Panemunio dvaro liūdesys

Rokiškio rajone švelniai apgaubtas Nemunėlio upės kukliai pūpso Panemunio miestelis (nemaišyti su Panemune). Tokių kuklių, atrodo niekuo neišsiskiriančių miestelių,  mūsų krašte daugybė. Tačiau beveik kiekvienas turi savo unikalią istoriją, lankomus objektus.

Panemunyje buvota ne kartą. Čia gyvena mūsų draugai, su kuriais kartu tyrinėjame Rokiškio apylinkes ir kaimyninius rajonus. 

 Panemunio link kelias veda pro Pandėlį, kur palei kelią akį traukia naujoji Gedimino pilis. Ne bėda jei vilniškei kas atsitiktų- apsidraudimui turim dar vieną.

Vienas posūkis, kitas ir jau riedame pagrindine Panemunio gatve. Po tokį mažą miestelį nėra prasmės važinėti. Kur kas maloniau pasivaikščioti pramintais ir jau beužželiančiais takeliais.

 Pačiame miestelio centre - Panemunio Angelas. 

5 metrų aukščio  paminklas, skirtas rezistencijos aukoms atminti (paminklo projekto autorius – architektas A. Paslaitis, skulptorius – K. Kisielius). Vietiniai jį meiliai vadina- mūsų šikšnosparnis. Mus nusiveja piktai amsintis vietinis šunėkas. 

Tapsime visai vieni miestelio gatvelėmis. Tuštėja mūsų miesteliai ir Panemunis ne išimtis. Uždaroma net nuostabi gotikinė raudonų plytų  bažnyčia, juk žmonių skaičius miestelyje mažėja geometrine progresija.

  

Per dieną iš miestelio važiuoja tik keli reisai autobusų.

Išvažiavai ryte į Rokiškį, tai arba trinkis pakampėse iki vakaro arba ieškok ratuotų kaimynų. 

Aklais stiklų langais žvelgia į praeivius buvę kultūros namai, med. punktas, byrantis buvęs malūnas......

O juk ne taip seniai miestelyje virė gyvenimas. Netoli Angelo, kitoje gatvės pusėje piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu. Būtent čia vykdavo šventės, susirinkdavo visi miestelio žmonės, degdavo laužus, sulaukdavo ir svečių iš gretimų miestelių. O dabar karaliauja krūmokšniai. 

Kalno papėdėje trykšta šaltinis. Pasak legendos jo vanduo žvalina ir jaunina žmogų. Pramintu takeliu nueiname prisipilti vandens.

Šalimais tykiai čiurlena Nemunėlis.

Dar tykiau savo laimikio laukia vietinis žvejys.

Tačiau pati svarbiausia šio nediduko miestelio įžymybė – dvaras.   Žiūrint į ramiai vingiuojančią Nemunėlio upę, net nesitiki, kad kažkada tai buvo prekybos kelias su Livonija.  16 a. šalia  upės susiformavo gyvenvietės, o Panemunio valsčius atiteko kunigaikščiui Jurgiui  Masalskiui su žmona.  Tuo metu buvo pastatytas dvaras (tik kitoje vietoje). Šiame dvare gyveno dvarininkai Masalskiai, Giedraičiai, Oziemblovskiai, Marikoniai, Krasickiai. Įsigijus Oziemblovskiams, 1635m.  iš priešingos upės pusės dvarą perkėlė prie Pilies kalno.  Dvaro rūmai buvo rekonstruoti juos įsigijus Marikonių šeimai 1773 m. Tačiau dabartinį vaizdą dvaras įgijo valdant Komarams. Šalia Komaras pastatė ir gotikinę oranžeriją.  Dvaro statiniai sumūryti iš natūralių akmenų, kalkių, akmens skaldos. Kompleksą sudarė kalvė, kumetynas, ratinė ir arklidės – viso 13 pastatų. Komarams priklausė ne vienas dvaras: Raguvėlės, Baisogalos, taip pat nuostabus ir dabar baigiantis visiškai subyrėti Onuškio dvaras.

Panemunio dvaras garsėjo neogotikiniu stiliumi įrengtais kabinetais, Liudviko XV stiliuje įrengtomis svetainėmis,   nuostabiais japoniško porceliano indais, įspūdinga iškamšų kolekcija.  Vėliau Panemunio dvarą nupirko iš Amerikos sugrįžęs Osvaldas Lauciškis – jame gyveno, augino  tris vaikus. 1940 m. šeimos turtas buvo nacionalizuotas, o šeimą  bolševikai 1941 m. ištrėmė į Sibirą. Dvaro rūmuose įkūrė arklides, vėliau, pakeitus patalpų išplanavimą, čia veikė mokykla, biblioteka. Mokyklos reikmės dvaro vidus buvo rekonstruotas ir pritaikytas mokyklai.  Bet kol dvare veikė mokykla, pastatai buvo prižiūrėti, šildomi, šienaujama veja.

Tačiau 1993 m.  dvarą sugrąžino buvusiems savininkams- Lauciškio vaikams (vienas sūnus gyvena visai netoli- Kavoliškyje).

Atvykus į Panemunį, viltingai nuteikia  šalia pagrindinės miestelio gatvės stovintis reklaminis stendas. Toks dailutis, padabintas raitytais kaldintais ornamentais.

Senosios nuotraukos dvelkia romantika ir nerūpestingu gyvenimu. 

Tik, deja, stendas turbūt ir yra gražiausias „statinys“ dvaro komplekse. Deja, dvaru paveldėtojai rūpintis nesugebėjo - unikalus architektūrinis ansamblis nyksta akyse. Dėl kultūros paveldo nesaugojimo dvaro savininkai buvo ne kartą įspėti, bausti, bet nei baudos, nei įspėjimai naudos nedavė.  Patys lėšų tvarkyti dvarą neturi, o kitiems parduoti nesugeba. Tiksliau nesugeba parduoti už protingą kainą, vis tas godumas koją kiša. Prieš kelis metus dvaras jau atrodė ganėtinai prastai. 

Nuo upės pusės radome nudraskytus faneros lakštus, kuriais užkalti langai.  Žinoma, pasinaudojome proga ir įlipome pro langą patyrinėti. 

Ant sienų likę mokyklą menantys užrašai. Į antrą aukštą vedė skylantys, bet dar pakankami tvirtai ir patikimai atrodantys, laiptai. Medinės perdangos nekėlė jokios grėsmės vaikščiojant buvusiose apleistose klasėse.  

Tačiau negana aplaidumo, 2016 m. gruody dvarą nuniokojo gaisras.  Įtariama, kad jį sukėlė kažkokia ten besilankanti vietinė kompanija.  Po gaisro demonstratyviai už galvos griebėsi Kultūros paveldo departamentas  - oi oi, reiks įvertinti žalą. Ir kas iš to? Juk ženklas tai kabo nuo seno.

Sklando kalbos apie dvaro nacionalizavimą.  Šeimininkas piktinasi, bet, deja, pats pasirūpinti juo nesugeba. 

Po gaisro nesiryžome brautis į vidų.  Vis dar bandantis išdidžiai kelti savo bokštų karūnas dvaras atrodo pasigailėtinai.  

Vieninteliai gyventojai ir sargai  - gandrų šeimyna, įsikūrusi vienoje bokšto karūnoje. 

Pagalbiniai dvaro pastatai savo griūvančius šonus bando slėpti aukštoje žolėje. Sunku iki jų prasibrauti pinantis senos žolės kuokštams po kojomis.

Tik vienas padoresnis. 

Po truputį nyksta  ir sargybos bokštai, kurių trupančią gėdą bando paslėpti senieji medžiai. 

 

Tačiau labiausiai gaila gražuolio dvaro, virstančio visišku vaiduokliu.  Po gaisro vėl pasirodė skelbimai dėl dvaro pardavimo. Būtų gerai, bet  vargu ar atsiras naujas šeimininkas, sugebėsiantis prikelti šį buvusį grožį naujam gyvenimui.

   Vietinių  atminty dar gyvi pasakojimai apie dvaro gyventojus, apie tai, kad kalno papėdėje kur vos matomi sienos likučiai, už bausmes nuplakdavo baudžiauninkus,

apie tai, kad sargybos bokštuose budėdavo sargybiniai ir įnoringajai poniai pranešdavo apie atvykstančius svečius, ir daug įvairių tikrų ir išgalvotų istorijų.....  Ir gyva viltis, kad atsiras nauji šeimininkai ir dvaras vėl suklestės.