Anglija be Londono prieskonio

Tikra atgaiva tokios pusiau spontaniškos neilgos kelionės. Ypatingai, kai iki atostogų laiko lieka lyg ir nedaug, bet jau norisi atitrūkti nuo kasdieninių darbų ir prasiblaškyti. Po naujųjų, saviškių atvažiavę aplankyti Anglijoje gyvenantys draugai, jau kelintą kartą priminė, kad laukia mūsų svečiuose. Greitai primetę kada pas mus įmanoma pasidaryti kiek ilgesnes išeigines, jiems dar bebūnant Lietuvoje, bilietus į Londono Stansted oro uostą jau buvome įsigiję.💡
Iš pradžių galvojome apie Velykų šventes, tačiau Anglijoje tuo metu visi labai smarkiai švenčia, praktiškai niekas nedirba, todėl kelionę nukėlėme į balandžio pabaigą. Darbuose susitarėme dėl laisvo pirmadienio, tad beliko, tik ramiai laukti skrydžio ir paplanuoti kelionę, kad visiems būtų įdomu. 
Galvojau, kad jau apie ką, ką, bet apie Angliją informacijos bus nors vežimu vežk. Eilinį kartą teko nusivilti, nes susidarė toks įspūdis, kad lietuviai be Londono nieko nemato. Aišku, tai netiesa, bet informacijos apie kitas vietoves praktiškai nėra. Teko akluoju būdu rankiotis visą pasitaikiusią informaciją. Kažkiek įdomesnės informacijos radau rusų puslapiuose. Aišku, apie Londoną ten nenupasakojama galybė visokio gėrio. Rusai moka įžvelgti ir rasti įdomybių visokiose smulkmenose. Vien ko verti straipsniai apie Londono metro , Karališką botanikos parką, Southwark rajoną ir .t.t Bet ne apie Londoną šneka :)
Penktadienį dar besėdint darbe ir tikrai dirbant, o ne skaičiuojant paskutines valandas iki skrydžio, kabineto tylą prablaško skambutis. Paskutinis prašymas kai ką atvežti ir priminimai, kad laukia ir pasitiks. Be galo smagu, kai esi laukiamas. 
Skrydis vėluoja, tad mūsų laiku atvykstame jau naktį. Esame sukraunami į mašiną ir vežami namo. Sėdint gale manęs kažkaip ne toj pusėj esantis žibintų srautas neblaškė, o po kelių minučių atrodė net kažkoks įprastas. Vėliau visi kartu nusprendėm, kad taip yra todėl, kadangi esame dešiniarankiai. Mūsų draugams vairuoti irgi šita puse daug maloniau nei anksčiau Lietuvoje.
Apsistojame Kolčesteryje. Čia draugai nuomojasi dviejų kambarių butuką. Tą patį vakarą po kelių sakinių griūname miegoti, tad į angliškos statybos subtilybes nelabai gilinamės. Tačiau vėliau tam turime gražaus laiko. Kaip ten bežiūrėtum, bet yra ten savitų dalykų. Kranai jau visų apdainuoti, bet elektra san. mazguose jungiama patempus už virvutės - labai pralinksmino. Ir iš karto iškilo klausimas, o kaip maži vaikai- juk jiems iki tos virvės kaip iki mėnulio. Suprantama, kad vaikų vienų iki 13 metų Anglijoje negalima palikti vienų. Tačiau, pas mus tokių problemų kaip ir nėra, kai jungiklius pasidarai žemai. Tas pats su vandens nuleidimu. Įdomus rankenėlės mechanizmas reikalauja tam tikrų pastangų. 

Erdvės mažos, langai dažniausiai maži, o ir atsidaro jie taip keistai, kad turi į kilputę susisukęs pro jį išlįsti, jeigu kažkam prireiks sušukti. Galima ir nešūkauti, bet negi skambinsi, jei žmogus po langu stovi. 

Ryte laukia gausūs angliški pusryčiai- tik pupelių nėra. Bet ir nereikia. Ir žinoma, nuostabaus torto gabalas prie kavos.

Mūsų draugė dirba konditere, tad jų namuose šių saldėsių visada yra. Nekondiciją ( pvz. nelygiai automato padalinta į gabaliukus) , jei tik nori, gali pasiimti namo. Oras nekoks- lyja, pučia žvarbokas vėjas. Tačiau nieko nepaisant, ruošiamės kelionei link Kembridžo. 

Pakeliui nusukame nuo pagrindinio kelio ir riedame ganėtinai siauru Esekso grafystės keliuku link Elmdon kaimelio. Pakeliui pravažiuojame nediduką Ickleton, pasipuošusį akmenine Šv Marijos Magdalietės bažnyčia .

Žavios tos akmeninės pilkų akmenų bažnyčios. Ickleton – mažulytis, jaukus pasiturinčių vietinių kaimukas. Galima apsilankyti sename tradiciniame angliškame “Ickleton Lion” bare.

Stabtelim įamžinti jų bažnyčia ir riedame toliau. Jaučiamės kaip filme važiuodami siaurais keliukais apsodintais gyvatvorėmis. Dažnai tuose gražiuose filmuose rodomuose sekmadienio vakarais ( ech, kokie nuostabūs gamtos vaizdai juose parodomi...), važiuojama tokiais keliukais- tik atviras kabrioletas tokiu oru tai visai nepageidaujamas būtų. 
Elmdon – linijinis kaimas, anksčiau pasižymėjęs verpimo bei vilnos apdirbimo amatais. 1960 metais šiame kaime gyveno tik 321 žmogus. Trys pagrindinės gatvės apstatytos patraukliais kotedžais. Kai kurių stogai dengti šiaudais. Pačiame kaimuko centre iš tolo matosi senasis smuklės ženklas.

Akmeninė bažnyčia su šalia prisiglaudusiu ryškiai geltonu “Church cottage”.

Aplink nemažai pasivaikščiojimo takų, tačiau pilant lietui vaikščiojimas po laukus nevilioja.

Neprivažiavę Kembridžo stojame nemokame parkinge, iš kurio kursuoja autobusai į Kembridžo centrą. 2,50 svaro bilietai pirmyn - atgal žmogui. Patogu, nes nereikia rūpintis automobilio parkavimu mieste. 

Ant Kemo upės Kembridžšyro grafystėje įsikūręs Kembridžas pritraukia aibes turistų. Kiekvienais metais čia pabuvoja iki 3,5 milijono lankytojų. Pirmieji koledžai atsirado 13 a. – kaip kalbama, juose įsikūrė iš Oksfordo išvyti dėstytojai ir studentai. 
Tačiau būtent Kembridže mokėsi I.Niutonas bei princas Čarlzas. Koledžai išdėstyti po visą miestą, bibliotekos, laboratorijos, muziejai, botanikos sodas – tik spėk lankyti. 
Autobusas stoja pačiame centre. Einame į TIC pasiimti žemėlapių ir šiek tiek užtrunkame. Sudomina atskirame kambaryje “vykstantis” teismo procesas. Lėliokai aprengti senoviniais rūbeliais, susodinti, kaip jiems ten ir priklauso. 

Lyja, tad dviratininkų gatvėse nedaug. Gausybė dviračių nuobodžiai mirksta lietuje ir laukia geresnio oro. Ryžtingai traukiame link Karališkojo koledžo, laikomo pačiu gražiausiu.

Į vidų, kaip ir į daugumą koledžų įėjimas tik už pinigus ir tai, mokslo metais tik į vidinius kiemus ir parkelius . Tačiau pro vartus matosi šio koledžo įkūrėjo Henriko VI skupltūra. Taip paeiliui ir lankome koledžus.

Corpus Christi koledžo bibliotekos kampe praeivius pasitinka besimakaluojantis vabzdys “Laikrodis- Žiogas”. Įdomus kūrinėlis sukurtas naujomis technologijomis, neturi įprastų laiko matavimo skaičiukų ar brūkšniukų . Vietoj to yra plyšiai apšviesti LED žibintais. Baisulinis gyvis rėpliojantis išsižiojęs pirmyn laikrodžio viršuje, tarytum savo dantytais nasrais ėda laiką

Miestas gražus, o jeigu dar nelytų, tai klaidžioti galėtum iki begalybės. Apšilti lendame į kavinę, kur gardžiuojamės beveik litrinio dydžio puoduose patiekiama kava. Skoniai įvairiausi, tad rūpi paragauti ir kitų gėrimus.

Apšilus toliau šturmuojame koledžus. Nerealiai gražiai sutvarkyti kiemai ir po juos sklandanti senovinė pastatų ir studijų dvasia Kiemeliuose vilioja pievelės ir gėlynai. Net kvapą užima kai pagalvoji, kaip gerai mokytis tokioje daugiaamžėje atmosferoje.

Iš karto prisimenu Vilniaus universiteto senąjį pastatą ir joje sklandančią aurą, kur turėjau laimės lankyti dalį paskaitų

Prisivaikščioję traukiame link autobuso. Toliau mūsų kelias veda link Ely miestelio .

Įspūdingo dydžio katedra St. Etheldreda matosi iš tolo. Viduramžiais čia klestėjo didelis vienuolynas, traukė piligrimų srautai, tad nenuostabu tokiame mažame miestelyje išvysti šį didingą pastatą. Šalia katedros vyksta kažkokie šokiai, greičiausiai kaži kokie vietiniai. Vėjas žvarbus, bet jie strikinėja patenkinti raudonomis nosimis ir dar netingi pamojuot žioplinėjantiems turistams. Katedra iš tikrųjų įspūdingo dydžio, viduje lankymas ribojamas.

Užsukame ir į TIC, įsikūrusį Oliverio Kromvelio namuose. Čia randu pirmąsias įdomias lauktuves. 

Diena traukia į vakarą, o mes be didelio kavos puodo nieko šiandien nevalgę, tad šeimininkas suka vairą link Ipswick – apsipirkti trūkstamų produktų. Aišku, mums irgi reikia dalyvauti- kaip čia praleisi progą apžiūrėti ką čia perka valgomo. Dar šalia užsukame į kitą mažulytę parduoduvėlę prekiaujančia lietuviškais, latviškais ir lenkiškais produktais . Ačiū Kėdainiams už litrinį “malasolkų” kibirą. Labai gerai susivalgė, o ir trumpų agurkų Anglijoje parduotuvėje nebūna. 

Ipswick – pramoninis, nebrangus miestas, tad emigrantų čia tikrai daug ir tai matosi iš karto. 

Bevažiuojant atgal, svečių pažinčiai su vietiniu maistu, telefonu užsakoma fish and chips.Pasiimame jau savo mieste. Porcijos atsakančios. Tačiau pavalgius supranti, kad anglų virtuvė tikrai nepasižymi kaži kokiais skoniais. O kiek pravėsus, tiek žuvis, tiek bulvės virsta visai nevalgomais guminiais daiktais, tad šeimininkų be gailesčio verčiama į šiukšlių kibirą. Pilnai suprantu kodėl jie maistą gaminasi namie. Reikalą pataiso prie žuvies patiektas alus, o vyrai išsitraukia save palepinti kai kuo brandesniu ( 16 metu viskiu) :)). 

Kita diena išaušta tokia pat apniukusi ir lietinga. Tikslas Oksfordas. Netoli nuo Oksfordo yra dar du dominantys mus objektai, tai Warwick kaimelis, kur gimė Šekspyras ir Bourton-on-the-Water žymus savo automobilių muziejumi, jau neskaitant visokių pilių ir dvarų. Tačiau kelio gabaliukas nemenkas, todėl renkamės tik Oksfordą. Vėlgi, neprivažiavus miesto, automobilį statome aikštelėje ir toliau keliaujame autobusu. Už 4 žmonių bilietus pirmyn - atgal sumokame 9 svarus.

Oksfordas – Oksfordšyro grafystės įžymybė. 20 a. pradžioje čia atsidarė BMW mini gamykla, tad miestas gyventojų gausa nesiskundžia. O dar apie 9,3 mln. lankytojų kasmet. Net filmas apie Harį Poterį filmuotas būtent viename iš šio universiteto koledžų.
Netoli Oksfordo Temzės upėje yra patogi brasta, per kurią gindavo gyvulius. Nuo to ir kilo miesto pavadinimas. 
Autobusas stoja prie pat Carfax bokšto. Anksčiau šalia buvo bažnyčia, tačiau dabar tėra likusi varpinė, iki šiol atliekanti savo darbą kas ketvirtį valandos. 

Pėdiname žvalgydamiesi į nuostabius akmeninius pastatus, lendame apžiūrėti kiemų, grožimės gatvelių jaukumu, įspūdinga Redklifo biblioteka.

Redklifas savo testamente paliko labai aiškius nurodymus ką statyti už palitus pinigus ir kaip paskirstyti lėšas. Iš pradžių buvo nutarta bibliteka statyti visai kitoje vietoje, tačiau likimas taip sutvarkė, kad biblioteka atsidaro toje vietoje, kur Redklifas ir norėjo. Ir tai buvo tik paprastas gydytojas, kurio gražus noras buvo įgyvendintas. Taip prieiname Magdalenos tiltą. Labai gaila, bet lyjant nedirba terasoje ant upės kranto viename iš koledžų įsikūrusį kavinukė. Laiveliai taip pat liūdnai murkso vandenyje.

 Man tai čia nesuprantama 👀

Kitoje pusėje Oksfordo botanikos sodas.

Jau nebe lyja, o tiesiog žliaugia, tad sukame atgal ir ieškome kur sušilti. 
Uoslė nepaveda ir tarsi už rankos vedami patenkame į autentišką Oksfordo pubą. Jame laiką leisdavo Ričardas Bertonas bei Elizabet Teilor ir Bilas Klintonas. Žemas, pajuodavusiais balkiais, apstatytas įvairiausiais senoviniais baldais. Vienoje iš patalpų vyksta kažkokia paskaita.
Vyrai čiumpa Gineso alaus – kaipgi jo nepaskanausi. Tačiau maistas čia nekoks, kaip ir kava, kurią, laimė, geriame su pienu. Tačiau atmosfera nepakartojama, vien dėl to, čia verta užsukti.

Koks džiaugsmas apima, kai išėję į lauką pamatome, kad nelyja. 

Dabar jau galima į valias pasigrožėti Broad street teatro tvora. 13 juokingų biustų su barzdomis. Galima pagalvoti kad tai kažkurių žymių vyrų biustai ar kažkas panašaus. Tačiau kad ir kaip bebūtų keista, tačiau tai tik įvairių formų barzdų klasifikacija. Tai nėra pirminis variantas. Biustai buvo pakeisti 1868 metais, kadangi išdykę studentai naktimis nudažydavo jų barzdas įvairomis splavomis ir nuo dažno valymo biustai tiesiog pradėjo dūlėti. Dar vėliau biustai buvo keisti jau 70 praėjusio amžiaus metais.

Be galo jauki Holywell gatvelė nusėta nuostabaus grožio pastatais. 
Paskutinis štrichas – arbatos parduotuvė . Būti Anglijoje ir neparsivežti arbatos Whittard, tiesiog nedovanotina. Patikėkit, užplikius - kvepia visi namai.

Sulaukiame autobuso, kuris pasirodo, pradžioje važiuoja į visai kitą parkingą, grįžta per visą miestą ir tada jau veža į mums reikalingą vietą. Tuo pačiu gauname nemokama ekskursiją. Keliaujant raudonu apžvalgos autobusu, tokia valandos ekskursija suaugusiam kainuoja 13 svarų. Saulė ryškiai nuspalvina gelsvus namų fasadus, žydinčius medžius ir gėlynus

Pakeliui važiuojant link namų akis džiugina geltonos rapsų salos.
Tačiau kelionė dar nesibaigia. Nuo greitkelio sukam į šoną. Reikia užsukti dar į vieną vietą – mūsų laukia paruošti natūralūs crisps ( mūsuose vadinami čipsai). Su actu, paprika ir kitokiomis gėrybėmis. Važiuojame į kaimą. Tikrų tikriausią, kur kelyje neįmanoma prasilenkti su priešais atvažiuojančiu automobiliu ( gelbėja salelės), kur pievose laksto kiškiai, pakelėse išdidžiai vaikštinėja fazanai, o skersai kelią bėganti lapė nužvelgia atvykėlius susidomėjusiu žvilgsniu. Tik pora kilometrų nuo autostrados ir aplinkui tikra kaimiška idilė. Per kelią prastriuoksi zuikutis- vaikutis. Neįtikimai gražu. Tačiau nufotografuoti sunku, tik išlipi iš mašinos, o jie jau lekia kuduliais į visas šalis.

Atvykstame prie braškių fermos – braškės dar tik noksta, tad šio skanėsto kol kas neparagausim. Čia, vagonėliuose gyvena emigrantai, kurie dirba prie braškių arba netoli įsikūrusiose gamyklėlėse.

Šiuo atveju čipsų fabrikėlyje. Baisiausia, kad čia atvažiavę jaunos šeimos su vaikais, gyvenimu nesiskundžia ir kuo toliau, tuo labiau nenori grįžti į Lietuvą. Prasikuria, nuomojasi butus, paskui žvalgosi nedidelio nuosavo nekilnojamo turto ir ..... lieka. Išlipus iš lėktuvo prieš mus ėjo jaunimo grupelė – vaikinas ir dvi merginos. Net per širdį perėjo, kai išgirdau frazę iš vaikinuko lūpų: “ fuuu, pagaliau NAMO grįžom.....”
Vakarą leidžiam prie nuostabių vištienos kepsnelių, čipsų ir alaus. Paragavęs čipsų su actu, gali iš karto pasidaryti tinkamas išvadas apie tautos kulinarinius ir skoninius reikalus. 

Pirmadienis mus pasitinka nuostabia saulėta diena. Planuojame apžiūrėti Kolčesterį ir tuo pačiu aplankyti parduotuves, nes siaubingi tėvai kaip tik išvažiavo per brangaus vaikučio gimtadienį.
Kolčesteris įkurtas 5 a. pr.m.e keltų , vėliau užimtas romėnų tapo pirmąja romėnų sostine Anglijoje, tad pelnytai pretenduoja į paties seniausio Anglijos miesti statusą. Beveik kiekvienas namas- architektūros paminklas. Aplankyti ir apžiūrėti tikrai yra ką. Nuo romėnų laikų čia dar išliko miesto sienos fragmentai. Tuo pačiu gatvėse nemažai jaunimo, besimokančio Esekso universitete 
Pakeliui užsukame į TESCO – reikia nusipirkti riešutų ir vėl pavėpsoti kas gi čia parduodama.. Riešutukai skirti voveraitėms, kurios Kolčesterio miesto parke labai laukia šių gardumynų. Dar kiek ankstoka, tad parkas praktiškai tuščias – jau vėliau bus pilna žaidimų aikštelė ir ant žolės ilsėsis būreliai žmonių.

Akis džiugina išpuoselėti gėlynai. Tarp gėlių kapstosi voveraitė. Vos tik išgirsta traukiamo maišelio garsą, iš karto prisistato ir laukia savo gardėsio. Kita, net žemėta nosimi visai drąsi, ne tik prie pat kojų sugraužia savąjį riešutuką, bet pasiėmusi sekanti, dar laukia ir kito, ir tada jau su abiem nuliuoksi tolyn.

Parke stūkso žavinga sena XII a. pilis. Į vidų nėjome, nes ekspozicijos joje praktiškai nėra. Jaukus kampelis su auksinių žuvyčių tvenkiniu- suprantama kodėl miestelėnai čia mielai leidžia laiką. 

Kolčesteris- žavingas miestelis. Centre –“Raudojo Liūto” viešbutis, varpinė, šalia įsikūręs naktinis klubas, raudonų plytų pastatai, žali plotai maloniai nuteikia. Yra ir zoologijos sodas.

Per pasažus lendame link parduotuvių, reikia pagaliau nusipirkti ir dovanų. Apsiprekinus ne griekas ir kavos išgerti- ir ne bet kur, o Starbucks kavinėje. Kava fantastinė. 

Įsitaisius prie stalelio lauke įdomu stebėti praeivius – labai mėgstam šį užsiėmimą. 
Nors ir darbo diena, žmonių gatvėse pilna.

Vėliau traukiame link nedidelės trinitorių bažnytėlės. Čia jau buvo atradimas ne tik mums, bet ir mūsų svetingąjai šeimininkei. Bažnyčioje veikia kavinukė, kurioje ne tik galima išgerti kavos, bet ir papusryčiauti bei papietauti. Ir kainos nesikandžioja. Būtumėm žinoję, tai Starbucks būtumėm kiek mažesnį puodą kavos paėmę. Ant takelio link bažnyčios, tarp medžių sustatyti staliukai taip ir traukia prisėsti. 

Kiek tolėliau, likučiai buvusio didelio vienuolyno. Dabar gražiai užkonservuoti. Šalimais ant pievelių žmonės mėgsta surengti piknikus.

Sukame link centro, pro turgelį, kur susigundom braškėm : “sweet”. Du indeliai – svaras. Vynuogių, kitokių uogų, 5 citrinos ir pan. taip pat po svarą. 

Užsukame į bažnyčią, kurią lanko mūsų draugai. Kunigas lenkas nuomojasi bažnyčią iš baptistų ir čia gali pravesti katalikiškas pamaldas. 

Šiandien namo grįžtame kiek anksčiau, nes šeimininkui darbo diena, o Tukas pažadėjo paruošti briedienos. Mėsytė atvežta dar iš Lietuvos, tačiau žvėrienos niekad neruošę, nesusigundė eksperimentams:))
.

Mūsų receptas išbandytas, tad virtuvė be baimės okupuojama ir aš su šeimininke įsitaisome ant sofkutės mėgautis saldžiomis braškėmis, kol pietūs bus paruošti. Vėliau važiuojame vaizdingu keliuku pasiimti darbo liaudies iš darbo vietos ir grįžę mėgaujamės patiekalais. Vakarą leidžiame namie, nes tai paskutinis mūsų bendras vakaras , o kalbų tai be galo be krašto. Pamatyti dar norėtųsi labai daug, tačiau tikime, kad tai ne paskutinė mūsų viešnagė šiame krašte 

Rytas išaušta vėlgi apniukusiu dangumi – vakarykštė prošvaistė buvo tikrai atgaiva.
Po truputį ruošiamės atgal......
Va ir dabar gavom laišką, kuriame parašyta : “ nepatikėsit, pas mus vėl lyja” :):))))