė. Kas važiuotas, kas pėsčiomis – krantinė plati. Turistai ir vietiniai gali būti dėkingi buvusiam Bremeno uostui. Sekli upė parodė savo nagus ir uostą teko perkelti į kitą vietą. Bet plačios krantinės liko. Kairėje pusėje ramiau. Tylūs žvejai godoja savo godas laukdami išsvajotosios žuvies. 

Tykiai plūduriuoja mažos valtelės. Romantiškai nusiteikusio porelės rymo stebėdamos upės tėkmę. Mėgsta vietiniai savo upės krantinę ir noriai renkasi ramius pasivaikščiojimus arba pasisėdėjimus kavinukėse.
Dešinėje pusėje gyviau. Tai pakrantės kavinių rajonas. Kavinės ir laivuose, ir pakrantėje. Nedideli alaus sodai, užkandinės. Kiekvieno skoniui ir kišenei. 

Bremene galima rasti apie 600 restoranų, barų, kavinių. Daug nesivarginant nutūpiam Live restorane. Čia brangu, bet tikrai skanu. 


Tiltai jungia priešais esančios salos krantus su krantine. Salos gale įsikūręs Neues Museum Weserburg – vienas didžiausių šiuolaikinio meno muziejų Vokietijoje. Palei pat pakrantę užtūpę raudonų plytų gyvenai namai, tarsi siena juosia salą. Raudonai griozdiškas sprendimas, kažkuo net panašu į kalėjimą..... tik langų daugiau . 

Patraukime vėl link Am MarkPlatz. Pakeliui saulės nuauksinti svarstyklių namai . 14 a. iš tikrųjų šiame name buvo svarstyklės, kuriomis galėdavai pasitikrinti ar neapgavo nesąžiningi pirkliai. 


Centrinė aikštė nebeatpažįstama. Nustatyta kėdėmis, keistais transparantais. Aplink malasi krūvos žmonių su oranžiškai baltomis maikutėmis. 

Aišku, kad ruošiasi varžyboms. Iki jų dar gabaliukas laiko, tad galima pasivaikščioti aplinkui. 
Pagaliau jau ne taip turistų apgulti Bremeno muzikantai. Be jokių princų ir princesių, nuzulintomis iki spindesio asiliuko kojomis . 

Netoliese beveik tuščias Neptūno fontanas Domshof aikštėje . 

Senas jau tas arklys turbūt buvo – kažkas pripaišė jam akinius, kad geriau matytų. Vakaras vėsokas. Žvarbu ir vandenyje sumerkusiam kojas individui. 


Aikštėje kasdien vyksta turgus. Iš vienos ir iš kitos pusės puošnūs bankų pastatai. 

Taip pat vienas iš labiausiai pompastiškų pastatų- Bremeno teismo rūmai (1891-1985 m.m.). Vos ne ažūrinis fasadas padabintas balkonėliais, aplipdytas tūkstančiais dekoratyvinių elementų. Seniau šiame pastate buvo ir laikino sulaikymo kalėjimas. Sulaikytieji bent jau guostis galėjo , kad sėdi tokiuose puošniuose rūmuose.

Dar gatvelė į šoną - čia jau visiška ramybė. 


Tačiau laikas grįžti į Am Markt. Kartu su varžybų dalyviais zuja ir visokio plauko personažai. 



Renginys po truputį įsisiūbuoja. Pagaliau minia žmonių leidžiasi bėgti. Dalis dalyvių turbūt bėgs vėliau, nes prie registracijos langelių dar stovi eilės. 


Net spalvotas Bremeno muzikantų klonas džiūgauja kartu su minia. 

Po truputį temsta. Laikas sukti link laikinųjų namų. Tačiau vakarinis Snoor dar ilgai nepaleidžia iš savo kerų. Vitrinose gelsva šviesa užlieti jaukiai ilsisi visokie mažmožiai. Galerijose savo paslaptingus kuždesius transliuoja lankytojų netrukdomi meno kūriniai . Gali taip be pabaigos klaidžioti nuo lango prie lango ir kurti įvairias daiktų istorijas. Be galo jaukiai atrodo kavinukės. Prislopintas apšvietimas , negirdimi pokalbiai. Tarsi stebėtum lėlių namus. 





Ryte pasitvirtina išankstinės prognozės. Lyja, ir smarkiai . Užtat galima ilgai ir tingiai pusryčiauti ir net kiek pagulinėti su kavos puodeliu. Lietus neilgas- traukiam į miestą. 
Tik išėjus per duris , patenki tiesiai į postmodernistinę gatvelę. Dar neminti jos šaligatviai. Spalvoti namų fasadai, laiptinės apramstytos skersiniais vamzdžiais. Bendras vaizdas spalvingai smagus. 


Keliaujant tiesiai šia gatvele, ant kampo pasukus į kairę, ir kiek paėjus, vėl neužilgo atsiduri Am Markt. Čia liko dar nematytų vietų. 
Šv. Petro Katedra seniausia bažnyčia mieste. Ir didžiausia turbūt. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad jai tūkstantis metų. Be galo graži ir didinga. Ten daug visokių patalpų patalpėlių, daug kur galima užeiti, nulipti, užlipti.


Šluojančių katedros laiptus jaunų vaikinų nematyti, užtat ant laiptų įsitaisė kažkokia juodųjų demonstracija. 

Už katedros šurmuliuoja turgelis. Pats šparagų sezonas, tad jų čia pilna visokiuose pavidaluose. Šviežiausios daržovės, uogos. Visi perka, tempia. Net skaudu, kad nieko nereikia. O ir neparsiveši. Bet prieš sūrį neįmanoma atsilaikyti. Lauktuvėms ir sau pats tas. 



Toliau laukia Böttcherstraße. Atsišakodama nuo Am Markt lankytojus pasitinka auksiniu bareljefu. Jame pavaizduotas Šv. Mykolas besikaunantis su tamsiosiomis jėgomis. Kažkoks labai plastiškas ir moteriškas. O dar žinant, kad gatvės įkūrėjas Liudvigas Rozelijus paskyrė ją Hitleriui, užpuola labai prieštaringos mintys. Kažkaip viskas nedera. Bet gal neverta gilintis.


Svarbiausia, kad Rozelijus prekiaudamas bekofeinine kava, susikrovė didelius turtus ir susidomėjo šia gatve. Gatvė buvo perstatyta ir tuo pačiu įgavo savo dabartinį degeneratyvinio meno veidą. Tamsios nekondicinės plytos, skulptūros, įvairūs bareljefai. Kiekvienas namas čia turi savo vardą: Atlantis namas, Septynių tinginių namas, Robinzono Kruzo namas, namas Fontanas ir t.t. 
Šioje gatvėje įkurtas dailininkės P. Bekker Moderzon muziejus ir pastoviai eksponuojami jos darbai. Tai pirmas muziejus pasaulyje, skirtas moteriai dailininkei. Pragyveno ji tik 31 metus, bet paliko nemažai įvairių tapybos ir piešimo darbų. 


Viename iš kiemelių vėl galima rasti Bremeno muzikantus, tik atskirai vienas nuo kito įsitaisiusius priešais bombomkių parduotuvytę. Nedidukė parduotuvytė pilna lankytojų, o languose ir vitrinose stikliniuose induose akis vilioja dryžuotos bombonkės. Vaikystės svajonė. Net skonis juntamas. 


Tik šioje gatvėje galima pasiklausyti kariljonų muzikos. Kas tam tikrą laikotarpį ( vasarą kas valandą, žiemą tris kart per dieną) aukštai tarp dviejų namų frontonų sukabinti kariljonai sugroja melodiją. Tuo pat metu gretimoje sienoje pradeda suktis reljefiniai lakūnų – didvyrių vaizdai. 

Nedidukėje gatvėje galima ilgai klaidžioti studijuojant įmantrius namų fasadus, skulptūras, visokius užkaborius ir netgi akvariumą. 






Užkasti vėl galima tame pačiame kioskelyje, tik kitokios rūšies dešrelių. Šeštadienis, tad žmonių gerokai daugiau. Užkandžiautojų taip pat. Pagyvenę senjorai, šeimos su vaikais- visi patenkinti žiaumoja dešreles.
Pasižvalgyti į desertus įdomu užsukti į Hachez šokolado parduotuvę. Tikras rojus šokolado mėgėjams. Net virš šimto pavadinimų įvairiausių šokoladinių skanėstų. 

Pro šalį pražygiuoja skanduodama nedidelė merginų demonstracija tautiniais rūbais. Sustojusios ant šaligatvio kraštą kažką dainuoja apie per didelius išmetamus valgio kiekius. 
Šeštadienį mieste pilna įvairiausių personažų. Tai gidai. Persirengę įvairiausiais veikėjais sukuria tam tikrą foną. Pro dažną negali praeiti be šypsenos. 

Sugrįžkime į Šnūrą. Reikia pasižvalgyti kurgi vakarop nutūpti šventinei vakarienei. Žmonių čia žymiai daugiau. Tačiau įdomių veikėjų čia irgi pilna. Atsargiai, gatvėmis šlaistosi milžiniškas budelis. Tik ir žiūrėk, kad nečmaukšteltų savo kalaviju.


Pačioje rajono pradžioje Stavendam aikštėje (kokia ten aikštė- aikštutė))) pora rubuilių maudosi kubile. Nelabai ten panašu į maudynes, labai jau erotiška, bet tiek to. Anksčiau šioje vietoje stovėjo pirtis, į kurią traukdavo jūrininkai su savo moterimis. Linksmai jie leisdavo laiką. Vietoje buvo galima ir gerai pavalgyti, ir netgi padoriai ir nepadoriai nusigerti. 

Šalia žaislų parduotuvė, kurios vitrinoje spokso į praeivius kandžių apgraužti ir matomai šiek tiek kvaištelėję Bremeno muzikantai .


Tiesiai prieš fontaną – Schiffers Haus. Anksčiau šiame name apsistodavo locmanai. Vietoje buvo ir kabakėlis ir nakvynės vietos. 

O štai namukas su saulute – pats mažiausias viešbutis mieste, skirtas jaunavedžiams. Neoficialus pavadinimas – vestuvių namai. Jaunos poros, kurios negyvena pačiame Bremene, čia gali apsistoti ir susituokti katedroje po to, kai jie praleis naktį viešbutyje. 

Smagu klaidžioti, žvalgytis į vitrinas, personažus ir praeivius.




Tačiau laikas ankstyvai vakarienei. Gerai, kad ankstyvai, nes vėlesniam laikui visi staliukai užsakyti. Nedidukės, jaukios kavinukės vilioja šimtus lankytojų. Vakarienė skani, soti, alus puikus. 


Daugelyje kavinukių padavėjos ne jauniklės merginos, o moterys metų apie 50. Aptarnauja gerai, greitai, su šypsena. Turbūt ir atlyginimai ne minimumas, nes vargu ar norėtų jos dirbti už menkus grašius. Ir visada paklausia: „- Ar skanu? „

Ir vėl kojos neša į atrodo matytas vietas. Vakarop gatvės ištuštėjusios, besileidžianti saulė miestą nudažo švelniais pustoniais, tad pasivaikščioti labai malonu. 


Ilgesniam laikui žvilgsnį prikausto skulptūra – fontanas iš mėsmalių ir kitokių malamųjų mašinų. Sunku net nusakyti kai kurių konkrečią paskirtį. Įsižiūrėjus kai kuriose galima pamatyti iš jų kyšančias žmonių rankas ir kojas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo gal net kraupokai, tačiau mintis čia visai kita. Žmonės išsakydami kritiką kito atžvilgiu, turi turėti konkrečius argumentus, t.y., kaip vokiečiai sako, rankas ir kojas. Kitu atveju, tai tik bereikalingas oro drumstimas. Todėl jis ir vadinamas Kritikos fontanu. 


Iš kažkur pasigirsta daina. Priešais banko pastatus tamsiaplaukių porelė traukia dainas. Vietomis šiek tiek nuvažiuoja į šoną, bet balsai nepaprastai stiprūs. Padirbėjus galėtų traukti melodijas taip, kad dauguma pavydėtų. 


Pagaliau reikia surasti kiaulių skulptūrėles, tad sukame ištuštėjusiais parduotuvių pasažais.


Pasažuose girdisi merginų juokas. Mergvakaris. Uniformomis pasirėdžiusios merginos gaudo praeinančius vaikinus ir kvatodamos, švirkštu girdo visokius gėrimus.

Prekybinės gatvės pradžioje kaip tik ir įsitaisęs kiauliškas grožis. 


Kas vakaroja lauko kavinukėse, o kas ištikimai laukia šeimininkų . Šalia puodelis su pinigėliais. Praeiviai ir šiam kudlotam sutvėrimui įmeta monetą. 

Tuščias ir dešrelių kioskelis.

Po truputį temsta. Laikas namo. Skrydis labai ankstyvas - 6 val.. 
Ryte, jau bestovint tramvajų sustojime trinkteli į galvą mintis, kad sekmadienis. Ir grafikas turbūt kitas. Tikrai. Sekmadienį anksti ryte tramvajai važiuoja ne kas 20 minučių, o kas valandąį . Nebaisu, kad teks laukti kiek daugiau nei pusvalandį. Svarbu nepavėluoti į lėktuvą. Kaip ir reikėjo tikėtis oro uoste eilė milžinišką ( vienu metu paleido tris lėktuvus), o mes paskutiniai. Patikrinimui veikia tik dvi juostos. Kadangi kiti lėktuvai jau turi išskristi, atidaroma trečia juosta. Dalis grūdasi be eilės))) Susidaro „eismo kamštis“. Įdomu stebėti stovint eilės gale ir svarstyti - uždarys prieš nosį vartus ar ne. Tačiau niekas panosėje vartų neuždaro. Tik va, Raynair eilinį kartą parodo savo neprofesionalumą , kai išėjęs link lėktuvų nežinai į kurį skubėti. Visi atidari, ir neaišku kuris taviškis. Tačiau nuojauta nepaveda. Į Lietuvą paskutinis. Taip ir yra. 
Kylam. Ate Bremene. O gal iki pasimatymo? Juk dar liko nematytas Universum muziejus ir nerasta apspjaudyta plytelė, ir neaplankytas Rotušės vyno rūsys, bei nepakilta į bokštą. Tad gal iki pasimatymo.