Senoji Europa su gurmanišku prieskoniu ( IV dalis )

Kadangi kelias veda per Zalcburgą- negalim jo neaplankyti. Patinka jis mums. Turintis savo veidą ir dvasią miestas, kiekvieną kartą žavintis savo spalvingais Mirabelės sodais, gracingomis iškabomis, jaukiais restoranėliais tykiuose kiemeliuose ir paperkantis savotiškai žavingu žmonių šurmuliu. Gera parymoti ant tvirtovės sienų, besižvalgant į stūksančius apačioje katedros bokštus (taupant laiką, kilome funikulieriumi - bilieto kaina 7 Eu), paklaidžioti tvirtovės kiemais, o nusileidus, ištikimai savo tradicijoms suvalgyti turguje dešrelių porciją, palandžioti kiemais, paspoksoti į gyvas skulptūras, atsisėdus ant suoliuko paspoksoti į tokius pat atsipalaidavusius turistus . 

Šį kartą vėlgi ilgai neužtrunkame, nes mūsų laukia draugai Bad Hall miestelyje. Garbingo amžiaus žmonės – jau įžengę į devintą dešimtį - širdingai priima mūsų komandą. Be galo smagu su jais susitikti, nes prieš 18 metų pažintis lietuvių koncerte virto gražia draugyste. Stalas nuklotas vaišėmis – kitaip pas juos ir nebūna. Visa mūsų komanda visas tris dienas maitinama skaniausiais valgymais. 
Vakaras šiltas, tad įsitaisome gėlėmis apsodintoje terasoje, kur po sočios vakarienės mūsų draugai surengia koncertą. Nežiūrint garbaus amžiaus jie dar puikiai dainuoja , tik šį kartą nesineša pučiamųjų instrumentų, kuriais iki šiol groja, bet turi puikų muzikinį foną. Žaviuosi šiais žmonėmis –jie sugeba džiuginti kitus, ruošti koncertus ir spektaklius, kepti pyragus bažnyčios susirinkimams arba tiesiog draugams, keliauti, džiaugtis vienas kitu, aplinkiniais ir gyvenimu. Vakaras prabėga be galo jaukiai.

Ryte laukai gausūs pusryčiai – čia kitaip nebūna – iš ūkininkų pirktos mėsytės, sūriai, šviežiai keptos bandelės, tik ką atneštos iš kepyklos ir dar daugybė skanumynų.

Nors orus žada nekokius, važiuojame apžiūrėti miestelius ir serijos – pasaka.
Gmuden - įsikūręs prie nuostabaus grožio Traunsee ežero, kur geru oru galima plaukti laivu iki sekančių pakrantėję įsikūrusių miestelių. Miestelis senoviniu pavadinimu pasidabinęs spalvingomis gėlių kaskadomis nusodinta krantine, spalvotais namais, išdidžiomis baltomis gulbėmis – ežero šeimininkėmis ir raudonais tramvajais.

Žalsvi rotušės varpais, vinguriuoja kas valandą malonią melodiją ir verčia pakelti praeivio akis į fajansinį rotušės laikrodį . Keramikos tradicijos čia labai senos – baltai žalios keramikos rasti galima net Bavarijoje. 

Nuo kranto kalnų fone, matosi Seeschlos – pilis saloje (buvusi tvirtovė). Netoliese didelis parkingas, į pilį veda medinis tiltas. Balta nedidelė pilaitė apjuosta aukštų sienų, akmenimis grįstu kiemu mielai sutinka atvykėlius. Geru oru viena malonumas išgerti kavos puodelį, tiesiog ant ežero sukaltoje terasoje besižvalgant į ežerą supančius kalnus.

Įsilyja, tad skubame tolyn. Bad Ischll –žavingas nedidelis kurortinis miestelis ir Salzkammergut krašto kultūros centras. Viena mylimiausių Austrijos imperatorių, politikų ir meno veikėjų poilsio vietų.Kiekvienais metais klausytojai čia kviečiami į operetės festivalį.

Mus pasitinka Traun ir Išl upės merkiamos lietaus pasislėpusios po akmeniniais tilteliais, padūmavę kalnai, romantiškos gatvelės ir spalvoti skėčiai. Beveik kiekvienas pastatas čia primins apie kurį nors įžymų žmogų. Aplinkui pilna suvenyrinių parduotuvėlių bei jaukių antikvariantų, kurių neįmanoma aplenkti. Smagu pasikuisti ir rasti nematytų dalykėlių. Mažos kavinukės kviečia užeiti, sušilti ir apdžiūti besimėgaujant puodeliu kavos bei gardžiu gabalėliu pyrago. Prabangiais ir įmantriais desertais vilioja konditerija Cauner (Zauner), veikianti nuo 1832 m. 

Nors ir lyja sukame vairą link Wolfgansee ežero ( ilgis 10 km ) apsupto nepakartojamo grožio miesteliais. Iš miestelio į miestelį galima plaukti laivais besigėrint kalnų panorama. Iki šiol ežeru plaukioja ratinis garlaivis"Kaiser Franz Jozef I". Jam jau gerų 150 metų, bet jis vis pukši žalsvuose ežero vandenyse 
Stojame St. Wolfgang. Miestelis - garsus ne tik savo grožiu, bet ir gotikine bažnyčia su ne mažiau garsiu XV amžiaus altoriumi. Namų fasadu puošnumu St. Wolfgangui turbūt nėra lygių Austrijoje.

Lenktose gatvelėse gausu suvenyrų, rūbų, delikatesų krautuvėlių. Vietiniai benediktinų vienuoliai pasiekė tikro meistriškumo gamindami muilo figūrėles. Muilinių figūrėlių, gražučių maišelių, plunksninių kompozicijų kepurėms, meškučių, naujametinių keramikinių namelių ir kitokių suvenyrų tikras gausybės ragas.

Lyja stipriai. Gaila, gerai nesimato neaukštų, bet žavingų formų kalnų aplink ežerą, nėra kaip pasėdėti pakrantėje ant suoliuko stebint ežero paukščius. 

Šlampame vis stipriau, tad laikas grįžti į savo draugų jaukius namus. Vingiuojame kaimo keliukais negalėdami atsistebėti išdirbtais laukais ir mažais laukeliais tarp namų, kur kaitaliojasi nedideli ploteliai įvairių kultūrų. Kiekvienas žemės plotelis išdirbtas, ganyklose pilna baltaveidžių, tarsi tik ką iš prausyklos išėjusių karvių. Net graudu, kai prisimeni mūsų šabakštynais apaugančias gimtos šalies žemes ir ištuštėjusias ganyklas...

Kaip ir visą kelionę, po lietingos dienos, seka saulėta ir šilta. Prieš ilgą kelionę namo niekur nesiruošiame toli važiuoti. Pašokame tik iki už kelių kilometrų stūksančio Kremsmiunsterio vienuolyno. Prieš neatmenamus 18 metų viešėdama Austrijoje lankiausi vienuolyne, kur atmintin įstrigo žmogaus dydžio gaublys įspūdingoje bibliotekoje. Maniškis „Štrilicas“ nepasivargino paieškoti ir paaiškėjo, kad šis vienuolynas visiškai šalia. 
Virš Krems upės aukštai ant kalvos iš tolo šviečia baltos vienuolyno sienos. Benediktinų vienuolynas buvo įkurtas 777 metais, tačiau dabartinį vaizdą įgavo 16-17 a.a. Susidedantis iš daugelio korpusų tarp savęs įvairiai susijungiančių ir sudarančių uždarus kiemelius. Vienuolyne įsikūrusi gimnazija, observatorija, sodai ir žuvų veisyklos. Nors upė teka ganėtinai žemai, vienuolynas turi savo vandens sistemą, susidarančią tarsi iš grandinės nedidelių telkinukų. 

Turtingas įvairias meno dirbiniais, ginklų kolekcija, vertingais viduramžių rankraščiais. Vidaus lankymas su ekskursija, deja, tik vokiečių kalba. Apžiūrėjus pompastiškai puošnią, tapytomis lubomis Kaizerio salę, kurioje kartas nuo karto vyksta koncertai, lankomi kambariai su meno, ginklų kolekcijomis. 

Taip netikėtai patenkama į pačią didžiausią pasaulio vienuolyno bibliotekų. Taip taip, žmogaus dydžio gaublys ten tebestovi ir netgi žodį Wilnia pasistiebus galima pamatyti labai aiškiai. Bibliotekoje laikomi labai vertingi ir seni – iki 1500 metų sukataloguoti pagal temas rašyti rankraščiai ir spausdintos knygos. Viduramžiais čia buvo mokslo ir aukštų technologijų centras. Įdomiausias slaptasis išėjimas iš bibliotekos, kur nežinant, kurį foliantą reikia paspausti, gali įstrigti čia amžiams. 

Išėjus į lauką, aplankomi baseinai, kuriuose veisiama žuvis. Baroko stiliaus baseinai papuošti mitų herojų skulptūromis. Čia lankytojai paliekami vieni ir gali mėgautis didžiulių eršketų ir kitokių „brangių“ žuvų vaizdais iki soties.

Aplankome barokinę bažnyčią, kur vienas iš retų ir neįprastų akcentų- gobelenais apvyniotos kolonos.

 

Grįžtame į Bad Hall miestelį. Kai kas nutaria pasimėgauti vandens procedūromis. Čia lankytojus kviečia puikiai įrengtas vandens procedūrų parkas. O likusieji nutaria pasivaikščioti po miestelį ir tuo pačiu aplankyti parduotuves- juk išpardavimų metas. 

Bad Hall- tipinis austriškas jaukus kurortinis miestelis. Įsikūręs ant kalvų, apsaugotas aplink sūksančių kalnų nuo vėjo su atsiveriančiom žavingomis panoramomis aplinkui. 

Kurortas siūlo biogeninius jodo šaltinius, kurie taip pat prisotinti bromo bei kitų reikalingų žmogaus organizmui stimuliatorių. 

Šalia įsikūręs nemažas parkas, kur galima iš specialių medžių šakelių sukonstruotoje rotondoje pakvėpuoti mineraliniais garais, pasigrožėti dailais gėlynais, atsiveriančiomis nuo kalvų panoramomis, o išeiginėmis dienomis paklausyti muzikos, atliekamos nedidelėje parko estradoje. 

Užsukame į miestelio centre esančią bažnyčią. Nepaprasto grožio vitražuose žaidžia saulės spinduliai.

 

Netoliese kukli liuteronų bažnyčia. Mažytės jaukios parduotuvėlės, kavinukės. Čia viskas šalia, viskas pasiekiam neskubant, pėstute. Tiesa, didžioji civilizacijos ranka negali palikti ramybėje tokių miestelių. Jo apačioje jau pastatyti du didieji prekybos centrai, tačiau gerai bent tai, kad jie nedrumsčia miestelio ramybės , neskubraus gyvenimo ir jaukumo. 
Šį vakarą grįžtam anksti ir ilgai vakarojame- norisi pasidalinti įspūdžiais, pabendrauti, juk neaišku kada vėl susitiksime akis į akį. Vėl gausus vaišių stalas, kalbos, juokas, nuotraukos. 

Ryte kylame anksti , paskutinį kartą susėdam gausiems draugiškiems pusryčiams. Šiandien laukia ilgas kelias- traukiame link namų. Paskutiniai apsikabinimai, palinkėjimai, nuotraukos ir lekiame link autostrados. Mirksnis Austrijos, kertam Čekijos sieną ir ilgesniam sustojimui renkamės Olomoucus. Mietas gražus, tačiau po tų mažų miestelių jis slegia savo didumu, gausybę bažnyčių, bokštų, skulptūrų , tramvajais, žmonių minia ir didmiesčio nuotaikom. 

Pora valandų ir lekiam į Lenkiją. Diena krypsta vakarop ir kaip tyčia pradeda purkšti smulki dulksna. Žemi ir tamsūs debesys artina sutemas. Nakvynei vietos užsakytos šalia aštuntojo kelio. Išeiginės, darbai nevyksta, bet transporto srautas nenutrūkstamas, dar ta bjauri limpanti dulksna, krentanti šuorais, nuo kurios vargsta net visu greičiu dirbantys valytuvai,. Kilometrai tirpsta labai pamažu . Aišku, remontui pasibaigus šioje Lenkijos pusėje bus galima lėkti su vėjeliu, bet kol kas.. 

Po devintos vakaro skambinu mūsų būsimos nakvynės vietos šeimininkei ir sakau, kad anksčiau 12 nelauktų. Nakvynei pasirinkom netoli Varšuvos Rusiec miestelyje „agroturystyka“. Dieną nebūtų jokių problemų, bet menkai apšviestam kelyje įvairuojam ne į tą posūkį, pravažiuoti baisu, nes paskui remontuojamoje autostradoje nežinai kur rasi apsisukimą. Vėl skambinu šeimininkei, kuri nepatingi atvažiuoti iki mūsų ir palydėti pas save. Šeimyna teikia nakvynės paslaugas bei organizuoja dideles šventes ir furšetus. Nors metas vėlyvas, bet dar pasišnekam su šeimininke – ryt jos laukia vestuvių puota, papasakoja paskutines pasaulio naujienas, pataršom trijų šunų kailius- visi rastinukai. Nakvojame šaliai šeimininkų namo naujai pastatytame name. Karšto vandens nėra, tad šeiminkė, nusicholerinus lekia reguliuoti boilerio. Išsimiegam ramiai - nors ir netoli autostrada, bet per medžius mašinų riaumojimo nesigirdi. Ryte laukia gausūs lenkiški pusryčiai- virtos parūkytos dešrelės kumpis, sūriai, kavos, arbatos ir dubenėlis smolčiaus. Šitas patiekalas tituluojamas numeriu vienas ir išnyksta nuo stalo kaip nupūstas.

Pusryčiaujame šeimininkų name. Netyčia internete radom medžiagos, kad šis namas yra šeimininko paveldėtas, turintis savo istoriją. Jaukiai sutvarkytoje aplinkoje ir pusryčiauti smagiau.

Atsilabinam, dar keliolika kilometrų iki Varšuvos. Ir kai jau atrodo namai beveik pasiekti, likę tik 80 km iki sienos kažkuriam eiliniam nedideliam lenkiškam miestelyje esame tiesiog užpuolami lenkų policijos. Bandoma įrodyti, kad pravažiavome degant raudonai šviesai. Visiškas absurdas, bet bandyk įrodyti, kad esi ne dramlys. Tokio reketo dar neteko patirti. Nesileisiu į smulkmenas, bet mūsų išvada buvo tokia – numeriai užsienietiški, langai tamsinti, nesimato ar yra žmonių, bet, kad daiktų prikrauta, matosi važiuojant iš galo. Ne veltui sekė mus per visą miestelį, kol nusprendė, kad galima pulti. Juk paprasčiausiai pažeidėjams išrašomas baudos kvitas ir tiek žinių, bet čia reikalaujama grynų- pradedama nuo 3000, paskui suma mažėja, siūloma nuvažiuoti iki bankomato ir t.t. Tikrai nematau jokio reikalo už nieką jiems mokėti. Rezultate jie negauna nieko, bet mūsų nuotaika pagadinta. Su nemaloniom nuosėdom paliekam Lenkiją. Tačiau tai nieko nereiškia, vis tiek teks važiuot per šią šalį, ir turbūt dar ne kartą. O dabar tiesiog dar gyvenam kelionės įspūdžiais ir nuotaikom, ir jau planuose mirga nauji projektai.