Užupio akimirkos

  Užupis savotiškai keistas rajonas, pilnas įvairiausių atradimų. Tiesiog kitoks, paslaptingas ir kažkiek stebuklingas. Panašus į kuriantį dailininką, kūrybiniame įkarštyje nebematančio dažais aptaškytų kelnių, susiglamžiusių, o gal net kelias dienas nekeistų baltinių ir be poilsio drobėje guldančio savo mintis, potyrius ir pojūčius....

Užupyje mėgstame paklaidžioti po kiemelius, nutaikant momentą, kai atsidaro vartai (dabar beveik visur stengiasi užsidaryti, užsikalti, pasislėpti ), surandant vis dar nematytas detales,  praeiti pro knygyną „Keistoteka“, kuriame gyveno katinas, dabar jau išsikraustęs į katinų rojų, palydėti žvilgsniu skubiai tekančius Vilnelės vandenis.

 Sugrįžti traukia siauros gatvelės ir tilteliai, medinės laiptinės ir plevėsuojantys vėjyje skalbiniai.

Kažkada Užupis buvo Vilniaus priemiestis, kuriame glaudėsi žydų bendruomenė,  kur gyveno paprasti darbininkai, aptarnaujantys malūnus. Nebuvo pats smagiausias rajonas, priglaudęs visokio plauko veikėjus, nors beveik visi pastatai priklausė žydams. Veikė kalvė, limonado gamykla. Didelė tikimybė, kad pastatas žydų, jeigu matosi daug arkos formos motyvų. Daugelis namų ilgą laiką neturėjo patogumų. Pamenu kolonėles, iš kurių gyventojai kibirais nešdavosi vandenį.  Pamenu ir tuos laikus, kai čia kūrėsi dailininkai. Kiek vėliau aukštutinėje rajono dalyje, Krivių g. buvo pastatytos dailininkų dirbtuvės.   Dar būdama vaikas, su mama ateidavau aplankyti mamos draugų, įsikūrusių senuose namuose atvirais kiemais. Namuose vėsiais rudens vakarais  spragsėdavo židiniai. Įsitaisiusi arčiau ugnies vartydavau įvairius užsienietiškus žurnalus ir dailės knygas (tais laikais jų gauti buvo ganėtinai sunku), o paskui nusliūkindavau į virtuvę, kur moterys ruošdavo kavą su išplaktu kiaušinio tryniu arba sugalvodavo dar įmantresnių receptų, pavyzdžiui kava su šaukšteliu kaimiškos grietinės (pabandykit, skanu, tik grietinė turi būti tikra kaimiška). Paskui tyliai klausydavausi suaugusiųjų pokalbių ir diskusijų apie meną, kiną, madas ir gyvenimą. O ir vėliau nebuvo šis rajonas nei  atgrasantis, nei baugus (aišku, vakarais nesišlaistydavome) -  atbėgdavome į svečius pas savo draugus, eidavome į dailininkų dirbtuves per atvirų durų dienas. Gyvenantiems, aišku, atrodė kitaip, nes visko pasitaikydavo. Daugelis, kai tik pasitaikė galimybė, išsikraustė į kitus rajonus.  Tačiau dabar rajonas visai kitoks.  Gal ne veltui jį taip pamėgo nuvorišai.

  Nepriklausomybės pradžioje Užupis buvo paskelbtas atskira respublika su savo Konstitucija, prezidentu, vėliava (4 spalvų vėliavos skirtingiems metų laikams), garbės piliečiais ir nacionaliniu patiekalu UžBurgeriu. Ant Užupio kavinės sienos yra lenta, įamžinanti Užupio ir Monmartro draugystę. Panašumo su Monmartru, kaip beje ir su Kristijanija (taip kai kas mano) absoliučiai jokio.  Užupis yra Užupis - savitas ir nepakartojamas, švenčiantis gimtadienį balandžio 1 –ąją, o  antrą šv. Velykų dieną   –  Baltųjų staltiesių dieną.

  Pasivaikščiojimą pradėkime nuo Subačiaus apžvalgos aikštelės, kur atsiveria vienas gražiausių Vilniaus veidų į Užupį, įrėmintą kitose miesto erdvėse. Nukritus į sėdmaišį su kavos puodeliu šalia įsikūrusioje kavinukėje,  galima valandomis gėrėtis  besikeičiančia spalvų šviesos simfonija švelniais pustoniais klostančią Vilniaus bokštus.

 Iš kažkada šalia Polocko gatvės stovėjusio „Gerovės“ konservų fabriko jau liko tik atsiminimas. Dabar ten karaliauja „Rimi“.  Dešinėje Polocko gatvės pusėje yrantis, žavingas medinukas.  Ypatingas  1876 m. medinis pastatas, papuoštas mediniais mezginiais. Brauki delnu per saulės įšildytas sienas ir galvoje dėliojasi vaizdiniai – siūbuojančios pro atdarus langus nėriniuotos užuolaidos, kepamų blynų kvapas, pokalbių nuotrupos, per kiemą cimpina juodas žaliaakis katinas... Tarsi saugodamas praeities vizijas įtariai  žaliomis akimis mus nužvelgia matomai senojo katino proproproanūkis.

Name tarpukariu gyveno menininkas K. Markovskis, rašytoja S. Bykova, lankėsi tapytojas F. Rusčicas ir fotografas Janas Bulhakas, įamžinęs nuotraukose įvairiausius Vilniaus kampelius.  Namas 2006 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2017 m. sostinės Taryba nusprendė jį restauruoti – tokia yra ateities vizija.  

Dabartiniu metu matosi aplink jį kažkoks judėjimas – pastatyti pastoliai, aptverta.

  
Už vietinės maisto prekių parduotuvės į kalną mažais žingsniukais tapnoja naujųjų namų kvartalas, slepiamas senųjų medžių.

 Šiek tiek tolėliau kitoje gatvės pusėje, šalia „ Rožės“ siuvimo fabriko,  taip pat  išdygo naujas kvartalas „Užupio krantinės“. Gerai, kad šis kvartalas bent jau savo stilistika „pritrauktas“ prie senųjų Užupio namų. Kiekvienas namas turi vardą. Simpatiškos, gėlėmis apsodintos   aikštelės, fontanas, nedidelė vaikų žaidimo aikštelė. Atskiras ir jaukus pasaulėlis.  Varteliai vedantys prie Vilnelės užrakinti... 

 Keletą metų atgal tikras atradimas buvo  antros pagal senumą mieste Bernardinų kapinės. http://www.gidas.mb.vu.lt/2008/10/30/vilniaus-universiteto-profesoriu-kapai-bernardinu-kapinese/ Jose ilsisi daugybė garsių žmonių. Anksčiau čia netgi buvo miestelėnų pasivaikščiojimo vieta. Gal ir keistai skamba, bet tai vienintelės kapinės, kuriose gyvenama. Namelyje prie pat įėjimo gyvena močiutė ir senas kudlotas šuo, dusliai aplojantis įėjusius. 

 Pavasarį kapinėms apsipylus žydru scylių žiedų kilimu, su nuostaba žemyn lyg į veidrodį žvelgia dangus.

  Nuo kapinių aukštyn veda kreivas Žvirgždyno gatvės akmeninis grindinys. 
Pradžioje gatvės sustojus prie žydros vandens kolonėlės nusikeli beveik šimtmečiu atgal (užsimerkiu prieš šiuolaikinius automobilius). 

Viską pasaulyje užmiršę senose obelyse čiulba giesmininkai. Aprūdijusias laiškų dėžutes, tarsi gėdindamiesi jų vaizdo, bando uždengti erškėčiai. Beveik kaimiška idilija.  

Netoli Baltojo skersgatvio seniau stovėjo barokiniai vartai su dvigubomis kolonomis. Gaila, neišlikę.  Krivių g. bei Baltajame skersgatvyje  šalia telpa senieji medinukai ir šiuolaikiniai privatūs bei daugiabučiai namai, tarp kurių savo monumentalumu  išsiskiria Užupio gimnazija.

Už gimnazijos Altanos kalnas su išlikusia pavėsine. Pavėsinę pastatė Melanija Dluska su vyru, planavusi čia įkurti žiemos sodą, auginti egzotinius vaisius.  

Už modernios tvoros slepiasi tamsaus fasado sinagoga. Senąją sinagogą nuplovus Vilnelei (sraunaus vandenėlio būta), jos vietoje pastatyta nauja, vėliau perdaryta į gyvenamuosius butus, o dabar rekonstruota, bet kol kas pagal paskirtį  nenaudojama. 

Užupio kiemai tarsi atskiros skirtingų laikotarpių istorijos. Vieni  pasitinka senais sandėliukais, kiti išgrįstomis trinkelėmis, kur po langais šeimininkų laukia prabangūs automobiliai. Tikras atradimų šaltinis, kiekvieną kartą nustebinantis nauja detale. Viename iš kiemų šeštadieniais vykdavo gyvūnų turgelis, kur dar už rublius galėjai nusipirkti kokį naminį gyvūnėlį, įskaitant triušius  ir vištas. O vieną kartą ten pardavinėjo net arklį. 

 Kūrybiška dvasia veržiasi pro duris ir langus iš daugybės galerijų ir studijų.  Praeinant kažkuriam lange šmėkšteli ranka laikanti teptuką ...

Susitikdamos Krivių ir Polocko gatvės apglėbia nedidelį skverą. Jame išlikusi slėptuvė, kurioje gyventojai slėpdavosi karo metais antskrydžių metu. 

Makabriška, tačiau visai neseniai iš pastato, į kurį remiasi skveras, išsikėlė Vilniaus universiteto Onkologijos institutas (moterų kolektyvas per gripo epidemijas ten vaikščiodavo su šiltomis kojinėmis ir krimsdavo česnaką)) ), o Baltajame skersgatvyje iškilę nauji būstai pastatyti vietoje... lavoninės.

 Seniau šalia skvero buvo bohemiškai apšepusi „Thierry kepyklėlė“, bet dabar išsikėlė į naujesnes patalpas per kelis namus. Erdvias ir naujas, tačiau buvusi atmosfera dingo. 

 Besižvalgant svarbu neprabėgti pro Jono Meko skersvėjį (kažkada buvusi seną apleistą skersgatvį). Iš Užupio jis veda  iki bėgančio per Vilnelę „Fluxus“ tilto (vienintelis dengtas pėsčiųjų tiltas Lietuvoje, skirtas Jurgiui Mačiūnui), link Vilniaus dailės akademijos. Skersgatvyje turėtų įsikurti dailininkų dirbtuvės, studijos, parduotuvėlės. O kol kas jis visaip spalvotas.

 Savo avangardinius kūrinius gali palikti bet kas, todėl kiekvieną kartą laukia nauji atradimai.  Dėkingumo dėžutė mielai priima padėkas Užupiui.

Besileidžiant gatve žemyn viename iš kiemelių slepiasi Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Mažiausia senamiesčio bažnyčia, priklausanti baltarusių diasporai. Mažytė bažnytėlė Užupyje stovi nuo 1824 m. beveik visiškai susiliejusi su greta esančiais namais. Ją suradus, atsiveria ypatingi vaizdai nuo kalvos (ne veltui vadinta Rojaus kalnu). Tarybiniu laikotarpiu bažnyčioje buvo įrengtos skulptorių dirbtuvės. Šiandien Šv. Baltramiejaus bažnyčia priklauso nedidelei Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei, o mišios čia laikomos baltarusių ir lenkų kalbomis.

Pakeliui pailsinti kojas prie kvapnios kavos puodelio pasiūlys daugybė kavinukių ir restoranėlių.

 Bet į vieną, deja, reikia užsirašyti gerokai iš anksto. Black Lodge Cafe Speakeasy - tik vienas staliukas ir trys kėdės. Skambant vis tai pačiai „Tvin Pykso“ muzikėlei, teks pasitenkinti vienu gėrimu ir desertu.

Dar keliolika žingsnių ir saulėje sušvytuoja Užupio Angelo skulptūra. Kažkada (tiksliau prieš  400 metų) šioje vietoje stovėjo medinė cerkvė. Vėliau ji sudegė, tada šioje vietoje atsirado koplytėlė. Dar vėliau kiaušinis, kuris dabar perkeltas į Šv. Stepono, Pylimo ir Raugyklos gatvių sankirtą. Dabar erdviausioje Užupio vietoje įsikūrė Angelas.  Skulptūros autoriai Romas Vilčiauskas ir Algirdas Umbrasas. Kažkur skaičiau, kad angelas Vilčiauskui pasirodė sapne. 

 Aikštė gyventojų tarpe buvo populiari ir dėl šulinio, kurį vėliau pakeitė vandens kolonėlė.  Šalia Angelo saulėje žiba įsitaisęs paršiukas ir nauja vandens kolonėlė, iš kurios balandžio 1-ąją, Užupio respublikos nepriklausomybės dieną, sako bėga alus.... ??

 O per Kalėdas pastatoma gyva eklektiškai papuošta eglutė, prastovinti iki pirmos pavasario dienos.

Netoliese, ant kavinės sienos įsitaisė „vietinis girtuoklėlis“.  Atrodo, išties ranką ir užkliudys praeivį.  

Kažkada Užupio pradžioje ant Malūnų gatvės namo šiurpiai atrodė užrašas „Ulica smerti“ („Mirties gatvė“ – liet.). Pavadinimas kilo ne dėl to, kad čia galėjai gauti per galvą, bet todėl, kad ja keliaudavo laidotuvių procesijos. Malūnų gatvėje įsikūręs ir Jono Meko vizualiųjų menų centras. Mėgstate Fluxus meną –užsukite.

 Malūnų gatvę aprėmina kukliai vienu kitu langeliu žvelgianti buvusio bernardinių-tretininkių vienuolyno siena (įkurtas Barboros Radvilaitės ir Daratos Olechnavičiūtės). 

Iš kiemo pusės pastatas, apjuostas ištisinės antro aukšto galerijos, atrodo gerokai linksmiau. Vienuolės savo bažnyčios neturėjo, tad melsdavosi šalia esančioje Bernardinų bažnyčioje dengtoje galerijoje.

Malūnų gatvė atsiremia į Bernardinų tiltą jungiantį Užupį su Vilniaus senamiesčiu. Tarsi žiedu apsuptas Vilnelės, Užupis su miestu susisiekia aštuoniais tiltais.

Prie tilto Tibeto skveras, papuoštas mozaikine kompozicija „Mandala“, atrodo liūdnokai. Tarsi priglaustas našlaitis. Jo dvasia atgyja per Gatvės muzikos dienas kada suskamba gongas. Besiliejančios gongo garso vibracijos  atveria paslėptos tylos duris, pro kurias kartais nedrąsiai ištipena vaivorykštė. 

Žiemą jį papuošia ledo skulptūros.

 Čiurlenanti Vilnelė jau nebesistebi į ją įbridusiomis įvairiausiomis instaliacijomis ir vizualizacijomis. Nesistebi ir dažoma žalia spalva per Šv. Patriko dieną. 

Tai Užupio meno inkubatoriaus išdaigos. Inkubatoriuje įsikūręs neformalus turizmo centras, kur galima gauti Užupio vizos antspaudą arba išsiųsti laišką užantspauduotą specialiu ženklu ir pažiūrėti šių vietų dešimtojo dešimtmečio filmus ir nuotraukas. Ant meno inkubatoriaus stogelio stovi nedidukė kunigaikščio Vildaugo skulptūrėlė.

Prie inkubatoriaus kiekvieną kartą randi visokių įdomybių ir naujų projektų. 
Paprasti ir nedidukai stebuklai, kuriuos tereikia mokėti pastebėti.  Čia amžinai kažkas keičiasi. 

Palei upę  veikiami gamtos jėgų trūnyja pianinai (padovanoti Samvelo Gandžumiano) įkūnydami efemerišką meno trapumą.

Prie pat Vilnelės Užupio kavinė - šiltuoju metų laiku kviečia prisėsti terasoje, o sužvarbus jaukiose salytėse. Seniau šiame pastate veikė kepykla, priklausiusi kepėjui Heidui, kurio vardu net buvo pavadintas šalimais esantis skersgatvis, o vėliau –  viešoji pirtis. Raudonų plytų pastatas iš tikrųjų nudažytas. Anksčiau prestižo reikalas buvo ne bet kokios, o būtent raudonos plytos.

Įsitaisius terasoje, net nenorėdamas pastebėsi nišoje įsitaisiusią Užupio undinėlę (skulptoriaus R.Vilčiauskas). Vienais metais pliaukšėdama uodega pabandė išplaukti su potvynio vandenimis, tačiau mikliai buvo sugrąžinta atgal, kad toliau savo kerais viliotų žmones į Užupį iš viso pasaulio. Kažkoks vokietis nišoje norėjo įkurdinti sargo skulptūrą. Kam tas sargas - undinėlė paslaptingiau ir gražiau. 

Iškedenusi plaukus kviečia pasisupti Likimo supynėse po Užupio tiltu. Bet kada galima pabandyti ką siūlo likimas - ar leis Vilnelės vandenys įvykdyti šią misiją.

Nesusigaudantiems kur eina, prie pat tilto stendas.

 Vienas iš pagrindinių Užupio tiltų apkabinėtas spynelėmis. Mėgstamas vestuvininkų, nes pernešti jaunąją per jį vienas juokas. Deja, spynas laikas nuo laiko tenka nupjaustyti. Unikalus tiltas savo neišvaizdžiais turėklais, kurie padaryti iš senojo Vilniaus konkės bėgių.

Vilnelė čia sruvena įkalinta tarp akmeninių sienų. O juk anksčiau savo vandenis nešė dabartinėmis Maironio, Šventaragio ir Arsenalo gatvėmis, sraunia tėkme sukdama miesto malūnus ir grasindavo nemenkais potvyniais.  Eilinį kartą žmonės patvarkė taip, kaip jiems atrodė geriau, neklausdami upės norų.

 Kitoje pusėje baltuoja  stačiatikių Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboras stebinantis nuostabiu penkių eilių ikonostasu. 

Kitoje gatvės pusėje nežymus  paminklas 16-mečiui berniukui, kuris potvynio metu išgelbėjo patvinusioje Vilnelėje žydų mažą berniuką, tačiau gelbėdamas nuskendo pats.... Paminklą pastatė miesto gyventojai 1933 m.

Tačiau grįžkime atgal. Iš kitos Užupio kavinės pusės irgi pilna visokių gėrybių- išpiešta transformatorinės siena, įvairiausios instaliacijos ir skulptūros.

  Ant Užupio gatvės penktu numeriu pažymėto namo sienos atsirado nauja „skulptūra“. Meninis akcentas (skulptoriaus Vytautas Nalivaika) – Vivulskio milinė, pasakojanti apie savigynos būrio savanorį skulptorių A. Vivulskį (vienas žymiausių jo darbų – Trys Kryžiai) šaltą žiemos naktį atidavusį kitam sušalusiam savanoriui savo milinę. Padaręs gerą darbą pats stipriai persišaldė ir po kelių dienų 1919 m. sausio 10 d. mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.

Sekantis pastatas irgi ne bet koks, o Honestų rūmai. Tuo laikotarpiu statyti galėjai tik pagal caro patvirtintus projektus.  

Į šoną nutipena Paupio gatvė atsiremianti į Paplaujos tiltą. „Teisingo“ grožio ieškotojams akis badys griūvančios sienos bei apšepę kiemai ir netgi gali iššaukti nusivylimą ir pasipiktinimą. Iš tikrųjų tai magiškas, pilnas atradimų Užupio kampelis, kurį reikia priimti tokį, koks jis yra.

 Populiariausia ir daugiausia svečių sulaukianti tviskanti Užupio konstitucija, išversta į daugiau nei 50 kalbų. 41 nuostabiausias punktas: „Katė neprivalo mylėti savo šeimininko, bet sunkią minutę privalo jam padėti“, „ Žmogus privalo prisiminti savo vardą“, „Žmogus turi teisę nieko nesuprasti“ .....

 Taip nieko nesuprantant neriam į 4 numeriu pažymėto namo kiemą, visada nustebinantį naujienomis. Kad ir kiek kartų ten užeitum, kūrybiška šio kiemo dvasia priverčia užsibūti. Ten tvyrančios nenusakomos auros neperduos jokios fotografijos.

Per tiltą Paupio gatvė nuves iki naujai statomų namų kvartalo  prie buvusios Skaitliukų gamyklos buvo iškamšų dirbtuvės, kur Vilniuje galėjai pasidaryti iškamšą), tačiau žymiai įdomiau nerti pro arką priešais į apšepusį kiemą. Atrodo viskas, nepraeisi, tačiau siauras takelis palei namus  išveda prie Vilnelės ir pėsčiųjų tiltelio. Akimirksniu atrodo, kad patekai į itališkus kiemelius. 

Nuo pakrantės atsiveria vaizdas į Tymo turgų ir Kūdrų parką.  Parkas - tvenkinių akelėmis padabinta tylos oazė. Liūdna, kad ir ten įsisuko medžių kirtėjai.

Ar žinote, kad Tymo kvartale seniau buvo Raudonųjų žibintų kvartalas?  Nuo  XVI a. šioje vietoje kūrėsi odininkai, tačiau tuo pačiu metu Vilniuje pradėjo sparčiai daugėti viešnamių.  Visais laikais tai buvo pelningas verslas, tad norėdama gauti ir savo dalį, o taip pat prižiūrėti, kad neįsisiautėtų ligos, caro valdžia verslą legalizavo.  Nenorėdama teršti miesto centro veido, viešnamius kėlė į pakraščius. Taip dar XX  a. pradžioje į Tymo kvartalą buvo perkelti dar papildomai aštuoni viešnamiai, visiškai nepaisant šalimais esančios cerkvės dvasininkų pasipiktinimo. 

 Užtat dabar Tymo kvartale  įsikūręs miesto ekologiškų produktų turgus.

Nutapenę į Misionierių sodus, atsisveikinant perbėgam žvilgsniu senaisiais Užupio stogais. Besileidžiančios saulės spinduliai skaudžiai atsimuša varstomam lange, su kiekviena minute ilgėja šešėliai, o  miestas, besisupdamas į oranžinę vakarinės saulė skraistę, nušvinta naujomis spalvomis.