Gaujos mokomasis takas, Žižmų, Rimašių gatviniai kaimai

 

Pavasaris atitipeno atsargiai, lyg kažko bijodamas.  Vieną dieną pažerdamas vos ne vasarišką šilumą, kitą, tarsi nuogąstaudamas savo dosnumo, slėpdavosi po niūriu debesuotu dangum ir šykščiai išskirdavo vos kelis laipsnius šilumos.  Tad sulaukus šiltos saulėtos dienos, daug negalvojant, nėrėm į gamtą pasimėgauti pavasariška šiluma ir naujais vaizdais.⛯

  Naujais vaizdais Lietuvos apendikse, kuris vadinamas ir Dieveniškių kilpa (priklauso Dieveniškių regioniam parkui) ar net Stalino Pypke (forma taigi panaši). Visiškas pasienis su Baltarusija. Kažkada siena su Baltarusija buvo tarsi iškandžiota, tačiau pagal 1995 m. sutartį dabar gerokai ištiesinta. Nors žiūrint į žemėlapį tikrai taip neatrodo.

  Privažiavus Širvių pasienio punktą rankos pačios tiesėsi link pasų, tačiau pasieniečiai mosteli ranka- važiuokit. Matyt labai patikimai atrodėm )) Dieveniškių regioninis parkas patenka į pasienio teritoriją, tad kitą kartą geriau nerizikuoti, nes dokumentus gali tekti parodyti ir jei jų nebus, teks suktis atgal.

  Pirmiausia sukam vairą link Poškonių.  Akys užkliūna už tvarkingo ir jaukaus Dieveniškių regionio parko lankytojų centro pastato. 

Tačiau mus labiau vilioja Poškonių tvenkinys (54.261989, 25.619141). Nedidelis lieptelis į ežerą, pakrantėje tyliai šlama švendrai, nuo ežero bangelių atsimuša saulės zuikučiai. Kitoje tvenkinio pusėje, tarsi be gyvybės, pūpso Lastaučikų kaimas. Ramybė….ir kvapnios kavos puodelis rankoje….

  Kad ir kaip bebūtų gera, traukiame tolyn. Iki tolimiausio šios dienos taško - Žižmų gatvinio rėžinio kaimo (54.169772, 25.608462) . Nors Baltarusija pasiekiama ranka, tačiau čia visgi Dzūkija. Gaila, neteko su niekuo pasikalbėti. Vietinių šnekta girdėjau labai savotiška.

   14 a. šioje vietoje buvo dvaras ir, aišku, kaimas priklausė dvarui, kuriame tuo metu gyveno septynios šeimos. Vėliau kaimas prasiplėtė, netgi turėjo savo vietinę pradžios mokyklą. 

  Pėdinu gatve dairydamasi į iš abiejų pusių galais į gatvę žiūrinčius namus. Gatvė plati - kažkada joje turėjo prasilenkti du vežimai. Kaimai susiformavo per valakų reformą kada sklypai buvo skirstomi į ilgus rėžius, tad kiemai ilgi ir siauri. 

Pora moteriškių krapštosi darželiuose. Gėlių darželis tiesiog privalomas atributas.  O jau kai kurių namų spalvos. Nebūdingos mūsų kraštui. Artimesnės už sienos esančiai kaimynei. 

Tačiau raižytos langinės primena, kad čia vis tik dzūkų kraštas. Kaip ir dailus šulinys.

 Daugelis namų architektūriniai paminklai. Taip ir norisi priglusti prie laiko nutamsintų rąstų sienų.

     Metu paskutinį žvilgsnį į kaimą. Prie namo sėdi vyriškis, pro duris į kiemą su reikalais išskuba jo pati.  Tikras buities muziejus, tik su savo tikru gyvenimu... 

                                                              

  Grįžti vėl tenka per Dieveniškes, tad neatsispiriu norui sustoti ir įamžinti tarsi saulėgražą iš toli sušvytavusią vietinę mokyklą. 

Dieveniškėse iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausi žydų bendruomenė, tačiau miestelyje nėra išlikusi nė viena sinagoga.

  Iš Dieveniškių kita kelio atšaka nuveda iki Gaujos mokomojo tako (1,7 km, 54.179152, 25.660841). Tai ne latviškoji plačiai išsiliejusi Gauja, o nedidelė, bet srauni ir šalta mūsų upė.

   Aikštelėje mūsų automobilis vienintelis. 18 pažintinių stotelių išdėstytos ratu. 

Pievelėje šalia pavėsinių stenduose girininkijos statistika, o dar įdomiau - “2015 metais buvo surašyti 4 administracinės teisės pažeidimo protokolai susiję su neteisėtais miško kirtimais, savavališkai iškirsta 49 ktm medienos…” . Cha, tik keturi..... Bet tiek to, nesigilinam.

   Nors pasivaikščiojimą pradedame ne iš tos pusės, betgi visai nesvarbu. Kiekvienoje stotelėje skirtingi informaciniai centrai skirti augalijai, paukščiams, ropliams, žuvims ir t.t. 

Palei upę veda lentiniai takeliai, kuriuos keičia nedideli tilteliai. Vanduo reto skaidrumo - gali suskaičiuoti visas smilteles. Vandens paviršiuje siaučia čiuožikai. Taip palinkusius užkalbina pro šalį einantis girininkijos darbuotojas. Po žiemos taisomi lentiniai takai, tad atvažiavo patikrinti darbininkų. Pasakoja, kad vanduo upelyje be galo šaltas, mat subėga daug šaltinių. Net karštą vasaros dieną įbridus gali sugelti kojas. Užtat šiuos vandenis mėgsta upėtakiai, kiršliai ir bebrai.  Įsivaizduoju koks gerumas karštą vasaros dieną pasivaikščioti medžių, kurie dabar tik tik pradeda skleisti lapelius, paunksmėje.

 Palei inkilus sukiojasi jų šeimininkai. 

Lentinis takas baigiasi ir tolyn nuveda miško takelis. 

Aplipęs žydinčiomis plukėmis ir kiškio kopūstais veda svaiginamai kvepiančiu mišku.

Kol kas dar nežydinčias briedgaures keičia dideli mėlynojų plotai. 

Karštą vasaros dieną šioje vietoje gali būti tvankoka, bet netrukus prasideda kadagynas, o keliukas vėl atveda iki upės.  Perėjus tiltelį, pievoje sutyvuliuoja kobalto mėlynumo prūdelis, kuriame patenkintos kurkia varlės. 

Gauja vingiuoja tolyn aprėminta žolėmis apaugusiais krantais. 

O mes grįžtame į tako pradžią. Dabar jau galima ir pailsėti bei užkąsti. Apšviesti ilgi suolai stovėjimo aikštelėje dabar žymiai malonesni nei pavėsinės.

  Grįžtame tuo pačiu keliu pro Dieveniškes. Pakeliui laukia dar keli dominantys objektai. Nuorodų šiame kelyje netrūksta, tik jos matomos iš vienos pusės. Tad jei pamatėte važiuojant į vieną pusę, grįžtant nepražiopsokite. Bėčionių piliakalnis (54.220539, 25.599444). Visai šalia pagrindinio kelio. Gerai įrengta stovėjimo aikštelė, kaip ir vedantys takeliai ir laipteliai į piliakalnį. Gauja čia vietomis tarsi išsilieja iš krantų. Palei upę murkso žvejys. Kol dairomės, išgirstame šlumštelėjimą. Žvejys nuslydo į upę. Kol susižvalgom, jis jau ropščiasi į krantą ir eina ieškoti patogesnės vietos.

   Tilteliai ir laipteliai nuveda ant tvarkingo piliakalnio, nuo kurio atsiveria vaizdingos apylinkės. Šalia stende parašyta, kad tai vienintelis piliakalnis šiose apylinkėse, tačiau jau yra rastas ir antrasis.

   Pakeliui dar vienas etnokultūrinis kaimas - Rimašiai (54.238475, 25.608843). Sustoti galima nusukus į akligatvį palei tiltelį, tačiau mes nuvažiavome į patį kaimą. Prie pat tiltelio iš kitos pusės. Dar vienas nuostabus gatvinis rėžinis kaimas baltais langų drožiniais padabintais namais.

 Akmeninis grindinys pereidamas į smėliu išpiltą kelią veda palei jaukius kiemus. Nežinia ar savo funkcijas dar atlieka senasis svirtinis šulinys.

 Žydinčios vyšnios paskendusios darbščių bitelių dūzgime tarsi nedideli orkestrai. Kažkas kieme kapoja malkas, pasilabina praeidamas jaunuolis.. Ir vėl tyku.... Tik katinai,  net apsilaižydami iš malonumo, šildosi saulės atokaitoje. Net gaila išvažiuoti.

 Bet dar ne viskas. Rūpi pamatyti, kas čia per žvėris - Stakų konglomerato lustai (54.291348, 25.552423). Miško keliukas nuveda iki stovėjimo aikštelės.

 Ji prie pat Stakų ąžuolo. Nors šalia auga ne ką menkesnis, jis nepažymėtas. Gal jaunesnis.

 Stakų ąžuolas skaičiuoja jau tūkstantmetį. Nemenkas - kamieno apimtis 4,90 m.

  Netoliese ir garsieji Stakų konglomerato lustai. Dviejų dalių lustai gamtiškai susicementavusi uoliena iš smėlio ir žvyro. Atrodo, kad žmogaus rankų darbas. Pasirodo ne. Tokie lustai ganėtinai retai sutinkami – saugomas geologinis gamtos paveldas. 

 Aplink miškas, visiškai tyku. Toks jausmas, kad nieko pasaulyje daugiau nėra- tik mes abu. Atrodo, grįši į miestą, o ten, kaip kokiam fantastiniam romane nieko neberasi.... Matomai tokia šios vietovės mistiška aura...