Kaišiadorys- tarpinė stotelė

 

Lekiant traukiniu iki Kauno už lango nušmėžuoja geležinkelio stotys - nieko nesakančios, neatveriančios durų į už jų įsitaisiusių miestelių gyvenimą, tačiau įstrigdamos atmintyje ryškiais fragmentais, žadinančios smalsumą.

 Kaišiadorys vienas iš tų smalsumą žadinančių miestelių.

 Girdėjau sakant, kad miestelis nevertas dėmesio.  Netikėkit, viskas su Kaišiadorimis gerai. Miestelis nedidukas, bet pasižvalgyti tikrai yra kur. Trumpa, bet saulėta vėlyvo rudens diena kaip tik tinkama pasivaikščiojimui po nediduką miestelį.

 Tarsi simboliniai miesto vartai atvykusius pasitinka įspūdinga didžiulė freska ant apleisto pastato sienos “Bučinys”. Simboliškai įsikūrusi šalia degalinės. Freskos atsiradimą parėmė tiek gyventojai, tiek vietos verslininkai.

  Geležinkelio stotyse slepiasi įstrigęs ilgesys- išvažiuojančių , išlydinčių. Iki geležinkelio  nutiesimo Kaišiadorys buvo kelių namelių kaimukas, bet praėjus keliems metams nuo geležinkelio įkūrimo, toje vietoje jau klestėjo miestelis.  Buvo steigiamos krautuvės, užeigos, nakvynės namai.  Stoties pastatas atnaujintas (šalia pasistatome automobilį)  - į kitus peronus ar į norimą miesto pusę veda pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio.

 Tik įėjus į peroną  staiga, keldamas didelį triukšmą,  įlekia ilgas sąstatas, gabenantis Belaruskalij trąšas.

 Dar ir ūkteli - taip, kad net pritupi )) Kol susigaudai nufilmuoti, pradunda dalis sąstato, tačiau jis toks ilgas, kad pameti vagonų skaičių.

 Nuo pėsčiųjų tilto atsiveria visų čia susikertančių ir praeinančių geležinkelio linijų vaizdas. Tačiau gražiausias ir įdomiausias – senasis vandens bokštas (1883 m.).  Anksčiau garvežiai buvo labai imlūs vandeniui, tad vandens bokštai iki dyzelinių lokomotyvų atsiradimo stotyse atliko savo tiesiogines funkcijas. Nuostabiai gražus, mūriniais ir mediniais mezginiais pasipuošęs bokštas laukia renovacijos ir žada toliau džiuginti visų akis. 

 Kaišiadorys nedidukas miestas, tad didesnė koncentracija lankomų įdomybių beveik vienoje vietoje.  Pačiame centre prieš keletą metų sutvarkyta aikštė. Fontanas nebeveikė, bet aikštė jau ruošėsi Helovynui.

 

  Aikštės gale gražuolė neogotikinė Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedra. Šalia vartų įdomūs automobiliai. Katedroje vyksta vestuvės. Įkišam ir mes smalsias nosis, apeiname šventorių.  

Paskelbus Teofilių Matulionį palaimintuoju, Kaišiadorių rajono savivaldybė aikštei 2017 m. suteikė Palaimintojo Teofiliaus vardą. T. Matulionis palaidotas katedros kriptoje.  Netoliese, ant galinės Algirdo Brazausko gimnazijos sienos didžiulė Palaimintojo Teofilio neofreska.

  Apsukam tyliomis gatvėmis ratuką. Smagūs piešinukai ant matyt jau nebeveikiančio  ratuotųjų klubo.

Miesto prieigose Girelės pažintinis takas. Kad netapnoti pirmyn atgal, grįžtame į automobilį ir nuriedame iki tako.  Pačioje jo pradžioje spalvinga inkilų alėja.

 Pradžioje takas asfaltuotas. Nustebina naujutėlaitis ir labai gerai įrengtas sporto kompleksas šalia mokyklos.

  Šalia tako II pasaulinio karo karių kapinės, paskelbtos vietinės reikšmės istorijos paminklu.

Asfaltas baigiasi ir takas nuvingiuoja lapuočiu mišku. Nei labai vaizdingas, nei labai pažintinis, išskyrus du neypatingai įdomius stendus. 

Takas turi išeiti prie Girelės tvenkinio, bet kadangi  visai neįdomus, grįžtame prie automobilio ir prie tvenkinio  tiesiog nuvažiuojame.  Šalia tvenkinio Girelės poilsiavietė su pavėsinėmis, suoliukais, pagriuvusiais liepteliais į tvenkinį.

 Auksinio vakaro dangus dar leidžia išgerti puodelį kavos ir kol nesutemo, ragina paskubėti namo.