Vaitkuškio dvaras ir jo spalvinga istorija

Geri orai savaitgaliais masina ištrūkti iš namų.  Sudėlioji maršrutą, įsimeti  šaltkrepšį piknikui ir pirmyn.     

Naršant internete ir ieškant įdomių bei dar nelankytų vietų Lietuvoje, sudomino tapybiški Vaitkuškio dvaro griuvėsiai Ukmergės rajone.   Aišku, vien šiuo dvaru neapsiribojome, tačiau būtent ši vieta tikrai ypatinga.    

Vaitkuškio dvaro istorija žadinanti vaizduotę, įdomi ir viliuosi, turinti gražią ateitį.

**************************

 Kaip ir visi dvarai, šis taip pat turėjo ne vieną šeimininką.  Manoma, kad vieno  iš pirmųjų žemių šeimininkų pavardė buvo Vaitkus, nuo ko ir kilo pats pavadinimas.  Apie 1550 m. Vaitkuškį  įsigijo Skorulskių šeima, kuri intensyviai plėtė valdas, supirkdama žemės plotus ir ežerus aplink.  Apie 1720 m. Antanui Skorulskiui jau priklausė beveik visos Vaitkuškio apylinkės.  Manoma, kad pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai būtent tuo metu ir buvo pastatyti.   1764 m.  dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis , kuris tarp rūmų ir oficinos pastatė trečią ansamblio dalį - didelę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales.

Tačiau dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui. Būtent jis susižavėjęs  Miramare rūmais prie Triesto, nusprendė perstatyti dvarą ir suteikė jam neogotikinę išvaizdą.

Miramare rūmai

Toks įspūdingas buvo Vaitkuškio dvaras- panašu, tiesa?

Kosakovskis pats asmeniškai  intensyviai dirbo prie projekto, padedamas architekto Bonifaco Pavlovskio. 1862 m. dvaro rūmai buvo baigti – atsirado daugiašoniai bokšteliai, smailiaarkiai langai, balkonas, vėliau žmonos pageidavimu buvo pristatyta veranda. Stanislovas Feliksas Kosakovskis buvo išsilavinęs, besidomintis naujovėmis žmogus, didelis teatro mėgėjas.  Manoma, kad tuo pat metu buvo perstatyta ir oficina, o joje įrengta dviejų aukštų pastato aukščio teatro salė.

 O koks gi dvaras be meilės istorijos. Pasakojama, kad Kosakovskio teta Evelina Hanska tais laikais buvo pažįstama su  garsiu prancūzų rašytoju O. de Balzaku.  Bendravo jie laiškais beveik  17 metų.  Regis iš pradžių ponia Evelina Hanska net neplanavo susitikti su rašytoju, kuris po kiekvieno laiško ją vis labiau įsimylėdavo.   Tačiau žodžio meistras vis tik įkalbėjo mylimąją susitikti Šveicarijoje nuošaliame miestelyje.  Atvyko ji ten su vyru. Ir susitikus nusivylė Balzako išvaizda ( juk žinom, kad grožiu jis nespindėjo).  Bet gražūs žodžiai apsuko moteriai galvą ir jį pasidavė Balzako gundymams. Deja, Hanskai turėjo išvykti. Meilužiai toliau susirašinėdami kūrė ateities planus, tačiau nežinojo, kad jiems lemta išsiskirti net 8 metams. Evelinos vyras buvo 17 metų už ją vyresnis, tad  nenuostabu, kad ponia liko  našle.  Ir tik tada turtinga ir kilminga lenkė bei garsus rašytojas galėjo susieti savo gyvenimus. Tačiau  Evelina Hanska gedėjo savo vyro ir nieko nenorėjo girdėti.  Trukdė ir įvairūs  imperatoriaus bei giminių kišimaisi į jos asmeninį gyvenimą.  Tik po keliolikos mėnesių  Balzakui pagaliau buvo leista atvykti į Rusiją. Kenčiantis nuo ligų, šalčio jis penkerius metus bandė gauti imperatoriaus leidimą susituokti su savo mylimąją.  bet laimingas jis pagaliau susituokė su savo mylimąja. Deja, Balzakas neužilgo atgulė į ligos patalą ir bendra laime jie ilgai nesidžiaugė.  

Bet pamiršom Vaitkuškio dvarą.

Po tėvo S. F. Kosakovskio mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905). Jo didžiausias pomėgis buvo fotografija ( tai tik dar kartą įrodo, kad šiai šeimai naujovės buvo nesvetimos), tad dvare įkūrė nuosavą fotolaboratoriją ir per 11 metų sukaupė neįkainojamą fotoarchyvą. Nuotraukose   įamžintos Kosakovskių šeimos buities ir švenčių akimirkos, dvaro interjeras, apylinkės,  valstiečių buitis, kelionės ir t.t.  S.K. Kosakovskis brangino Vaitkuškio dvarą (nors turėjo puikius rūmus Varšuvoje ir ne tik), mielai bendravo su kaimynais dvarininkais (tuo metu didelė dalis dvarininkų buvo nuskurdę), priiminėjo svečius . Čia virė gyvenimas ir ne tik sezono metu.

Interjeras buvo išpuoštas paveikslais ir ne bet kokiais, o Ticiano, Van Deiko ir kitų žymių  dailininkų ,  įvairiais meno dirbiniais. Vien ko verta  12 tūkst. tomų biblioteka, senovinių ginklų, indų bei senovės Egipto meno kolekcijos. 

 Šiltai nupasakota dvaro aplinka  Jono Eustachijus Kosakovskio (1900 - 1975) ,,Paskutiniai Vaitkuškio dvaro gyvenimo štrichai", ,,Magazyn Wilenski", 1999 m. Nr. 2 - 5. Vertė Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojas R. Ramanauskas.

,,Valgomajame buvo iškabinti Lenkijos karalių portretai. Dauguma tų portretų, tapytų ant drobės, buvo įrėminti tamsiuose siauruose rėmeliuose su paauksuotu kampeliu iš vidaus. Tie paveikslai (kartu su rėmais) buvo maždaug 50 X 60 cm dydžio. Atrodo, kai kurie iš jų buvo Bačiarelio tapyti originalai. Man sakė, kad tai yra daugiausiai kopijos karalių portretų, kurie yra pilyje [Vavelyje?], kurias padarė Bačiarelio vadovaujami jo mokiniai. Dalis portretų buvo piešta ant skardos, juos tikriausiai piešė mano senelis. Jie ryškiai skyrėsi nuo pieštų ant drobės - neįprasta išvaizda, prastesnėmis spalvomis ir sustingusiomis figūromis. Du portretai buvo labais dideli - 2 X 2,5 m - vienas vaizdavo Stanislovą Augustą Poniatovskį, kitas - Augustą Stiprųjį [Augustą III]
Karaliai atitinkamai pagal valdymo datas sukabinti ant sienų, o antroje pusėje buvo aprašyta, ką paveikslas vaizduoja bei kortelė su užrašu: ,,Iš Vaitkuškio rinkinių".
Valgomajame kabėjo didžiulė kaltinė geležinė lempa su baltu gaubtu - duodavo nelabai ryškios, bet pakankamai šviesos. Atvykus svečiams, ant stalo visada atsirasdavo daug žvakidžių su stearino žvakėmis. Ant sienos kabėjo termometras ir barometras."

 Daugiau aprašymų galima pasiskaityti čia 

Šalia rūmų stovėjo nemažas administracinis pastatas, kuriame buvo du iždo kambariai, ratinė, virtuvės ir maisto sandėlių patalpos. Dvaro kompleksą, be pagrindinių dvaro  rūmų, sudarė  22 įvairios paskirties ūkiniai ir gyvenamieji statiniai

Rūmus supo didelis parkas, kuris buvo sukomponuotas taip, kad visas nuožulnaus kalno šlaitas vingiavo žemyn sudalintas daubomis ir perėjomis. Kalno šlaituose buvo įrengta tvenkinių sistema, sujungta užtvankomis. Parke, žinoma, buvo išvedžioti takeliai ir alėjos, romantiškiems pasisėdėjimams stovėjo medinės - ažūrinės, įvairių formų altanos.

,,Mano tėvo aistra buvo įvairių tiltukų, tiltelių, lieptelių statyba. Šis jo pomėgis pasireiškė netoliese esančiame Labų miške, kuriame taip pat buvo įrengta pasivaikščiojimo takelių, daugybė pavėsinių, suolelių, laiptelių statesnėse vietose. Vienas iš mano tėvo mėgstamų užsiėmimų buvo svečių vedžiojimas po Labus ir miško, vietoms pertvarkyto į tikrą parką, rodymas." -  pasakojo J. E. Kosakovskis.

S. K. Kosakovskis  savo palikimą sūnums išdalino tokia tvarka ( įdomiausia, kad dukros tuo metu negaudavo nekilnojamojo turto) -  vyriausiajam  Juozapui Stanislovui Kosakovskiui paliko  Berastavicos dvarą  (dabar Baltarusijos teritorijoja), viduriniajam Mykolui Stanislovui Kosakovskiui pinigus Lyduokių dvarui įsigyti, o  Vaitkuškio dvarą paliko jauniausiajam Jonui Eustachijui Kosakovskiui.  Tačiau  dvarą iš tikrųjų valdė Eustachijaus motina Zofija Bover de Saint Clair – Kosakovskienė.  Manoma, kad po jos mirties dvare daugiau niekas nesilankė ir jis buvo tiesiog paliktas. Matomai saugoti ir prižiūrėti buvo paskirtas kažkoks žmogus, tačiau tikslių duomenų nėra.

 Nuo 1914 m. rašytiniuose šaltiniuose galima rasti informacijos  apie dvaro nuomą, jame vykdavo Kauno ūkiškosios draugijos rengtos paskaitos – reiškia dvaras iš tikrųjų buvo prižiūrėtas.  Bet jau 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda, 1939 m. dvare apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai, o 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. naciai įkūrė laikiną getą, iš čia  žydai buvo  išvedami pasitikti mirties.  Po karo, neprižiūrimas dvaras po truputį nyko ir iki mūsų dienų ne kas beliko.   

   *************

 Tokia šios vietos istorija,  o mes riedame medžiais apaugusiu keliuku, kol prieš akis išnyra dvaro griuvėsiai. Įvažiuojame pro vartų  likučius.  Šalimais aptrupėjusias sienas bando paslėpti bujojančios vijoklinės rožės.

Daug kur minima, kad tai buvusios arklidės, tačiau išlikusioje fotografijoje šeimininkas užrašęs - „Prie oranžerijos“.  Kažkodėl niekas šio fakto nefiksuoja . Tiesą sakant neįtikėtina, kad tai galėjo būti arklidės.  Koks ponas įrengs arklides prie pat rūmų sienų – to dar nėra buvę -  kvapai, pašaras.  O ir aukštis netinkamas, nebent ten būtų ponius laikę. 

 Apeiname griuvėsius iš kitos pusės, juose  didelio formato senosios fotografijos. Įspūdinga. Vėliau sužinome, kad tai būtent S. K. Kosakovskio nuotraukos.  

Žmonės, jų likimai ... Gyveno, svajojo, mylėjo, puotavo...

Kiek tolėliau stūkso naujai atstatytas bokštas. Įdomu kas ten- apsižvalgysime. 

Jau ketiname lipti laipteliais į vidų, kai per duris išnyra  besišypsanti moteris ir mielai pasiūlo užeiti, apsižvalgyti, o vėliau išgerti puodelį kavos.  Užeiname, kažkur aukštyn veda laiptai 
 

ir  čia  iš kito kambario išeina grupelė žmonių.  „ –Užeikit“, - į vidų mus pakviečia ponia Regina.  Trumpai papasakoja Vaitkuškio dvaro istoriją, parodo nuotraukas. 

Pasirodo šioje vietoje, kur dabar atstatytas bokštas buvo grafo miegamasis.  Paveldu rūpinasi palikuonis iš Lenkijos Pavelas Šanaica Kosakovskis (Pawel Szanajca-Kossakowski), tačiau ne viskas taip paprasta. Kažkodėl neleidžiama atstatyti dvaro, motyvuojant tuo, kad jis užsienietis, tad negali  tuo užsiimti ir kad trūksta medžiagos. Tačiau  matytos nuotraukos byloja apie visai ką kitą - ne tik eksterjero, bet ir interjero detalės jose puikiausiai matomos. 

Nesuvokiami dalykai. Valdovų rūmus atstatė, kur nebuvo net jokių normalių piešinių, o  čia pilna išsamiausių nuotraukų.  Kol kas palikuonių rūpesčių atstatytas tik bokštas. Ponia Regina  nusiveda ir į antrą aukštą. 

Įrengtose vitrinose eksponuojami buvusių baldų kartoniniai maketai, 

palei langus brazdena šakomis senasis klevas, kurio paunksmėje matomai ilsėjosi ne vienas besisvečiuojantis.. ir kažkas laksto pačiame bokšto viršuje ... gal paukščiai, o gal kiti gyvūnėliai. 

Pasakojama, kad iš bokšto galėjo vesti slaptas požeminis tunelis iki  Pašilės bažnyčios. Kiek ten tiesos,  neaišku, nes sutvarkius gotikinius rūsius, po bokštu buvo rastas pakankamai naujai užmūrytas sienos gabalas .  Pabeldus  - aiškiai tuštuma. Tačiau visokiems griovimams reikalingos lėšos, kurių deja, nėra.

 Ponia Regina aprodo mums ir savo sodelį- vazonuose tarpsta pomidorai, prieskoninės žolelės.  Šalia bokšto matosi  neseni kasinėjimai - buvusio dvaro pamatai . Juos reikėtų taip pat gerai  patyrinėti, bet ir čia reikalingos nemažos lėšos.

Ponia Regina pasakoja, kad dar yra žmonių, kurie atsimena, jog ir po karo dvaras buvo pakankamai geros būklės. Kai kurie atsimena puikias koklines krosnis, gerą parketą.  Paveldėtojai  ieško tokių žmonių, nes jų atsiminimai gali pateikti daug įvairios medžiagos apie dvaro būklę po karo.

   Visa laimė, kad ne visas kultūrinis- meninis paveldas dingo, buvo išvežtas  ar išgrobstytas. Likusi, labai nedidelė, dalis pateko ir į M. K. Čiurlionio ir Ukmergės  muziejus bei valstybines bibliotekas. Nemažai rankraščių, dokumentų saugoma Mažvydo bibliotekoje.

 Ponia Regina nusiveda mus į pievą prie bokšto. Čia pastatytos palapinės, kuriose pageidaujantys gali pernakvoti.

 

O norintiems persmelktos istorine dvasia nakvynės, atviras bokšto miegamasis. 

Šiuo metu  dvare, tiksliau šalia plytinčioje pievoje švenčiamos įvairiausios šventės. Apie ja skelbiama dvaro puslapyje 

Dažnai rengiami  ir dailininkų plenerai. S. K. Kosakovskis savo prisiminimuose rašė  : „Kasmet iš Varšuvos į Vaitkuškį vykstame dėl šviesos.“ Kuriantis žmogus tai supras.

 Atsisveikiname su ponia Regina – į kiemą tik ką įriedėjo keletas motociklininkų.

O mes dar pasivaikštome ..

Būtų smagu, kad  dvaro tvarkymo darbai vyktų ir toliau.  „Ir kas tik tuomet neužsukdavo į Vaitkuškį, šių namų svetingumas sukviesdavo pas mus begales žmonių, o tiems, kurie norėdavo išvažiuoti - nuimdavo ratus“. Zofija Kosakovska-Šanaica knygoje „Užrašai anūkams“.