Arūnos kelionės ir rankdarbiai: Open house 2019

Dėl įvairiausių trukdžių vėlokai prisėdau prie Open house įspūdžių aprašymo, bet geriau vėliau, nei niekada...

Balandžio pabaiga driokstelėjusi vasarišku karščiu, viliojo lėkti laukais. Vieni lėkė į tikrus laukus, o kitus mieste sulaikė Open house dienos. 📊

Mes rekordų nesiekėme, eilėse stovėti nebuvo jokio noro, todėl antrąją dieną nuplaukė apsilankymas Literatūros institute, prie kurio eilė driekėsi ne tik kiemelyje, bet ir Antakalnio gatve. Tačiau pirmąją dieną porą numatytų objektų aplankėme.

Kažkada skubėdama iš paskaitų po visų laboratorinių darbų, užsitęsusių iki vakaro, Kudirkos gatve žemyn, vis žvilgtelėdavau į apšviestą iš vidaus vitražą, puošiantį tuo laiku Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutą, Kudirkos g. 18 (dabartinis pavadinimas - Žemės ūkio ekonomikos institutas ir skaičiavimo centras). Viduje, už spalvoto stiklo paveikslo, šurmuliuodavo kavinė.

Teko girdėti ir apie kitą vitražą, puošiantį pastato vidaus sienas, tačiau apsilankyti viduje taip ir neteko.

Nuostabus V. E. Čekanausko projektas, stebinantis tiems laikams neįprasta laiptuota forma. Puikiai priderintas prie sudėtingo nuožulnaus reljefo, tuo pačiu atliko „širmos“ vaidmenį, paslėpdamas tikrai negražius alaus fabriko pastatus.

Kadangi atvykome gana anksti, į vidų patekome laisvai be jokios eilės. Tiksliau į vidų užėjome po kelių minučių, nes pirmiausia nupėdinome pasižiūrėti fasadą puošiančią moters figūrą (autorius G. Jokūbonis). Čekanauskui mintis papuošti pastatą moters figūra patiko, nes jo manymu, tai kažkuo priminė laivą.

Stabtelėjome ir prie vitražo. Gaila, bet dabar nėra jokios galimybės apžiūrėti jį iš vidaus. Įrengus kabinetus, jį tiesiog uždengė. Nesuvokiamas dalykas.

Įėjus į pastatą, gidas iš karto nusivedė į kiemelį. Kiemelis buvo suprojektuotas dirbantiesiems, kad šie pertraukų metu galėtų ten atsipūsti arba tiksliau parūkyti. Kiemelyje likusios originalios tų laikų klombos.

Fasado sienos kai kur pradeda trupėti, tačiau įdomiausia, kad kažkodėl nebegali padaryti tokios pat dangos, kuria ir buvo dengiamas fasadas. Pamenu, ne vienas pastatas buvo šitaip padengtas. Saulėtą dieną jie šiek tiek žėrėdavo, nes į masę buvo įmaišoma ir žėručio. Kokios problemos padaryti tokį mišinį dabar, taip ir nesužinojau. Gal tiesiog nėra noro.

O vidus... vidus paliko labai prieštaringą įspūdį. Reljefo ypatumai viduje ypač juntami, nes vienoje vietoje užlipus į trečią aukštą, kitoje vietoje atsiduri pirmame. Ir tai tikrai įdomu. Dabar pastate įsikūrusios kelios įmonės ir ten, kur kabinetuose dirbama, koridoriai sutvarkyti ir kilimais nuklotas senasis parketas.

Atrestauruota posėdžių salė, palikti senieji baldai, kurie irgi buvo atrestauruoti. Paliktas senasis parketas.

Tačiau likusioje dalyje taip niekas nuo tarybinių laikų ir netvarkyta.Visiškai sudarkyta buvusi bibliotekos patalpa. Senieji lenkti pilkieji langai pakeisti baltais paprastais plastikiniais. Šios patalpos buvo perdarytos į kabinetus, tačiau dabar stovi tuščios.

Pakeliui į koridorių stiklinėmis pertvaromis žvelgia atskiri kabinetai. Stiklinės pertvaros irgi likusios nuo tarybinių laikų (o juk naujai kuriamuose ofisuose tai buvo pristatoma kaip vakarietiška naujiena).

Iš vienos tuščios patalpos atsiveria Vilniaus panorama. Tarp lankytojų užsimezga diskusija - ar gražiai atrodo tarp naujų stiklinių pastatų paskendusi Šv. Rapolo. Vargšė, pasimetusi tarp stiklinių monstrų.

Dabar atlyginimus gaunantiems į korteles, net nesitiki, kad anksčiau algų gavimo dieną nusidriekdavo eilės prie kasos langelių. Lygiai tokia pati, grotuota patalpėlė (reikėjo pinigėlius apsaugoti), likusi ir čia .

O šalia.... šalia nuostabusis A. Dovydėno vitražas.

Kita pribloškianti interjero puošmena, tai buvusioje kino salėje S.Veiverytės-Liugailienės sieninės tapybos šedevras „Mūsų kraštas“, kur atsispindi mūsų šalies regionų apranga, amatai ir linksmybės. Net aiktelėjau įėjus. Gaila, kad beveik niekas šių nuostabių darbų nemato.

Tarybiniais metais tam tikras procentas nuo kiekvieno valstybinio pastato statybos biudžeto būdavo skiriamas menui, todėl erdvės ir buvo puošiamos vitražais, freskomis, paveikslais.

Kino salėje, berods taip nė karto ir nebuvo parodytas nors vienas normalus filmas, išskyrus trumpametražinius. Apsilankėme ir viršuje įrengtoje apleistoje aparatinėje, grasindamiesi nusiversti nuo prieblandoje paskendusių stačių geležinių laiptų.

O šalia aparatinės dar didis „grožis“ .

Ir pabaigai gidas nuvedė į vieną iš tuščių kabinetų ant kurio sienos kabojo kavos receptas.

Išėjus saulė kepino kaip tikrą vasaros vidurdienį, o mes patraukėme iki Pirklių rūmų, Gedimino pr. 35. Nors žmonių buvo daugiau, nei žadama įleisti, tačiau nė vieno nepaliko už durų. Suprantu, kad Open house dienomis dirba savanoriai, tačiau net sunku žiūrėti, ne tik klausyti, kai gidas bando atsiminti sausai iškaltą tekstą. Tačiau gidas gidu, o pastatas net labai vertas dėmesio.

Pastatytas praeitame amžiuje pagal Michailo Prozorovo projektą po savo stogu priglaudė Vilniaus pramonininkus ir prekeivius, tiksliau verslo elitą. Elitas, kaip žinia, prastu nesitenkino. Vien ko vertas fasadas, puoštas raudono dirbtinio smiltainio danga, kas tais laikais buvo ganėtinai reta bei prabangu ir dirbtiniu marmuru. Rausva spalva anuomet simbolizavo prabangą. Restauruojant fasadas buvo nuvalytas ir vėl padengtas autentiška spalva. Tačiau siekiant išgauti išskirtinį atspalvį teko dešimt kartų su mėginių mišiniais keliauti pas Vokietijos meistrus. Pastate buvo įrengtas tada Vilniuje itin retas centrinis šildymas, įvesta elektra, telefono linija, veikė kino teatras. 2008 m. pastatas atrodė apgailėtinai ir reikalavo skubaus remonto.

2012 m. pastate vėl įsikūrė vienas prabangiausių Lietuvos verslo centrų „Pirklių klubas“.

Dabar pastatas pritaikytas ofisams, tačiau pagirtina, kad jis puikiai atrestauruotas, netgi atkuriant tas detales, kurios jau buvo sunaikintos, kaip pvz. saulėgrąžos ant laiptų turėklų. Pastatytas ir naujas priestatas.

Ekskursija prasideda. Trumpam stabtelėjome prabangiame vestibiulyje.

Pabandėme išsiaiškinti kiek ten aukso už tų durelių, bet apsaugininkas tik šypsojosi tarsi Mona Liza.

Patraukėme su minia laiptais aukštyn link reprezentacinių salių.

Atkurtos saulėgrąžos.

Salėse paliktos kolonos, lubų lipdiniai, bareljefai, net dekoratyvios ventiliacijos angų grotelės. Netgi langai ir durys buvo gaminami pagal užsakymą, remiantis išlikusiais pavydžiais. Anksčiau čia lygiai taip pat buvo susirinkimų salė, gal net restoranas, nes iš pirmo aukšto virtuvės įrengtas keltuvas maistui.

Žvilgsnis į miestą.

Pro vienos salės langus matosi naujasis priestatas.

Rūsyje dalis grindų išklota išlikusiomis autentiškomis plytelėmis. Kiek jų buvo, surinko ir išklojo viduryje tarsi mozaiką.

Nusileidus, iš senojo pastato vestibiulio perėjome į naująjį, kurio vestibiulyje čiurlena upeliukas.

O paskui teko kilti laiptais aukštyn. Lipom ilgai ir nuobodžiai. Tiesą sakant, naujoji dalis niekuo nenustebino, nežiūrint į tai, kad tai vadinami išmanieji biurai (protingo namo sistema).

Įdomiausia tik buvo pakilti ant šio pastato stogo esančios aikštelės ir pažvelgti į Vilnių iš dar nematyto rakurso. Jeigu ne stogas, tai net uždėčiau visišką minusą šios dalies lankymui. Nuo stogo aikštelės puikiai matosi ir PIRKLIŲ KLUBO architektūros akcentas - ant barokinio silueto bokštelio stovinti įspūdingo dydžio dangų laikančio Atlanto skulptūra. Skulptūra atkurta ir pagaminta iš patvaraus stiklo pluošto.