Senjoras arba Donas Madridas

Madridas įspūdingas miestas - patogus pasivaikščiojimams, tuo pačiu didingas ir, jei norite, karališkas. Kartais į jį norisi kreiptis “tu”, bet dažniausiai su pagarba – “Gerbiamasis Senjore Madride…” Artimiausiuose kelionių planuose Madrido vardas nebuvo minimas, tačiau po žiemos kelionių troškimas ir šilumos poreikis privertė vėl pakelti sparnus. Madride dar nebūta, bilietai nebrangūs, tad pasitarus su dukros šeima nutarta – po savaitės išskrendam. Nesinorėjo važinėti miesto transportu, todėl gyvenimui pasirinktas Huertos rajonas.

  1 diena

 Skrydis iš Kauno kiek prailgsta - vis tik virš 3 valandų. Tačiau Madridas vis artėja ir artėja. 

Ryanair leidžiasi 1 terminale. Oro uostas arti, per booking užsakytas taksi greitai nulakdina iki laikinųjų namų. Pirmą kartą tenka laukti už durų, nes butas dar nesutvarkytas, nors atvykstame vėliau nei galimas įsikėlimo  laikas. Pagaliau pasidėjus daiktus žemas startas iki valgymo vietų (Karmėlavos cepelinai prieš išskrendant dar nedirbo))). Namuose nužiūrėta vietelė „Las Brasas de Vulcano“ kol kas nesausakimša. Šarminga vietelė. Gerai kai keturiese - užsisakius skirtingus valgius ir gėrimus, išragauji skirtingus skonius. Po pietų Vulcano pavaišina kreminiu likeriu. Madridas nustebino savo virtuve gerąja prasme. Tiesa, iš anksto susižiūrėjome vietas, kur renkasi vietiniai. 

Sočiam žymiai lengviau apsipirkti pusryčiams. Nebloga maisto parduotuvė „Supermercados Dia“  - kur skanios braškės ir  pigios karališkos krevetės - praktiškai už kampo.

 Kol rūpinamasi maisto reikalais, sutemsta. Sutemus miestas pasikeičia. Jei dienomis šiomis gatvėmis skuba žmonės savo reikalais, tai vakare jie niekur nebeskuba - sėda kavinukėse prie stalų, kartais tiesiog stovi prie baro ir kalbasi apie viską pasaulyje, mėgaudamiesi skaniu maistu. Pastatai pasipuošia spalvingomis šviesomis, bažnyčiose vyksta vakarinės pamaldos. Ten kur gatvės nėra plačios, šaligatvis dažnai viename lygyje, bet kažkaip jose vietos užtenka visiems ir mašinoms, ir pėstiesiems.

  Netoliese Soul aikštė pilna žmonių. Aikštėje laikrodžio bokštas bei trys skulptūros: Meška, Mariblankos statulos reprodukcija ir Karaliaus Karloso III skulptūra, čiurlena fontanas. Meška apsikabinusi žemuoginį medį - Madrido simbolis. Žemuoginis medis nieko bendro su žemuogėmis neturi - tiesiog kažkada miestą supo šių medžių giraitės ir buvo turto simbolis. Iki 1838 m. aikštėje puikavosi kur kas didesnis ir gražesnis fontanas, o centre stovėjo moters skulptūra, vietinių vadinama Mariblanca arba deivė Venera. Po dviejų šimtmečių Mariblanka „paseno“, kelis kartus buvo perkelta į skirtingas miesto dalis, o vėliau visiškai pašalinta. Vėliau ja papuošė Rekoleto bulvarą, tačiau besilinksminantys skulptūrą apdaužė. Meistrams pavyko ją restauruoti, o kad daugiau nieko neatsitiktų, pastatė į miesto rotušės pastatą. Dabartinė sniego baltumo kopija miesto centre pasirodė tik 1986 m. ir dabar stovi Soul aikštės kampe. 

Pastatas, priklausantis šeriu  prekiaujančiai firmai Tío Pepe.

 

 Kojos nuneša gatvelėmis iki žymiosios “Chocolateria San Gines“ paskanauti ispaniškų churros su karštu šokoladu. Šokolaterija veikia nuo XIX a. pabaigos, viduje sienos nukabintos čia besilankiusių įžymybių nuotraukomis. Žmonių daug, bet eilė juda labai greitai. Kai žmonių daug, atsidaro kasa gretimoje patalpoje, kur pasakai pageidavimus, o paskui su čekiu eini laukti laisvo staliuko viduje arba atskiroje eilėje norint sėdėti lauke. Lauke staliukas greit atsilaisvina, tad neužilgo atkeliauja churros su šokoladu. Tobulas skonių derinys. Šokoladas nepersaldus. Reiks kartoti)) 

Šalia Plaza Mayor – didelė ir populiari Madrido aikštė su karaliaus Filipo III skulptūra. Į ją veda devyni  įėjimai. Kažkada čia vykdavo viešos egzekucijos, bulių kautynės, riterių turnyrai, šventės bei karališkosios ceremonijos. Aikštė ne kartą keitė pavadinimą, tačiau gyventojai niekada nevadino jos kitaip nei „karališka“. Kvadratinė aikštė yra vientiso rūmų komplekso kiemas. Portikuose įsikūrę restoranai, kavinukės, kur su malonumu vakarus leidžia vietiniai ir miesto svečiai. Vidury aikštės vakare tamsoka, galėtų būti ir daugiau apšviesta. 

 Gera tapnoti vakarinėmis miesto gatvėmis, žvalgantis į apšviestas vitrinas ir pastatus. 

Net guminukų parduotuvė atrodo kažkaip stebuklingai ir viliojamai. Nusiperkam ir čia pat suniamniojam ))

Dar įdomiau užsukti į „Museo del Jamon” (mieste keli filialai). Joks čia muziejus, o mėsos ir sūrio mėgėjų rojus. Galima paskanauti vietoje, bet galima įsigyti ir namo, supakuotus į vakuumą (kraujinė dešra visai kitokio skonio, nei pas mus). 

Tarsi švyturys, apšviestas violetine šviesa, rodo namų kryptį Victoria viešbutis. Šalia Plaza de Santa Ana atsiremianti į klasicizmo stiliaus Ispanų teatrą. Kažkas padovanojo rožę Garsijai Lorkai.

 Madridas niekada nemiegantis miestas. Akivaizdu - naktį vežamos šiukšlės, dainuoja praeinančios kompanijos. Vakaras dažniausiai prasideda aperityvu vienoje vietoje, o vakarienė tęsiasi kitur. Apie pirmą valandą nakties daugelis eina gerti kokteilių. Nors mūsų gatvelė tik pėsčiųjų, bet atsklindančio miesto triukšmo užtenka. Ne veltui beveik visose nakvojimo  vietose, ypač prie judresnių gatvių, atsiliepimuose triukšmas minimas kaip nemažas minusas.

 2 diena        Saulėta diena ir žydintys medžiai vilioja į gatves.  

Sol aikštėje patrypiamas nulinis Ispanijos kelių atstumų kilometras. Į šią aikštę subėga devynios Madrido gatvės. Nors joje kasdien malasi tūkstančiai žmonių, slampinėja persirengusios figūros, vis tik ji kažkodėl nejauki. Pakampėse pilna benamių. Prašinėjančių išmaldos ir benamių Madride ganėtinai daug.

Elegantiška “La Violeta”  (Pl. de Canalejas, 6) parduotuvytė veikianti nuo 1915 m. garsėja  glazūruotomis cukrumi žibuoklėmis. Medinis fasadas primena senamadišką saldumynų parduotuvę, prekiaujančią žibuoklių dėžutėmis, subtiliai perrištomis violetiniu kaspinėliu. Parduotuvę valdo trečioji šeimos karta, prisimenanti karalių Alfonsą XIII, pirkdavusį skanėstus savo žmonai karalienei Viktorijai Eugenijai.

Gran Via – įspūdinga parduotuvių, viešbučių bei bankų gatvė. Ją tiesiant buvo griaunami čia stovėję senamiesčio kvartalai, tačiau dabartinė architektūra išskirtinė, daugelį pastatų puošia didžiulės skulptūros. Šioje gatvėje buvo filmuojama daug filmų. Edificio Metropolis  – vietinių gyventojų pasididžiavimas. Į šią gatvę visi skuba apsipirkti. Pasinaudojam ir mes šia proga. O išėjus ir belaukiant kol visi susitiksim, įdomu stebėti žmones. Jie čia ryškūs, skuba savo reikalais.

  Pietauti šį kartą įsitaisome “Taberna La Fragua de Vulcano”. Ji sujungta bendra virtuve ir koridoriumi su “Brasas Vulcano”. Išragaujami dar kiti patiekalai. Su žentu pasiimam kalną jūros gėrybių, kurias suvalgyti praktiškai misija neįmanoma, o dukra išbando troškinį iš subproduktų.  

Laikas pasidėti pirkinius, tačiau skubėti negali - kokio grožio namų fasadai, dengti plytelėmis.  

Planuose nemokamos valandos Prado muziejuje (nuo 18 iki 20 val.). Laiko dar yra, tad gera pasimėgauti saulyte Parque Infantil Paseo del Prado, paspoksoti į besiganančias papūgas. 

Į Prado jau nemaža eilė. Deja, su Prado kiek susifeilinam ir nebeužtenka nemokamų bilietų. 

Liūdesį tenka malšinti šokolado ir nugos parduotuvėje “Turrones Vicens Prado”, kur išragauji keletą rūšių skanėstų. Kainos nemažos, tačiau produktai aukštos kokybės.

Plaza de las Cortes stebi didingi liūtai prie Deputatų rūmų. Aikštės vidury Servanteso skulptūra. Madride Servanteso ir Don Kichoto skulptūros išsibarstę po visą miestą. Servanteso gyvenimas buvo ne mažiau spalvingas negu jo herojaus.  

Patys sau keliauja paveikslai.

Huertos arba Barrio de Las Letras rajone po kojomis mėtosi auksinės mintys.  Netoli Plaza Santa Ana Barrio de Las Letras rajone gyveno garsiausi aukso amžiaus ispanų rašytojai. 

Po mūsų langais žavioji gėlių parduotuvėlė. 

Nusileidus vakaro sutemoms įdomu paklaidžioti dar nevaikščiotomis miesto gatvelėmis.  

 Espadriles gamina tik pagal užsakymus. Viduje gausus įvairiaspalvių medžiagų pasirinkimas.

 Į senąjį “Botin” restoraną renkasi tik iš anksto rezervavę vietas. Restoranas veikia nuo 1725 m. Čia Francisco de Goya studentavimo laikais dirbo padavėju, ne kartą lankėsi Hemingvėjus ir apie tai rašė savo literatūros kūriniuose. Besidomintiems kaip atrodo restoranas, lange išstatytas jo maketas. Restoranas įregistruotas Gineso rekordų knygoje. Čia galima paskanauti žvėrienos, sutikti Ispanijos megažvaigždes, kurios mano, kad pietauti šiame restorane yra prašmatnu.

Netoli Mayor aikštės gražus „Mercado de San Miguel“ turgus. Vieta tiems, kurie ieško naujų skonio potyrių ir yra pasirengę už tai mokėti. Daugybė kumpių, sūrių, alyvuogių, jūros gėrybių – tapos (užkandžiai) kiekvienam skoniui.

 Tačiau tapos gali būti ir kitokie. Ir nesvarbu, kad valgyt nesinori. Kaip neparagausi andaluzietiškų tapos ir nepasimėgausi taure vietinio gėrimo  tavernoje “Alhambra“ (C. de la Victoria, 9). Porcijos čia didelės ir labai skanu. O dar be pertraukų (net praeiviams pakeliantis nuotaiką) dainuojantis ir pokštaujantis oficiantas.  

3 diena     Dar viena nuostabi saulėta diena. Laukia dar netyrinėtos Madrido vietos.  Lauko kavinėse nemažai pusryčiaujančių: vienur senukai pusryčiauja šokoladu su curromis,  kitur kažkas nuo pat ryto triauškia aštrią chorizo ​​dešrą.

 Šalia Mayor aikštės vingiuoja siauros gatvelės, laiptukai ir plyti mažos senamiesčio aikštės. Madridas yra architektūrinių stilių mišinys, tad namai vienas už kitą įdomesni. Daugelis namų išlaikė Habsburgų stiliaus fasadus ir taip pat gražiai galėtų stovėti Vienoje ar Zalcburge. Šalia dera pastatai su arabiško dekoro elementais. Auksu tviska Royal Congregation of Saint Isidore of Madrid bažnyčia. Puerta Cerrada aikštė seniausia Madride, su grotomis ant langų, freskomis ir centre iškilusiu kryžiumi.

“Frutos Secos Ortiz Sanz” vitrinoje pavilioja kalnas bulvių traškučių. Tačiau ne tik tuo gera ši parduotuvėlė. Gausybė skaniausių alyvuogių, pupelių, padažų, džiovintų vaisių saldainių ir kitokių gėrių. Galima įsipilti ir į savo tarą. Ir kainos nesikandžioja. 

Priešais Ivan de Vargas biblioteką galima kartu paskaityti su Skaitytoju, o paskui tyliai atvėrus duris įžengti į Pontifical of St. Michael baziliką. 

  Del Corpus Christi vienuolyne (Plazuela del Conde de Miranda, 3) vienuolės vis dar parduoda tradicinius sausainius. Kepinius parduoda 9.30-13.00 ir 16.30-18.15 val. Prie rudų durelių paspaudi skambutį ties užrašu  Monjas (vienuolės) ir paklausi „Tiene dulces hoy?“. Atidarius duris tenka praeiti kiemais (ties kiekvienu posūkiu rodyklės) iki besisukančio langelio. Šalia sausainių sąrašas. Sakai kurių ir kiek nori. Atkeliauja sausainiai, dedi pinigėlį ir gali džiaugtis nauja patirtimi.  

Instrukcija kaip nueiti iki sausainių. 

O tada ištapnojus į vieną seniausių miesto aikščių  Plaza de la Villa, kurią supa seni pastatai, įskaitant XV a. Torre de los Lujanes ir dar vieną meškutį, išsilukšteni minkštus migdolinius sausainius ir skanauji dar neragautą skonį. 

Eini žvalgydamasis, kol iš už posūkio išnyra Almudenos katedra. Joje gražiai dera keli architektūriniai stiliai – išorėje galima įžvelgti neogotikos ir net baroko požymius, interjere – gotikos, o kai kuriose šventyklos freskose – bizantiškąjį stilių. Nenuostabu, kadangi katedros statyba užtruko gerą šimtmetį.  Milžiniška katedra sužavi savo erdvėmis. Spalvoti lubų akcentai tarsi smalyžiui saldainis.   

Tarp Almudenos ir Karališkųjų  rūmų Plaza de La Armeria, kurios gale tarsi balkone galima pasižvalgyti į Madrido pakraščius. 

Karališkieji rūmai išaugo vietoj sudegusios maurų tvirtovės - alkasaro. Rūmuose 2800 kambarių  ir tai didžiausi rūmai Europoje. Tačiau oras toks gražus, kad nesinori laiko leisti rūmų salėse, nors ir kokios prabangios jos bebūtų - buvusi jūrų valdovė, neapsakomų turtų savininkė Ispanija galėjo sau leisti daug. 

Kažkodėl įdomiau stebėti kaip šalia rūmų raitoji policija laipina žirgelius į spec. automobilį. 

 Priešais rūmus žaliuojanti Ginklų aikštė (Plaza de Armas) panaši į parką. Įspūdingas paminklas karaliui Pilypui IV. Ant dviejų žirgo kojų stovinčios skulptūros lygsvarą apskaičiavo Galileo Galilėjus. 

Karališkų rūmų sodai lieka šone, o mes traukiame link Ispanijos aikštės. Casa Gaillardo gražiausias pastatas šalia aikštės, su nuostabiais ornamentais ir grakščiais balkonais. 

Ispanijos aikštėje didžiulė skulptūra - Migelį Servantesą saugo svarbiausi jo veikėjai Don Kichotas ir Sančo Pansa. Už jos seniausias Madrido dangoraižis. Galvoje klaidžioja kažkokios vaizdinės asociacijos su Vašingtonu. Norisi tiesiog sėdėti ir mėgautis aplink verdančiu gyvenimu. 

Bet sėdėti ilgai negali, nes pilvai primena, kad seniai pietų metas. Turbūt ne kiekvienas turistas užsuktų į “Selva” užeiga (Pl. de los Mostenses, 7). Vos matoma iškaba ir mažos durelės visai neišvaizdžioje gatvikėje. Tai vietinių mėgstama vieta. Pataikom dienos pietums (11 eur). Keturi variantai užkandžių, karšto ir deserto, dar duona ir vynas. Meniu tik ispanų kalba. Bet kaip malonu, kai personalas kaip mokėdamas stengiasi paaiškinti kokia patiekalo sudėtis, nes meniu tik ispaniškas. Aišku, keturiese imi skirtingus keturis variantus. Ant stalo atkeliauja butelis vyno ir pasipila patiekalai. Viskas labai skanu, išragaujam daugybę naujų skonių. Kai kas užsimano kavos. Padavėjas sako, kad tokiu atveju teks rinktis tarp kavos ir deserto. Tačiau pabaigoje ant stalo atkeliauja ir ketvirtas desertas, o kava neįtraukiama į čekį.

Pasisotinus reikia gražių vaizdų. Netoliese Debod šventykla (Templo de Debod) - II amžius prieš Kristų. Senovės Egipto šventykla, anksčiau stovėjusi teritorijoje, šiuo metu esančioje Asuano užtvankos dugne, padovanota Egipto vyriausybės Ispanijai 1968 m., kaip draugystės bei atsidėkojimo už pagalbą statant užtvanką, ženklas. Lankymas nemokamas, tik reikia luktelti, nes leidžia limituotą skaičių žmonių. 

Tačiau geriausias vaizdas Montana parke atsiveria į neseniai lakytą Almudenos katedrą ir Karališkuosius rūmus. Aplink raizgosi gatvės muzikanto bossa nova atliekamos melodijos. Prisėdus maudasi beveik vasariškoje šilumoje po rausvais žiedais, aplink plevena maloni melodija- sėdėtum ir sėdėtum....

 

Tačiau diena linksta vakarop, laikas sukti link namų. Pakeliui  įkišam  nosis į Mostenses turgų. Ten nieko  gero, dirba vos keli prekystaliai ir kainos didžiulės. 

 Madrido gyventojai yra aistringi šunų mylėtojai. Benamių žvėriukų gatvėse nesimatė nė vieno.

 

Mažai ir vaikų. Daugybė žmonių, užsiima savo gyvenimu, o ne hipotetine vaikų ateitimi. Žmonės turi pomėgių, daug keliauja, bendrauja. Praleidęs mieste porą dienų gatvėje pradedi jausti, kad čia mažai atsitiktinių žmonių. O pats miestas tarsi porėta medžiaga įtraukia į savo klastingus užkampius, perpildytus gana aktyvaus gyvenimo.

Madride daug skiriama žmonių patogumui. Daug suoliukų, ant daugybės pastatų stogų įkurtos terasos, barai, baseinai. Žavingas gatvės menas. Daugybė skverų, sodų, parkų. Kad ir ant vien pastato įkurtas vertikalus sodas (Jardin Vertical).

 Gražią dieną verta užbaigti jau lankytoje “San Gines” šokolaterijoje. Šį kartą paragaujamos ir storosios churros. Tačiau vieningai nubalsuota, kad klasikinės plonosios žymiai gardesnės.

 Dar vaikščiotum ir vaikščiotum vakarinėmis gatvėmis, bet Žibintininkas sako - laikas jau namo.

 

4 diena  Madridas nuostabus savo architektūra. Centre be galo puošnus. Visi namai prabangūs - su arkomis, kolonomis, aukštais langais, su bokšteliais ir balkonais, gracingomis ketaus durimis ir net skulptūromis ant stogų. Tačiau kartu lengvas, tarsi ažūrinis. Kiekvienas pastatas tarsi šedevras. 

Plaza Cibeles papuošta fontanu. Aikštė žinoma dėl to, kad čia tradiciškai pergalę švenčia Madrido „Real“ futbolo sirgaliai. Aikštę supa Cibeles, Linares ir Buenavista rūmai. Cibeles (Kibeles) rūmai statyti kaip pašto administracinis pastatas, o dabar įsikūrusi Madrido miesto rotušė. Deja, aikštė ne pėsčiųjų – aplink gana aktyvi sankryža. Sniego baltumo rūmai tai puikus „mišinys“ daugybės bokštelių, viršūnių, kolonų ir įvairių formų galerijų. Pastato architektūrinį stilių taip sunku apibrėžti, kad madridiečiai jam sugalvojo savo pavadinimą – iškilmingai konditerinis. Kažkada Ernestas Hemingvėjus, vaikščiodamas po Madridą, šį pastatą supainiojo su karališkaisiais rūmais. Rūmų lankymas nemokamas, tačiau ant rūmų stogo įrengta apžvalgos aikštelė kainuoja 2 Eur. Liftu pakyli  į patį viršų, kur patikrina bilietą. Būti gali iki nurodyto laiko. Dar keli laiptų maršai ir visas Madridas kaip ant delno. 

Viduje pastatas ne mažiau įspūdingas, pasižymi įvairių architektūrinių formų deriniu. Poilsio zonos, nemokamos fotografijų ir šiuolaikinio meno parodos, kavinė, skaitykla ir turizmo informacijos centras.

Kažkodėl šį kartą anksti išalkstame. Bet skubėti neišeina, kaip prabėgti pro tokį pastatą kaip Thomas Allende namas? 

Ir vėl keliaujame į „Las Brasas de Vulcano“. Šį kartą pataikome dienos pietums. Vėl užkandis, karštas, desertas, duona ir gėrimas. Kai kas užsisako dienos pietus, kai kas kai ką iš meniu.  Dienos pietų porcijos čia neįtikėtinos. Užkandžiui didžiausia lėkštė paeljos su jūrų gėrybėmis, o kur dar kepta mėsytė ir desertas. Deserto gauname visi. Ir aišku, po stikliuką kreminio likerio.

Vilioja dar nelankytas Retiro parkas. Kadaise parkas priklausė karališkajai šeimai ir buvo jų pasivaikščiojimų ir poilsio vieta. Besigrožint papūgomis ir besiskleidžiančiomis gėlėmis viena alėja nukulniuojame iki centrinio įėjimo. 

Šalimais Alkalos vartai. Pradžioje čia buvo Alkalos forpostas, o vėliau  arka, pastatyta karaliaus Pilypo II įsakymu jo žmonos Margaretos Austrietės įvažiavimo į Madridą garbei. 

Grįžtame į parką. Įspūdingas parkas, mėgstama vietinių pasivaikščiojimo vieta. Ant suoliuko įsitaisiusi varlė, tapšnodama letenėle vis kviečia prisėsti nuotraukai. 

Ežere pilna valtelių. Pakrantėje – kolonada, su paminklu karaliui Alfonsui XII. Daugiau nei 20 skulptorių investavo visus savo įgūdžius ir sugebėjimus kurdami šį architektūros šedevrą.  Diena šilta, tad kai kas įsitaiso pievelėse saulės atokaitoje, suoliukai pilni besišildančių. Įsitaisome ir mes pailsinti kojas. Alėjose muzikantai vinguriuoja įvairias melodijas. 

Pro Velaskeso rūmus pasiekiame parko centre įsitaisiusį Krištolinį paviljoną, pastatytą XIX a. pagal garsiojo Velaskeso projektą. Rūmai sukurti kaip atogrąžų augalų šiltnamis dabar jie tarnauja kaip parodų salė. Lankymas nemokamas. Viduje keistoka ir savotiškai įdomi paroda.

Šalia ežerėlio šildosi vėžliukai. Pro grotą vedantis takelis nuvingiuoja iki aikštelės su suoliuku, iš kur atsiveria stebuklingas vaizdas į Krištolo rūmus. Įsitaisius ant suoliuko kuprinėse susižvejoji  pakeliui  nusipirktus skanėstus. Tuo pačiu palesini vietinius žvirblius.  Drąsūs - lesa tiesiai iš rankų.

Ilgos alėjos nuveda iki kito parko krašto. Žydinčios mimozos tarsi saulė. 

Šioje vietoje iš parko į miestą veda stati nuokalnė nusagstyta knygų kioskeliais. Kad jau atsiradome netoli Atocha stoties, būtina užsukti. Dabar traukiniai atvyksta į modernų terminalą, esantį gretimais. Po baisaus teroristinio išpuolio 2004 m. stotis LABAI saugoma, daug policijos patrulių, viduje bagažo tikrinimas su introskopu ir metalo detektoriumi.  Senasis stoties pastatas pertvarkytas į stebinantį atogražų sodą.  Gaila, takeliai sode buvo užtverti ir negalėjom  pamatyti vėžliukų tvenkinio. 

  Norisi pavakarieniauti lauke, bet saulytei pasislėpus atvėsta, tad įsitaisome po šildytuvais  vakarienei pirmoje pasitaikiusioje vietoje - „Taberna La Tía Cebolla“. Įvertinimai vietos šiaip sau, kaip ir jos maistas, bet pipiriukai, kurių visi norėjo paskanauti vis tik geri. 

Laikas grįžti ir pakuotis daiktus. Tačiau dar prasuki kelis ratukus vakaro šviesomis užlietomis gatvelėmis. 

5 diena    Ryte neskubėdami papusryčiaujame. Dukra dar spėja suvaikščioti iki parduotuvės sūrio ir kitokių gardumynų. Ir neužilgo atrieda taksi.

Tarp ispanų vyrauja nuomonė, kad pagyvenęs Madride bent dieną, norėsi sugrįši, nes šis miestas užkabina sielos gilumas. Ištisus metus šviečianti šilta saulė ir madridiečių meilė gyvenimui nuteikia kitokiam pasaulio suvokimui – pradedi perimti mąstymo ir gyvenimo būdą. Norisi apeiti visus slaptus kampelius ir pajusti vietinę atmosferą ir, žinoma, paskanauti puikaus maisto ir gėrimų.

Madridas tarsi išdidi, graži ir emancipuota ispanė, iš pirmo žvilgsnio užburianti atvykusį, viliojanti ir žadinanti gilius jausmus, o vėliau šaltakraujiškai dingstanti minioje ir verčianti bėgti paskui vilnijančius  atlasinius raudonus sijonus. Tarsi savotiškas ispanų kerštas už inkvizicijos šimtmečius.

                Trumpa Madrido apžvalga