Pavasaris Šalčininkų r. dvaruose

Orai šįmet lepino - gegužės pradžia alsavo vasariška šiluma.  Gamta džiugino šviežia žaluma  ir spalvingais pievų gėlių žiedais.   Geru oru aplėkti ratuką Vilniaus - Šalčininkų rajono keliais, aplankant dvarus ir kelias kitas įdomias vietas visai neblogas sumanymas. Ypač jei turi svečių iš kitos šalies, kurie tik rankom ploja, jei pasiūlai ką nors naujo pamatyti. Juk svarbiausia – VAŽIUOTI  IR KĄ NORS NAUJO PAMATYTI. 🙈

Tačiau pirmiausia nulėkėm iki Trakų,paplaukiojom laiveliu po Galvės ežerą ir prisiklausėm visokių padavimų (ne patys sugalvojom, laive pasakojo). 

 Iki Jašiūnų netoli ( tikslas - Jašiūnų dvaras (54.433718, 25.298625)), tad net dorai apsidairyt nespėjome, kaip įdardėjome į miestelį. Vis tikėjausi, kad pamatysiu kokį nors ženklą, nukreipiantį dvaro link. Deja. Kaip tyčia numiro telefonas su visa navigacija (per kelionės džiaugsmą neįjungėme į maitinimo lizdą).  Va ir keliauk be žemėlapio – (atlasas tyliai šaipėsi gulėdamas namie ant minkštasuolio). Aišku, patys kalti, kad užsiplepėjome ir neprižiūrėjome telefono. Teko greituoju būdu kelio pasiklausti degalinėje.

O dvaras visai šalia. Nuo degalinės tiesiai iki kelių atsišakojimo (į Turgelius), o tada į dešinę  kol priekyje pamatysite dvaro rūmus.

 Kaip ir daugumoje dvarų, jo istorija susijusi su keliomis giminėmis. Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos Jašiūnų dvarą valdė Radvilos, kurių pašonėje dvarus turėjo ir kitos garsios šeimos. Bet Radvilos buvo nepėsti, per šimtmetį susipirko beveik visas apylinkių žemes ir suformavo turtingą dvarą.  1811 m. iš Dominyko Radvilos dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras, Uždauguvio taurininkas Ignotas Balinskis. Šios giminės rankose  dvaras išsilaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų. Dvaras tuo metu tapo intelektualinės traukos centru. Čia lankėsi žinomi žmonės, poetai.  Pats M. Balinskis  parašė išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją.  Balinskių šeima iš Jašiūnų dvaro pasitraukė įžengus Raudonajai armijai. Aišku, viskas neužilgo buvo suniokota, išgrobstyta. O pats nemaloniausias dvaro istorijos puslapis buvo parašytas 1941 m. kai jis laikinai tapo žydų getu.

Po karo dvare veiklą vykdė  kultūros namai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka ir dar bala žino kas.  Galų gale atiteko ūkio direkcijai. Didesnio remonto nematęs dvaras stovėjo nušiuręs. Bet po 2015 m.  restauracijos pastatas atsigavo. Tokio gražaus ir atvykome pasižiūrėti.

  
Už tvoros sušvytravo kolonomis vėlyvojo klasicizmo statinys. O dar gražesnis vaizdas atsivėrė įėjus per vartus nemažo gėlyno fone.

Dvaro šoniniame fligelyje įsikūrusi kavinukė. Be kavos puodelio ir ledų porcijos niekur nejudėsim. Ne, šitoj salėj nesėdėjom, išėjom  į lauką, nėra geriau kai vėjas ir saulė gairina veidą. 

O dabar jau galima ir pažindintis.  Įėję per centrines duris patekome į įdomią istorinę dvaro ekspoziciją, kuri pateikta netgi labai nenuobodžiai.  Iš viršaus liejosi melodijos- vyko repeticija vakariniam koncertui. Tik vėliau sužinojau, kad dvaro ekspozicija mokama (2 eur.), bet mes aplankėme ją be bilieto ir net stovintis prie durų darbuotojas nieko nepasakė. Nežinau, gal buvo kažkokia nemokama proga. O gal mes jam tiesiog patikome.😃 
Dvaro gyventojų istorija ir aprašymai pateikti labai spalvingai.

Gerai, kad užkandom, nes gal būtumėm grįžę namo mėsos gamint.

Kiek pasivaikštome po nedidelį parką ir judame toliau. Iki Šalčininkų dvaro arba Vagnerių rūmų. Iš tikrųjų broliai Vagneriai dvarą įsigijo tik 1835 m.  Šalia senųjų rūmų vėliau buvo pristatyti neorenesanso stiliaus rūmai su dviem portikais ir senoji dalis atiduota tarnams - įrengta oficina.

 Deja, dvarą liūdnai apžiūrėjome apsikabinę aukštos tvoros virbus.  Dar pakratėm vartus, lyg jie nuo to atsidarytų. Nenori vietinė menų mokykla įsileisti net į kiemą.

 Kad jau taip, nutariame papiknikauti prie vietinio tvenkinuko.  Užuovėjoje kaitinant saulutei jau ir visai karšta. 

 Bevažiuojant toliau, akį patraukia miela medinė Akmenynės Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Mėgstu mažas medines bažnyčias. Jos turi tokio nenusakomo jaukumo. O ši šiltos rudos spalvos, su  baltu kryželiu. Kaipgi nesustosi. Vėl braižomės palei vartus ir tvorą. Ir vėl viskas užrakinta.

 Šventorių supa neaukšta akmenų tvora. Iš šono šalia tvoros vienoje supiltas lyg ir kalnelis. Juo palipus ir patenkame į šventorių (matosi, kad ne mes vieni juo lipome). Kaip ir tikėjomės, bažnyčia uždaryta. Tikrai labai gaila. Nežinau kodėl pas mus bažnyčios mažuose miesteliuose ne pamaldų metu uždaromos. Matyt kažko bijomasi, gal vagių?  Pvz. mano mėgstamoje Austrijoje į bažnyčias įeidavome kada tik panorėdavome.

Ką padarysi, važiuojame toliau – iki Turgelių.  Turgelių pavadinimas greičiausiai kilo nuo turgaus, nes šioje vietoje karaliaus įsakymu vykdavo mugės ir turgūs. Pirmoji medinė bažnyčia Turgeliuose pastatyta už paaukotus brolių Mongirdovičių  ir Michnevičių pinigus 1511 metais. Kaip paprastai ir atsitikdavo, medinės bažnyčios nukentėdavo gaisruose. Tokios lemties neišvengė ir Turgelių  bažnyčia. Jos vietoje vėl pastatyta medinė, o vėliau mūrinė.

Bažnyčios bokštai matyti iš tolo. Labai rūpi žvilgtelti į vidų, juk ten yra Memlingo „Paskutiniojo teismo“ kopija. Taip, taip būtent to įžymiojo triptiko, kuris eksponuojamas Gdansko muziejuje.  Bet ir vėl durys uždarytos, tik centras matosi per grotines duris. Iš tikrųjų tai jau pradeda net erzinti.  Ir vėl tenka išvažiuoti nieko nepešus.

  
Užtat sekantis objektas, man dar ieškant informacijos, pasirodė labai įdomus.  Merkinės dvaras arba Paulavos respublika (koordinatės: 54.456643, 25.475093). Paties dvaro ir buvusių pastatų likę tik griuvėsiai. Tačiau kokie tapybiški.

Buvusios respublikos teritoriją sudarė apie 3 tūkst. ha plotas. Paulavos respublikos (gyvavimo metai 1767-1791 m. ) įkūrėjas grafas, Vilniaus kanauninkas Povilas Bžostovskis.

1767 m. jis nusipirko Merkinės dvarą ir žemes aplink jį. 1770 m. italų architektas Carlo Spampani pastatė čia ankstyvojo italų klasicizmo stiliaus rūmus. Per porą metų savo žemėse Bžostovskis atliko labai daug reformų ir įvairių pakeitimų: žemes išdalino valstiečiams ir įvedė išpirkos mokestį, lažą pakeitė činšu, pradėjo mokyti valstiečius. Iš tikrųjų  suformavo atskirą valstybę, kuri turėjo savo įstatymus, pinigus (iždą), herbą bei vėliavą, taip pat miliciją, gydytoją, mokyklą, teatrą ir netgi kariuomenę. Turėjo savo nuostatų knygą.  Skirsnyje „Prabanga“ sakoma: „Kad būtų išvengta nusigyvenimo ir prasiskolinimo draudžiama visiems ūkininkams išlaidauti, kad jie nedrįstų sūnus savo apvesdindami ar dukras už vyro išleisdami, ar krikštynas keldami, ar laidotuves rengdami apie prabangą galvoti“. O skirsnyje „Mokykla“: „Kad iš didelio nežinojimo apie tikėjimą ir papročius, kuris visuotinai prastuomenėje viešpatauja, Paulavos piliečiai greičiau išeiti galėtų, visi ūkininkai turi susidėti mokytojui samdyti, kuris jų vaikus bent jau žiemą skaityti mokytų“…

Aišku, ne viskas buvo sklandu – respublika kentėjo ir nuo gaisrų, dalyvavo sukilimuose, nepatenkinti laisva valstiečių padėtimi buvo ir aplinkiniai dvarininkai. Deja po 1794 m. sukilimo žlugo ir beveik ketvirtį amžiaus klestėjusi Paulavos respublika. P. Bžostovskis  pardavė visą savo turtą Lietuvoje ir išvyko  į Vokietiją, vėliau Italiją. Tačiau po kelerių metų sugrįžo, Turgeliuose nusipirko namuką ir iki mirties klebonavo Rukainiuose.

 Paulavos respublikos dvaras karo metais buvo apgriautas ir, aišku, neprižiūrimas po truputį griuvo toliau. Neaišku, ar tai tiesa, bet pasakojama, kad dvaras galėjo būti suniokotas dėl dviejų priežasčių. Pirmoji pasakoja, kad karo metu čia buvo įsikūrusios vienuolės. Kažkuri iš jų paliko be priežiūros degančią žvakę ir nuo jos užsidegė ir sudegė dvaro pastatai ( negi galėjo būti vienuolės tokios aplaidžios? ). Antroji istorija porina, kad po karo dvaras buvo atiduotas Turgelių tarybiniam ūkiui, kuris jame  įrengė grūdų sandėlius. Ūkio direktorius grūdus išvogė, tačiau norėdamas nuslėpti įkalčius viską padegė ( šita versija kažkodėl labiau įtikina).  

 Įdomiausia, kad dvarą jau mūsų laikais norėta perduoti M. Mažvydo bibliotekai ir restauruotuose pastatuose saugoti knygas. Tik pinigų pritrūko. Manau gerai, kad dvaras galų gale buvo atiduotas Šalčininkų savivaldybei, o ne privatizuotas, nes gal net dabartinių griuvėsių nebūtų likę, kaip pavyzdžiui Panemunio dvaro Rokiškio rajone, kur savininkas kaip spyna - nei pats ką tvarko, nei kitiems leidžia. O galų gale prieš metus gaisras nuniokojo ir tuos likučius. Reikia nuvažiuoti pažiūrėti kas gi ten iš to dvaro beliko.

  Sutvarkytoje teritorijoje vėjelis išdykauja siūbtelėdamas iš už kažkurio griuvėsio kampo, atviros langų akys nudažytos dangaus žydruma. 

Prie kiekvieno pastato stendai su informacija.

Besižvalgydami lėtai nupėdiname iki pagrindinio dvaro pastato. Nuo laiptų viršaus atsiveria visa teritorija.

Matosi netoli atstatyta ledaunyčia. 

Kažkada čia vyko gyvenimas.... , o dabar tik aptrupėjusios grindų plytelės ....  ir seni medžiai  ošiantys vėjyje ir  sekantys praėjusio laikmečio pasakojimus ..

 Kažkodėl nesinori palikti šios vietos -  lėtai pėdiname vis apsižvalgydami .

Pasukam į šoną link  Vilkiškių dvaro (N54.46529° E25.41908°). O pakeliui gandrų lizdai -  tam tikra egzotika mūsų svečiams. )) Reikia jiems tuos gandrus visais rakursais įamžinti.

 Ir vėl jokios nuorodos link dvaro. Galėtų rajonas ir pasirūpinti tokiais dalykais, nes deklaruoja, kad laukia turistų. 

Vilkiškių dvaras reto gerumo – medinis, baisiai simpatiškas ir dailiai atnaujintas. 1847 m. ji pastatė Domochovskiai. Po II pasaulinio karo šiame dvare buvo įsikūrusi mokykla ir veikė iki 2008 m., todėl jis nebuvo apleistas. O šiuo metu jis priklauso Šalčininkų rajono savivaldybei, kuri ir rūpinasi dvaro atnaujinimu.

Laiptai, vedantys į vidų, įrėminti kolonomis, langai slapstosi medinių drožinių mezginiuose.

Pakylu vienais laiptais, kitais - rūpi apžiūrėti kas ten viduje. O viduje vyksta atnaujinimo darbai.

Spalva, kuria išdažytos išorinės dvaro sienos atkurta polichromijos tyrimais.  Lenta skelbia, kad po rekonstrukcijos dvaras bus pritaikytas jaunimo poreikiams, laisvalaikio praleidimui . Dvarą supa didelis parkas, dar kol kas nesutvarkytas.

 Lekiam toliau link  Juozapinės apžvalgos bokšto.  Nukreipiantis ženklas tik prieš pat įvažiavimą.  Dardame lauko keliuku, prie kažkokių krūmų pasistatome automobilį ir pasukame link bokšto. Bokštas stovi ant aukščiausio Lietuvos taško - Aukštojo kalno  (293,84 m).

Gyvenime nepasakytum, kad čia aukščiausia Lietuvos vieta. Atrodo, kad bokštas stovi ant kiek aukštėlesnės kalvelės.

Užsiropščiame į medinio bokšto viršų.  Vaizdai nuo bokšto nepritrenkiantys, bet savaip gražios ir mielos širdžiai žydinčios pievos, šalia medžių gojelių pūpsančios sodybos.

Prie bokšto Dalios Matulaitės paminklas kažkuo  panašus į aukurą su arkliukais žvelgiančiais į keturias pasaulio puses.

 Suksime namų link, bet  kad jau esame toje pusėje prasukame pro Medininkų pilį. Mūsų ten buvota, o svečiai lėkdami automobiliu pas mus, niekaip neužsuka ten. Ir nesvarbu, kad pilis jau nedirba. Užtat šalimais esanti medinė bažnytėlė jau po remonto ir labai jaukiai atrodo vakariniuose saulės spinduliuose.