Cirkliškio dvaras, Kačėniškės piliakalnis, Sirvėtos mitologinis takas

Stebinanti diena. Diena stebinusi ir oru, ir lankomomis vietomis. Ir net nuorodomis į visus lankomus objektus. Rytas sklidinas saulės. Tokiu oru namie nesėdėsi. Vėl keliu link Nemenčinės ir Pabradės. 

   Už Pabradės dailus bruko kelias, paskendęs pavasarinėje žalumoje, nuveda į dešinę – Pilsudskio arba Zalavo dvaro link.

Akmenimis grįstoje aikštėje pasistatome automobilį. Visai šalia paminklo skirto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemaičių bajorams Giniotams Pilsudams-Pilsudskiams.

  Zalavo dvaras, nevienareikšmiškai ir prieštaringai vertinamo Pilsudskio gimtinė, buvo pastatytas XIX a. Pilsudskiams jis priklausė nuo 1863 m. Nukentėjęs per 1875 m. gaisrą taip ir liko, o Pilsudskiai persikėlė į Vilnių

Nuo aikštės vingiuojantis keliukas nuveda iki savotiško memorialo, skirto amžinybėn iškeliavusiems lenkų karininkams, tremtiniams, žuvusiam prezidentui Lechui Kaczynskiui ir popiežiui Jonui Pauliui II. Šalia nemažas gėlynėlis, tik dabar kiek apleistas. 

Memorialo gale ąžuolas, pasodintas 1937 m. (neužilgo 100 metų šiam gražuoliui) ir paminklinis akmuo. 

Tolėliau dvaro oficina. Lyg kiek restauruota, lyg kiek vėl nykstanti. Smalsu žvilgtelt pro užkaltų langų plyšius. Viename kampe atrodo kažkas gyvena. Tarsi tai patvirtindamas iš laukų atlekia katinas ir susirango šalia įėjimo. 

 

Dabar visa dvaro teritorija su miškais ir laukais parduodama. Atstatytas gyvenamasis namas. Galima nusipirkt ir gyventi dvare😊 .Keista, nors vis dar šviečia saulė, tačiau virš galvos tvenkiasi tamsūs debesys. Gal geriau judėti toliau.

Važiuojant vienu tarpu trumpai nulyja, bet nieko baisaus. Cirkliškio  miestelyje neilga, dideliais medžiais apaugusi alėja. Cirkliškio dvaras - buvusi Mostovskių šeimos nuosavybė. Vienu trumpu tarpu priklausęs Radviloms, Marijai Mostovskai ištekėjus už  Jonušo Radvilos, vėliau dalimis parduotas Chaleckiams.  Dvare buvo turtinga biblioteka, turėjusi retų knygų, kokių nebuvo Vilniaus universitete. Dvare savo laiku lankėsi daug žymių žmonių - gėrė arbatėlę, skanavo pyragėlius, vartė retas knygas.

Cirkliškis sena gyvenvietė, kadaise priklausiusi Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Vėliau, kai LDK įveikė ordino galybę, gretima gyvenvietė virto Vytauto Didžiojo dvaru. Po Vytauto Cirkliškio dvaras pradeda ilgą kelią per daugelio savininkų rankas. Bene pirmieji jį valdė didikai Goštautai, po to Barbora Radvilaitė. Jai anksti mirus, dvaras liko Radvilų giminei, kuri Cirkliškį valdė beveik iki XVIII a. Dvaro rūmai su jiems priklausančiais statiniais (originalios formos ledaine ir kalve) pastatyti XVIII pabaigoje grafo E. Mostovskio. Motinos Domicėlės Sekožinskos iniciatyva rūmai rekonstruoti 1820-1823 metais. Paskutiniai dvaro savininkai buvo Chaleckiai, kurių giminė gerai žinoma LDK istorijoje nuo XV a. Padarę Cirkliškį savo rezidencija, Chaleckiai susigabeno čia turtingą giminės archyvą ir biblioteką. Spėjama, kad žygiuodamas į Rusiją šiuose rūmuose buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Ūksmingo parko alėjomis vaikščiojo Vilniaus universiteto profesoriai J. Lelevelis ir Borovskis, dailininkas Rustemas. Jie atvykdavo į dvaro biblioteką studijuoti senovės klasikų raštų, kurių nebuvo Vilniaus Universitete. Kultūros srityje Chaleckiai pranoko ankstesnį savininką E. Mostovskį, bet ekonomiškai Cirkliškis nepasiekė buvusio lygio. Cirkliškio dvaras smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai iš jo buvo išgabenta trys vagonai įvairių vertybių į Smolenską. Ypatinga vieta Cirkliškio dvaro ansamblyje Mostovskių mauzoliejinė koplyčia, pastatyta iš lauko akmenų 1826 m. Koplyčios vidų koridorius dalino į dvi dalis. Buvo įrengtos 24 nišos karstams ir altorius su Šv. Domicėlės paveikslu. Pirmoji buvo palaidota Domicėlė Mostovska. 1939-1940 m. koplyčia buvo apiplėšta, dingo kulto reikmenys, išvartyti karstai. Vokiečių okupacijos metais karstai buvo vėl sudėti į nišas. 1947 m. koplyčia buvo susprogdinta. Į jos vietą iš Švenčionių perkelta rusų karių palaikai.

Apniukusio dangaus fone išryškėja šešių kolonų portikas. Dabar čia įsikūręs Švenčionių profesinio rengimo centras, kuriam priklauso ir aplinkiniai pastatai.

Dvaro parke neilgas Cirkliškio pažintinis takas (55.118713, 26.138004). Domicelės Mostovskienės įkurtas peizažinis parkas turėjo kanalų ir tvenkinių sistemą. Pražioje tako stendas su keliuko schema. 

Tik pradedam eiti, prasideda lietus. Nesmarkus, bet vis tik. Gerai, kad skėtis su savimi. Takas sutvarkytas, nutiesti per drėgnas vietas lentiniai takai. Tik po lietaus jie gana slidoki. Priėjus tako išsišakojimą, reikia sukti dešinėn link senojo ąžuolo. 

Aplink šimtamečiai medžiai. O lentinis takiukas nuveda iki lietaus merkiamo akivarinio ežerėlio.  Lietus tyliai teškena į ežero paviršių - stovim po skėčiu ir gėrimės. 

Kol sugrįžtam lietus aprimsta. Rūpi apžiūrėti dvaro rūmus iš visų pusių. Galima tik įsivaizduoti kaip dailia baliustrada apsuptais laipteliais ponai leisdavosi pasivaikščioti po parką. 

 Netoli dvaro nuostabaus grožio apvali akmeninė ledainė.

Išlenda saulė ir staiga tampa vasariškai karšta. )) Už prūdelio  ant kalvelės išlikęs kalvės pastatas.

  Visi pastatai – ir senieji, ir naujieji tuštutėliai. Gyvenvietėje irgi nė garso, lyg niekas negyventų)). Pagaliau prašmėžuoja moteriškė su plastmasiniais kibirais. )) 

  Judam toliau. Švenčionyse cerkvė restauruojama. Atvažiuosim pasigrožėti kai bus pabaigta. Ir staiga prasideda liūtis. Bet tokia, kad vienu momentu net norisi sustoti, nes valytuvai nenusitvarko su vandens srautu. Vienu tarpu atrodo liūtis rimsta, bet vėl šnioja su didele jėga. Nagi nagi, ką reiks daryt? Juk planavome pasivaikščioti gamtoje. Tačiau ties Beržuviu lietus baigiasi tarsi jo nė nebuvo. Sukam link Šventos, tiksliau link tolimiausio šios dienos objekto - Kačėniškės piliakalnio. Už Šventos veda neasfaltuotas kelias, tačiau platus ir patogus. O kalvų kalvelių, banguoji nuo vienos ant kitos.

 Ties Kačėniškėm stovi nuoroda į Kačėniškės piliakalnį, tačiau jeigu norite gražaus maršruto, geriau pavažiuoti tiesiai keliu toliau – iki Kačėniškės pažintinio tako (ilgis apie 800 m, 55.226642, 26.259616). Tako kryptį kol kas nurodo nedidelė lentelė su užrašu „Takas“,  tačiau su bet kokia navigacija jis surandamas visai lengvai.  Tako pradžioje didelė, gerai įrengta aikštelė su tualetais, pažintiniu stendu, suoliukais.  

   Kol įkalam kavos, link mūsų artėja tamsūs debesys. Kažkoks persekiojimas. Tiek to, imam skėtį ir kol kas dar šviečiant saulei leidžiamės taku. Būtent leidžiamės – plačiais laipteliais link pelkės.  Per pelkę nutapnojam dailais lentiniais tiltukais ir plūduriuojančiu tiltu.  Bet tai kokio gražumo ir smagumo takas. Pelkę, pasidabinusią milžiniškomis plukėmis, keičia dailus miškas, per kurį veda patogus sutankinto grunto takas. 

Net nepajunti kaip pasieki Kačėniškių piliakalnio papėdę. Kažkada ant šio piliakalnio stovėjo pilis, į kurią iškilus pavojui skubėdavo aplinkiniai gyventojai.  Pasakojama, kad jo šalia pilies buvo karčiama ir užvažiuojami namai. Juose apsistodavo žmonės, vadindavę save kačevnikais (klajokliais), todėl vietą pavadino  kačevniške, vėliau transformavo į Kačėniškę. 

Kačėniškės piliakalnis tarsi vyšnia ant torto. Pati gražiausia tako vieta. Vos pradedam lipti laipteliais aukštyn, pradeda krapnoti. Ir tegul. Atsivėrę nuo piliakalnio  Mergežerio vandenys tiesiog užhipnotizuoja. Legenda pasakoja, kad ežero pakrantėje buvo troba, kur gyveno trys seserys. Kartą jos nuskendo – dėl to ežero ledas kartais būna raudonas. Sako: „Neik, neik, – ten untrauk tan ažeran. Čia gi trys mergas nuskenda. Jeigu berniukai maudas, tai labai nekęsdava – paskandindava…“ 

Piliakalnio viršuje takas veda prie  laiptelių besileidžiančių link ežero. Jais, jau sušlapusi ir niekur nebeskubanti, nusileidžia jauna šeima. O mes, prisidengę skėčiu lėtai pėdinam piliakalnio viršūne. Stojame laiptelių pradžioje ir gėrimės lietaus merkiamu grožiu.  Gėrimės, kol baigiasi lietus.  

Švysteli saulė ir peizažas stebuklingai pasikeičia. Akinamai geltonai žolėje nušvinta  pienės ir raktažolės. Iš tolo žiba sidabro rutuliukais pasipuošusios raskilos. Ežero vandenys nutamsėja ir tarsi nusmenga gilyn. Neapsakomas grožis. Kol kas pats gražiausias lankytas piliakalnis. 

Grįžtame tuo pačiu gražiuoju taku. 

    Laikas pietums, tad stabtelim  prie Šventos dvarvietės tvenkinio. Kaip tik iš pavėsinės išeina vieni lankytojai, tad įsikuriam piknikėliui  su vaizdu į tvenkinį. Vieta naujai sutvarkyta. Šalia pavėsinės didelė laužavietė su sėdimom vietom aplink, naujutėliai lauko muzikos instrumentai. 

Kad jau sustojome, pasivaikščiokime Mitologiniu taku. Naujas, tvarkingas, 1,5 kilometro nesiekiantis, ratu einantis takas  (55.194223, 26.205318).  Šalia nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė su paukščių viešbučiu. 

   Take 17 skulptūrų. Ne medinės, kaip pas mus įprasta, o granitinės, akmeninės. Šviežias žvilgsnis į senasias lietuvių dievybes ir mitologines būtybes. Prie kiekvienos skulptūros informaciniai stendai su mitologinių dievybių aprašymais. Smalsu paskaityti. Manau kiekvienas ras sau ką nors naujo ir nežinomo. 

  Tik pradėjus eiti, nusukam takeliu  link buvusios dvarvietės.  Dvarą valdė Civinskai. Nepriėjus pastatų pasukam link šalia susodintų senųjų liepų. Dvaro šeimininkės Marijos Civinskos parėdymu buvo ratu pasodinta  30 liepų ir joms beaugant svarmenimis formuojama taurės forma. Šioje vietoje ji mėgdavo  priimti svečius, vaišinant arbatėle.  O gyvenimo pabaigoje gulėdavo čia išneštoje lovoje. Mirus tėvams, dukra Sofija išvyko į Lenkiją. Į Šventą aplankyti buvusio dvaro buvo atvykusi 1993 m. Žmonės pasakoja, kad ji klaupėsi prie kiekvieno savo buvusių namų kampo ir savim išsivežė gimtos žemės saują...

  Geriausiai atrodo atrestauruotas svirnas su jaukiu kiemu, kur įsikūręs Sirvėtos regionio parko centras. Gaila, kad neužėjome į vidų - patingėjome dėtis kaukes. Vidus vertas dėmesio, daug interaktyvios medžiagos, maketas vaizduojantis ir anksčiau lankytą piliakalnį su ežeru. Šalia Sirvėtos regioninio parko gamtos mokykla.

Dvaro rūmai atrodo graudžiai. Reikia tikėtis, kad irgi bus prikelti naujam gyvenimui. 

  Kukutis ragina grįžti į taką. O paskui visą laiką lydi, rodydamas reikiamą kryptį. Takas labai patogus, daug suolelių. Net nepajunti, kaip apsuki ratą. Smagus, informatyvus takas. 

  Važiuojant pirmyn žvilgsnis užkliuvo už nuorodos 26 sodybų kaimas (arba Modžiūnai). Grįžtant pasukam jo link. Kaimas neįdomus, visai netraukia išlipt ir pasivaikščiot. Nepalyginti su Dzūkijos ar  Šalčininkų raj. gatviniais kaimais. Tad tiesiog lėtai pravažiuojam, padarydami porą fotografijų (daugiau nėra ką), net neišlipdami iš automobilio.