Liublinas - kur ieškoti ožiukų?

Kai per ilgąsias gegužės išeigines automobilių srautas su lietuviškais numeriais prie Ostrow Mazowiecka nurūko Varšuvos, Zakopanės ir Krokuvos link, vienas automobilis tyliai nusuko į šoną Minsk Mazowiecki kryptimi ir toliau į Liubliną. Kaip per gegužės šventes nenuvažiuoti į miestą, kuriame buvo sudaryta valstybių sąjunga tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės? 👑

 Kelias neartimas, tad papietauti stabtelim gyvenvietėj Strachowka zajazde Qchnia u Orzecha. Pirmas vaizdas keistas, bet apsidairius matosi, kad Zajazdas įrengtas amerikietiškų užkandinių stiliumi. Meniu nedidelis ir gerai. Sriuba, koldūnai, viskas skanu ir nebrangu. Gera papietauti lauke įsitaisius ant saulytės ir bent trumpam pamiršti paliktus šaltus Lietuvos pavasario orus. 

Netoli Liublino pavilioja jaukus ir simpatiškas Kazimierz Dolny miestelis. Pirmiausia iki šaknų tarpeklių - takų, išsidėsčiusių miestelio pakrašty. Pirmas tarpeklis mokamas, bet užvirto medis ir lankytojai neįleidžiami. Tačiau sekantys gal ir trumpesni, bet nemokami, todėl jokio nuostolio nėra. Įspūdingas gamtos erozijos veikiamas takas. Medžių šaknys vietomis stūkso virš galvos. O susipynusi virš tarpeklio lapija viską nudažo šilta žalia spalva.

Kazimierz Dolny miestelis net ūžia nuo žmonių - gegužės 1 išeiginė, o dar laukia ir gegužės 3. Turgaus aikštėje vyksta mugė, groja gatvės muzikantai. Būtinai reikia paskanauti vietinio mielinio delikateso Kogut. Kogut - Gaidys, tad ir skanėstas gaidžio formos. Tai legendos nuopelnas, kuri porina, kad velnias, praskrisdamas virš gražios vietos, kur pagoniai kūreno laužus, nutarė čia įsikurti. Bet bėgant metams ant kalvos buvo pastatytas pranciškonų tėvų vienuolynas, o velnią teko iškeldinti į pilies griovį. Tačiau velnias labai mėgo gaidžius – valgė ar ką kitą darė, legenda nutyli☺. Paskutinis gaidys nutarė nuo velnio pasislėpti ir kol tas jo ieškojo, pranciškonai apšlakstė velnio guolį šventintu vandeniu. Teko velniui nešdintis iš miesto. O gyventojai gaidžio garbei iškepė mielinį skanėstą. 

Miestelis be galo jaukus, aikštė apsupta renesanso stiliaus mūriniais pastatais. Apatinėje aikštės dalyje šulinys. Šulinys taip pat papuoštas gaidžio figūrėle. Lipančioje į kalną aikštės gale - Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Bažnyčiose vyksta pamaldos, tad tik nuo durų apžvelgiam vidų. 

Laiptukai nuveda į pilies kalną. Į Trijų kryžių kalną nelipsim – nėra tiek laiko. Smagiau pašmirinėti vaizdingose gatvelėse ir pasėdėti krantinėje graužiant kogutą. 

Sparčiais žingsniais ateina vakaras - laikas judėti į Liubliną. Butukas netoli Litewska aikštės, tad greitai įsikūrus reikia dar surasti kur pasistatyti automobilį. Deja, visos vietos netoliese ir kiek toliau užimtos. Sukam ratus, bet nė menkiausio plyšelio. Bandom laimę kiek toliau ir pervažiavus plačią Solidarnosci gatvę, miegajame rajone randam vietą. Nuo ryto bus mokama, nes ryt darbo diena (išeiginėmis auto stovėjimas nemokamas), bet bus gerokai pigiau nei stovėtų prie namų. 

 Reikia paskubėti į Litewska aikštę (vieta, kurioje, pagal tradiciją, 1569 m. prieš Liublino unijos sudarymą buvo apsistoję Lietuvos didikai) prie multimedijos fontano. Lazeriai ant vandens srovių dovanoja vaizdinius, lydimus pasakojimo. Įspūdingas reginys.

Nors metas vėlyvas miestas pilnas žmonių. Prisėdam ir mes Szybka Setka – BISTRO siūlančioje šotukų rinkinius, daug alaus rūšių ir kitokių gėrimų, pakelti taurelę už kelionę ir gražų vakarą. Grįžtant namo dar reikia stabtelėti pasigėrėti dabar jau ramiai čiurlenančiu apšviestu fontanu, Pilsudskio paminklu Gegužės 3-iosios konstitucija, taip pat obelisku Liublino unijos pasirašymo atminimui. 

2 diena. Prieš aštuonias reikia paskubėti nukulniuoti iki automobilio ir sumokėti už dienos stovėjimą. Reikia užsukti kai ką prigriebti ir Bedronkoj, kadangi nei gegužės 3, nei sekmadienį parduotuvės nebedirbs. Tačiau pusryčiauti nuspręsta ne namie. Pusryčiams bandom ieškoti veikiančios kepyklėlės. Norima italų kepyklėlė nedirba, tad tenka užsukti į „W Chlebaku Bakery Shop“. Užsakius didelį puodelį kavos atneša taziko dydžio puodą. ☺  

Gatvėse sutinkam pirmuosius ožiukus. Pasakojama, kad kariaujant su totoriais likusi viena ožka išmaitino  miesto vaikus, todėl Liublino herbe puikuojasi ožys ir yra vienas svarbiausių Liublino simbolių. Mažosios ožiukų skulptūros išsibarsčiusios visame mieste. Visos su vardais, pasakojančios atskiras istorijas. Gražuolė Tereska – auksakalio dukra, garsėjusi savo grožiu ir meniniais sugebėjimais. Išsiblaškiusi Jadzė, kuriai užmigus prie krosnies kepant pyragus kilo miesto gaisras. Prie pilies Jendrekas – koplyčios freskų tapytojas ir t.t.

Į senamiestį veda įspūdingi Krokuvos vartai (gynybinės sienos dalis). Katedros aikštėje puikuojasi Liublino katedra – vienas pirmųjų baroko stiliaus pastatų, pastatytų už Italijos ribų puoštas dailininko J. Mayerio tapyba. 

 Įspūdingas Katedros pastatas su žvilgsnį prikaustančiais Saksonijos karaliaus Augusto III rūmų dailininko Jozefo Mayerio paveikslai.

Nuostabūs Liublino turgaus aikštę supantys namai. Senamiestis išsaugojo daugiau nei 70 % originalių pastatų, kuriuose yra gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų. Kiekvienas namas su savo įdomia istorija ir žvilgsnį pritraukiančiu fasadu. 

Nuostabi barokinė Dominikonų vienuolyno bažnyčia.

Po Farze aikštės, su senomis bažnyčios pamatų liekanomis, pavadinimas kilo nuo pirmosios Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios, vadinamos Fara. Čia stovi buvusios bažnyčios maketas. Iš aikštės atsiveria vaizdas į miesto pilį. Laiptukai patogiai nuveda iki pilies, o pakeliui visada šviečiantis Atminimo žibintas – buvusio žydų rajono atminties simbolis.

Pilies teritorijoje domina ištapyta koplyčia ir bokštas. Tačiau prie bilietų ilgiausia eilė. Ir dar juos įsigyti reikia automate. Tad kol kiekvienas išsiaiškina kas ir kaip... tiek to su koplyčia ir bokštu, gaila eilėje gaišti porą valandų. 

Sukam atgal į senamiesčio širdį ir pakeliui ilgesingai palydžiu uždarytas Katinų ir Farmacijos muziejų duris. Per šventes - nedirba. 

Kad jau neteko pakilti į pilies bokštą, kilsiu į Trejybės bokštą (Wieża Trynitarska – 15 zlotų). Aukšta erdvė su unikalia medine konstrukcija primenanti senas, dulkėtas bažnyčių palėpes su kampuose susitelkusia paslaptinga atmosfera. Pakeliui galima pasigrožėti religinių skulptūrų kolekcija, liturginiais instrumentais, sustoti multimedijos erdvėje. Viršuje turėtų būti tik dangus, tačiau lipti pailsusi keliauninką kviečia prisėsti jauki kavinukė. Nenorintys kavos veržiasi į lauką apžvelgti miesto iš viršaus. 

Nusileidus reikia pasisveikinti su dar viena ožiuke ir atsargiai praeiti pro Nelaimės akmenį. Sakoma, kad iš jo vis dar sklinda bloga energija ir geriau neliesti. Senieji gyventojai pasakoja, kad ant šio akmens miesto budelis nukirsdavo galvas. Viena istorija pasakoja kad moteris nešė dirbančiams vyrui sriubą, bet suklupo ir išpylė ją ant akmens. Subėgę šunys ėmė laižyti išsiliejusią sriubą, o po to krito negyvi. Kitas pasakojimas porina, kad vieną dieną budelis nukirsdino nekaltą žmogų, o smūgis buvo toks stiprus, kad akmenyje paliko gilų įdubimą akmenyje. Būtent tada akmuo įgijo lemtingą galią ir tapo gyventojų prakeiksmu. 

Geriau toliau nuo šio akmens, ten kur vinguriuoja trimito melodija ir stovi ožiukas Onufry. Tai pirmas miesto ožiukas su trimitu stovintis ant Liublino rotušės laiptų. O iš rotušės balkono iš tikrųjų liejasi trimito melodija. 

Karšta, tad pats laikas užsukti namo pailsėti. Nes neužilgo reikia paskubėti į Muzeum Cebularza. Vietas reikia rezervuoti iš anksto, nes norinčių daug. Cebularz geografiškai saugomas vietinis produktas ir muziejuje edukacijos pagalba pasakoja apie jo istoriją ir kepimo būdą. Kiekvienam gamybos etapui pakviečiamas kuris nors ir lankytojų. Tačiau reikalas visiškai komercinis, istorija Esterkos beriama tokia greitakalbe, kad pagauni tik kas penktą, šeštą žodį. Vis tik rezultate išsikepi mažuliuką cebuliaržą ☺ 

Šalia muziejaus tarp namų nubėga trumpa ir paslaptinga Ku Farze gatvelė. Anksčiau čia stovėjo mediniai pastatai ir būtent čia 1575 m. gegužės 7 d. naktį kilo smarkus gaisras kuris beveik visiškai sunaikino Liubliną.

Vakare miestas apsivelka jaukų gelsvos šviesos rūbą. Gera klaidžioti senamiesčio gatvelėmis, atklysti į tą pačią, tik jau kitokią Ku Farze gatvelę, pasigrožėti iš Po Farze aikštės tolumoje besisukančiu apšviestu apžvalgos ratu. Gatvėse vaikštinėja daugybė žmonių, kavinukės nugultos lankytojų. Paslaptingai atrodo apšviesti medžiai. Nieko ypatingo, bet vaizdas paslaptingai puikus. 

3 diena Diena skirta Liublino Skansenui - kaimo muziejui (Muzeum Wsi Lubelskiej, bilietas 30 zl). Iki muziejaus galima nuvykti visuomeniniu. Daugelyje sustojimų stovi bilietų automatai. Tačiau iki mūsų autobuso daugiau nei pusvalandis, tad kviečiame Uber taksi. Prie muziejaus didelė automobilių aikštelė.

Skansene išdėstyti skirtingų Liublino regionų senieji kaimų pastatai. Pasivaikščioti kaimo alėjomis, dažnai pasislėpusiomis medžių pavėsyje, labai įdomu. Kaimas gyvas – paukščiai, gyvūnai. Dažnai prie gyvenamo namo pagalbiniai pastatai sujungti į vientisą kompleksą po stogu apjuosiantį kiemą iš trijų pusių. Trobelių vidus demonstruoja visai vargingai gyvenusių ir kiek prakutusių kaimiečių buitį. 

Skanseno centre turgaus aikštė apsupta 4-ojo dešimtmečio provincijos miestelio namais su kirpykla, geležies, ratų, batsiuvio dirbtuvėmis, siuvykla, žydų namais, bažnyčia, paštu, mero namu. Projektas nėra skirtas kopijuoti konkretų miestą; tai modelis, kuriame atsispindi būdingi Liublino regiono provincijos miestų bruožai. Kiek atokiau vaistinė, gydytojo namai, vietinė parduotuvė ir pan.

Žydų namai su žydromis sienomis.

O toliau vėl dalis kaimo gyvenimo 

Teritorija didelė, tad kol apeiname, išalkstame. Pats laikas pasistiprinti vietinėje karčemoje regioniniais patiekalais. Gėrimus pasipilstom į geležinius puodukus

Pasistiprinus yra jėgų apžiūrėti likusią dalį ir vėl Uber pagalba grįžtame namo. Netoliese botanikos sodas, bet jau užtenka žingsnių. Labai karšta – laikas siestai. 

O Lietuvoje tuo metu dar neišsilukštena iš striukių. Vakarop išsiruošiame į iš anksto numatytą vietą vakarienei. Dangus niaukiasi, tačiau tikimės kavinę pasiekti nesušlapę. Gerai, kad prigriebėme skėtį. Lietus vis tik prasideda ir likus apie 50 metrų smogia tokia jėga, kad tenka su skėčiu slėptis po medžiu saugančio gausia lapija. Gerai, kad lietus greitai baigiasi. Ir dangus nudžiugina vaivorykšte. Pyzata chata tenka luktelėti eilėje, nes norinčių čia patekti daug. Ir prisėdus supranti kodėl. Porcijos didelės, skanu. Prieš atnešant patiekalus, pavaišina šefo užtepėle. O paprašius sąskaitos gaunam po stiklelį vyšnių likerio ir čiulpinuką ☺ 

 Sočią vakarienę reikia išvaikščioti kad ir Saksonijos sode (Ogrod Saski). Žalios alėjos vilioja vis tolyn. Jaukūs kampeliai, spalvinga augalija, povai. Puiki vieta pasivaikščiojimams. Dangus vėl grasina lietumi, tad laikas traukti namo. 

4 diena. Traukiame namų link. Tačiau pakeliui stabtelime Oro pajėgų muziejuje Dęblin miestelyje (Muzeum sil powietrznych – 35 zl). Netikėtai didelis muziejus pasakojantis Lenkijos karinės aviacijos istoriją. Muziejaus pastate vėliavos, apdovanojimai, uniformos, dokumentai, daugybė multimedijos. O lauke didžiulė įvairių lėktuvų, naikintuvų ir kitos technikos kolekcija. Į kai kuriuos gali įlipti ir apžiūrėti vidų. Mi-6 sraigtasparnis lankomas už papildomą mokestį. Didžiulis sraigtasparnis galintis transportuoti net automobilį. 

Atskirame angare naujesnė technika ir net skraidančioji. Vaikštant vis aplanko mintys, kad šitokia begalė technikos sukurta vieniems kitus naikinti, išleista begalė pinigų, kuriuos galima skirti menui, moksliniams tyrimams, atstatymui. Žiauru.  

Išvažiuojant iš Deblin, užsukam į dirbančią vietinę parduotuvę (reta išimtis išeiginėmis, nes dirba pats savininkas) Jędrus - Sklep spożywczo - monopolowy. O ten prekiaujama skania vietine mėsos ir sūrio produkcija. O pravažiavus trasoje kamštį paaiškėja kokia to priežastis. Kaip nesulėtinsi greičio pralenkiant šiuos mažulius.

Pietų pakeliui vėl į Zajazd Qchnia u Orzecha. Šį kartą pasukam Kauno krypimi, tačiau kelias nenudžiugina. Nebaigta kelio atkarpa Lietuvoje formuoja kamščius. Oras Lietuvoje taip pat nenudžiugina. Po šiltų dienų tenka traukti striukes, bet nors porą dienų gavome vasariškos šilumos ))

  Savaitgalis užskaitytas. O į Liubliną galima grįžti ir dar kartą, nes liko nelankyta Požeminė trasa, Botanikos sodas, Farmacijos, Raidžių ir katinų muziejai bei šalia įsikūrę žavingi miesteliai