Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Punžionių atodanga, Balingradas, Buivydžiai ir kabantys tiltai

Pavasaris mažais žingsneliais pievas dabina gėlėmis, medžius nusagsto salotine žaluma. Miškuose žydras žibuoklių jūras išstumia baltieji kiško kopūstų varpeliai, per pievų žalumas nubėga tūstančiai ryškiai geltonų pienių. Po vienspalvės žiemos didžiausias malonumas akims.

Ir vėl sukam vairą Nemenčinės link. Jau seniai rūpėjo apžiūrėti geležinkelio tiltus Neries Žeimenos santakoje.

Nusukus link Santakos sodų tenka pradardėti žvyrkeliu. Nuorodų, aišku, jokių, nors šalia vienas kito du objektai (tiltai). Kad čia būtent ta vieta, soduose pasufleruoja draudžiantys važiuoti ženklai ir užstatytas keliukas keistu trikoju iš pagalių. Parkuotis vietos nėra visiškai, belieka prisiglausti šalikelėje. Dėl viso ko pasitikrini maps.me – viskas gerai.

Vietovė labai graži –Žeimenos ir Neries santaka. Per Žeimeną veda kabantis pėsčiųjų tiltas (54.900432, 25.640853). Kad ir kaip nemėgstu siūbuojančių po kojomis pagrindų, tiltą tenka pereiti. Ne taip baisiai jis ir siūbuoja, bet vis tiek. ))

Netrukus pro dar nesulapojusius medžius išryškėja geležinkelio tilto konstrukcijos.

Įkopus mažiukais laiptukais į kalniuką atsiveria visas metalinių konstrukcijų grožis - tiksliau du tiltai.

Senasis, pelnytai išėjęs poilsio, tiesioginės funkcijos nebeatlieka. Teko skaityti, kad senąjį tiltą pastatė vokiečiai I-ojo pasaulinio karo metu. Metalinės tilto konstrukcijos pagamintos Vokietijoje, atvežtos ir tada vietoje surinktos. Pradžioje tiltas buvo dvikelis. Pasikeitus gabaritų reikalavimams antras kelias buvo išardytas, pakeltos priekio ir galo arkos. Antrasis tiltas - pastatytas apie 1970 metus ir eksploatuojamas po šiai dienai. Naujasis savaip gražus, tačiau senasis žavi savo turėklais, masyviomis lenktomis plokštėmis. Metalinių konstrukcijų perspektyva užburianti.

Gerai žiūrisi ir iš apačios.

Geometrinės konstrukcijos gula ant kaltų akmenų atramų.

Šalia tamsius vandenis plukdo Neris, saulės zuikučiais atsimušdama tamsiose tiltų formose.

Grįžti tenka vėl per kabantį tiltą. Praleidžiu vyriškį su šunim, kad mažiau siūbuotų ir tada greitai pirmyn ))

Toliau pro Družinius link Punžionių. Apie 10 km labai keistas kelias veda per mišką. Platus, molėtas, išmaltas plačiaračių (greičiausiai miškovežių, nes šalia kelio stirtos nukirstų medžių). Net lengviau atsikvepi, kai ties Magūnais užriedi ant asfalto.

Pakeliui žvilgsnis užkliūna už gražios sodybos. Ir nors nesam mėlynos namų spalvos gerbėjai, vis tik stabtelime.

Toliau dar geriau. Tiek važiuota, kad vos ne Sevastopolis. )) Kur mes čia???

Į Punžionių atodangą (54.866480, 25.744382) vėlgi jokio ženklo. Niekur, buvo suplanuota aplankyti, nevedė joks ženklas. Bent menkiausias. Jeigu išlėktum be telefono ar žemėlapio, tai nieko ir nerastum. Automobilis stoja pailsėti pušaičių pavėsy. O už kažkur dvidešimt metrų atsiveria milijono vertas vaizdas. Kol kas tai pati gražiausia Lietuvoje lankyta atodanga. Kažkas ant pušies šakos įtaisė sūpynes.

Išskyrus jas, nėra jokio, net menkiausio suoliuko. Betgi turim savo kėdutes ir kavą. Nuostabu. Akys pilnos grožio.

Ir čia patyliukais šmėsteli mintis atsidaryti maps.me. Gal kas šalia įdomaus? Hmm, šalia dar viena atodanga. Iki jos apie 900 m. Nupėdinam miško keliuku, vedančiu į Perčinės kaimą. Gerai, kad nevažiavom, nes molingam kely vietom likusios sustingusios vėžės labai gilios. Kažkam po lietaus nesaldu čia važinėti. Takelis į dešinę veda į kalniuką. Ir tikrai, atodanga, tik labiau apaugusi. Bet iš čia salos matosi iš arčiau, o pro krūmokšnius galima įžiūrėti pirmąją atodangą.

Kelias veda link Buivydžių. Ir pakeliui vėl tas Balingradas. Matyt neveltui. Tenka užsukti.

Mažulytis kaimukas nustebina didele Dievo Apvaizdos bažnyčia. Virš durų aukso raidėm išrašyta.

Balingradas - pavadinimas keistas, bet kilmė nenustebina. Gyvenvietei pavadinimą suteikė Balinskių šeima, kuri 1825 m pastatė ir bažnyčią. Balinskiai + grad. Anksčiau kaimas vadinosi Bageliškėmis.

Balingrado istorija glaudžiai susijusi su Punžonių dvaro (esančio Švenčionių rajono Magūnų apylinkės vakarinėje dalyje) istorija. Balingradas, taip pat nemažas plotas, esantis abejuose Neries pusėse, vadinosi Punžonys. Balingrado apylinkėje veikė keltas, kuris per Nerį plukdydavo keliautojus iš Vilniaus į Šiaurę. Punžonis ilgą laiką valdė Radvilos, XVIII a. jis perėjo Ignacui Balinskiui, kuris buvo paskutinis Lietuvos tribunolo vicemaršalka. Po savo mirties I.Balinskis testamentu paliko šias žemes savo sūnums: Michailui (žymus istorikas, parašęs „Senovinė (senovės) Lietuva“) jis gavo Jašiūnus, o antrajam sūnui Ignacui paliko Punžonis. Ignacas (tuo metu buvo Vilniaus apskrities maršalka) gavęs palikimą norėjo nuošalias tėvo dovanotas teritorijas paversti prekybos centrais. Jis aktyviai kvietė amatininkus, prekybininkus įsikurti jo valdomose teritorijose. Vienai iš tokių apgyvendintų vietovių jis suteikė savo giminės pavardę ir pavadino Balingradu. Ši vietovė Ignaco Balinskio planuose turėjo tapti svarbiu prekybos ir amatų centru. Kad gyvenvietė galutinai įgytų miestelio statusą, 1825 m. ponas čia pastatė balto mūro bažnyčią, o po mirties buvo palaidotas jos kriptoje.

Caro valdymo laikais bažnyčią norėta nugriauti ir buvo bandyta tai padaryti. Tam priešinosi kaimo gyventojai, tačiau bažnyčia buvo apardyta. Galimybė atstatyti bažnyčią atsirado tik lenkams okupavus Vilniaus kraštą,. Savo lėšomis bažnyčią atstatė Petras Strabovskis 1927 m. iš Punžionių. Gaila, buvo uždaryta.

Šalia tvoros senas paminklas vokiečių kariams.

Vidury kaimelio ženklas- vaizdingas maršrutas. Bet kad jį pamatyti, tai vis tik reikia į kaimelį įvažiuoti.

Link Buivydžių bedžionių tilto (54.83875, 25.741598) vėlgi jokios nuorodos. Nors beveik iki pat jo veda asfaltuotas kelias, šalia vieta automobiliams ir šiukšlių konteineriai. Tiltukas gerulis, parašyta, kad gali išlaikyti 180 kg svorio. Nu beeet toks nepatikimas, siūbuoja nuo menkiausio vėjelio ir dar kažkoks pakrypęs.

Tačiau įsitaisyti šalia piknikėliui, tai netrukdo. Kol piknikavom tiltu nepraėjo nė vienas žmogus. Kitoje pusėje viensėdis Beregovka. Stebina statūs upės šlaitai, tarsi kokio iškastinio kanalo.

Buivydžiai nedidelis miestukas, nors laikomas didžiausia seniūnijos gyvenviete. Su smagiais namukais.

Vidury miestelio stebinantis ansamblis - dideliu kupolu Šv. Jurgio bažnyčia ir kvadratinė Šv. Florijono koplyčia. Kompleksas dvelkia kažkokiais rytietiškais rakursais, nors nieko rytietiško jame lyg ir nėra.

Įdomiausia, kad šioje vietoje stovėjo medinė bažnyčia sudegusi per 1982 m . gaisrą. Dabartinė mūrinė - praktiškai tiksli senosios medinukės kopija. Gaila, kad buvo uždaryta, labai jau rūpėjo pamatyti vidų. Neįprastos architektūros koplyčios fundatorius M. Radziševskis ( statyta kaip šeimos mauzoliejus). Koplyčia turėjusi jo vardą vėliau buvo pervadinta šv. Florijono garbei, mat joje buvo saugomi šventojo relikvijoriai, gauti iš popiežiaus Pijaus VI.

Aikštėje prie bažnyčios nedidelis stendas su informacija. Ant stendo įtaisyta saulės baterija, kurios pagalba, paspaudus mygtuką, galima pasiklausyti krašto istorijos.

Įvažiuojant į Buivydžius sušmėžavo kažkoks pastatas tuščiais langais. Už mokyklos ir daugiaaukščio aptverto betonine tvora, nemažas griūvantis pastatas. Neaišku, gal buvo statomas koks viešbutis ar dar kas. Išskyrus šį pastatą, miestukas pakankamai tvarkingas.

Lekiant namų pusėn pakeliui sušmėžuoja ženklas. Stebuklas- pirmas ženklas pakeliui Punžonių buv. dvaro sodybos fragmentai. Nagi nagi- toooks ženklas. Įvažiavus į kaimuką, dar vienas ženklas.